TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Aidas Marčėnas
Eilėraščiai iš knygos „DULKĖS“

jau pirmu sakiniu autorius pradeda kalbėti apie mirtį
ars poetika
diena
žodis
teisybė
sapnuoju angelas skrieja
praeinantis ruduo
baltas mėnulis
tylus sudie
poilsis I
dovana
poilsis II

Į viršų

jau pirmu sakiniu autorius pradeda kalbėti apie mirtį

Jau pirmu sakiniu
autorius pradeda kalbėti apie Mirtį.
Ji atsiranda lyg ir iš niekur,
iš tuštumos be jokios priešistorės
ir tuoj pat užima
svarbiausią vietą minėtame tekste.
Beje, tekstas neturi
jokios mums aiškios prasmės,
netgi, sakyčiau, jokių
protu suvokiamų sąsajų. Ir
mėgindamas įdėmiai skaityti (kas
šiuo atveju nėra jau taip paprasta)
supranti, kad visas tekstas
yra lyg koks
nesuprantamos paskirties namas, kurio
akmenų rišamoji medžiaga ir yra
Mirtis – šitaip kryžiuočiai
statė tvirtoves Mažojoje Azijoje,
naudodamies
mirusių kultūrų griuvėsiais,
skubėdami įsitvirtinti
vardan Šventojo Karsto ir Pažadų.
Ir dar daugiau: kai mėgini
pažvelgti giliau, pamatai, kad jokios
rišamosios medžiagos net ir nėra
(taip tuose kraštuose
buvo statomi vienuolynai),
akmenys tiesiog taip parinkti,
kad, prigludę vienas prie kito,
nepaisant laiko ugnies
išliko namo pavidalu
iki mūsų dienų.

Ir paskutiniame sakinyje
autorius kalba apie Mirtį,
nors ir ligi šiol
nė vienas kruopštus
ir pakankamai sąžiningas tyrinėtojas
negali įrodyti jos buvimo
minėtame kontekste.

Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

ars poetika

Pasaulis baigias, todėl
reikia rašyti eilėraščius.

Kas dieną tvirtai pasiryžus,
lyg dirbtum kokį prasmingą,
tik tau vienam suprantamą darbą:
statytum namus, laivą
nykstančiai savo šeimynai,
arba restauruotum šventyklą
numirusios andai religijos.

Reikia rašyti eilėraščius
net ir sekmadieniais, nes
tai yra šventė, tai yra darbas,
prilygstantis kunigo darbui.
Nes pasaulis baigias diena po dienos,
pasaulis baigias netgi sekmadieniais.

Todėl reikia rašyti eilėraščius,
reikia statyti namus, jei juose
ir nebus kam gyventi,
reikia kantriai pamatą ręsti,
diena po dienos, nes galas,
jei Dievas numirs anksčiau nei kalba,
ir kalba anksčiau nei pasaulis.

Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

diena

Diena, prismaigstyta perregimų valandų šukių,
iškreipia regimą vaizdą.
Visos būties apraiškos virsta
iškreiptu peizažu, arba
mirties sklidinu natiurmortu. Menas
yra valandų stiklą
pavertus sekundžių smiltim
liepsnojančios sielos žaizdre
vėl išlydyti vientisą dieną. Kuri,
nors akimirksniui prieš duždama,
atspindėtų pasaulio vienovę.

Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

žodis

tai buvo viskas ir niekas
kits kitan susieinantys dydžiai
miškai šitaip telpa į sėklą
viskas ir niekas į žodį

tai buvo balsis ir priebalsis
jūros atoslūgio juosta
įkvėpimas ir iškvėpimas
mėginimas pasikartoti

tai buvo gyvybės audeklas
sklidinas netikėtumų
sutaikymas ir susitaikymas
vardan vieno alsavimo

tai buvo mirties tolerancija
ugnies ir kraujo vienybė
negrįžtančio laiko linijose
daiktai atspindėję daiktus

tai buvo didis jungimas
tveriantis naują kokybę
kai žodis pažadina tylą
kalbantį nuolat praryjančią

Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

teisybė

mes buvom be galo pamėgę
gerti vyną plikajam kalne tuo metu
kai nė nežinojom kad būtent šis
yra trijų kryžių kalnas mes sakėme
kur gersime vyną bičiuliai
kai tokia mėnesiena sakėme
eime į kalnų parką dažniausiai
buvojom trise tai labai mėgo daryti
d.r. ir v.v. na ir aš ir dar daugel kitų
bet sakau taip išeidavo kad dažniausiai
mes gėrėm trise a.k. ir r.b. o ir aš
kaip tie trys
nukryžiuoti pranciškonų vienuoliai (su tuo
nenori sutikti daugelis tyrinėtojų) žvelgėm
nustėrusiom
mirties sklidinom akim
kaskart vis sunkiau atpažindami vilnių
kiti keturi jau seniau nukryžiuoti
vilnia plaukė žemyn ir tai
buvo gryniausia teisybė

Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

sapnuoju angelas skrieja

sapnuoju angelas skrieja
apie mano nulūžusį nykštį
giedodamas kažką nesuprantama
man kalba aplinkui žydi
neaprėpiama ramunių pieva kuria
iš tolo atbėga mano dukrytė šaukia
kažką nesuprantama man kalba aš stoviu
nei gyvas nei miręs stengiuos nubusti
ir negaliu regisi
banalus būtų vaizdelis jei
ne detalė: mano
dukrytė sena

Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

praeinantis ruduo

vėl saulelė išgaišo
vėl miškais atkeliavo ruduo
poetėliai iškvaišę
dar žiūrėjo kaip dega vanduo

ir lietus prasidėjo
ir nugelto berželio plaukai
ir šviesa nuriedėjo
rudeniop iškeliavo laukai

pasinėrė į Letą
o galėjo dar kiek ir pabūt
kaip prieš dešimtį metų
prieš penkiolika metų turbūt

kai ruduo ir vienatvė
rodės niekad oi niekad nevys
o į temstančią gatvę
išsvyruodavo beržas Širvys

Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

baltas mėnulis

baltas baltų mėnulis virš kopų
tokio dar niekada nemačiau
loja lapė ir šitaip susopa
viskas baigias prapuola tačiau

gal tiesa kad per šimtmečius lieka
ta vienybės skaidra kai žvelgiau
į mėnulį virš kopų ir nieko
negi nieko nelieka daugiau

Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

tylus sudie

tylus sudie nei vasaros lietus
į visą tą ko mudu nesuprantam
aš atveriu lyg užslėptus vartus
vienatvę gražią tarsi kitas krantas

kasnakt žiauriau aš išeinu sudie
ir visa tai kas buvo pasakyta
išliks tačiau ne žodžiai ir ne tie
kuriais meldžiausi keikiausi kas rytą

sudie kaskart kai dar kažką švelnaus
sakyti noriu gerklę tuoj užspaudžia
ranka kuri šienavo ir šienaus
per amžių amžius nepriprast kaip skaudžiai

sudie sudie per laiką per kartas
kalba išgrynins ką atmint reikėtų
o ką šneku kaip pamazgas srutas
nuplaus lietus aš pranašauju lietų

sudie sudie dar syk sudie sudie
ką vergas vergui gali pasakyti
ir visa tai tik žodžiai bet ne tie
kuriais man šis baisus pasaulis švyti

Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

poilsis I

tiek dienų tiek naktų viens į kitą keliavę ilgai
aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai

mano amžinas prieše mes geriam iš upės vienos
ir ranka ta pati mums žirgus vakare nubalnos

ir staiga mus sutaikys vienovėj drauge su mumis
atsiklaupus prie upės ištroškusi mūsų mirtis

Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

dovana

štai jau trisdešimt metų manęs nesuranda mirtis
mano amžiaus debilė iškėlus saldainio blizgutį
stovi veidu į saulę ir jos akyse paslaptis
man dar kartą įrodo prasminga budėjimą būti

ačiū Dieve už ženklą už dovaną tavo tylos
už prinokusį vaisių – nunirusių sielų vienybę
už nušvitusį paukštį virš jos deformuotos galvos
ir už mano akis kad pamatė tatai kaip vertybę

Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

poilsis II

va ir vasara baigias greičiau negu mirksnis prieš mirtį
sutalpina savin šimtą tūkstančių vasarų gal
mes jau regim seniai ko visvien neišvengsim patirti
kai sugrįžę ilgam šimtui tūkstančių metų atgal

mes sustojam prie upės o upėje pilna gyvybės
ir nutolstančioj pievoj mus stebi drugiai ir žiogai
ir atėjusios mūsų dvi švytinčios skaidrios būtybės
(aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai)

Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]