Laura Liubinavičiūtė Liuba
Miniatiūros

Be pavadinimo

          Nurovė stogą.
          Visą gyvenimą žiūrėjau į žmones iš aukšto. Iš aštunto aukšto. O dabar sėdžiu ir žiūriu, kaip arbatos granulės snūduriuodamos leidžiasi dugnan. Ir aš žinau, kad tarp mano draugų nėra turinčių apgamą viršugalvy. Dar žinau, kad jie skaito poeziją, surašytą storuose lapuose, o nuo jų kūnų šiurpsta vynas stikle. Ir būtinai taip pat žinau, kad būna gyvenime situacijų, kai šypsena nesutelpa jų žanduose. Per daug. Tvanku. Bet iš viso to neišeitų gera nuotrauka.
          O tau norėjosi parašyti apie to miesto asfaltą ir po juo išsiraizgiusias medžių šaknis kaip kraujagysles ant pailsusių tavo tėvo rankų. Apie to miesto vaizdą pro tavo langą, kur pats miesto vidurys paslaptingai tylus kaip keistuose italų filmuose ir tik juodos dulkės ant palangės primena kažkur arti važinėjančius tramvajus. Apie to miesto ramybę, kurioje tu vis dėlto parašei apie jį, nors kažkur, už sienos, skambėjo akustinė gitara, kurios aidas, atsimušęs į uždaro kiemo langus, aidėjo paranoja tavo ausyse. Ir tas apninkantis laikinumo jausmas. Kai girdi apatiškai klausomą gatvės skudučio švilpimą. Kai matai ant suoliuko po belapiais medžiais sėdinčius du čigonus ir kukurūzų dribsnius lesiojančius balandžius. Kai uodi grindinio plyšiuose įstrigusių nuorūkų kvapą. Paskui vėl girdi ritmingai į sieną su pirmu pavasario džiaugsmu daužomą kamuolį. Ir atklykiančius jam vaikų balsus. Šviečia vienišas reanimacijos langas. Spalvos. Garsai. Kvapai. Tame mieste tau jau nebegūdu. Ir tu jau žinai, kad ir čia neužsilaikysi. O gaila. Nes tą vasarą medžiai buvo be lapų. Ir tu gyvenai aštuntame aukšte. Antras asmuo. Laikas nieko nekeičia. O nuotraukos vėl nėra.
          Ir kartais man atrodo, kad gyvenu stebėdama. Kaip plyšio tarp dviejų vagonų šešėlis ilgina kelią, šokčiodamas per smilgų brūzgynus. Ir norėjos išmokti rašyti laiškus su pavadinimais. Kad jeigu kartais turinys išduotų, visa ko atspirtis ir pateisinimas būtų titulas. Kad ne taip skaudu būtų negauti atsakymo arba gauti ne atsakymą. O šiaip tai patys gražiausi laiškai tie, kuriuose drėksta žodžiai, žliugsi žingsniai… Sustingsta nuorašos. Nuotrupos. Ir nuotraukos praranda galią. Ir galiausiai lieka trys minutės smėlio laikrody. Dvi minutės įžangai dainos apie meilę. Minutė pasakymui. O po to jau suprantu, kad jeigu tai būtų poezija, tai skambėtų nesentimentaliai. Galbūt netgi taip pat įprastai kaip verpetas berniūkščio viršugalvy. Garsas susimaišęs su spalva. Kvapas, sumišęs prieš garsą. Spalva, sumaišiusi kvapą. Ir visame tame per užuolaidos tinklą trumparegiškam kryžiui išsipleikia mėnuo. Įtrinu nemigą į paraudusius vokus. Ir užmiegu.
          Ir saulės laikrodis pritrūko smėlio…

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt