Laura Liubinavičiūtė Liuba
Miniatiūros

Nepažintam

          Tu prašei manęs parašyti apie skausmą. Bet mes nebuvome susitikę. Vakar. Užvakar taip pat. Nebesusitiksim mes ir rytoj. Mes nepažįstami. Mes atsitiktiniai praeiviai atsitiktinėj dienraščio nuotraukoj. Aš joje atpažįstu save. Tu - save. Apie skausmą parašysiu vėliau. O kol kas tu man dar negimei… Ir aš galiu tik įsivaizduoti tavo pirmąjį klyksmą. Kai jis papildo liūlančią garsais kambario erdvę. Pilną atsiminimų. Apie garsus. O dabar tau šypso tik sapnai kaip tyli dievybė, sulaukusi išsipildymo. Kai užmerki akis, saulės ratilai daužosi mirgėjimu tarp vokų ir vyzdžių. Kai atsimerkus peržiemojęs žolės ramumas pabunda suanglėjusia ugnimi. Ir vėl užsimerki, kai lietaus ratilai groja baloje saulės zuikučius. Vėlei pavargsti. Užsimerki. Ir tave permerkia tyla.
          Paskui jūra. Kai pilnaties geltonis tempiasi amarilio žydėjimą. Danguje mėtosi vėjo išsukioti debesų griaučiai. Atitirpstančios čiurkšlės kaip žuvys veržiasi atgal. O molio take per neapsižiūrėjimą išsimėto pasagų įspaudai. Septyni lietaus broliai. Ir tu jau gali būti senas. Bet ta pasaka vadinasi kitaip. Tebūnie netgi ne meilė. Tik sėdi kojas persvėręs nuo lovos krašto. Stebeilijies į lietaus išplautas daržinės lentas. Prisimeni anūkės per daug sentimentaliai surinktas rugiagėles. Ir dukters žodžius apie senukus kaip pridulkėjusias pakelės avietes… Tiktai tai ne tu. Galėtum būti. Erdvė dar pasipildo. Nes kas daugiau tai jeigu ne erdvė.
          Tiesiog gyvenime kitaip negu filmuose: prieš pabundant niekada negroja spindulinga svaigi muzika. Prieš nelaimę nemuša įspėjančiai būgnai. Ir pabaigoje nebūna suminėtos visų dalyvavusiųjų pavardės iki didžiausio skylamušininko. Ir būtinai su daina. Tu stumi titrus šalin. Dainą ir gyvenimą kiton. Sapnuoji. Neišsnigtas gatves. Neišvalytas nuo sėklos gatvės moterų panages. Neišvaikščiotus drabužius. Ir paskui pabundi nuo klyksmo, kuris vis dėlto yra juokas. Apie važiuojantį dviračiu didmiesčio gatve vienuolį. Apie nesuspėjančius pusantrų metų batukus trapecinėmis nosimis. Apie šviesą tunelio gale, nors ir už šešiolikos šimtų pliūpsnių. Taip. Draugių pasikeitusios pavardės. Draugų pasikeitę telefonai. Kažkas keičiasi, o tu užsispyrusiai neišbrauki iš sąrašo telefonų mirusių draugų. Ir žodžiai apie laisvę tėra kažkieno laiško pradžia…
          O paskui aš sutikau tave. Tu ėjai. Ir visos įmanomos rankovės dengė tavo plaštakas. Nes delnai man dar buvo svetimi. Tu pabudai. Ir vis purtei galvą tarsi bandydamas sau miegūstai įteigti, jog viena mano gyvenimo diena neperpranta kitos. Šalia lovos iš skausmo į grindų plyšius priaušo naktinio vaško. Ir vėl rytas. Beprotiškai nusirpęs skonis burnoj apie vakarykščią. Vėl rytinė čiobrelių arbata, skoniu primenanti vandenį, kuriame per ilgai užsistovėjo gėlės. Ir jau kelintą dieną pabundi galvodamas, ar mes tikrai nebuvom susitikę. Jeigu ne, tai kodėl ne… Tu - manęs. Aš - tavęs.
          Ir kai mažiausiai to tikiesi, iš suvenyrinio moliūgo-barškučio vietoj sėklų pabyra smėlis.
          O sudžiūvusios dilgėlės dilgina.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt