Laura Liubinavičiūtė Liuba
Miniatiūros

Liūdesys

Skiriu V.
Freedom is just another
 word for nothing left to loose.
J. Joplin

            Kitoks ruduo. Tarytum krykščiančio džiaugsmo apklotas. Stotelė. Troleibusas. Stotis - paskutinė maršruto stotelė. Ir vėl iš pradžių. Važiuojam. Už lango vyrukas, pasikaustęs trečią dešimtį kantriai tarnaujančius batus klevo lapais. Visas nuauksinta nerūpestingumo. Siūbteli gūsis. Tas pats langas užsikloja rudeniu. Ir vis tas pats langas iš lauko pusės veža nekintančiai besikeičiančią minios konfiguraciją. Važiuojantis stabilumas. Pokalbių nuotrupos. Veidų laikinumas. Įspaudų kakofonija.
            Rūdininkų. Mana iš lietaus pradeda piltis dangus. Vienas. Kitas. Paskui perregimai apsitaškuoja visas stiklas. Ir vienas, nebūtinai pirmas, neišlaikęs, tingiai besijungdamas pereina visą langą, palikdamas dryžį. Kitas, nebūtinai antras, paseka paskui: lygiagrečiai, inertiškai, įstrižai, taip ir nesiliesdamas, pasiveja ir susilieja. Nesikirsdamas. Nei viename taške. Nors trauka buvo. Bet lygiai taip pat nebuvo lemta. O vairuotojo langas, nespėdamas išsivalyti žliaugia visiems kelią į priekį. Ir aš dar spėju pamatyti besisveikinantį prasilenkiančio troleibuso vairuotojo šypsnį.
            Šitoj stotelėje troleibusas nestoja. Todėl nėra nei pavadinimo, nei pertrūkio. O galbūt aš tiesiog užsigalvojau ir nepastebėjau. Nesuspėjau. "Atsiprašau, koks troleibuso numeris?" A... neatspėjau, nes nespėjau.
            Trakų. Gerbiami keleiviai, nepamirškite laiku pasižymėti bilietų. Čia tik taip atsitiktinė frazė, padedanti išlaikyti nebendraujančios publikos pokalbį. Be šypsenų. Be užuominų. Nuotrupų. Ar dviprasmybių. Nes šitas troleibusas ne toks kaip kuris kitas. Nes kuris kitas kitas ne toks kaip šitas. Ir aš jame viena.
            Aš kartais būnu naktyje ne todėl, kad jinai man.
            Bet todėl, kad kažkam kitam jinai labai miela.
            Aš kartais būnu muzikoje ne todėl, kad jinai manyje.
            Bet todėl, kad kažkam kitam jinai šviečia akyse.
            Aš kartais būnu vyne ne todėl, kad jisai mano.
            Bet todėl, kad kažkam kitam jisai virpina saulėlydžius.
            Ir aš kartais būnu kituose todėl, kad jie visą laiką many.
            Ir tuomet gyvenimas virsta ratu. Ir aš su juo. Ir tu su manimi. Ir mes kartu. Svaigi iliuzija. Kaip netyčia troleibuse suskambusi muzikos atplaiša.
            Jogailos. Tiesiai su sustojimais link kasdienos. Ir vis paviršiumi. Vis neužkabinant dumblo. Nes šalia prisėda gyvenimo purvo kvapo apsėstas pavargėlis. O aš sąmoningai jo nepastebėdama įsistebeiliju į kampu su durimis stiklą. Ir laukiu už jo pakeleivio juodu rūbu, kad dar ryškiau matyčiau iliuzinį savo atvaizdą. Ir kai galutinai apsvaigstu nuo savęs žvilgsnis praranda koncentraciją. Miegas atmerktomis.
            Kaip rytas, kai galvodama apie tave esu šviesi.
            Ir žinau, kad mano jausmas nugalės tavo nebuvimą.
            Kaip diena, kai suprantu, jog negaliu apie tave negalvoti.
            Ir žinau, kad atstumas, laikas, lytis ar surūkytų cigarečių dūmai nieko nepakeis.
            Kaip vakaras, kai nežinau, ko nekenčiu labiau: tavęs ar savęs. Ar oro.
            Ir žinau, kad tikėjimas nesusmilks, neišsilydys ar neišsigers kaip kava.
            Kaip naktis, kai buriu tarp košmaro ir jaunaties.
            Ir tik rytojui įdienojus jau žinau, kad buvo keliauta link neišsipildymo. Ir lieka tik jutimas apie laikytą kūdikį kaip žvaigždutę glėby. Pabundu. Įkvepiu. Durys atsidaro. Stiklai dvigubėja. Trigubėja. Iki begalybės. Ir atvaizdai nutoldami išsisluoksniuoja.
            Savivaldybės. O parke kalnai aukso. Kurį vežėjai krauna šakėmis ir veža išdalinti benamiams vaikams. Tikint, jog viskas išties būna kaip pasakoj. Krovėjai skuba. Kol dar neišsipildė suaugusiųjų pranašystės. Ir auksas nevirto pelenais. Ir vaikystė apsiveja nenusakomu teatro kvapu su lapais tarp pirštų.
            Arkikatedros.
            Rankos paspaudimas kaip palaiminimas.
            Kojos spyris kaip saulės smūgis.
            Ir durų virsmas kaip vaiko verksmas.
            Taip ir nutolstam vienas nuo kito. Per minutę. Per metrą. Per nutylėjimą. Ir vis per nesusikalbėjimą. O juk turėtų skaudėti kaip troleibuso važiavimas per kiekvieną grindinio akmenį ataidintis maudimu visame kūne. Ir turėtų norėtis pasileidus bėgti ir šaukti kiekvieną gatvės didžiąją A paeiliui. O skausmas cypteli kaip netyčia pirštu prispaudus gesinamos cigaretės žariją. Todėl aš niekada nebūnu tavo gatvėje, kur niekuomet nevažiuoja nei viena troleibusas. Tik trečią ryto iš nuokalnės šiltai nuvilnija šlapi akmenys žibintų atšvaituose. Tik tenai gyvena žmonės namuose su dideliais langais, juodomis lubomis ir šaltais paveikslais, kurie jiems suteikia teisę šaukti ant vėlyvų gatvės muzikantų, elgetų ir butelių surinkėjų. Tik tenai prisiminimai išgraužia akmenyse ravelius, kuriuose aš šaukiuos viena ne dėl nykstelėtos kojos skausmo. Ir dar toje gatvėje tik aš nesutiksiu tavęs, nes mes vaikštom skirtingais takais. Lygiagrečiai. Tarpgrindiniais. Skirtingais (prasilenkiančiais) laikais. Ir brėkštantis tirštumas balzgana užkloja akinius. Nereikia nei verkti. Todėl nusiimu stiklus ir prisimenu dar tirštesnę akimirką iš praeito gyvenimo, kai kelio vingis netikėtai užsuko į oro putrą ir iš už kalno išnėrusi rytmečio saulė atrodė ranka paglostoma ir visai nespigi. Ir tame kelyje aš buvau tave pavadinusi savo namais. Nes būtent tada pagalvojau, jog žmonės stato miestus ne vien todėl, kad juose gyventų, mylėtų ir nunmirtų, bet dar ir todėl, kad baltos jų sienos kuo ilgiau išlaikytų dienos šviesos atsiminimus. Bet tai buvo tiktai akimirka iš praeito gyvenimo. O dabar auštančioje tamsoje žiūriu į išdilusį pirštinės pluoštą. Ir keikiu savo nelemto jausmo kaitrą, kurią galiu panaudoti tik drungniems laiškams rašyti.
            Kalnų parkas. Dar ne per vėlu išlipti. Žvilgsnis. "Kur važiuoja troleibusas." "Nežinau." "Jūs vietinė." "Tikriausiai." "Tai kur važiuoja troleibusas." "Pirmyn." "Chamė." Žinau... kad važiuoja pastočiui tiesiai link pabaigos, bet nežinau, ar neklystu. Dar važiuoja trečias. Ketvirtas. Keturioliktas irgi važiuoja. Ir vis ratu. Galima išlipti bet kur. Nes gatvėje kitaip nei troleibuse. Ten tikrai žinau kavos klampumą, sukant cukraus ratus į dešinę. Ir dar žinau per tą gėrimo atnašavimą atodūsio dūmus susisukusius pačiame dugne. Ir dar tikrai žinau išgertos kavos nuosėdas ant trijų briaunuotų puodukų. Ir aš viena. Ir šešias nuorūkas, kai septinta cigaretė graudžiai smilksta nesulaukdama paskutinio dūmo. Ir dar. Vis dar. Ir vis dar. Dar nors kartą iki neišbaigiamumo.
            Šilo. Vėlu. Troleibusas suka paskutinį ratą. Galbūt ir gerai. Nes suklysti visada spėsiu. Paklysti. O atsitiktinis pakeleivis atsainiai pakelia ranką visai nesitikėdamas ir... troleibusas sustoja. Vairuotojas tiesiog paprašo pinigų pigiems saldainiams. Aš vis važiuoju galvodama, kad bet kuris sėdintis stotelėje po stikliniu stogu galiu būti aš pati. Arba tu. Galiu apsipažinti. Nepažinti. Ir belieka tik nosį prispaudus prie stiklo spitrintis į šešėlius neapšviestoj miesto nakty. Per širdį prasieina sugrudęs liūdesys lyg nuo rudens sužvarbusios plaštakos. Prisimenu rytdienos išdžiūvusio lietaus likučius ant stiklo ir miesčionišką kalną trapiai išraizgytą rudens takų daugiašakiškumo. Ir laikas atlaidžiai nusišypso dviems lygiagrečiai prasilenkiantiems gatvėje įspaudams. Aš nenusirašinėdama surašau savo būtį iš atminties ir pametu. Troleibusas staigiai stabtelėdamas ties paskutiniu posūkiu čiužteli rudens saują. Ji siūbtelėjus dar kartą pakyla ir gailiai siekteli langą.
            Toks ruduo.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt