Marcelijus Martinaitis

„KUKUČIO BALADĖS“

 
Nakvynė pas žemaitį Kukutį

Už miško, už miško – pelėdos dvi akys,
Pelėdų trobelė apsamanojus.
Nei gyvas, nei miręs – pusiau jau apakęs
Už miško gyvena Kukutis vienkojis.

Kol ūkė apuokas, kol kirvarpa ėdė sienoją,
Kapai kol įdubo, kol jautis giliai atsiduso, –
Pasauliu keliavo pirmoji žinia apie Troją,
Ir pranešė radijas: žemėj išnyko jau prūsai.

Kol šalys apaugo miškais ir kol išmirė šlėktos, –
Gyvenimo pusę išgėrėm per naktį lig dugno.
Aš merkiau per stalą liūdnai ir prislėgtai
Vienturtei gražuolei – kuprotai jo dukrai.

Kol merginau dukrą, kol leido paimti už rankos,
Sugriovę Berlyną, vaikai vienakojai sugrįžo.
Ir aš pražilau, ir mes svarstėm, kas apšviečia dangų:
Gal Skuodo pašvaistė, gal jau bombarduoja Paryžių?

Ir kol mes supratom, kad mūsų riba – begalybė,
Vienturtė jau meldės kampe lyg susenus pelėda.
Kol kuprė žegnojos, suiro kraštai ir valstybės,
Ir – padais į šiaurę – atsigulė žemėn žuvėdai.

Ir kol žemaičiavo jis vokiškai, rusiškai, lenkiškai,
Lyg briedis, plačiai išsižiojęs, siaurukas subliovė.
Ir pašvietė degantis dvaras, pakol pasilenkusi
Sena Kukutienė kamaroj paklojo man lovą.

Ir baigės politika... Miunchenas perdavė džiazą...
Lyg prūsų žirgai pririšti, saksofonai sužvengė.
Knapsojom už stalo, gyvenimo pusę išdažę:
Nei „dzięki“ už Varšuvą, anei už Prūsiją „danke“.

Ir kolei Kukutis pritaisė sau dešinę koją,
Vos lempą suspėjo uždegti,
Ir šimtmetį visą gaidys išgiedojo
Per vieną vienintelę naktį.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Pasaulinis skausmas
Kukučio nutrauktoje kojoje

Joje yra kažkas baisus,
man nesuprantamas,
didesnis už ją pačią:
siekia net Verdeną
ar Japoniją.
Jos skausmas
kartais ateina
iš kitos žemės pusės,
apimdamas visą pasauli.

Arba plinta kažkas
iš pačios šerdies –
šaltas, baisus, negyvas,
kalbėdamas japoniškai,
vokiškai ar angliškai,
viską paversdamas negražiu –
lyg apnuodydamas.
Smelkias į valgį,
į drabužius,
į vandenį,
apima visą dangų,
gręžias kiaurai per žemę.

Mėginti kur nors išvažiuoti –
ir ten randu vis tą patį:
visą žemę užėmė
mano nutraukta koja.

Tas baisus,
man nesuprantamas,
kuris yra mano kojoje,
išnešioja mano
po tolimiausius kraštus
lyg pasaulinis karas, –
ir akys nemato kojų,
ir rankos nepasiekia galvos,
ir žodžiai negirdi to,
ką jie sako:
net žodžiai atsiskiria nuo kalbos.

Ir viskas taip pasikeičia,
pajuosta,
sumažėja galvojimas,
ir nėra kur dėtis –
nuo savo kojos.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukučio rauda po dangum

Kukuli Kukuti, tu geras žmogau,
ar tu nebijai tokią naktį dangaus?

O pilnas dangus žiburių – lyg Paryžius,
po tokiu dangum – kumeliukas ir kryžius!

Ko raudi, Kukuti, graudus kaip ruduo?
Geriau savo dukrą per žmoną man duok!

Tiesa, ji man kartą jau buvo kulka
Mandžiūrijoj, rodos, ar Kursko lauke.

Iš mano jaunystės tvora sukalta –
štai tavo sodyba, matau, aptverta.

O šitie langai buvo mano seniai
pradinės mokyklos melsvi sąsiuviniai.

Kukuti, ir tavo dukra jau ne ta, –
po bėgiais Silezijoj ji pakasta.

Nereikia! Už kampo, dangaus apšviesti,
abu už tėvynę paverksim girti.

Nereikia! Virš tvarto štai ima spindėt
keista pasaulinė kuprota žvaigždė.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kvailas pavasaris

Kas čia Žuveliškėse atsitiko?
Per lango stiklą
lekia motociklai.
Lėktuvai pusę devynių
praskrido skridimu požeminiu.

Jau nuo žiemos vargų štai atleisti ropoja
žemaičių rupūžės, dievai ir pelės.
Silpnaprotaujantys trys šaukštapročiai joja
ant turkiškų kardų – i Anapielių.

Ožkų numindžioti – žaliai
vėl sužaliuos Kukučio reikalai:
jis žiūri, kaip ant laikraščio – kvailai
jau daro dievo nuodėmę du vabalai.

Kukučio katinas pamatė gyvą daiktą,
jo antakiuos antenos ėmė veikti,
išsirietė ir taikos pulti:
ir ūsai jo pilni urano dulkių.

Vėl lėktuvus kažkas žemu
požeminiu paleido skridimu.
Dangum kuprelis voras bėga,
voratinkliu jau leidžias ant Pagėgių.

O ilgakojė šarka ilginėja,
kvailas šnekas visokias nešinėja
viršum kreivai suarto lauko,
po dangumi ant kvailio plauko.

O varpinėj pelėda verkia,
kad verkdama visai apako.
Kukučio katinas primerkia
kinietišką
radioaktyvią akį.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukučio šarka per Karą

Šarka šarka strakinėja
vis skersa, skersa – prieš vėją.
Prisimerkus kiaulė žiūri,
kaip žmogutis žmogų duria.

Uodegos ilga suknia
šarkai velkasi žeme.
Vis skersa skersa ant plento
aplink mėšlą okupanto.

Ne to krašto šitas geras!
Šarka stebis, – kas per karas:
ant imperijos visos
arklio mėšle –
nė vienos avižos!

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kaip Kukutis protą atgavo

Kai dirbau žemei dangų,
o jūrai dugną dėjau,
o jūrai dugną dėjau –
per Vokietijos gaisrą
manęs išvest atėjo,
ant kaklo pančius dėjo,
ant kaklo pančius dėjo,
per Vokietijos gaisrą
po Blinstrubiškės ąžuolu
mane pakorė.

O kai mane pakorė,
tuoj atėjau į protą:
atsižadėjau žemės,
dangaus ir Lietuvos,
dangaus ir Lietuvos.

Anoj pasaulio pusėj –
danguj man davė butą,
po Blinstrubiškės ąžuolu –
du sieksniu pievos.

O ko daugiau man reikia:
gavau du sieksniu pievos.
Nei arti, nei akėti:
ateina kartais karvė
ir visa patręšia.

Nei arti, nei akėti –
o ko daugiau man reikia?

Tveriu sau žemei dangų,
ramus sau gulinėju
po Blinstrubiškės ąžuolu –
senelių prieglaudoj.

Anoj pasaulio pusėj
žuvis varau į vandenis
ir suprantu, ko niekaip
suprasti negaliu.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Mano sugalvota pasaka
pakartam Kukučiui palinksminti

Karučiuose – ant plunksnų –
veža kvailių karalių
apsidairyti:
ar didelė karalystė.
Pakelėm išrikiuoti
skambina jam varpeliais,
dėkodami,
kad gali jam skambint varpeliais...

Važiuoja aplinkui žemę
dešimt,
dvidešimt kartų
ir neranda,
kur baigiasi karalystė,
Visur –
savo pačių pritarimui
pritaria
šokimu ir varpeliais.

– Kiek kartų, – klausia karalius, –
eina aplinkui žemę
ši karalystė?
– Tiek kartų, – atsako, –
kiek kartų yra aplink žemę...

Ir stebi karalius,
kaip vis tie patys
dėkoja karaliui už tai,
ką patys padirba,
dėkoja,
kad gali dėkoti,
skambindami varpeliais...

Tiktai keli pakarti
vejasi karučius, prašydami,
kad išduotų leidimą numirti.

– Ne, – purto galvą karalius, –
tokia karalystėj tvarka:
pakartiems
draudžiama mirti!

Važiuoja karalius karučiuos,
jį seka vienas kitas kvailys,
ir visi jie – tas pats karalius.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Ir dangun nuėjo žeme

Kur ugnies nupirksi kirviui,
Ką tu, sveikas, malsi žiemą?
Kur grandinę gausi karvei,
Kad prie jos pririštum žemę?

Karo metuos, žydint ievoms,
Kiemo gluosny kvailė ūkė –
Nėra pievų, nėra dievo,
Nebėra vinių plaktukui.

Gaisro miestai raudonavo,
Lyg kažkas ten pjautų gaidį.
Mušė rykšte bergždžią avį –
Kam ant stalo valgis baigės.

Iš ugnies kaip pragyventi?
Neužteks jos šitai žiemai.
Kvailė pažvelgė pro rentinį –
Ir dangun nuėjo žemė.

Iš vandens išėjo žuvys,
Kai pasauly degė turtai.
Už kaltes, už tai, kas buvo –
Nebegyvą mušė turguj.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukutis reicho daboklėje

Paukšti, tu giedi ir giedi,
o ar žinai,
kokie tavo giesmės žodžiai?
Ką atsakytum,
jeigu paklaustų:
– Ko-kie-ta-vo-gies-mės-žo-džiai?

O tu, saule,
švieti ir nežinai,
kokie tavo šviesos
žodžiai?

Neatsakytum, saule,
išgrūstų dantis tau, saule,
revolverio rankena!

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukučio žodžiai

Kodėl tenai niekas nevaikšto,
nelaksto netgi joks vaikas?

– Kukuti, ten dirba žodžius
ir juos ten apmoko suprast,
ką jie reiškia.

Kodėl ten negirgžda net durys,
pro langus niekas nežiūri?

– Kukuti, tau ten dirba žodžius,
juos apmoko,
kad turėtum ir tu ką kalbėt.

Sakai, jie labai užsiėmę
ir nieko nepriima?

– Kukuti, ten saugoja tavo žodžius
nuo tavo palaido liežuvio.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Instrukcija Kukučiui,
paleistam iš daboklės

a) negalvojant
galvoti
ko nereikia
galvoti

b) nematant
matyti
ko nereikia
matyti

c) nesuprantant
suprasti
ko nereikia
suprasti

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukučio raštas
vienkartinei pašalpai gauti

Koks dabar stojo pavasaris!
Net jaučiu, kaip tenai – Blinstrubišky
per mano kaulus
du vabaliukai apsikabinę eina
ir žolės šaknų jau pilna mano galva.
Atitirpo sąnariuos ledas,
ir saulelė antai – ant Žuveliškių
pašviečia sėjai.

Tik aš šitiek metų nedirbu,
ne iš tingėjimo,
o dėl to, kad mane nuo manęs atskyrė –
nuo mano kaulų.
Čia kalba tik mano liežuvis.
Net ir koja liko Japonijoj – per aną karą.
Tiek metų nieko nevalgiau –
visą vidų padžiovė mina ties Verdenu,
ir vokiečiai iš dantų pasidirbo
                                 lūpinę armonikėlę.

Prašau man grąžinti nors burną, –
kaip aš gražiai pašnekėčiau,
kaip valgyčiau.
Šitiek metų –
Blinstrubišky – išbadėjusiems kaulams
nedavė niekas nė trupinio.
Už ką, sakau, rupūžės,
                       mano kaulus atstūmėt?

Kai burną sučiaupsit,
sudės tuoj ant pilvo rankas
ir niekas nieko neduos.
O juk duoda šį tą už nutrauktas rankas arba kojas,
tik aš net už galvą pakartą
                       niekad nieko negaunu.
Ir kiek tokių su manim gulinėja,
laukdami mielaširdystės
                       kiekvieną mielą pavasarį,
kai atitirpsta sąnariuos ledas
ir vabaliukai ima krebždėt galvose.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukučio pamokslas kiaulėms

Ko žiūrit kvailai,
                      nešvarios nutukusios kiaulės,
degsite, ak, degsite ugnies pragare,
svilinamos šiaudais.
Ir kils dūmai –
ligi Anglijos,
pasmardindami pusę Europos.

Šiukš, Boliesiau,
ko tau dabar reikia?
Juk grasinai man ne sykį,
kad pasakyčiau,
kam tarnauju miegodamas,
o dienom – ar neapsimetu,
kad gyvenu aš pakartas.

O tu, Viktai, kaip tu sukiaulėjai,
įdavęs mane,
kad slepiu vieną koją nuo reicho darbų,
o paskui –
kad turiu danguje giminių,
nesurašytų ir nepriduotų į valsčių.

Tik, Rapol, tavęs man gaila,
kad šitaip kvailai į kiaules išėjai,
padeginėdamas Europos žemes,
daužydamas duris ir langus,
visokių kvailių primokytas.

Uliese Uliese, į ką gi tu pavirtai!
Kokia tu suskretus,
kaip čiaumodama ėdi
ir seilės drimba į šliuką.
Kaip bjauriai nudribo pagurklis
ir išklypo tau kulšys.
O sakiau, kad man eitum už bobą,
kai buvai dar merga,
kai nešiodavau tave,
šokančią ant armonikos.

Ak, jūs kiaulės,
geriausias dienas man suėdėt!
Tai ir aukite sau į kumpius, –
suvarys jus Europa
į pačią ilgiausią dešrą
nuo Žuveliškių – ligi Lamanšo!

Nekrikštytos kiaulės,
ėskit nešventintais snukiais,
ką net žmonės neėda!

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kur, Kukuti, padėjai tu savo kukutį?

Sakyk man, Kukuti,
kur dėjai tu savo kukutį?
Jį atėmė tau?
Tavo kukučio
tavo veide nematau.

Nežiba jis akyse,
neskamba jis ausyse,
negirgžda duryse.
Be kukučio – kaip tu pasensi,
kaip numiręs – ir vėl gyvensi?

Koks tu Kukutis dabar?
O buvo kukučio pilna troba,
vasarą žiemą –
pilnas kiemas.

Gal per karą palėpėj
buvai jį paslėpęs?
O gal pasidarė jau kinai
iš tavo kukučio švilpynę?

Gal,
primušę ji negyvai,
veža
povandeniniai laivai?

Gal kabo kur nors jis po mango medžiu,
taitietės tenai apdainuoja balsu jį saldžiu?

O gal jį palovėj
katės paplovė?

Štai Vilniuj, atrodo,
netrukus teks būti,
nupirksiu aš tau
geležinį kukutį.

Tu vėlei, Kukuti, atgausi stiprybę,
iš džiaugsmo ims šokt tavo dantys išklibu.

Jis tau malkas kapos bei ars,
tau miegant,
tavo sapnams jis pritars,
tavo dantim
tau jis kramtys,
tai, kas po šimtmečio bus –
tau jis matys.

Tau rodys, ką valgai, geri
ir kiek turto turi,
tave patį –
tavo paties akyse,
tavo balsą –
tavo paties balse.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Daug Kukučių ir vienas

Vienas Kukutis –
pėsčias Kukutis.
Visad pėsčias pats sau –
smagioms savo kojoms:
ten, kur jos žengia,
ten joms ir žemė.

Du Kukučiai –
karo metu
dviese ant vieno arklio
joja nuo Tilžės,
ir iš peršauto maišo
byra druska.

Trys Kukučiai, –
kai du pjauna malkas,
o trečias – žiūri.
Žiūri ir klausos,
kaip toli skamba pjūklas,
net spengia,
net žvaigždės apšąla
pirmųjų šalnų rasa.

Daug Kukučių, –
kai vienas numiršta,
o paskui jį eina
šimtas vienplaukių Kukučių,
ir šimtas galvoja –
kaip vienas:
– O koks trumpas Kukučio gyvenimas
pėsčioms kojoms,
smagioms Kukučio kojoms...

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukutis nori pamatyti tėvynę

Taip ilgai nemačiau tėvynės,
dirbdamas jos laukus,
taisydamas jos šiaudinius stogus.

Taip gyvenimas nedavė laiko,
vargindamas akis ir galvojimą:
vis ką nors reikėdavo dirbti,
eiti kur nors ar važiuoti.

Matau,
nieko neišeina ir tiems,
kurie greitai važiuoja,
arba tiems,
kurie daug ir gerai pavalgo,
kad gražesni būtų žodžiai
apie tėvynę.

Dirbau ir dirbau,
net savo minčių nesuprasdamas,
norėjau tik užsidirbti sekmadienį,
kad galėčiau galvoti.

Kai baigsiu visus savo darbus,
laisvą užsidirbtą sekmadienį
atsigulęs žolėj,
laisvai pasidėjęs ant žemės rankas,
norėčiau dar pamatyti tėvynę,
kam nedavė laiko gyvenimas.
Taip nieko daugiau neuždirbau
ir taip nieko daugiau neturiu,
kad jau nebenoriu turėti.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Paskutinė Kukučio diena

Kai atėjo Kukučiui paskutinioji,
jis ėmė galvoti:
koks aš laimingas,
kad gyvas
sulaukiau savo mirties,
kad mirštu štai
be jokios prievartos –
pats iš savęs,
gyvas sulaukęs
savo dienos paskutinės.

O galėjo iš lėto marinti,
lupdami panages,
arba netyčia,
man nematant,
nušauti mane,
kad iki šiolei
nebūčiau supratęs,
jog manęs jau nėra.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukutis savo laidotuvėse

Pabudo rylą Kukutis
ir mato – jis pats
guli šalia negyvas.

Troba atšalusi,
o pro duris mato –
ant snieguoto kalnelio
šermenims skerdžia kiaulę.

Prie stalo moterys
duonriekiu ieško kažko
atverstuos plaučiuos.

Ir mato Kukutis pro langą:
leidžiasi aeroplanas,
pakyla išgąsdintos varnos.

Pro kitą langą,
nosis prie stiklo priploję,
žiūri
buriatų vaikai.

O pro virtuvės langą –
po Niagaros kriokliu
giminės verkia Kukučio,
atsirėmę į mašinas
ir labai ryškiai
fotografuodamiesi.

Galvoja Kukutis:
kaip gražiai viskas vyksta,
kaip manęs gailis,
kaip gerai apšneka –
tikriausiai
duos man kokią premiją,
ranką paspaus
arba pagirs
visuotiniam narių susirinkime.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Keltuvių rytas Kukučio namuos

Kaip bjauru
rytą
vienu metu
pabusti keturiose lovose –
keltuvių rytą
Kukučio namuos.

Kaip bjauru
matyti iš karto
keturis kartus ant sienos
kabančią vieną kepurę
ir keturis Kukučius –
kaip vieną.

Kaip bjauru.
matyli tokius niekus,
kai pasaulyje šitiek pavargėlių,
kai žinai,
kad, ir dirbdamas visą gyvenimą,
nepadarysi net skruzdės
gyvybės,
kad iš viso galvojimo –
per visą gyvenimą –
net ir dulkės
neliks.

Kaip bjauru
vienu metu
keturis kartus galvoti
tą patį –
ir vieną.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukutis – pasaulinei parodai

Prakiuro Kukučio stogai,
ir saulė
nustojo šviesti pro langus.

Kiemas priaugo žolės,
ir surūdijo plaktukas –
jau nedavė dalgiui skambėjimo.

Neėmė malkų ugnis
ir šuva
nustojo žiūrėt į Kukutį,
kai jis eina per kiemą.

– Rupūžės! – trenkė durim Kukutis.
Aš jums dar parodysiu!
Žiūrėsi, šunie, į mane
ir laižysies!

Ir sugalvojo Kukutis:
– Parduosiu save
Raseinių turguj,
gausiu didelius pinigus.

Ilgam vežime
vežė save parduoti,
ragino seną kumelę.

Privažiavęs Raseinius,
turguj paleido save
pasirodyt bajorams
ir ponams.

Klykė varnos
kapinių medžiuos,
vežime
verkė mergaitė,
čiulpdama
ilgą Kalėdų saldainį.

Pliaukšėdamas botagu,
lėkė Kukutis
aplinkui Raseinių turgų,
lėkė, galvą nunėręs.

Derėjos pirkliai,
o jų ponios
padoriai
prisidengė burnas.

Prasiskyrė čigonai,
kai prūsas iš Karaliaučiaus
parodė į jį botagu:
– Es ist eine litauische keulie?

Švilpė benamiai vaikai,
ir tik vienas amerikonas
priėjo ramiai prie Kukučio ir tarė:
– O'key!

Patampė jo nosį,
galvą pasuko atgal,
pasukinėjo rankas
ir pasakė:
– O'key!

Išėmė dvidešimt dolerių
su dvidešimčia prezidentų,
sumokėjo Kukučiui,
nupirkdamas jį
pasaulinei parodai.

Iš džiaugsmo –
už dvidešimt dolerių
Kukutis pragėrė botagą,
ratus
ir kumelę.

– Rupūžės! Rupūžės! –
verkė naktį pabudęs
ištuštėjusiam turguj
– Rupūžės! Rupūžės!
Šitaip apgavo mane –
už dvidešimt prezidentų.

Pėsčias parėjo namo.
Rado atšalusią trobą,
į sieną nusisukusią Kukutienę
ir negyvą mergaitę,
čiulpiančią ilgą Kalėdų saldainį.

– Rupūžės! Rupūžės! –
spardė Kukutis į šulinio rentinį.
– Rupūžės! Rupūžės!..

...Ir krito
sušalusios žvaigždės
į tolimą,
tamsią
Kukučio sodybą...

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Naktį, Kukučio sodyboj

Naktį
manyje
loja sarginis Kukučio šuo.
Už sienų,
tvorų,
už pasaulio –
perkaręs,
paliktas šuo.

Naktį
savyje
žiūriu
pro tuščią Kukučio langą –
ir nė vienos,
nė vienos moters,
ateinančios per rugius
su pienu –
prie krūtinės.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukutis pasakoja apie savo trobą

Tai turiu trobą –
dviem galais.
Žiūriu pro langą –
saulė teka,
žiūriu pro kitą –
jau saulė leidžias.

Vienoj pusėj –
kad žydi sodai,
o kitoj –
obuoliai byra.

Žiūriu pro vieną –
tik pradėti darbai,
pro kitą –
jau ir supuvę.

Į vieną galą
parsivedžiau jaunąją,
o kitam – žiūriu –
jau ji pašarvota.

Vienam gale –
jaunime šoku,
o kitam –
dantys byra.

Tai turiu trobą –
dviem galais:
vienam –
dar gyvas vaikštau,
o kitam –
jau guliu numiręs.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukučio kiemas

Į draugę suėjo kirvukai, –
kaladėse įkirsti.
Saulakaliai kala kalukais
ant stogo – raiti.

Mėšlarūčiai lekia stati jau
vežimuos – toli – pro medžius.
Putelis dudena statinėj –
smagumo apmoko miežius.

Po langu jau žydi justinas,
ir baldos kubilius dugne,
O dieve, koksai sujudimas, –
mėšlarutės aidi daina.

Švarke įsisegęs juditą,
dainuoja babekas žvaliai,
o bonkius žvangėdamas ritas
pakalnėn – net dūžta stiklai.

Savo urvely smalsus mikita, –
stebi pasaulį akis apskrita.

Kalena ten, snapą užvertęs,
žaliojoj lankelėj geda.
Lapoja jau įsmeigtas vartuos
meldonis tenai ar lazda?

Graži ir išblyškus naktutė
dar vis neatmerkia akių.
Štai velka skruzdė juozaputį:
skruzdynui bus malkų puikių!

Vaikai kiaulini – vis per balą,
sauliukai kieme paberti.
Kalukais saulakaliai kala
ant stogo – raiti.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukučio galybė

Žiuri Kukutis –
mato Kukutį.

Klausos Kukutis –
girdi Kukutį.

Kalba Kukutis –
ir supranta,
kad kalba Kukutis.

Sėdi ant suolo Kukutis
ir jaučia,
kad sėdi ant suolo Kukutis.

Žingsniuoja Kukutis,
ir žingsniavimas
eina iš jo paties,
ir matymas eina iš jo paties,
ir galvojimas.

Ir šitaip gyvena Kukutis
ir žino,
kad gyvena Kukutis,
kad jis sau pačiam
sveika yra.

Ir supranta Kukutis:
jis pilnas Kukučio.
Ir jam gera.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kumelaitė Kukučio ausy

Per naktį
Kukučio ausy
užaugo smagi kumelaitė.
Iš džiaugsmo jinai šokinėja
ir spardo
į ausų būgnelius.
Ir girdi Kukutis,
kaip žvengia ji Stonų ganyklose.

Kaip negražu, jis galvoja:
eisiu pas gydytoją,
gal man išims iš ausies kumelaitę.
Bet kaip aš paaiškinsiu,
iš kur ausyje kumelaitė?

Kaip negražu
prieš pažįstamus,
prieš vaikus,
prieš tokį gražų ir tyrą gyvenimą,
kur tokios dailios užuolaidos
ir blizga švarūs parketai.

Kukutis niekam nesakė,
uždelsė,
ir buvo dar negražiau.

Tarė sau:
neduok dieve,
jeigu numirčiau –
tokią gėdą rastų ausy!

Ir Kukutis pradėjo bijoti mirties:
automobilių,
ratų,
kombainų,
kuliamųjų mašinų.
Neduok dieve –
numirtų:
šitokią gėdą rastų ausy!

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukučio senis su plienine yla

Tavo viduj
gyvena dar kitas Kukutis
baisus, perdžiūvęs senis.
Susirietęs jis sėdi
ir gaudo visa,
ką tu suvalgai.

Visą gyvenimą
jis ėda ir ėda
tavo uždirbtą duoną –
visad alkanas
bjaurus senis.

Jis anksčiausiai pabunda
ir žadina tave,
smeigdamas į paširdžius
šaltą plieninę ylą,
kad pašokęs
skubi prie kasdieninio valgio.

Paėdęs
lėtai ir sunkiai
jis verčias ant kito šono,
aštriais apkaustais –
iš vidaus –
spardo tavo gyvybę,
kurią šitaip sunkiai uždirbai,
kas metai išardamas
ir vėl apardamas žemę.

Ir taip gyveni tu su baime:
nieko neduosi
bjauriam perdžiūvusiam seniui –
nudurs mirtinai,
smeigdamas į paširdžius
šaltą
plieninę ylą.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Nuodėminga Kukučio dvasia

Kai užmiega Kukutis –
pro akis
iš jo kūno išeina dvasia
ir niekam nematoma traukia
per Žuveliškių kaimą,
darydama viską,
ką draudžia įstatymai,
kodeksai
ir dešimt dievo įsakymų.

Tuo metu
vartosi lovoj Kukutis,
nesuprasdamas,
iš kur jame šitiek
kūniškai mirtinų nuodėmių,
iš kur jų tiek atsiranda?
Kiekvieną dieną
šitaip save prisižiūri,
kad jis pats savyje
turėtų būt nekalčiausias.

Ir siaučia girta dvasia,
mauroja purvina,
nesiskutus,
keikiasi,
spardydama sutiktus gyvulius,
užkabinėdama kaimo našles,
bjauriai apšnekėdama patį viešpatį.

Į trečią dieną
pareina jinai nusižeminus,
vilkdama baltus
vaikystės marškinėlius,
bučiuoja rankas
pačiam viešpačiui dievui,
pragertu balsu prašydama atleidimo,
kad pridirbo Kukučiui
šitiek kūniškų nuodėmių.

Pavargus
sugrįžta atgal
pro Kukučio akis
ir, grieždama dantimis,
užmiega
ilgam gyvenimo miegui.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukučiui reikia moters

Nė viena musė
įkyriu zirzimu
nežadina rytą.
Virtuvėj nėra skambėjimo,
asla neprilaistyta,
o pasuolėse
nieko nėra numesta.

Taip tylu,
kad net varis pajuodo
ir kerpėm apaugo langai.

Ir nėra pikto žodžio,
Įsidegančio kaip degtukas,
kad paskui naktį
būtų atleista lig ryto,
kol vėlei virtuvė ir kiemas
prigužės išalkusio gyvio.

Ir naktim
nėra to graudumo,
kad taip nusidirbai gyvenimą,
paimdamas šitokią vargšę,
to gailėjimo,
kad ji neprilygsta toms,
kur matai televizoriuj
ar sapnuos.

Kukutis jau nebežiūri į savo sapnus:
taip nori dabar to gailėjimo,

prilaistytos virtuvės
ir išalkusio gyvio –
nežinia jau kiek metų
namuos nėra nė vienos musės.
Kai apie tai pagalvoja –
dar labiau suima širdį.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukutis džiaugiasi savo buvimu

Kaip man butų tamsu,
jei manęs nebūtų.
Visa, kas man priklauso,
pasiimtų kiti –
neturėčiau net žodžių
kam pasiskųsti.

Kažin, kieno būtų mano vaikai,
net nežinodami,
kad jie mano?
Kas būtų dirbęs
mano sugalvotus darbus
ir nešiojęs mano kepurę?

Kaip gerai, kad esu,
kad atsiimu,
niekam neužleisdamas,
kas priklauso
mano rankoms, akims ir galvai.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Didis palengvėjimas
Kukučio gyvenime

– Turbūt, esu aš nesveikas, –
galvoja Kukutis, –
kai tik pabundu,
tuoj imu galvot apie moteris,
kad net gėda
vaikams pažvelgt i akis.

– Niekad, – sau tarė Kukutis,–
niekad,
šitaip galvodamas,
neprilygsiu tiems,
kurie televizoriuj
pirma laiko skubėdami dirba,
ir visokiems solistams.
Už ką man tos mintys,
kad jas nuo vaikų reikia slėpt!

– Niekis, – pamokė Kukutį, –
reikia dirbti
nuo ryto lig vakaro,
ir nesigėdysi savo minčių –
praeis tas galvojimas.

Ir ėmė Kukutis dirbti
nuo ryto lig vakaro,
kas dieną
viršydamas savo darbą,
kad mirdamas ėmė stebėtis:
tiek prikapojo malkų,
į sienas privarė vinių,
galvijams sušėrė šieno!

O kai numirė,
viskas praėjo,
ir Kukutis nusiramino:
– Koks palengvėjimas,
koks tai yra palengvėjimas,
kad nebus to galvojimo,
dėl kurio neteks gėdytis,
kai vaikai man ant kapo
degios žvakutes,

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukučio gailestis dėl kuliamųjų sunykimo

Kaip būdavo smagu
pagriebt minkštą moterišką
ir griūti į šiaudus,
springstant
kuliamajai mašinai.

Kokie būdavo karšti
moterų užančiai,
pribirę akuotų!
Viso to
niekas dabar neišmano
be kuliamųjų mašinų!

Rudenį
kaip smagiai drebėdavo žemė,
gaudžiant motorams,
ir pastodavo moterys
pavasario sėjai.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukutis vengia atsakomybės

Gražų rudenį
važiuoja Kukutis bulvienom
ir mato:
guli jau nebegyvas
suvažinėtas kopūstas
ir voliojasi girtas maišas.

Ant bulvių krūvos
sėdi Antosė
ir galanda dantis:
– Kukuti,
imk mano širdį į žmonas, –
jau pilnametė mano širdis!

Kukutis apsimetė,
kad neišgirdo,
smarkiai pavarė arklius.
– Visos taip sako!
Kai eini prie širdies,
tik atsagstai liemenėlę,
kas joms labiausiai patinka.
Paskui už tai turi atsakyt –
net prieš teismą.

Smarkiai suplakė arklius,
bet matė vis prieš akis –
kaip paveikslą:
plačią Antosės šypseną
su baltais dantimis,
aplink veidą –
permatomus plaukus,
tarsi linų grįžtes
aplink saulę.

Taip buvo smagu
ir pasiutusiai liūdna.
Ir taip varė arklius
pirmyn,
tarsi jie lėktų atgal –
į platų Antosės veidą,
besišypsantį virš bulvienų,
kur voliojasi
bulvių girti maišai...

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukutis stebi plentu ropojančią boružę

Man negaila,
man taip negaila,
man taip negaila kalnų aukščiausių
nei vandenų,
man taip negaila,
man taip negaila
lėktuvų ir Amerikos, –
kaip gaila man,
kaip gaila man boružės,
ropojančios asfaltu,
po kojom, po ratais – asfaltu.
Tokia ji maža ir silpna,
dieną naktį – asfaltu.
Ir nėr jai pasauly jėgos,
ir nėr jai pasauly jėgos,
kuri ją sutryptų –
tokia ji maža ir silpna,
mažesnė už mažą.
Po kojom, po ratais –
per tokį mažumą
nėra jai pasauly jėgos!

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukučio apsilankymas Vilniuje

Tai didelis Vilnius!
Vienoj jo pusėj
stovi gandras,
kitoj pusėj –
girdėti kalenimas.
Vienoj Vilniaus pusėj –
kerta rugius,
kitoj –
riša pėdus.
Tai didelis Vilnius –
taip jis ir eina laukais
per Lietuvą:
pro Dubysą,
pro Luokę,
per Žemaitiją –
iki pat jūros!

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukutis važiuoja pilnu troleibusu

Suspaustas iš visų pusių,
Kukutis smagiai sau galvoja:
– Koks tai yra patogumas:
važiuoji, ir niekam nerūpi,
kodėl tu važiuoji,
nors, gal būt,
esi. ką nors negražiai prišnekėjęs
ar neturi pinigų,
ar nubraukė premiją.
Niekas nepasižiūri:
kiek tau metų,
iš kur ir kodėl atvažiavai.
Ir iš viso:
ar tu gyvas,
ar šiaip sau važiuoji?
Ir niekas nepastebės,
jei kurią dieną visai nevažiuosi.
Ir nieks neatlėks į namus,
reikalaudamas paaiškinimo:
– Kodėl nevažiuoji troleibusu?

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Žemaičių Kukutis susitinka dzūkų Kukutį

– Mirė Žuvelis.
– Ak, mirė Žuvelis?

– Geras buvo Žuvelis.
– Geras buvo Žuvelis...

– Taip gerai valgė!
– Taip gerai valgė...

– Ir numirė.
– Ir vis tiek – numirė...

– Tokią kepurę turėjo!
– Tokią kepurę turėjo...

– Raudono kailio!
– Raudono kailio...

– Ir numirė!
– Ir vis tiek – numirė...

– Tokius batus turėjo!
– Tokius batus turėjo...

– Ir nepadėjo!
– Ir vis tiek – nepadėjo.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukutis moko vaiką,
kaip paglostyti briedį

Reikia sulaukti žiemos,
kai sniego bus daug,
kai bastysis miškais
alkani briedžiai.

– Tada bus galima glostyt?

Ne, reikia šieno pakreikti,
kilpas paspęsti
ir laukti –
kantriai, ilgai...

– Ir tada bus galima glostyt?.

Ką tu! Reikia palaukti,
kol briedis įklius...

– Ir bus galima glostyt?

Tai pavojinga!
Juk briedis – žvėris.

Jo galvą reikia priremti prie žemės
ir smarkiai surišti kojas.
Blaškysis jisai kruvinai.

Kai pavargęs sunkiai alsuos,
vaikas gali prieiti
ir švelniai paglostyt...

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukutis žiūri į stiuardesę

Kai jinai į mane pasižiūri –
kokia negraži mano burna,
koks aš visas susukinėtas,
kokia išklypus dešinė koja,
kai lipu į lėktuvą!

Kai jinai į mane pasižiūri –
kokie maži mano trobos langai,
koka nešvarus kiemas,
pridergtas vištų ir kiaulių,
kokia voties išėsta duobė
nugaroj!

Kaip nešvaru man pačiam,
kai valgau su tokia bjauria burna, –
kai jinai,
eidama miegoti,
išsirengia – lyg šokdama –
iš tokiu švarių
ir permatomų nailonų!

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukutis pasakoja apie savo moterį

Tai turėdavau vargo,
kol rytą ją užvesdavau,
sukdamas didelį smagratį,
kol įšildavo,
čiaudėdama ir sproginėdama,
drebindavo žemę
lyg girnos kelių malūnų.

Paskui ją paleisdavau –
ir visądien ji lėkdavo,
dundėdama,
barstydama miltus,
lesalą,
pūškuodama rausdavo
bulvių vagas,
visa aprūkusi ir žemėta.

O vakare –
sustodavo
tik atsirėmus į sieną.
Atsidusdavo
ir užmigdavo
stovėdama,
nieko neatsimindama.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukučio ieškojimas po nakties Rygą

Užtrauksime ant tilto Dauguvos,
kad broliai mes – iš Lietuvos.

O kas gi ten nematomas sustoja?
Ant trotuaro vakar aš mačiau jo koją
šalia širdies – nuo Aleksandro Čako.

Bet paklausyk, anas ką sako,
Juk jis Kukučio viena akimi
mus stebi – tarsi naktimi.

O tas antai, kur eina oru,
pasviręs kiek į parko tvorą?

Tai aš? Bet ten už automato
juk mus tikrai kažin kas mato?

O Peterį alaus bare
mačiau aš su Kukučio kepure.

Manęs ten klausosi? Matai tą žmogų?
Jei pastebės, kad pastebim,
jam gali būti nepatogu.

O kokios gražios raganėlės
malūnsparniais virš miesto pasikėlė.
Jos, tokios pusnuogės ir mielos,
į pragarą vilioja sielas.

Kad tik Kukutis
nepakliūtų.

Be Kukučio kaip aš gersiu,
kaip aš lovoj apsiversiu, –
sau sėdėsiu kaip koks popas
ir apaugsiu visas pupom.

O gal, sakau, pas Knutą
velnias nunešė Kukutį?

Ak um-pa um-pa Darzū ieloj,
degtinėlė šviečia sieloj.
Leišiai leišiškai leišiuoja,
kumščiais jie eiles mosuoja,
degtinėlės nušveistomis
sielomis pasišviesdami.

Ak, sako, matė virš Liepojos skrendantį
nesveiką perkąstą Kukučio skrandį?
Tiek to! Namuos Kukutį užsidaręs
gal latviškai jau verčia Maris?

Latviukai tai turės kuo žaist,
dažys visokiais jį dažais,
krūvon suvirtę – minkys pilvą,
tai žibalo paskui pripildys.

Dabar nueikime ant tilto Dauguvos,
gal atvažiuoja jis su malkomis –
nuo Lietuvos?

O ten rytas,
rytas bunda,
Ryga dunda,
Ryga dunda
ir velniai pro Domą dumia.

...Vien kepurę Dauguvoj
atneša nuo Lietuvos.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukučio pagailėjimas tamsią audringą naktį

Kur tu, Kukuti, dabar –
po mirties?
Eini kur nors perlytas,
palinkęs prieš vėją –
lyg eitum į kalną,
net šunys neloja.

Net ir tą vinį ištraukė,
kur kabindavai šlapią kepurę,
kai grįždavai,
malkas pardavęs Rygoj.

Kur dabar visa tai,
ką tu galvodavai,
kur dabar yra tavo matymas
ir girdėjimas –
toks aiškus, lyg begalybėj.

Kur tu, Kukuti,
kitą gavai kirvelį, –
tavasis rūdija prie durų,
kryžmai užkaltų lentom,
o plaktukas
išsekė
paskui nepažįstamus žmones,
norėdamas jiems prisigerinti.

Kažin, kur tu dabar, Kukuti,
eini, susijuosęs pjūklu,
ir nė vieno,
nė vieno šuns,
tave lydinčio.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Kukučio niekų dainelė

Niekas nieko
niekam nieką
nė su niekuo –
niekada.

Niekas nieką
niekuo niekam
niekaip nieko –
nė su kuo.

Niekam nieką
niekas niekuo
niekaip nieko –
nė už ką.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

Eksperimentas

Ko jis nedarė su savimi,
kad būtų toks,
koks savaime yra,
kai nesistengia būti toks,
koks savaime yra.

Ir ko jis nedarė:
grūdinosi šaltam vandeny
daug skaitė
dainavo
žiūrėjo į dangų
gulėdamas žolėje

Visa tai veltui
galvojo
juk neįmanoma pasidaryti tokiam
koks savaime esi
– o kada stengiesi būti toks
koks savaime esi
tada ne savaime esi toks
koks jau savaime esi

Ir ko jis nedarė:
kai tik pasidarydavo toks
koks savaime yra
– tada jis būdavo savaime toks
koks ne savaime yra

Ir jis suvaitojo
dieve
jeigu tai mato kas nors
kokia tai gėda
galvojo
kol ne vėlu
– reikia bėgti

Ir pasileido jis bėgti
jausdamas
kad ne savaime jis bėga
ne taip
lyg bėgtų pats sau
ne taip
kaip bėga nesistengdamas
kad bėgtų taip
kaip bėga nesistengdamas
– kaip iš tikrųjų bėga

Ir kiek jis stengėsi nesistengti
– vis tiek tai buvo stengimasis stengtis
kad nesistengtų

Koks pasityčiojimas
galvoja
koks visa tai pasityčiojimas
matyt
mane kas nors tyčia klaidina
kad dar labiau susipainiočiau

Bet juk neįmanoma bėgti dėl to
kad nebėgtum
– o vis tiek reikia bėgti
nes tai mato gal būt
aukštesnė jėga

Pagalvojo:
jeigu sustosi
tai vėl ne savaime sustosi
o norėdamas būti toks
koks savaime esi nebėgdamas
– ir todėl reikia bėgti
pabėgti kaip nors
nuo šito kvailo bėgimo

Ir jis bėga
apkibęs pagalvių pūkais
nieko nematančiomis akimis
bėga bėgdamas pirma laiko
kol paslysta
– ir griūva ant jo
bekūnė
kelių pasaulių jėga

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt