Laura Liubinavičiūtė Liuba
Miniatiūros

Naktis

          Baimės taisyklė nesišypsoti veidams nakty.
          Nakties taisyklė užmiršti rytinę kūno šilumą.
          Ir žinoti viską, apie tą ledukų skeldėjančių karštoje arbatoje garsą galvoje.
          Jis ėjo traukdamas vidun slogą. Batų nosimis išmaišęs šviesos mirgulius balose. Turbūt jo vardas Pijus. „Žinote, kas yra žavumas: sugebėjimas pajusti, kad tau sako „taip“, nors nedavei jokio aiškaus klausimo.“ Ieškojo juoko virpesio užstrigusio galugerkly ir maloniai ataidinčio aplinkinių gomuriuose. Prie baro. Surado. Vietą šėtoniškame krizenime. Įmantriai išlenktą čiurną. Purpurinę arabeską ties krūties linkiu. Plaukuose vaiduokliškai susitingusią laumės šviesą. Muzika. Puspilnės taurė harmonizuoja poeziją. Bučiniai. Kūnai, atliepiantys provokuojančiam gundymui. Nuo odos garuojantis gatvės smogas. Skaidraus juoko akiduobėje jis kasnakt ieškojo patvirtinimo. Ir kasryt isteriškai išbalusioje lovoje akimis balino lubas. Kai ant palangių stovėjo nelaistomos dulkėtos gėlės. Ant grindų dulėjo triuškinantys garsą kilimai. Ir muzika, per ilgai spengusi ausyse puvo, pūliniu pasklisdama po kūną ir juodulio gražumu išsiveržusi per venas... Jis pusiau snūdom prisiminė... Galva stuktelėtas šviestuvas. Tamsa linkteli šviesai. Jos apsikabina ir viena kitą linguodamos nurimsta. Joms sinkopuotai atsakydami įsilinguoja kūnai. Bet ir svaigiausio kvaitulio akimirką, kai užmerktos akys karštą šviesą siunčia gilyn. Tamsa niekada galutinai neapleidžia kūno. Nors ir pačiame bambos akivaro dugne.
          Per daug beviltiška sakyti „taip“.
          Per daug beprasmiška sakyti „ne“.
          Per daug beprotiška...
          Tik vis tiek žinojo, kad vieną dieną jis būtinai sutiks tą moterį. Jis. Tą moterį. Ji stovės galinėse troleibuso duryse. Mūvėdama raudonas pėdkelnes. Tuomet, kai lauke dar šviesu. Bet troleibusas pakampiuose jau vežioja prieblandos nuojautą. Rankoje ji laikys išdykėliškai korėtus vaflius. Ir jausmą, apie susižavėjusių vaikų žvilgsnius į juos. Veide žinojimas, apie nepasiekusią žvilgsnio šypseną. Judesy sinchroniškas penkiapirštis rankos mostas grįžtelėjus per petį. Kūne sutikimas sėdėti prie upės su kefyru ir trim centais. Esybėje telefono žetonai už praėjusį džiugesį. Jis užsižiūrėjo. Kaip tas susižavėjęs vafliais vaikas. Kuo rimčiausiai pūkšintis prie kiekvieno koriuko.
          „Pirmiausia noriu pažinti, paskui – priversti tapti geresniais ir tik visai netekęs vilties – sunaikinti. Bet mano norai lieka tik norais – kaip ir visi norai. Aš niekada jų neįgyvendinsiu.“
          Širdis neleidžia.
          Kodėl negalima mylėti visų?
          Ar visada suvoki, kad myli?
          Pijus išėjo pasivaikščioti. Po naktinį miestą. Su sniege ištirpusių šermukšnių skoniu burnoje. Jam taip aptiko. Todėl į žingsnių aidą jis vis kramsnojo cukatus. Protarpiais apvyniodamas žiovulio kvapą apie alkūnę. Ir kartais, nors delne nebuvo pelenų, vis papūsdavo, atšaldydamas paraudusias delno linijas. Gėda. Pasislėpė už kampo. Jis tik suspėjo pamatyti violetinį jos skverną. O už kito kampo jis išėjo į teatrą. To ir reikėjo tikėtis. Programos nebuvo. Tik prisiminimų pašto ženklų nuojauta. Sumišusi su apmušalų, dekoracijų, aktorių prakaito ir žiūrovų katarsio kvapais. Jis nejautė žmonių. Ir visai ne todėl, kad jų nebuvo. Tik pritūpė ant parterio laiptų. Priminimai. Pašto ženklai. Ir pasipylė atmintis punktyrais. Per pašto ženklus. Apie tai, kad kažkada atsisėdęs po lenta trupino kreidą ir verkė draugystės. O ji nukorusi galvą nuo palangės šypsojo. Ir jis mintyse tūkstančius kartų bučiavo tą apverstą šypseną. O iš tikrųjų tik vangiai pirštais lietė kilsteltą kamputį. Todėl dabar kartais nė jis pats nesupranta šypso jis ar ne. Ir visa tai tilpo viename pašto ženkle. Laiškas neišsiųstas. Kitas pašto ženklas neigė visus pritemptai aistringus pavasarinius bučinius. Iki uždusinimo. Nes būna kartais ir žiema. Su gausiomis snaigėmis. Su grafitiniais medžiais skaldančiais baltą erdvę. Ir joje du juodai apsirengę, besibučiuojantys į vieną. Taip, kad šalia jų stabtelėjusios snaigės parausta iki išnykimo. Kaitra įkaitusi į juodumą su anglimis ir žarijomis. Ir niekam neįdomu. Adresato nėra. Nusileidęs laipteliu žemiau Pijus rado trečią pašto ženklą. Ir jau žinojo, kad paštas bus vis tiek uždarytas. Tik vis girdėjo liepsnojančią muziką. Su ugnimi ekrane. Ir žodžiai dainoje, už kuriuos buvo pasiruošęs pompastiškai numirti. Arba prasigerti su ochra veide. Ir visuomet mylėjo moters žvilgsnį per veidrodį, kai tuo pat metu akimis glostė jos tiesų tarpumentį. Čiurną. Purpurinę arabeską. Plaukų laumės šviesą. Ir nesvarbu kurios. Tik vis nustebęs klausinėjo savęs ir kitų, kodėl ilgus vyro ir moters santykius visi finale įvardija meile. Ir nuščiuvęs mąstė, ar taip pat galima ilgai bendrauti (žodžiuotis) per veidrodį. Ir, ar pabaiga būtų tokia pati. Todėl maišė metų laikus per horoskopų ženklus. Spektrų spalvas su penklinių raktais. Skiedė supainiotus simbolius negudriais prietarais. Ir galų gale suprato, kad įsijautęs į rolę aktorius visai nebūtinai gyvenimo neturėjo prieš tai... Jis sumaišė galvoje visus pašto ženklus. Sudėjo vieną šalia kito. Užplikė verdančiu vandeniu. Išvirė balzganą kavą. Nors spektaklis iš trijų veiksmų be pertraukos. Ir išėjo iš teatro. Užklijavo paskutinį pašto ženklą ant voko. Su laiku. Išmetė.
          Vardas. Raudonkelnė.
          Pavardė. Ta su vafliais.
          Vieta. Kuri iš troleibuso.
          Idealu.
          Stop.
          Tik vis niekaip negalėjo žmoguje atskirti juokdario ir išminčiaus.
          Pijus visą gyvenimą įsivaizdavo kaip „kodėl-todėl“ žaidimą. Ir žvelgdamas į alkanas stoties vaikų akis į klausimą „kodėl?“ vis tiek tegalėjo atsakyti „todėl?“. Todėl vis nepaliaujamai mėgo mylėti per veidrodį. Ir vis taip pat žinojo, kad jeigu užmintam norui prikaupus ašarų akyse nepalūš – noras bus įvykęs. Bet per skruostą nusirito nevyriškai pritvinkusi ašara. Šįkart nepavyko. Prašome pabandyti vėliau. Pijus buvo protingas. Širdimi apkabinęs širdį.
          Laiškui nepasiekus adresato pinigai negrąžinami.
          Laiškai be pašto ženklų.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt