<< Atgal Laura Liubinavičiūtė Liuba Geltona Žinojau, kad tu ateisi. Kaip karštas vėjas, įsivėlęs į plaukus tvirtu delnu ir
atsispindėjęs languose žaliais taksi žiburėliais. Kaip angeliškas miegančio
žmogaus veidas, prisrėbęs oro gūsių su nevalingais sapno tikais ir pragarišku
pabudimu. Kaip baltamarškis dažytojas mėlynom kelnėm su dviem vaikiškai didelėm ir
baltai varvančiom ledų porcijom. Kaip vėjas saujoje, kai žinai, kad jo neturi, ir tik
slydimas tarp pirštų leidžia jausti. Bet suklydau. Paklydau šalimeilėje, kuri buvo ne
mano. Vis nauji žmonės atidarydavo duris ir, dėkodami už gražią šypseną, klysdavo.
Paklydau ir aš su jais. Ir vis stebėjausi, kiek atvaizdų į širdį gali sutilpti. Kol
nemačiom, visai nestaiga ji susprogo. Taip ir palikau padvėsusiu žvilgsniu ir kvailoka
šypsena tarp neskaitytų kavos puodukų. Vėliau supratau, ką reiškia pokalbiai su
savimi. Ir išsigandusi ugnies sūkurio nerašiau net trumpų laiškų. O praėjus
įkarščiui iš atgniaužto delno pabiro nežinios pelenai. Pamiršau vardus. Nežinau
namų. Neprisimenu kelių. Nes viskas apžilpo. Ir tik po laiko supratau, kad moneta
sulūžo ir gyvenu tarpstotėse su svetimu bagažu ant nutirpusių pečių. Nors
turėčiau stabtelėjusi įsiklausyti į vėją. Kad ir kas bebūtų. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |