|
<< Atgal
Jonas Mekas
Eilėraščiai iš knygos SEMENIŠKIŲ IDILĖS
PIRMOJI IDILĖ. Senas yra lietaus šniokštimas
(...)
KETVIRTOJI IDILĖ. Žalios laukų pušys, lieknos
moteros
(...)
SEPTINTOJI IDILĖ. Vasaros lietus
(...)
VIENUOLIKTOJI IDILĖ. Nuostabioji žemės muzika
(...)
ŠEŠIOLIKTOJI IDILĖ. Auksinis vasaros naktų
kvepėjimas
(...)
AŠTUONIOLIKTOJI IDILĖ. Traukiniai rudenio
laukuose
(...)
DVIDEŠIMT PENKTOJI IDILĖ. Vaikai
Į viršų
PIRMOJI IDILĖ
Senas yra lietaus šniokštimas
Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume,
senas yra mūsų šis kalbėjimas:
apie geltonus miežių, avižų laukus,
piemenų ugniakurus rudens šlapioj, vėjuotoj vienumoj,
apie bulviakasius,
ir apie vasaros sunkias tvankas,
baltą žiemų blizgesį, važių dindėjimą begaliniuose keliuos.
Ir apie sunkius rąstų vežimus, dirvonų akmenis,
apie raudonas molio krosnis ir laukų klintis;
o kai prie lempų, vakarais, rudens laukų pilkėjime
apie rytojaus turgaus vežimus,
apie išskendusius, ištrinktus spalio vieškelius,
šlapius bulviakasius.
Senas yra mūsų šis gyvenimas ilgom kartom
nuvaikščioti laukai ir įsispaudę dirvos,
kiekviena žemės pėda kalba ir kvėpuoja dar tėvais.
Iš tų pačių vėsių ir akmeninių šulinių
jie girdydavo savo grįžusias plačias bandas,
ir kai išdubdavo jų pirkių aslos,
kai gryčių sienos imdavo lėtai byrėt
iš tų pačių duobių jie besdavo geltoną molį,
auksinį smėlį iš tų pačių laukų.
Ir kai ir mes išeisim,
kiti sėdės ant mėlynų palaukės akmenų,
šienaus užžėlusias lankas ir ars atokalnes;
ir kai, iš darbo grįžę, sės užu stalų
kalbės kiekvienas stalas, molinis ąsotis,
kiekvienas sienos rąstas;
jie prisimins plačias, geltonas smėlio žvyrduobes
ir vėjuje banguojančius rugių laukus,
mūsų moterų liūdnas dainas linų palaukėse,
ir šitą kvapą, pirmąkart naujoj troboj!
šviežių samanų kvepėjimą.
O, senas yra dobilų žydėjimas,
arklių prunkštimas vasaros naktim
ir velenų, akėčių, plūgų čežesys,
malūnų girnų akmenų sunkus bildėjimas,
daržų ravėtojų skarelių baltas mirgesys,
senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume
senas yra mūsų šis kalbėjimas.
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: Eilėraščiai. New York:
Black Thistle Press, 1996.
Į viršų
(...)
KETVIRTOJI IDILĖ
Žalios laukų pušys, lieknos moteros
Pro pavasarinį vėją, šalto lietaus pluoštus,
pro pumpurų, pakluonių vaiskų žalesį
ateina metūgių, pušų sakų, medienos kvapas.
O kai ranką ant kamieno,
supleišėjusios, rudos žievės, užudedu
jaučiu pirmą pavasarinį virpesį,
juodo juodžemio kvepėjimą.
Ir, rodos, lyg ne žievę rankomis liečiu
ir, rodos, jūs tik mano kaimo moterys,
sustojusios ant geltonų smėlio kalvų,
įsižiūrėjusios į išsimėčiusius aplinkui vienkiemius,
susidūmojusios ir įsiklausiusios vis plepančių viršūnėse strazdų.
Nuo kalnelių girdite jūs girgždant svirtis,
botagų pliauškesį ir kibirų skambėjimą,
jūs girdit mūsų vežimus nutrinksint
pirmuoju pašalu,
palydite vestuvininkų skambančius važius,
svirduliuojančias į turgų uores,
burokų vežimus ar sunkias rąstų driungas,
bliaunančius galvijų katukus.
Ir kai šiltais vidurvasariais
po jūsų kvepiančiais kamienais,
ant žaliai įsamanojusių, minkštų kalvų
sklinda linksmas gegužinių klyksmas,
mirguliuoja moterų kasnykai
ir ritmiškai ūbuoja būgnas
jūs oščiat, lieknos kalvų moterys.
Jūs sutinkat pirmus vaiko žingsnius,
kai jo minkštučiai pirštai glosto rupią žievę,
jaunos merginos klausos jūsų oščiojimo ilgesio naktim
jūsų kvepiančiom, baltom skalom
išmuštos mūsų gryčios.
Taip pat, kai kartą užuspaus akis,
suėję vyrai po jūsų liemenim iškas smėlyje duobę,
nuleis pusinį, baltą karstą
ir visas kaimas, nuogom galvom, giedos,
kaip ir visiems,
paliekantiems medinę gryčią,
žydinčius vidupievius, baltą dirvų kvapą,
žirgų prunkštimą, skambančias subatvakarių vakarones
ir gelsvo klevo šaukštą.
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: Eilėraščiai. New York:
Black Thistle Press, 1996.
Į viršų
(...)
SEPTINTOJI IDILĖ
Vasaros lietus
Dundėdamas ant mėlynų šilų kraštų,
ant įliepsnojusių vidurvasario kaitroj akiračių,
praplėšdamas pritvinkusias ir sunkias debesų skaras,
ateidavo griaustinis.
Tada atūždavo lietus. Šniokštėdamas viršum šilų
ir rūkdamas viršum palaukių vinkšnų,
ant sustatytų žaginių
dideliais ir tykštančiais lašais
pasipildamas ant kiemo, tvarto stogo
ir ūždamas ant kelio liepų, liedamasis
varpstytinių kartelėmis ir apynių spurgais,
sunkiais ir dideliais lašais
kapodamas per sodų galvas, daržo plotus,
ir kirsdamas per griūvančius rugių laukus,
kapodamas per žirnių virkščias ir plakdamas
vidury kiemo paliktus ir mėšlinus ratus,
tada vėl nueidamas, ūmus ir pilnas vėjo,
nurūkdamas šilų viršūnėmis ir krūmų keterom,
ūždamas virš juodalksnių juodų šakų,
ir tik vaikigaliai,
taškydamiesi išilgai balas,
susitvenkusias vidury laukų, ganyklų slėniuose,
brenda prapliupusiais ir molinais grioviais,
plukdydami pagaliukus ir medžio skiedras,
ir tiktai vyrai, stovėdami po vinkšnos atlapu medžiu,
žiūri į nurūkstantį per šilą lietų,
klausydamies nudundančio skliautais griaustinio.
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: Eilėraščiai. New York:
Black Thistle Press, 1996.
Į viršų
(...)
VIENUOLIKTOJI IDILĖ
Nuostabioji žemės muzika
Su pirmu besidaužančių į stiklą musių būzgimu,
tyliu kojų čežesiu aplinkui lopšį,
pabunda mumyse garsai, nuostabioji muzika,
lydinti ligi kapų tylos.
Ankstyvas ratų bildesys, kibirų skambėjimas,
ar žiemą tolimi, lengvi važių varpeliai,
ir durų girgždesys, šunų lojimas,
ir velenai, sunkūs linų mynimo velenai,
arklio kojos ant suplūkto molio...
O vakarais tolimas dainavimas,
ar vabalų būzgimas liepų tankumoj,
paskutinis dalgės šlamesys dobilų lauke.
Ak, ir vėjo, drungnas rūko palietimas,
krintančių lietaus lašų bildėjimas į stogą,
lapų šiuresys, bailus epušių drebėjimas,
rudenio lietus viršum šilų,
kiekvienas kregždės pralėkimas,
besigraužiančio gilyn į dirvą medžio šaknys
palieka kitą vis šlamėjimą.
Ir rąstų bildesys, miškų pokšėjimas,
ir ūžiančios kūlimo mašinos, prėslų čežesys,
pjaunamų mašinų klekesys rugių laukuos
vis kitą garsą, vis kitą.
Ir kai ant kapinių, kai po žaliom pušim
o, ir tada, ir paskutinėj tylumoj,
kai nutils kapų varpelio dindesys,
kietai uždaromi, užverti vartai
ak, ne, tai ne tyla:
tai pažįstamas skambėjimas,
nepasibaigianti garsų pynė dainuoja tau į ausį,
tai skamba, aidi įstabioji žemės muzika
medžio šaknim, juodžemio rankom,
saulės stygom.
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: Eilėraščiai. New York:
Black Thistle Press, 1996.
Į viršų
(...)
ŠEŠIOLIKTOJI IDILĖ
Auksinis vasaros naktų kvepėjimas
Rankos kvepia dar medumi ir dobilu,
ir rūbuose žolių lapeliai ir vakaro vėsa.
Kaip tilsta... Kaip kelias rūkas...
ir paskutiniai kibirų skambėjimai,
melžėjų šūkesiai, svirčių girgždėjimas
ties mediniais vandenio loviais,
toli, kitapus guobų.
Ir bernai jau iš laukų, nujoję arklius,
grįžta šalta vakaro rasa, nešdamiesi
rankose apinasrius,
ir, sustoję vidury kiemų,
klausos, kaip nuo liepų krinta grambuoliai,
kaip kažikur, iš už kelinto vienkiemio,
susėdę būreliu, po vakarienės, kiemuose
dainuoja moterys.
Vėžių žvejotojai susirenka tinklus
ir patyliai, šnekėdamiesi, eina išilgai upes,
braidydami po šlapią žolę; ar sugulę
žiūri jie aukštyn į Paukščių Kelią,
į krintantį ant pievų rūką, klausydamiesi
girgždančių svirčių ar vienišo
ir pravažiuojančio keliu vežimo.
Pamažu tačiau nutils ir kibirų skambėjimas,
suguls galvijai, ir paskutinieji
kluonuos traukiamų mašinų braškesiai,
ir durų varstymas, nutils avių bliovimas,
tik vasaros naktis, tik Paukščių Kelias
švies viršum sodybų, viršum
įkaitusių, šiltų laukų.
Tačiau ir pačioje tyloj, pačioj nakty
nenutils griežlių šaukimas dobilų laukuos,
ir tolimas kurklių ūkimas, skardus gausmas
plauks viršum laukų,
ir dar ilgai budės pusiau sumerktos akys,
pro plonas daržinių lentas
klausydamos auksinio vasaros nakties skambėjimo,
tiktai, sugulę upių pakraščiuos,
subedę ajerynuose savo tinklus,
ilgai pakrantėse budės dar vyrai,
žiūrėdami į šviečiantį rugpjūčio dangų.
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: Eilėraščiai. New York:
Black Thistle Press, 1996.
Į viršų
(...)
AŠTUONIOLIKTOJI IDILĖ
Traukiniai rudenio laukuose
Eina, eina traukiniai,
per tuštančius laukus, rudeniuotus kaimus,
kaip sunkios, iš ganyklų pieną nešdamosios karvės,
siūbuoja šieno prikrauti vagonai,
ir su kopūstų knegždančiom galvom,
ir vaisių kraitėmis.
Kaimuos tebegirdėti dar mašinų ūžesys,
ir skamba dar girtų kūlėjų dainos,
ir ūkininkai, panėrę plaštakas baltuos maišuos,
seka geltonų kviečių byrėjimą,
ir dulkių debesis dar tebegaubia kluonų galvas,
apverstas didžiulėm šiaudų stirtom,
ir vyrai stoviniuoja vidury kiemų,
ir, įkabinę dideles, plačias šiaudų naštas,
tempia į atalapas ir aukštas daržines,
kur moterys, sulipusios ant avižų prėslų,
uždribusiais plaukais ir subraižytom rankom,
geria dulkių debesį ir svėrių kvapą,
ir alyvuotas ir be miego mašinistas,
snūduriuodamas ant suverstų lauke šiaudų,
žiūri į bežiopsančius aplinkui piemenis,
drebančius motoro balkius, ir kaimai,
aplinkui išsimėtę vienkiemių sodybos
girdi, kaip ligi gilios nakties,
kaip tuščioje rudens laukų platybėje
ūžia mašinos,
ar kaip, sėdėdami prie suverstų, didžiulių miežių ir avižų krūvų
aplinkui didelį lentinį stalą,
dainuoja jie, girti alum ir dulkėm
ir, rėkdami visom gerklėm ir susikabinę rankom,
klaidžioja jie tuštančiais rudens laukais,
ir tik raudona ir apdulkėjus mašina,
tiktai pravertos kluonų durys,
didžiulės šiaudų stirtos stūkso kiemuose,
ir tik per rudenio šlapius laukus,
pro vienišus ir sidabruotus kaimus
vis eina švilpaudami traukiniai, pilni ir sunkūs,
ir tiktai garvežimio juodame lange,
viršum tuščių laukų ir kaimo vienkiemių,
dainuoja paišinas ir alyvuotas mašinistas.
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: Eilėraščiai. New York:
Black Thistle Press, 1996.
Į viršų
(...)
DVIDEŠIMT PENKTOJI IDILĖ
Vaikai
Kur jūs, šviesiaplaukiai vienkiemių vaikai,
kur eidavom, sustodami šalia kiekvieno griovio,
kur bėgdavome į mokyklą su mažyčiais
medžio karmonėliais, plunksnų dėžutėm.
Palaukėmis ir vieškeliais, siaurais laukų takais,
matydami, dar iš tolo, pačioje pašilėj
boluojantį mokyklos namą.
Kur tu, tylusis Mykoliuk, kur pasitikdavai
prie vienkiemių, ir tu, Maryte, kur atbėgdavai
keliu nuo upės. Kur tu, Adomėli, kur jūs visi,
kur snieguotais ir užpustytais vieškeliais,
liepsnojančiais ir degančiais speige veidais,
po didelėm ir žieminėm kepurėm, ir įsivynioję
giliai į kailinius eidavom baltais žiemos laukais,
žiūrėdami, kaip vėjas, įsibėgėjęs išilgai laukų,
gena sušalusio ir sauso sniego šiustus,
kaip pačiose viršūnėse, sustingusios ir nejudėdamos,
sutūpę budi varnos, kaip šalčiu sustingus
kiekviena šaka, šalti karklų krūmokšniai,
kur eidavome klegančiu būriu, sušalusiomis upėmis,
ir čiuoždavom skersai balas, ir pro sustingusių
vytelių krūmus, vydamiesi, užsikabinę rogių atlankų,
važiuojančius į girią vyrus,
mosuodami savo mediniais karmonėliais.
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: Eilėraščiai. New York:
Black Thistle Press, 1996.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
