Aidas Marčėnas
Eilėraščiai iš knygos „Vargšas Jorikas“

Į viršų

buvimas vasaryje

Sniegas, beprotiškas sniegas.
Sukas ir sukas. Gilus
žiemą mus geriantis miegas,
nebeišgertas alus.

Vakarą krečiantis gripas.
Karštligėj sniego šviesa.
Kaip praregėjęs Edipas.
Kaip išnykimo tiesa.

Nieko nesitikint. Nieko
nebeprisimenant. Juk
mūsų beveik ir nelieka
baigiantis žiemai, broliuk.

Venose baimė sustingus.
Mirties ir gyvybės suma –
trumpa valanda ir prailgus
minutė, naktis ir žiema.

Varnos ligoninių parkuos
krankia ir krankia. Tamsu,
šalta, bet regis, kol parkos
vasaryje miega – esu.

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

siaurukas čia suka į saulę

Siaurukas čia suka į saulę,
į rūką panyra. Ir kas
pasaulis yra? Tik apgaulė
pro grimztančių medžių šakas.
Kada iš nakties kyla vėjas,
toks lengvas ir amžinas, – gal
sustoki staiga suvirpėjęs
ir greitai pasuki atgal,
ir eiki lėtai, tartum nieko
nebuvo, ir lyg nežinai,
ką mes lig mirties pasiliekam,
užmirštame ką amžinai.
Ir Dievui dėkok, kad ištrūkom
iš ten. Kurgi buvome mes?
Kur suka siaurukas pro rūką
į tekančios saulės gelmes.

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

tylus pasišnekėjimas auštant

neapykantos yra pilnas
žmogus sako vienas
kitas sako žmogus
yra sklidinas meilės
tyli trečias žmogus
yra pilnas žmogaus
jis galvoja

1985
Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

iš Biliūno

ar bepameni buvo katytė
klasikinis ir liūdnas kliudžiau
o dabar taip toli nematyti
pasislink truputuką arčiau

apsakysiu vien tau kas nutiko
kol į žiburį laimės žvelgiau
nieko tokio tik kas mums beliko
brisiaus galas ir nieko daugiau

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

epitafija 1992-ųjų poezijos pavasariui

o jei keliais šiais nekeliavo
dar nieks – iš kurgi šie keliai
jais jau prieš šimtmečius žygiavo
smalsiom kariuomenėm žiopliai

sužvarbę šildėsi prie laužo
dainas dainavo kad dailius
vieni kitiems poetai daužo
mažais kumštukais snukelius

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

prie ežero

mes juk taip pat iškrisim mano drauge
iš šio žaidimo liūdno ir baisaus
viens kitą po dešimtmečio pasmaugę
susėsime prie ežero vėsaus

mums nerūpės metaforos ir strofos
o tai kas atspindėta vandenuos
tebus pradžia didingos katastrofos
išrutuliotos rankraščiuos senuos

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

į akis

menas meluoti ir melas
sakyti tiesą kurios nėra yra

poezijos menas
žiūrėti ilgai

į akis ligi svetimo skausmo

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

eilėraštis, staiga atsivėrus durims

Vis mažiau paslapčių. Ir nėra
ką pabaigti. Nėra ką pradėti.
Ar energija vis dar gera,
kad bandai taip arti priartėti?
Labas vakaras tau. Ir užeik.
Mums abiem nepriklauso šis būstas.
Laikas – kūnui. O sielai beveik
Prousto pastangos. Kartais išsprūsta
koks veiksmažodis, laikrodžio tik,
šios dienos nutylėjimų aidas,
keistas prašymas „dar pasilik“.
Visa kita – klejojimai, klaidos.
Visa kita... Bet ką čia kalbu.
Koks tau skirtumas, – atrasta viskas,
viskas prarasta, viskas tabu,
viskas – išgaubtas Nieko meniskas.
Gal čia mūsų vienodai nėra.
Gal vienodai nerandam ramybės.
Ar energija buvo gera?
Tikimybės, tiktai tikimybės.

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

paguodimai S. P.

Paršas be lovio esi – kaip ir aš, mano broli kuily.
Demonus Kristui išvarius, apsėdo kiaules nelabieji.
Gyvulio daug žmoguje, o žmogaus –
                                            skerdžiamam gyvuly.
Šitaip rašai ir kalbi – lyg garuojantį kraują nulieji.

Reik gyventi šiam vėjyje, žviegiant raudas
                                                      ašmenims.
Tik iš skausmo išplėtęs akis pamatai nepasiekiamą
                                                                dangų.
Išdalinti skerdieną šio amžiaus baisioms
                                                      šermenims.
Savo kūną ir kraują, ir atpirktą žodį nebrangų.

Gal ir šventas tas mėšlas, kur kaupias ir dvokia
                                                                galvoj.
Štai ir radijas suokia lietuviškai „Bhagavadgytą“.
Karma be galo bloga, tad gimei poetu Lietuvoj.
Tik todėl šitaip skauda, taip utėlės pjauna, Sigitai.

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

turto deklaravimas

Reikia šitaip nedaug – karavano pro adatos ausį.
Ko dar gali geidauti namų išsiilgęs keleivis, –
deklaruojantis turto likutį – netirpstantį sausį,
kur išlikusios pėdos sniege – nesibaigiančios kreivės.

Visgi reikia daugiau. Kokio paprasto, mažo daiktelio,
gal skrynelės, gražiai išpaišytos, kokios pandorėlės,
mantijos vakaro vėjui – klevais siuvinėto takelio,
varnoms sukant lizdus – kada išlenda pirmosios gėlės.

Tai ir viskas, ką verta turėt smegeninės dėžutėj –
šiltą varį klevų vis tirštėjančiam vakaro mėly.
Kaip vaikystėje – smulkius grąžint. Užkukavus gegutei
jais galėsit pažvangint. Palaiminti juk mažutėliai.

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

prielaida eilėraščiui

nebeturiu laiko
snukiams daužyti,
balsuoti ir masturbuotis

ranka laikausi už žaibo –
trenktas esu,
žinantis

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

lengva ranka

rašyti sunkiai taip lengvai lengvai
tarytum ne tarytum jau buvai

rašyti taip tarytum jau esi
tarytum ne rašyti kaip visi

tarytum tavo balsas tau svarbus
koks skirtumas kad greitai jo nebus

koks skirtumas rašyti taip kad net
išsprogtų medžiai rašant kitąmet

lengvai lengvai ir dar gražiai gražiai
taip paprastai kaip mylisi ežiai

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

kiemas Antakalnyje

Čia įžengti – tas pats,
kaip panerti į sapną,
arba atsibusti. Daiktai

išsprūdę iš formų, išblukę
balkonai, durys, žolė
dar nespėjus išlįsti. Viskas

labai susitraukę, ir tuo pat metu –
išsiplėtę. Šiaip ar taip, –
vietos man čia nebėra. Ratas

jau pasisuko: šaka,
kurios, vėluodamas į mokyklą,
įsikibdavau šokti per tvorą –

penkių metrų aukštyje, medis,
į kurį įsilipę lošdavom kortomis –
dabar žydi Rojuj. Jame,

amžiams pasislėpę nuo Dievo,
pliekia čekišką durnių
nusižudę mano draugai,

kurių veidus jau dėvi
vaikai, vis dar žaidžiantys karą.

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

kaip parašyti sonetą

vynu pripildyt formas, saulės vėją
sugauti į giliausią medžio lapą,
prikalti Kristų, ręsti kenotafą
iš Aido nebegrįšiančiam Orfėjui

šulnius išvaikščiot, pragarus išgerti,
nutverti angelą ir jau nebepaleisti,
atleisti, grumtis, dulkėm atsiskleisti,
neteisti, atsibusti ir ištverti

į formas liejant gyvą kraujo vyną,
beprotnamy šio kūno – vienuolyną
atrestauruoti, tylą kamaldulio

priversti gausti, duobę išsikasti,
skolas grąžinti, dviratį išrasti, –
ir visa tai padauginti iš nulio

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

tariamas pasikeitimas

o kaip ramu, kaip vieniša patamsy,
tik iš tylos – lyg miręs čia stovėčiau –
staccato štai – girdžiu – šuniukas amsi,
kaip iš po žemių, – jeigu patikėčiau

jausmais ir pojūčiais, kurie užplūsta,
tikrai patirčiau, kad ne mano siela
į kūną grįžta – muzika, – o pusto
namo namo – patamsy nebemiela

o kur namai, kurioj pasaulio pusėj,
kur aš buvau, kur niekad nebebūsiu,
ar kur supūsiu, kirmėlytės greitos

bet man gražiausi tie – iš melodramos:
kadai mylėjo piemenaitę chamas –
sudie sudie, – ir čia įstoja fleitos

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

trumpa poeto vasara, į rytą
per daug privirsta gotikinių mūrų,
per daug natūros, budinčios prie durų,
pabelsk pabelsk – ir bus atidaryta

pabelsk pabelsk, kokia tiesa supurto,
kokia šviesa neduoda jam ramybės –
per daug mirties, per daug kraupios gyvybės,
per daug ligos, žinojimo ir smurto

per daug sveikatos, nežinios ir vėjo,
nusenęs sodas piktžolėm apėjo
ir vynuogė į obelį įbrido

per daug gyvybė dalgio pasigedo,
per daug šviesos, per daug mirties ir ledo,
bergždžios kūrybos, kūno ir libido

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

vargšas Jorikas

nebeišmokęs jambo ir chorėjo
aš skiemenis suskaičiavau ant pirštų,
ką parašiau – tik dvelksmas lengvo vėjo,
Šekspyras taip tikriausiai nusišnirpštų –

audra pakiltų! kuo gi jis čia dėtas –
dulkėt seniai padėtas į lentyną?
ant stalo scenos – kas dabar poetas?
nuodų į ausį, dukart tiek – į vyną

ir aktoriai, nunuodiję viens kitą,
žemai jums lenkias, bet tiktai iš ryto
nutyla fleitos, išsisklaido gaidos

ir princas meta knygą – ten tik žodžiai,
ir ima galvą – tuščią ir nuobodžią,
ir tyliai sako: vargšas, vargšas Aidas

Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt