Algimantas Mikuta

Eilėraščiai iš knygos „AŠTUONEILIAI“

„Ketvirtą valandą nakties...“
„Tušti kambariai kaip balionai...“
„Laimingas tu, godotinas dangau...“
„Poetai suglemba prieš žiaurų buvimą...“
„Pradžia yra užklostoma klastingo rūko...“
„Išlindo kretantis ir senas...“
„Papūgžuvė, galandanti dantis į koralus...“
„Aš pavargau nuo juodo ritmo...“
„Dar paskrendu. Lėtokai. Neaukštai...“
„Šiurkštėja, pleišėja menai...“

Į viršų

***
Ketvirtą valandą nakties
pašoks iš miego labradoras,
ir driokstelės jo balsas storas,
nueis banga iki širdies.

O sėdintis iš dešinės,
į šalį kieliką pastūmęs
ir kažkodėl labai suglumęs,
šėtono vardą suniurnės.

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Į viršų

***
Tušti kambariai kaip balionai,
juos pripūtė prieš kelionę.
Jie skamba, kai spraigo vaikai –
gerklingi buvo laikai.

Kur liko toksai kambarys,
ten kibiras liko ir samtis,
ir šaudo nuo sienos desantas
raudona spalva į duris.

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Į viršų

***
Laimingas tu, godotinas dangau,
tavęs nė vienas spjūvis nepasiekia.
Tavęs sužeisti pasiųsta kulka,
nukritusi į skruzdėlyną, rėkia.

O akmenys metikams ant galvų
gerokai pasunkėję nusileidžia.
Net nežinai tu, nepasiekiamas dangau,
kaip mūsų įtūžis mus žeidžia.

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Į viršų

***
Poetai suglemba prieš žiaurų buvimą,
prieš juodą karalių, auksiniais dantim
sukramčiusį rimą, išgėrusį vyną,
išvertusi jaukią pirtelę petim.

Kai šitoks žaidimas ir šitoks karalius,
poetams belieka žiūrėt į lubas
ir, užverstą žodį padėjus ant stalo,
ištarti bejėgiška skiemenį – pas...

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Į viršų

***
Pradžia yra užklostoma klastingo rūko
tik iš pradžių, nes įkalne stačia
pasilypėjus ant aukštesnio kauburiuok
ji vėl atsiveria – pradingusi pradžia.

Ir kuo giliau brendi į šaltą žiema,
kažkam pusny pramindamas takus,
tuo vis ryškiau regi žolėtą savo kiemą
ir toj žolytėj raibus vištukus.

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Į viršų

***
Išlindo kretantis ir senas
garbusis Kūnas iš savos olos
ir nepažino tos mielos
jį pasitinkančios panelės.

O ši lyg dūmas akyse
Išsklido, spėjus sulementi,
neva ji esanti Dvasia
ir norinti su juo gyventi.

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Į viršų

***
Papūgžuvė, galandanti dantis į koralus,
yra plėšri kaip ir gražioji vilkė,
piratų kambuze galandanti peilius
ir jūrų vilką sudorojanti it silkę.

Gal tu ir apie Rozalindą nieko nežinai?
Ana tai lyg fejerija Marsely,
o kai myluoja, užmyluoja mirtinai.
Atsargiai su gražuolėm, karosėli.

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Į viršų

***
Aš pavargau nuo juodo ritmo,
nuo smūgių, įsigaunančių vidun,
nuo amžino trankaus avangardizmo,
suplakusio šlapimą su medum.

Tai gal maldaut, kad stotų štilis
kaip kažkada – be garso, be bangų?
Rudens gatvelėj krenta rudos gilės,
barbena sau aritmiškai... Tegu.

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Į viršų

***
Dar paskrendu. Lėtokai. Neaukštai.
Kairiu sparnu vis kliūdamas už medžių.
Dažniau sklandau. Plasnoju gan retai –
ir tai tiktai paragintas vienmečių.

Anoks čia polėkis – vieni vargai,
pasiutęs noras dangui įsiteikti.
Nors tiek gerai, kad krisiu neilgai
ir nesuspėsiu to dangaus prakeikti.

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Į viršų

***
Šiurkštėja, pleišėja menai,
išsunkę tavo kraują,
ir net namai, kur gyvenai,
seniai tau netarnauja.

Apleisk namus, užmiršk menus,
į krosnį mesk teptuką,
suglausk sparnus, sapnuok sapnus
gyvenimą pro rūką.

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt