<< Atgal
Marcelijus Martinaitis
Eilėraščiai iš knygos SAULĖS GRĄŽA
Į viršų
Slenkstis
Ten šviečia daiktai, ir jie kvepia
Iš molio išeinančiu pašalu.
Ten teka upelis lyg verkia,
Ir naktį gilu vandenuos.
Ten motinai liūdna. Ji tyli,
Skara prisidengusi veidą.
Ir slenkstis ten perskiria žmones,
Ir verkia vaikai, kad tylu.
Ir gęsta miškai ten. Ir miegas
Lyg žemėj miegotum. Gilu taip.
Pražydusią motinos galvą
Ten supa vanduo.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Laiptai rugių lauke
Tėviškėj akmenys naktį šilti,
Rytą rasos nuo lieptų laša.
Kur tie namai be namų užmiršti,
Čia save užmiršau tokį mažą.
Šičia akmenis pievoj ganiau,
Kol samanom jie neapaugo kaip vilna.
Su vyrais prieš vėją šienauti ėjau,
To vėjo kaip paukščių užančiu pilnu.
Čia Lietuvą glosčiau grumste,
Kai ėjo per ją kaip per lieptą.
Tarytum nuo kosulio arbata
Šienas kvepėdavo liepom.
O kam atidarėte ugniai duris?
Tik laiptai rugiuos ir jau užmirštas takas.
Kurgi namo man dabar besugrįžt
Prieš mirtį arba apakus?
Aš Čia jau seniai ne piemuo,
Čia trobos ir obelys sėslios.
Laukuos apraudotas kiekvienas akmuo
Kur tėviškėj aš atsisėsiu?
Prie užmiršto šulinio lyg prie duobės
Stovėsiu dabar tarsi kaltas.
Nuo padų iki širdies
Nueina jau molio šaltis.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Aukojimas
Už tuos,
Kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą,
Ir už tuos, kuriems mirtiną valandą išmušė varpas,
Kurie neatsimena nieko ir jau nepabunda:
Jų pavardė tai diena, naktis tai jų vardas
Už tuos, kur dainavo liūdnai, tarsi šviestų spingsulė,
Už rankenoj užmirštą šilumą užmarštį be pabaigos,
Už tuos, kas ramybę ateinantiems siūlė,
Už didelį Dėkui, už amžiną jų Visados
Už tuos be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo
Jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos
Už tuos, kur pamiršo, kur guldė po amžių pavarte
Ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos
Už tuos iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo,
Už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus
Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo
Pasirašyk tris kartus.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Rauda boružei. Vasaros sapnas
Rytą,
Patekant saulei,
Mirė boružė.
Ją vežė iškeltą aukštai
Stikliniam laše.
Pakelėj be kepurių stovėjo
Basi šienpjoviai.
Žybčiojo dalgiai.
Priekyje dvylika raitelių jojo,
Kaip nupiešti jų žirgai
Ėjo nuleidę galvas.
Ir nesimatė, kur baigiasi kelias.
Šalia katafalko
Ėjo mergaitė raiša
Ji buvo boružės sesuo.
Raudotojų dvylika,
Tų dvylika
Juodai gobtūruotų naktų,
Paskui raudodamos ėjo:
Saulele, saulele,
Auginki smilgelę
Boružei pakilt.
Saulę ant dalgių galando
Dalgiais pakirto smilgelę
Dvylika raitelių jojo
Krito rasa
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Saulės grąža
O, tos mieguistos, tos lietingos dienos,
Tie debesys žemi visiems šešėlis.
Pilki stogai, rūdija vinys sienoj
Net, rodos, balsas samanom apžėlė.
Ir paukščiai neskrenda dar nei į šiaurę, nei į pietus,
Ir dainą piemenys dainuoja tęsiamai.
Pakilę virš tamsių aplytų miestų,
Gal kokią permainą iškranks varnai?
Dabar žolė tokia keista be kvapo:
Nei laikas gelst, nei kilt aukščiau tvorų.
Nuo vakarykščio tyliai krenta lapai,
Ant būsimo nėra dar pumpurų...
Nei šaukti akmeniu, nei gegute kukuoti
Ir vėl reikės man būti tuo, kuo aš nesu.
Reikės užmiršt, kas sau pačiam- meluota,
Kalbėt be lūpų ir tylėt balsu.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
***
O tu padaryk, kad aš būčiau bevardis,
Kad būtų lengviau man pabusti iš miego,
Kad nieko aš sau negalėčiau pavergti,
Kad, rytą pabudęs, sugrįžčiau iš niekur,
Kaip grįžta palaidotas, metais pražuvęs,
Kaip aidas nuo miško pareina atolu.
Dar niekam kerštu ir teisėju nebuvęs
Jau niekam nebūsiu sūnum anei broliu.
Tave tik už seserį aš parsivesiu
Į savo išvėsusį šalvėjų būstą.
Išvarstytos durys. Nuo vėjų išblėso
Čia saulės baltumas, ir šalta pabusti.
Ir taip atsikelti, save čia užmiršti
Ir būti be vardo tarp tų, kur keliauja.
Bet vėl prie daiktų tu prisilieti pirštais
Lyg vardini viską iš naujo.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Kvailutės Onulės rauda
Rado Onutė prie tako
Raudoną siūlą
Iš vaikiškos kojinės,
O gal iš vaivorykštės?
Atsisėdo ant kupsto,
Ir pagailo Onutei to siūlo,
Ir iš gailumo
Apsiverkė.
Ir pagailo Onulei
Vyturio lizdo dirvone,
Šį rytą į kūdrą įkritusios bitės
Ir smėlyje vaiko pėdos.
Ir pagailo Onulei,
Kad plūgais apars vyturio lizdą dirvone,
Kad bitė ratuota namo nesugrįš
Ir liks alkana bičių motina,
Kad vaikai tie užaugs ir pasens,
O raudonos vaikiškos kojinės
Bus per mažos jų kojoms.
Sėdėjo prie tako Onulė
Ir verkė,
Laikydama rankoje siūlą,
Taip verkė,
Lyg būtų sudegę namai.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Prieš lietų
Ant juodo debesio balti gandrai iš lėto
Suka ir suka ratą lyg atsisveikintų su kažkuo.
Ūkia prie miško berniukas, turbūt, -prieš lietų,
Su pančiais ant kaklo parbėga banda iš lankos.
Sutemo keliai, ir tik šviečia garstyčių laukas
Lyg nepareis kas pro griūvančią, užmirštą svirtį...
Ir ūkia berniukas su pančiu ant kaklo.
Ir volungės šaukia,
Ir tuščia, kad net negalėtum numirti.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Sigutė prie upės
Nežiūrėk per dienas taip į vandenį
Arba apkursi,
Arba tapsi kvaišelė...
Žiūrėsi žiūrėsi
Ir namo nepareisi,
Viską užmirši,
Užmigsi ant kranto.
Iš miško atėję,
Žvėrys tave aplaižys,
Ir būsi jau tu svetima.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Kuprelė
J. Nalivaikienei
Ryto rytą prieš gaidgystę,
Pasibalnojęs širmąjį,
Išjojo brolelis
Į mėnesį.
Smagu buvo joti
Per pašalnojusią žemę
Ryto rytą prieš gaidgystę
Vienui vienam.
Kur atsiduso širmasis,
Ten žemė atšilo,
Kur pasaga sužaibavo
Ten pienė pražydo.
Prijojo štai mėnesį,
Žiūri ten tuščia.
Tik vienos kuprelės
Visų, kuriuos užjautė žemėj.
Ir pagalvojo ten, žemėj,
Jį gali užmiršt, iš namų išvaryt
Ir sau išsirinko kuprelę,
Kad pagailėtų kas nors.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Ir dangun nuėjo žemė
Kur ugnies nupirksi kirviui,
Ką tu, sveikas, malsi žiemą?
Kur grandinę gausi karvei,
Kad prie jos pririštum žemę?
Karo metuos, žydint ievoms,
Kiemo gluosny kvailė ūkė
Nėra pievų, nėra dievo,
Nebėra vinių plaktukui.
Gaisro miestai raudonavo,
Lyg kažkas ten pjautų gaidį.
Mušė rykšte bergždžią avį
Kam ant stalo valgis baigės.
Iš ugnies kaip pragyventi?
Neužteks jos šitai žiemai.
Kvailė pažvelgė pro rentinį
Ir dangun nuėjo žemė.
Iš vandens išėjo žuvys,
Kai pasauly degė turtai.
Už kaltes, už tai, kas buvo
Nebegyvą mušė turguj.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Kvaiša Juzas
Žagarėj buvau,
Kirvuką pirkau.
Kiek išgalėdamas
Žemėn kirtau.
Ir nuskambėjo,
Ir nužvangėjo
Kardai žeme.
Raiti atjojo,
Raiti atjojo
Gaudyt mane.
Ką padariau aš,
Ką padariau
Žemelėj,
Žemelėj
Žuvelę aš nukirtau.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Žuvelis žvejys
Dyžė žuvelis asfaltu
Pro mėlynus griežčių laukus,
Galvodamas apie mergaitę,
Džiaustančią puodus ant kėglių
Lanksčią lyg katę.
Pardavė žuvį miestely,
Pirko velveto kepurę
Tikro velveto kepurę
Su snapeliu ir saga.
Už likusius pirko alaus.
Ir apsisuko galva.
Ir uždainavo žuvelis
Pačiam net graudu pasidarė,
Ir baisiai pagailo savęs,
Dainuojančio šitaip gražiai.
Ir jis jau galvojo:
Pamačius velveto kepurę,
Tikro velveto kepurę,
Viską užmirš ji
Ir pamylės tik žuvelį.
Ir eis jie abu į klojimą
Ristis žemyn nuo šiaudų.
Ir atmušė kojas žuvelis.
Atsisėdęs ant griovio,
Užmigo.
Ir dievas atėjo
Per mėlynus griežčių laukus.
Tyliai priėjo ir garsiai sušuko:
Žmogau, tau už žodį
Reikės atsakyt kaip už daiktą!
Bet dievas, nebesupratęs savęs,
Baisiai nuliūdo
Pamatė velveto kepurę,
Tikro velveto kepurę
Su snapeliu ir saga.
Ir tarė jam dievas: Žuveli,
Kam tau kepurė, žuveli?
Man tu ją atiduok.
Ji neis su tavim į klojimą.
Jai girdint, šitaip gražiai
Padainuot neišdrįsi.
Ir bus tik liūdniau ir liūdniau.
Ir tarė žuvelis:
Tikrai, mano dieve,
Paimk tu velveto kepurę,
Nes aš juk tikrai neišdrįsiu.
Ką nors padarysiu baisaus.
Dievas nuėjo per griežčius,
Žuvelis pasuko atgal,
Gailėdamas baisiai savęs,
Dainuojančio šitaip gražiai.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Nakvynė pas žemaitį Kukutį
Už miško, už miško pelėdos dvi akys,
Pelėdų trobelė apsamanojus.
Nei gyvas, nei miręs pusiau jau apakęs
Už miško gyvena Kukutis vienkojis.
Kol ūkė apuokas, kol kirvarpa ėdė sienoją,
Kapai kol įdubo, kol jautis giliai atsiduso,
Pasauliu keliavo pirmoji žinia apie Troją,
Ir pranešė radijas: žemėj išnyko jau prūsai.
Kol šalys apaugo miškais ir kol išmirė šlėktos,
Gyvenimo pusę išgėrėm per naktį lig dugno.
Aš merkiau per stalą liūdnai ir prislėgtai
Vienturtei gražuolei kuprotai jo dukrai.
Kol merginau dukrą, kol leido paimti už rankos,
Sugriovę Berlyną, vaikai vienakojai sugrįžo.
Ir aš pražilau, ir mes svarstėm, kas apšviečia dangų:
Gal Skuodo pašvaistė, gal jau bombarduoja Paryžių ?
Ir kol mes supratom, kad mūsų riba begalybė,
Vienturtė jau meldės kampe lyg susenus pelėda.
Kol kuprė žegnojos, suiro kraštai ir valstybės,
Ir padais į šiaurę atsigulė žemėn žuvėdai.
Ir kol žemaičiavo jis vokiškai, rusiškai, lenkiškai,
Lyg briedis, plačiai išsižiojęs, siaurukas subliovė.
Ir pašvietė degantis dvaras, pakol pasilenkusi
Sena Kukutienė kamaroj paklojo man lovą.
Ir baigės politika... Miunchenas perdavė džiazą...
Lyg prūsų žirgai pririšti, saksofonai sužvengė.
Knapsojom už stalo, gyvenimo pusę išdažę:
Nei dzięki už Varšuvą, anei už Prūsiją danke.
Ir kolei Kukutis pritaisė sau dešinę koją,
Vos lempą suspėjo uždegti,
Ir šimtmetį visą gaidys išgiedojo
Per vieną vienintelę naktį.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Severiutės rauda
Aš esu Severiutė nuo Užpalių kaimo,
Kur gelžkelis suka į pietus,
Kur bėgiais ėjau aš basa,
Kaip nėščia iš namų išvaryta skalbėja...
Lyg paskutinei
Prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos,
Už nugaros, man negirdint,
Kalbėjot,
Kalbėjot...
Aš nebuvau jums sesuo, aš tik ausdavau baltinius,
Pati auginau savo trečiąjį nebylį brolį.
Prisiverkiau mirusio tėvo medinėje lovoje ir jūsų
Nekaltinu:
Lyg per peilius
Ėjau aš per gruodą,
Bridau kaimo molį...
Toli gyvenau aš nuo jūsų,
Nuo Užpalių kaimo
Už mylių,
Naktim apie mažą baltgalvi vaikelį
Šnekėdavau su žole.
Man grojo armonika mažas kupriukas,
Kur užpernai mirė.
Jis sakė:
Mane alučiu aprėdysiąs,
Apausiąs mane dalgele...
Dieve tu mano,
Aš net nemačiau, kad pasenom
Kaip didelis apšviestas miestas
Traukinys šitą naktį praėjo...
O aš gi
Tiktai Severiutė,
O aš gi
Verkiu kaip piemenė,
Kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia
Kuprota audėja.
Šitiek metų praėjo,
Ir vėlu jau paguosti
Jums piemenės reikėjo,
Meilužės,
Guodėjos basos.
Ką iš manęs jūs padarėt
Važiuoti,
Bagoti,
Batuoti
Aš juk tiktai Severiutė,
Aš trečiojo nebylio brolio sesuo
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Seno smuikininko dainelė
Jei turėčiau aš baltą šunelį.
Tai pirkčiau batus,
Padarytus iš veidrodžio,
Ir šmaikščią nendrinę lazdelę.
Jei turėčiau aš baką šunelį,
Šmaikščia lazdele mosuodamas,
Tai eičiau pro aukštus medžius
Pasėdėti ant suolo,
Kad nepamirščiau ko nors.
Bet kam man nendrinė lazdelė,
Kam suolas ir medžių pavėsis?
Visko neatsiminsiu
Šunelio tai aš neturiu.
Štai mirsiu
Ir medžių nebus,
Ir lazdos,
Ir nebus jau ko atsiminti
Balto šunelio tai nėr.
Štai mirsiu
Ir liksiu aš vienas,
Ir liūdna man bus vienam.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
Melodrama
Plokščias mėnulis aukštai virš skardinių stogų,
Ir medžiai seni tarsi užtvankos ūžia.
Čia knygos, plaštakių aprašymai, stalas ir tu
Buities plačiapadė boružė.
Išmokau sėdėt ir tylėt, tarsi būčiau išnykęs,
Kaip medžio šešėlis, sparnuotas ir didelis Niekas.
Jau išverstos senos ir storos viduržiemio knygos,
Ir išvežtas vasaros sniegas.
Mąstyk apie šviečiantį mažą Paryžių ir kantriai
Pirštais skaičiuok lyg beraštis, ką jau praradęs.
Kiek buvo tylios apgavystės paduodamoj rankoj,
Kiek vasaros sniego ištirpo buity plačiapadėj.
Visiems ta skardinė spalva, o virš durų po numerį,
Per dieną balsai, geležiniai ir skardūs.
O tu nebijoki, juk aš dar nenumiriau
Virš durų skambučio dar tebėra mano vardas.
Ir užmiršto žodžio vis ieškau aš medžių žodynuos,
Buity šimtalangėj priklauso man laiptai ir aukštas.
Tarp šitų viduržiemio knygų ne paskutinis
Esu aš, ne šitas pačiam sau išnykstantis paukštis.
Dar gersime prisiminimų atvėsusią kavą
Ir lauksime pirmojo vasaros sniego.
Delne ištiestam apgavystė nei mano, nei tavo:
Šešėlis sparnuoto ir didelio Nieko.
Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai.
Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|