Eduardas Mieželaitis

Testamentas

    Aš, Eduardas Mieželaitis, Benjamino s., gimęs 1919m. spalio 3 d., Pakruojo valsčiuje, Kareiviškių km., palikdamas šį neįdomų pasaulį ir išeidamas gal į įdomesnį, kuriame gal būsiu paliktas šventoje ramybėje, norėčiau pirmiausia padėkoti visiems gausiems mano priešams ir pavyduoliams, kurie savo nuodingu geluoniu padarė mane maištingu poetu, o draugams, kurie ne tik kad manęs negynė, bet padėjo mano priešams tik dar labiau mane niekinti ir trypti, atrodo, padėkoti, lyg ir neturiu už ką. Padariau savo gyvenime tik vieną klaidą: buvau per didelis idealistas-humanistas, aklai mylėjau žmogų. Už tai man ir buvo „atlyginta“. Jeigu būčiau buvęs eilinis karjeristas, mano gyvenimas gal būtų pakrypęs palankesne kryptimi – kaip ir visų karjeristų, kurie, įsitikinau, sudaro vadinamojo „nacionalinio elito“ daugumą. Nelengva buvo donkichotiškame kailyje, tačiau nė kiek ir nesigailiu jame pabuvęs. Įdomiau eiti prieš vėją negu vilktis pavėjui. Gyvenimą turėjau nors ir nelengvą, bet įdomų, kupiną nuotykių, suklupimų, prisikėlimų ir paradoksų. O paradoksas visada įdomesnis už bespalvį rusenimą. Jis man kainavo daug nervų, bet teisingai sakoma: už vieną muštą duodama dešimt nemuštų. Nelengva buvo visus mušimus, intrigas, pavydą pakelti, bet pakėliau ir padariau savo. Niekada nenorėjau būti į nieką panašus epigonas, visada ėjau savo avangardiniu keliu. Didžiausia mano meilė buvo Poezijai, riteriškai jai tarnavau, visa kita mano veikla buvo tik balastas.
    Lietuvoje gimiau ir užaugau, Lietuva man visada buvo ir liko širdyje valstybė. Valstybe ji turėtų išlikti ir ateityje. Jos dvasinį augimą įsivaizdavau ir dabar įsivaizduoju tik vertikalinį – į aukštį. Tada jai negrės nei unifikacija, nei denacionalizacija, nei niveliacija, nei supertechnizuotos civilizacijos pavojai. Ir jau jokiu būdu Lietuva neturėtų likti kokio giganto periferija, saugotis reikia provincializmo, nepilnavertiškumo, gerbti liaudiškas demokratines tradicijas. Kūriau gražiausia man lietuvių kalba.
    Ar mano knygos kada nors bus, ar nebus leidžiamos – dabar man ypatingos reikšmės jau nebeturi. Tegu sprendžia tie, kurie ateis po mūsų. Pasauly visi mes reikalingi tik tol, kol esame reikalingi. Padariau, ką galėjau, o gal ir daugiau: kursčiau žmogų, neleidau jam sustingti dvasiniu snauduliu. Istorija viską subalansuoja. Viskas teka – viskas keičiasi. Teisingai pasakyta. Aš dažnai tai kartojau, bet šia proga labiau tik norėčiau pabrėžti žodį „viskas“. Taigi – ne tik aš pavirsiu dulke, dulke pavirs ir visi kiti – taigi „viskas“. Nesitikėkite ir nelaukite kito ir jūs, visi teisieji!
    Dvasios milžinai ir genijai gal ir nebuvome gimę, bet šį tą gal būtume ir geriau padarę, jeigu ne dvasinis genocidas, kuris gerokai stabdė kūrybinį darbą. Kiekvieną kartą buvo pavojus, kad galva lengvai gali nusiristi nuo pečių. O kritikos vėzdas nuolatos ją pašventindavo. Ir vis dėlto, nežiūrint buko dogmatizmo ir kitų komplikacijų, literatūroje vyko intensyvus gyvenimas: daug buvo daroma; rizikuojama, eksperimentuojama, ieškoma modernesnių, novatoriškų, tobulesnių priemonių. Ir todėl buvo atradimų. Literatūra prisikėlė. Dariau viską, kad ji prisikeltų...
    Palaidotas galiu būti bet kur ir bet kaip, tik be veidmainiškų kalbų. Plikas atėjau į šį pasaulį, plikas iš jo ir iškeliauju.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt