TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Elena Mezginaitė

Eilėraščiai iš knygos „SKARDIS“

„Su žmonėm, kurie gyvena, su žmonėm, kurie nakvoja...“
„Kai sutemsta širdis, kai vaidinam tragediją...“
Gamtos pamoka
„Melodija, kurios ieškojau vėjy...“
„Rūkai nusileidžia...“
Sūpuoklėse
Skardis
„Taip mažai išimčių mumyse. Blaivumu užsigrūdinę...“
Ryto eilėraščiai
Eilės apie nemirtingumą
„Mažam kalne ir mažam kalne...“

Į viršų

***
Su žmonėm, kurie gyvena, su žmonėm, kurie nakvoja
ant baltų, ramių pagalvių ar prie bėgančio vandens,
nakčiai laužą prigesinę, lengvą mintį pasikloję
ir sulaukę, kol ties veidu begalybė pasilenks.

Su žmonėm, kurie sustoja ir akis pakėlę žiūri
į neramų, aukštą dangų, ir nežino, ko baugu:
ar kad vakaras užėjo, ar kad širdį vėlei duria,
ar kad atlėkė gegutė į alyvas prie langų.

Su žmonėm, kuriem užtenka vieno tako palei kluoną,
vieno šokio šviesią naktį po kerotais ąžuolais.
Su žmonėm, kurie nužydi vieną kartą – kaip aguonos,
su žmonėm, kurie klajoja – amžini tarsi keliai.

Su žmonėm, kurie už lango, su žmonėm, kurie už durų,
su žmonėm, kurie už miško ir už bėgančio vandens
į tą patį mano dangų, į tą patį dangų žiūri
ir nežino, ką galvoja. O galvoja, kad gyvens.

Mezginaitė, Elena. Skardis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

***
Kai sutemsta širdis, kai vaidinam tragediją –
dar ne viskas. Tu scenoj, tavęs nenušaus,
tik reikės išnešiot savo vienišą bėdą,
tarsi vaiką, ištrauktą iš pikto lietaus.

Tik reikės nežinot, kad galėjo, galėjo
parašyti vaidinimą daug paprasčiau:
būtum buvęs bepročiu arba niekadėju –
nuvarytų nuo scenos, ir eitum arčiau

prie visų, kurie juokias, ir visų, kurie tyli,
ir visų, kurie teisūs ir myli save.
Kas pastatė tave, kur susikerta linijos,
kur privalo užmušt, kad išliktų dvasia?

Jai taip pat parašyta nedidelė rolė –
išdidžiai nugalėt paskutiniam veiksme.
Ir, supratusi klaidą, artistė gražuolė
ties rankas į tave, šauks negyvą tave.

Šauks, tiesa, neilgai, nes jau leidžiasi uždanga.
Tavo kūnas pakils ir bandys atsitiest.
Kai sutemsta širdis, dar teatras nesudega,
nes ir tu dar vaidinimo kito tikies.

Mezginaitė, Elena. Skardis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

GAMTOS PAMOKA

Iš visų gerų jausmų
liko neapykanta.
Jau žinau – numirt baisu,
o baisiau – būt iškamša.

Nei gyva, nei negyva –
plunksnos dar pašiauštos.
Ar tikrai mana galva
vėjo nebejaučia?

Kai surišami sparnai –
paukštis nebe paukštis.
Nesimeilink – trauk velniai,
aš gi nebešauksiu.

Neuždenk – juk nematau,
kur kiti lekioja.
Savo valandas skaitau
prilipintom kojom.

Nevadink manęs vardu,
nes gali suklysti –
sėdi klasėj trys ar du,
jau pabandę skristi,

jau supratę, kam ir kuo
tu mane nušovei.
Neapykantos akmuo
auga benešiojamas.

Neapykantos akim
negyvai ir skaudžiai
į mane ir su manim
žiūri žuvę paukščiai.

Mezginaitė, Elena. Skardis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

***
Melodija, kurios ieškojau vėjy,
ir negirdėjau, kaip many aidėjo
sunkus ir greitas juodo kraujo ritmas
neatpažintas veiksmo logaritmas.

Melodija, kurios ieškojau vėjy,
bet keitėsi dievai ir sutvėrėjai,
ir virto bokštai kaip žaislai į jūrą,
kur degė baltos optimistų burės.

Melodija, kurios ieškojau vėjy,
kaip išimties, kuria nebetikėjau,
bet išgirdau, kaip ūžia senas miškas
ir keliasi dangus, baltai pablyškęs.

Melodija, kurios ieškojau vėjy,
keliu kaip senas piligrimas ėjo
per karą, marą ir ugnies žaidimą –
viena kaip dievas, aiški kaip likimas.

Melodija, kurios ieškojau vėjy,
ar tu esi, ar aš tave girdėjau?
Ar tu mane, ar aš tave sudėjau,
melodija, kurios ieškojau vėjy?

Mezginaitė, Elena. Skardis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

***
Rūkai nusileidžia,
ir paukščiai nepraskiria
pilko dangaus
alaviniais sparnais.
Ar būtina žodžiais
kaip rėmais įprasminti
tai, kas vis tiek
mumyse nesikeis?

Rūkai prasisklaido,
ir medžiai aukštėja,
ir mes atsigręžiam –
akim į akis.
Žodžiu netikėjom,
veiksmu netikėjom –
ar tikra tik tai,
kuo abu netikri?

Ar tikra tik tai,
ko įveikt negalėjom,
kas grįžta ir grįžta
kaip rūkas rytais?
Kai girdime saulę,
kai matome vėją,
kai norim žinoti –
ar tai yra tai?

Mezginaitė, Elena. Skardis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

SŪPUOKLĖSE

Nuo karto lig karto – patvarūs ir lankstūs.
Nuo žemės – lig žemės. Nuo juoko lig riksmo.
Prasideda karstas nuo atversto dangčio.
Prasideda aukštis nuo žodžio – išlikti.

Gerai, kad išlikom, gerai, kad mylėjom,
gerai, kad žinojom, kad nieko nežinom.
Kad, buvę karaliais ir buvę plebėjais,
save į save nuolatos sugrąžinome.

Kad plėšiantį, maudžiantį riksmą – gyvenam! –
ir vėl įsiūbuoja pavargusios rankos.
Nuo karto lig karto. O sukasi žemė! –
ir tyliai nukrinta kaip išmestas lankas.

Mezginaitė, Elena. Skardis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

SKARDIS

            E. Stančikaitei

Dabar nebelaukim. Nereikia, nebūtina.
Rugiai gale lauko nuplaukia į sutemą,
ir dunksteli sunkiai akmuo į pakriaušę,
širdis apsiverčia, išgąsdinta aukščio.

Jau buvo sulaukta. Dabar nebelaukim.
Maldauju – tylėkim, tikėkim ir aukim,
kaip akmenys auga išauga iš molio,
kol, galvas pametę, į vandenį puola.

Kaip debesys auga – tylėjimu baisūs.
Jau nieks neapsaugos nuo žudančios laisvės.
Jau nieks neišgelbės bailių ir paklydusių.
Dabar nebelaukim. Jau buvom išdidūs,

jau buvom kalti ir laimingi jau buvom,
tik, gaila, nebuvo nuteisiančio šūvio.
Tik žemė jau linko ir slinko po kojom,
tik vandenys kilpom ant kaklo vyniojos,

kol nuplaukė žuvys. Dabar nebelaukim.
Ten mūsų ir gelmės, ir seklumos plaukia.
Tai negi rugiai dar išplaukia per sutemą?
Prakeikta, prakeikta, prakeikta – o būtina.

Mezginaitė, Elena. Skardis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

***
Taip mažai išimčių mumyse. Blaivumu užsigrūdinę,
jas pakeičiam taisyklių patogiu ir įprastu lydiniu.
Ir pilkais, nespalvotais rytais mus pabudina
žadintuvai pilki – o ne švintanti rytdiena.

Taip mažai atkaklumo tikėti, kai kitas nebetiki,
ir nedrįstam nešioti laukimo – akmens, kuris degina.
Pasidaro sunku – negailėdami lauk šitą akmenį,
išgyvensim be jo – lig rudens ar pirmadienio.

Išgyvensim be jo – kaip ilgai išgyvenom be meilės,
rūpestingai užgniaužę grėsmingai nelygų virpėjimą,
Kaip ilgai išgyvenom, dygsniuodami dvigubą eilę.
Slaptą –sau. O paviršiuj – viešam pažiūrėjimui.

Taip išdžiūsta šilti ežerai, kur mazgojomės kojas.
Taip išgriūna šilai, užlieti samanojančių raistų.
Taip išeina žmogus iš žmogaus ir sustoja –
lyg pigus, vienadienis, neprisuktas laikrodis.

Mezginaitė, Elena. Skardis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

RYTO EILĖRAŠČIAI

1
Ką su savim daryt? Einu per miestą,
išbalusį ir tylų kaip ligonis.
Ten, kur buvau, jau užgesintos šviesos,
ten, kur einu, dar nepabudę žmonės.

Ką su savim daryt po šito ryto?
Ir dar po kito? Ir trečiam išaušus?
O gal seniai jau viskas padaryta –
nukaltas kirvis, geležis ataušus?

Kam atiduot save kaip seną daiktą?
Ir iš kurio save susigrąžinti?
Visom palangėm pilkos katės vaikšto
ir slepiasi šešėliuos – kaip ir mintys.

O gatvės pilnos nerimo ir šūkių,
plazdenančių prieš vėją ir pavėjui.
Kuriuo man prisidengt, kuriuo man –būti
namo parėjus, iš namų išėjus?

Arba – tarp medžių, tarp dviejų, paklydus?
Arba – ant bėgančio vandens paslydus?
Arba – neradus pažadėto kranto?
Arba – supratus, kad reikės gyventi?
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Pakelk mane – aš neramiai miegojau.
Pakelk mane rytoj ir kitą rytą,
nes pilkos mintys paskelbė pavojų.
Išgelbėkim save. Kažką darykim.

 
2
Duok man šulinį neišgertą.
Ne rytoj, ne poryt – iškart.
Duok man jėgą – tarytum svertą –
iš aklumo save iškelt.

Duok tikėjimą pažadėtą,
netesėtą. Vidur dienos
duok man lauką, žaliai užsėtą,
nesulauksiantį sutemos.

Gilų vandenį, baltą šviesą,
ryto gaidą nakties dugne.
Duok man viską, kas tyliai brėkšta
už manęs ir priešais mane.

Duok man tai, kas ugnim nukrinta
ant senų ir jaunų galvų,
kai sutemsta ir kai nušvinta
vienukart. Jei dar nevėlu.

 
3
Numalšins mano vienišą įniršį
paryčiais atsibudęs vanduo,
ir nubluks kaip dažytas kiaušinis
vakarykštis juokingas vaidmuo.

Šieną suvežė. Rasos nukrito.
Tyli kelias – beveidė lenta.
Dar nebūtinas man šitas rytas.
Jau artėja prie mūsų greita

nekantrumo diena, nežinojimo,
ir migloti krantai už vandens,
kurį perbrenda pamuštos kojos,
kai nesugeba akys išsemt.

Ir nubyra kaip smėlis nuo pirštų
visa tai, kuo gražu prisidengt.
Kažkuris atsidūsta: „Aš mirštu“.
Jis nueis ligi kito vandens.

 
4
Po ilgos ir beprasmiškos vasaros
dar užgriūna viltis kaip vanduo,
dar prasimuša kreivė iš taško,
kuriame jau manei pasiduot.

Po trumpos, lengvabūdiškos šventės
violetinės gėlės pražysta
ir tylėdamos kvepia, ir kenčia
apgaulingą praeivių draugystę.

Po tingaus ir baimingo lūkesčio
dar gali patikėti ir klysti,
kai rugsėjo naktim aiškiai sukasi
visos keturios šalys į rytus.

Kai negaila bekrintančių lapų.
Kai džiaugies, kad ne viską atleido.
Tyliai aušta šviesa ir neslepia
kreivo medžio nei svetimo veido.

Mezginaitė, Elena. Skardis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

EILĖS APIE NEMIRTINGUMĄ

*
Aš gyvenau,
tarsi būčiau
nemirtinga:
viskas praeis,
o aš būsiu.

Viskas praėjo,
ir aš esu.
Bet gyvenimo
tiek daug,
kad manęs jau mažai.

Viskas ateis,
ir aš būsiu.
Bet manęs tiek daug,
kad visko mažai.

 
*
Nemirtingi
pristinga gailesčio
ir trumpos atminties,
kuri žmogų
padaro laimingą.

Nemirtingi
pristinga tikėjimo
ir beviltiško džiaugsmo,
kad akimirka
nesikartoja.

Nemirtingi
pristinga mirties
ir numiršta savy.
O paskui
ne visi prisikelia.

 
*
Griūvančių vilčių klaidi viltie,
išrinktųjų teise ir vilione,
tūkstančio ir dar vienos nakties išmintie,
pavirtusi klejone,

tolstanti, vis tolstanti riba,
už kurios jau nieko nematyti,
žudantis mirgėjime, arba
nesibaigianti, baisi patyčia,

jei tavęs nebūtų, ar geriau,
ar aiškiau, ar teisingiau žinočiau,
kas esu? Tačiau laiku tariau
„Būk“ ir išgirdau save kaip žodį.

Mezginaitė, Elena. Skardis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

***
Mažam kalne ir mažam kalne
saulė tekės, o gal ir ne,
saulė tekės, lyg būtų jau
miręs kažkas, ko aš bijau.

Mažam kalne ir mažam kalne
sakykim „taip“ ir sakykim „ne“
sakykim ,,taip“ ir būkim geri
savo dienų vidury.

Mažam kalne ir mažam kalne
pūga pakils, o gal ir ne,
pūga pakils, lyg būtų jau
gimęs kažkas, ko aš bijau.

Mažam kalne ir mažam kalne
laikyk save ir laikyk mane,
laikyk mane ir būkim tvirti,
savo dievų sutverti.

Mažam kalne ir mažam kalne
viskas ateis, ir niekas – ne,
viskas ateis, lyg būtų dar
tūkstantis metų ligi dabar.

Mezginaitė, Elena. Skardis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt