<< Atgal
Virgis Malčius
KAI PLAUKIA...
Kai plaukia gyvenamasis lagaminas į rojaus sodą. Kai suprunkščia paskutinis
lakštingalos protas. Ir pėdsekys šuva atseka iki pat pivonijos 24 val. per
parą...
Ir visi išvažiavo į miestus. O balkonų aukštuose liko tik gėlės. Ir buvo taip
ramu kaip laikrodis bekrapštydamas nosį per šnervę rūkė žolytę. Ir juo visi
tikėjo. Tik jis niekada negrįždavo. Niekada neskubėdavo. Jis turėjo savo rąstą ir
žmonės jam žvelgė į tolstantį pakaušį.
Gandrai atskrido. Sudėliojo vaikelius ir į žiemą. O snaigės kaip blusos. Kaip debesų
namai išėję iš proto. Nuvaryti arkliai suglaudę snukius šnekėjo visus metus
apie pateles. Ir taip ir neradę išėjimo nuėjo per vandenį. Vidury sudžiuvęs medis
mirksta. Šukuojas plaukus merga. Pelėda taip pat.
Ir tik vienintelė žuvis iššokus ant kranto nusiuntė paskutinį paštą. Ir niekad
nesulaukdavo nei ašarų nei druskos. Niekas negelbsti tik širdies šaknis. Kuri raunama
mažo berniuko nuolatos dejuoja. Taip bijo nustoti skaičiavęs skausmą. Nebeliko
skaičių. Liko tik vienas 1-vienetas.
Išdžiuvęs smėlio bliūdas ieško troškimo ir tikėjimo ir nuoširdumo. Sudaužytos
durys ir geltonas liūtas braižo tavo kaktą. Nerasdamas rakto toj pusėj pasimeti. Ir
nueini sau. O akys tik ir laukia išklausymo ir jos. Panelės klaidos. Ir dieve atrodo ji
nubėgo. Pažįstama šypsena. Į anglėtą kaminą taip ir sutraukė. Ir tik balti dienos
dūmai kaip drambliai. Ištroškę vien tik girto vandens taip ir žiūri į ją.
Tik skauda ir antpečiai pašlovinti kiaurų kulkų tylos. Ir vis tiek skauda ir
pradainuota ženklais. Mylėt kūną ar istoriją. Tik po nakties. Gabalėlį jos ir
praplyšusias šviesas. Skamba vaikystės smuikeliukas. Minkštas ir subintuotas varpos
galiukas. Balto audeklo nekaltybėje prasikala daigas šalpusnio ir geltonos pienės
pasijonis.
Tarp dviejų akmenų miega susenę kalnai. Gyvena viską žinantys krūmas. Tik vėjas
siūbuoja tyloje. Ir broliai vynuogės ploja vienas kitam į šoną. Naktinis laikrodis
rieda pilnas mėnulio partizanų. Jų kišenėse barška žuvies žvynai ir prisukamos
pelytės. Visas žinojimas guli pas viršininką kepurės užlankstymo skiautėje. Ir
rieda pelenų vaikiukai. Geltonom rankovėm jie laižo snieguotą ledą ir stato skausmo
namus. Be sparnų. Betoninius raganosius. Tokius sužalotus ir baikščius.
Jis buvo toks vienišas. Ir akių šviesa suragėjusi vienoje saloje.
Iš nupeštos gimdos pabiro auksiniais perlais. Ir nuodingos žalios gyvatėsss ssss.
Vieta ta pati tik saulėlydis po stiklu. Ir laivai grįžta į medžius iš ko jie ir
padaryti.
Vaiko vystyklais apraizgyti kovos laukai ir vienuolių pažastys. Du medžiai susiglaudę
bučiuojas. Ir saulė viską stebi per skaidrius akinius. Ir tik vandens vaikiukas
perplaukęs visus plaustus nuplovė žolės kraują.
Sušilęs bulius uždarytuose akies vokuose šaukia kambario vienatvę. Taip angelas
išskrenda iš rakšties į žemės šeimininką. Ir bokalas liūtas toks mažas litrui.
Ir visi broliai susiglaudę saujoje sukasi aplink savo išmindžiotas pelkes. Vien tik
meilužės ir negyvi meilužiai bei herojai veidrodžio akim. Visi įjungė meilę. Tik
šaudo iš abiejų pusių. Tik pačiam gale pats gražiausias peronas ir apšviesta
katedra.
Pilni butai treniruoklių ir kas aukščiausias 0. Nurašytieji dar šaudo į
skerdžiamas kiaules. Pilnos salės džiaugsmo ir veidrodžių ir juose atsispindinčių
užpakalinių veidų. Kuriais žiūrime į savo klozetus.
Man 25 ir aš nežinau apie ką kairys sparnas plasnoja. Ir kada rytojaus strėlės
šaudys į minkštas lūpas. Tik kad sąžinė būt rami. Ir vėjas galvoje nenusiaubtų
užderėjusių sodų.
Išilgėjusi atmintis kaip laiptinėj turėklai.
2006 m.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|