|
<< Atgal Laura Liubinavičiūtė Liuba
Miniatiūros
Pasaka
Pasaulis scena, bet pjesė blogai pastatyta.
O. Vaildas
przebudzony nagle nie wiesz
kim jesteś dopiero stajesz się
dochodzisz do siebie i oto
widzisz że nie jesteś w drodze
nim dokładnie odczytasz
widok umowny za oknem
wiesz wszystko
T. Różewicz
Kaip parašyti rūką
suledėjusį ant šakų. Kaip šalčio spyglių smygčiojimą. Ir kaip nesigailėti, kad
nebuvo kam užbrėžia jos trijų mėnesių plaukų pūkus. Lengvą antakio pradžią.
Kriaukliuką nosyje. Linkį tarp žando ir žnerkiančią bespalvę lūpytę. O virš
profilio juodu tušu gaubtųsi ramybė. Bet tikriausiai tuo metu niekas neturėjo...
tušo. Po ranka. Ji tokia buvo. O kiekvienas buvimas kartu palieka kažką kartaus. Ir kai
tik ji pagalvodavo, kad gali bėgti gatvėmis skelbdama savo mažus atradimus apie naujos
gyvybės nevalingą sapno šypsnį, kumštuko raizgymą po medžių šakas, per langą ir
išsipūtusį žandą, nes kitas įsirausęs pagalvės pūkuose... Ją užklupdavo nuo
kūdikių apsunkęs pasaulis. Šiukšlių dėžės istorija. Su kaupais apipustyta sniego.
Ir vis tiek tarp tų baltų aplink kaštonus gyvių geltonis. Namas. Girtuokliškai
pritvinkęs naktinio šlapimo ir beviltiškų butelių duženų. Priekurtė apmuturiuota
senutė, kasryt uodžianti ir nuobodžiai valanti devynis namo aukštus už neatlyginimą.
Ir kažkieno sniegu apsicukravę žingsniai. Ji nutrina pirštu kainą nuo knygos. Ir
užmiega tarp telefono skambučių. Kažkas laido gale. O jos nėra namuose.
Šalia žmogaus visada dedamas
daugtaškis. Ir nors ji neskaitė Dž. Keruako, negirdėjo A. Ginsbergo, bet jutimas apie
juodą tašką apšarmojusioje erdvėje prie kelio jai buvo žinomas. Kai žinodavo, kad
jeigu netgi sugebėtų nemylėti vis tiek mylėtų. Mylėtųsi. Ir kai priguldavus ant
pakelės suolo, rimtelėdavo tarpuakyje, žiūrėdavo sruogas su saule... būtent tada ji
tai pajusdavo labiausiai. Ir labiausiai netyčia per džiugias jos koridoriaus dulkes su
drėgnu skuduru prasieidavo vis ta pati rusiška senutė. Papilkusios džiaugsmo pamazgos.
O ji vis grasindavos surasti tą unitazą, į kurį jos supiltos. Vėliau seilių cypimas
per švarplę. O ji pabunda lipniomis nuo miego delno linijomis, todėl eina ir merkia
pirštus į trikampiuotą palangės ižą. Mato kaip traukinys veža valso ritmu.
Žvilgsniu apsuka kiekvieną belapį medį. Žiemos dūmo kvapu pažymi kiekvieno beržo
tošį. Ir žemės lopas, atžymimas kažkieno jautresnio nykščio rievėmis. Ji ateina
ten nusiraminti. Ir visad apninka tas pats jausmas apie visų negimusių giminių
kūdikių vėles... ir utelėmis priplėkusį orą.
Ji sako:
Mėgstu, kai vėjas į veidą.
Užkelia skvernus ant galvos. Ir tada galima naiviai šypsantis sakyti nežinau. Ir
būtent tada, ant tilto, visą tylos būnant su žmogumi esmę ir grožį. Kai ramybę
pažįsti iš vidaus. O šalia gyvena garsai. Apie šunis, šnarpščiančius lapus. Apie
druskuotus pirštus, purenančius miltus. Apie balandžius, kapstančius betoną. Apie
mažus. Gražius. Ir šiltai besišypsančius.
Ji sako. Daugelis mąsto panašiai.
Ir visi jie tik beviltiškai nesusišneka patys su savimi... Ilgai ir laimingai.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|