TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Algimantas Mikuta

Eilėraščiai iš knygos „Šeško šokis“

Montažas
Per gėdą reikia perkopti
Pokeris
Vaisiaus valgymas. Serialas
Iš požemių pasaulio
„O man negaila nubučiuoto angelo...“
Skydas
Užtenka degtuko
Ideopolis
Šeško šokis
Vienu šuoliu
Dainelė apie antytes
Gana

Į viršų

Montažas

Niekas nieko nenori girdėti apie
praėjusį gyvenimą,
niekam neįdomu, kas buvo, kas bus,
visi ištroškę reginių non stop –
visų akivaizdoje gimdomų vaikų
ir skerdžiamų galvijų,
šlaitais vulkanų tekančios ugnies,
lenktynių trasoj dūžtančių automobilių, –
dailieji rankdarbiai jau perleisti
neįgaliesiems,
o šedevrus šiame pasauly kuria kameros,
jos įtaisytos bankuose, kalnų viršūnėse,
keleivių stotyse, vaikų darželiuose,
net žiurkių narvuose, o ypač ten,
kur niekas net neįtaria jas esant:
industriniu būdu gaminant šedevrus,
objektyvus išlieka tik montažas.

Mikuta, Algimantas. Šeško šokis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

Per gėdą reikia perkopti

Vaikai, tik jūs nepulkit trinti ką parašę, –
aš atsivertęs jūsų sąsiuvinį iškart matau:
kur buvo trinta, ten dėmė arba skylė.

Ar daug kas pastebėtų jūsų liapsusus,
jei būtumėte kiek apdairesni –
nereikia nieko šitaip karštligiškai slėpti,
per gėdą dera perkopti, jos neužkliudžius.

Beje, aptikęs žiojėjančią skylę,
aš juk galiu prisigalvoti kažin ką,
įmurdyti jon žodį, kokio jūs nežinot –

su tokiu skrupulingu drovumu
nelaimę prisišauksite, kitam juk maga
kapstytis po kapavietes, užgriuvusias duobes.

Greičiau keliauja ir toliau nueina
visi, kurie nestabčioja ties savo klaidomis,
jų netrina, nebrauko – lai žaliuoja.

Vaikai, bet ką rašydami, ilgai galvokit,
o pasišovę trinti – dūmokit dar ilgiau,
tiktai iš įkarščio nesąmonės atrodo bjaurios,
o sužaliavusios jos glūsta prie akių.

Todėl prašau – palikit viską, kaip yra,
nedailinkit, netrinkit, neklastokit...

Kitaip aš būsiu priverstas surinkti
žiauriuosius trintukus
ir užrakinti stalčiuje,
kol baigsite mokyklą.

Mikuta, Algimantas. Šeško šokis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

Pokeris

Šventikas panaikina (atleidžia!) nuodėmę:
buvai melagis, sukčius – nebesi,
gražuolė pažada mylėt ligi mirties,
šeimos maitintojas keliauja parsinešti lokio,
variklių meistras garantuoja, kad nuo šiol
automobilis niekada neges, nebent sudužtų,
regbistas veržiasi į aikštę tik laimėti,
lošėjas žiūri įžūliausiai į akis it smakas,
o dar jis turi keturis tūzus ir damą –
gryniausias blefas! Visi blefuoja, ypač ubagai:
gražuolė nemylės, lošėjo saujoj
du margi bartukai, esi melagis,
juo ir būsi, kelelis tavo varo pragaran,
barzdočius tas anapus žalio stalo
nėra prodiuseris, berniuk.

Mikuta, Algimantas. Šeško šokis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

Vaisiaus valgymas. Serialas

Pirmoji serija. Griebia prisirpusi vaisių,
kol kiti svarsto, ar jau laikas jį skinti,
išmėsinėja visų akyse, su pasigardžiavimu,
lydimas gausaus seilėtekio, praryja
saldžiausią dalį – minkštimą,
ilgai gulinėja, išvertęs kūną ir dvasią,
maudosi šlovės spinduliuose,
kurie gęsta labai pamažu.
Antroji serija. Rausiasi vaisiaus likučiuose,
surenka stambesnius, iš jų išsiverda tyrę,
kemša ją vėlgi visų akyse,
patenkintas tuo, kad kelia pavydą,
šlovės spinduliai kur kas blausesni
ir gęsta greičiau.
Trečioji serija. Susirankioja vaisiaus žieves,
šiek tiek padžiovina, sutarkuoja,
drožlėmis pasibarsto duoną
ir dar sykį, nebe taip godžiai,
mažumėlę vaidindamas šlamščia
tariamą skanėstą, spindulius keičia
sulpčiojimas ir liežuvių caksėjimas.
Ketvirtoji serija. Susukęs į marlę drožles,
nuograužas ir kauliukus, spaudžia sultis
ir geria, išspaudas skiedžia vandeniu,
ilgokai verda ir distiliuoja,
siurbčioja išvarvėjusį skystį,
vėl prisišaukdamas spindulius,
kurie šventiškai žaidžia veide,
tačiau panašu, kad yra paskutiniai.
Dar šmėsteli titrai, jie skelbia,
jog svarbiausia pirmam
visų akyse sugriebti vaisių.
Penktoji serija. Šimtai multiplikuotų spaudėjų
varvina sultis iš tėviškės žvyro,
motinos pasakų, moksleiviškų meilių,
pirmųjų eilėraščių, gęsta visi
spinduliai.

Mikuta, Algimantas. Šeško šokis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

Iš požemių pasaulio

Erdvių pasaulyje kažkas vis viena skrenda,
net ir nevykėliai ten šoka kaip žiogai,
o požemių pasaulyje visi ropoja, brenda
per juodą purvą, kraustosi ilgai

ne vien tik iš namų, bet ir iš proto,
apkursta pamažu, apanka greit, beje,
jei kas mane iš tų patamsių išvaduotų,
aš nemokėčiau elgtis erdvėje.

Į ką čia atsiremt, už ko laikytis?
Po kojom, virš galvos, aplinkui – tuštuma,
šliužai dar pasiplaukioja, bet roplio skrydis
yra klaiki be jokio humoro drama.

Po žemėm traška kaulai, skyla, dyla
vienodai padai ir sparnai padebesy.
Iš požemių pasaulio niekas nepakyla,
į požemių pasaulį leidžiasi visi.

Mikuta, Algimantas. Šeško šokis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

***
O man negaila nubučiuoto angelo,
nušauto elnio ir išgerto vynmaišio,
ir net manieže išklampoto purvo,
po liepomis klausausi aimanų ir atgailų,
bet nieko nesakau, bijau įskaudint.

Išslydo moteris iš glėbio kaip žuvis,
laimikis nusigraužė kilpoj koją,
žuvis iš rykštino paspruko kaip mėnulis –
man gaila to, kas neįvyko, nenutiko, ko nebuvo,
o buvusio gyvenimo negaila.

Neverta lygint to, kas nuveikta ir parklupdyta,
su tuo, kas palydėta dūsaujant į tolį –
aš nedrįsau, aš nesiryžau, man pristigo kvapo
nutverti žirgą pasibaidžiusį, įkopt į ledkalnį,
nuskinti arniką, sugauti šermuonėlį.

Tai, ko nebuvo, neįvyko, nenutiko,
yra, beje, tikrovė, tik neturinti vertės –
lakiausios sėklos sudega smėlyne,
kilniausi norai nesulaukia atsako,
gražiausi vaisiai pūva ant šakų.

Mikuta, Algimantas. Šeško šokis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

Skydas

Pasislėpiau už kito pečių,
taigi, kad ne už stambesnio ir aukšto,
tenka riestis į kamuoliuką,
kad nekyšočiau kaip taikinys.

Jokia iš to paslaptis –
čia nosis išlenda, čia ranka,
čia patirties kuprelė.

To mažiaus netgi neperspėjau,
vaikšto pėsčias gatve,
žioplinėja lyg niekur nieko,
nors pamažėliais suvokia,
koks jo vaidmuo –
išpučia pilvą, stiebias į viršų,
slepia mane kaip išmano.

Tik nežinau, ką darys,
kuomet iš visur pasipils
supuvę vaisiai ir akmenys.
Leisis bėgt ar pritūps?
O gal išdidžiai atlaikys
visus man skirtus smūgius?

Manot, už nugaros tyliai vaipausi?
Aišku, kad juokčiaus,
bet graužia pavydas,
nes viskas gali pakrypti
kitaip nei tikėjaus.

Skydas bus pastebėtas,
įvertintas ir pagirtas,
o mane išvilks ir pribaigs
kaip menkystą, to skydo nevertą.

Mikuta, Algimantas. Šeško šokis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

Užtenka degtuko

Kiek sprogstamo užtaiso
           negražių žmonių galvose,
tik gražuoliai išgarina viską
           kaip plepūs fontanai,
žvairiai visokie,
           melsva sausgyslinga mėsa
kaupia savy it srutų duobėj
           nuodingą metaną.
Užtenka degtuko,
           kad smalsūs praeiviai dangun
išlėktų,
           sudriskę į skiautes spalvotas;
su kupreliais, žaizdotais luošiais
           juokaut nesaugu;
štai pulkai angelaičių,
           garbiniuotų pudelių sodas –
erzinkit juos, kranksėkit,
           pliauškit niekus,
jie pratę prie visko,
           jų tulžis seniai išsilaisčius,
iš skriaudų kaip iš laurų
           pina šlovės vainikus,
o nuodus įsismaginę
           verčia į vaistus.
Minkštapročių nelieskit,
           nuskriaustųjų, žemėtų, pilkų,
išdrabstys kaulelius, sumaišys,
           jokie protokolai
neišaiškins paskui,
           kas po ko ir dėl ko,
jeigu einat pro šalį,
           tai eikite kaip kardinolai,
nežadėkite nieko šioj žemėj,
           neteikit vilčių,
gana jau ir to,
           kad vaikštote be ramentų;
dar niekas nesiveržė glostyt
           šašuotų kačių,
neguoskit tulžingų,
           kad ir kas ką lementų.
Gražuoliai nuo glostymo leipsta,
           jie su visais
koketuoja,
           išrietę nugaras niurna.
Apsikabinę su atstumtaisiais,
           baisiais ir luošais,
degsit danguj
           ir krisit į vieną urną.

Mikuta, Algimantas. Šeško šokis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

Ideopolis

Tobulas miestas yra laiptuotas, apačioje
telkšo kūdra arba okeanas, iš viršaus
pakopomis bėga lietaus vanduo ir pamazgos,
ritasi vėjo pučiamos šiukšlės ir žmonės –
tik iš viršaus į apačią ir niekados atvirkščiai,
aukštyn visi kopia sunkiai kreguodami,
nebent jauni ir grakštūs žvėreliai liuoksi
smagiai per kelis laiptukus. Apačioj,
palei nulinę padalą, ant žemiausios pakopos,
spiečiasi tie, kurie šičia gimė ir niekur
nebuvo išvykę, bei tie, kurie nusiritę žemyn
iš lėto aprimo – klipatos, daunai, paliegę, sulūžę.
Ant antro laiptelio – šiek tiek stipresni,
tačiau lengvabūdžiai, jie jaučiasi tarsi gulėtų
ant plautų pirty, krykščia, vanojasi, noriai
kopia aukštyn, jei ten atsiranda vietos,
visai nesvarbu, kur voliotis, laipteliu aukščiau
ar žemiau, tačiau aukščiau, kur garas karštesnis,
įsikūrė seržantai, jauni karjeristai, mažieji vadai,
itin svarbūs tada, kai užgriūva nelaimės, nes jie
dalina labdarą, malkas, maistą ir vaistus
visame Ideopoly. Čionai jau šluojamos grindys
ir spjaudoma tik į kampus, čionai prasideda viltys
užkopt į terasą, kur auginamos gėlės ir vaisiai, –
terasų yra ne viena, violetinės bugenvilijos
jungia pakopų akmenis, ant kurių ir vyksta
grumtynės tarp prakutusių miesto piliečių,
slaptos ir ambicingos, dėl vietos po palmėm,
spalvų margumyne pastovumo nebūna,
prakutėliai keičiasi vietom, kopia per galvas,
kaišioja kojas, dūzgia ir konkuruoja,
kultūrinės bangos taškosi, pliaukši
gandais ir idėjom, kurios taipogi nesutaria,
stumia viena kitą į pilkąją zoną,
mintančią atliekom, nuleistais ant virvės tikėjimais.
Nuslysta ir miestelėnai, o tai jau tragedija,
Ideopolio istorija springsta užuojautos ašarom,
rauda visų nublokštųjų, nors šie prie vandens
atsipeikėję ropštis atgal nebenori,
nekeikia likimo ir tų, kas neištiesė rankos...
Na o pačiam viršuje, ant aukščiausio laiptelio,
saulės nušviestų vėliavų aikštėj,
tyso keli iškaršę gražuoliai, pasipuošę kokardom,
rozetėm, rąžosi kaip katinai, čiaudi ant tų,
kas po jais, ir nieko netrokšta, netgi karūnos, –
ar reikia didesnės palaimos, kaip mirti savo mirtim,
ši teisė čia garantuota, o nugaišusi maita
viršūnėje guli ilgiau nei kitur, kol užkopęs
naujasis atletas nuspiria ją apačion į terasą,
į žydintį sodą, o iš ten vis žemyn ir žemyn,
nieko nėra kvailesnio už tobulybę.

Mikuta, Algimantas. Šeško šokis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

Šeško šokis

aukštyn ligi lango viršaus,
paskui kūliais kūliais be garso minkštai,
šokis ne šokis, nenustygstanti vartalionė,
baimė, įniršis, gyvastingas nenoras
paklusti nelaisvei, geismas pabėgt
ir įlįst į žabus sausį vasarį,
ryžtingai grįžtant saulei,
vėpūtinių ir laužų fone,
ratais ratais tarp slidžiųjų stiklų
miestelio gale, velėnijų prieigoje,
kailialupio troboj per didžiuosius šalčius,
kai grioviai ir kanalai užsitraukę ledu,
o smagi karuselė krykščia čia pat
už tvartelio tarp eglių, kur pilna čiuožėjų;
kitų trobų languose ant vatos sudėlioti
rausvi kaspinai, oranžinės gėlės,
o šičia štai šeškas, kartais net du –
rudašoniai juodom nugarom
spindintys ir elastingi,
greiti it cirko arenoj,
nakties vidury jie šoka kaip šokę,
vos bematomi krosnies šviesoj,
įsiutę net šnypščia,
nukąstų pirštus, jei ne stiklas;
kol šalčiai, mes čiuožiam ir čiuožiam,
o miestelio žiema vis storyn ir storyn,
kailialupio gonkose ištisos voros
į kaulą sustingusių kiaunių ir lapių,
tik šeškas vis gyvas ir gyvas,
tikriausiai jau kitas, gerokai šviesesnis
ir neatšipęs nagų, vartosi,
gremžia medieną ir stiklą,
ir lieka lange per Didžiąsias palydas,
kai sustingę į ledą kailiukai
staiga pasipurtę iš mirusių kelias
ir stojas ant kojų, ir maišosi su žmonėmis,
su didžiaisiais gyvūnais,
visi muzikuodami traukia linksmai
snieguotais laukais į bažnyčios kalnelį –
visados tik iš čia,
iš pačios nuošaliausios sodybos,
tik tiesiai tik tiesiai be kelio
per tvoras užpustytas, per daktaro sodą
brenda ožiai ir čigonai, žydai ir meškos,
spiegia bandonijos, triūbos, gitaros –
šokantį šešką vieną palikę lange.

Mikuta, Algimantas. Šeško šokis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

Vienu šuoliu

Šito meno reikia išmokti:
vienu šuoliu per kvartalinę liniją,
kitaip rizikinga, net neįmanoma,
taip šuoliuoja jauni ir stiprūs
ir, aišku, protingi.
O naivūs drąsuoliai, išpuolę į proskyną,
nustėrę stabteli, bando nužvelgti
tolumą, kur kas rytą gimsta šviesa,
ir joks medis jos neužstoja –
štai ir drioksteli toji šviesa,
ir paguldo amžiams laukymėj,
likimas pirmiausia skina smalsiuosius,
paskui abejojančius,
paskui klupinėjančius, raišus...
Kai dešimtys elegantiškų kūnų
vienu šuoliu perskrenda
kvartalinę liniją,
nusvyra likimo ranka,
virpa iš žavesio pirštai...

Mikuta, Algimantas. Šeško šokis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

Dainelė apie antytes

Aš turėjau tris antytes,
jos kvarksėdavo kra kra,
dvi dryžuotos tarsi bitės,
o trečioji netikra.

Aš turėjau seną šunį
be dantų ir be ausų.
Kai anas surijo sūrį,
aš likau su jo pasu.

Dar turėjau apetitą,
nelinkėčiau tokio tau,
bet ir jį Velykų rytą
nusibaigusį radau.

O dabar štai dykas kiemas,
nei aidų, nei klegesių.
Į berželį pasirėmęs,
pats sau loju ir kvarksiu.

Mikuta, Algimantas. Šeško šokis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

Gana

Minimizuoti gyvenimą –
vienas puodas, viena lėkštė,
šaukštas, vieni sportbačiai,
miegmaišis, dušas kartą savaitėje,
vienas draugas, geriau draugė,
ateinanti vėlai vakare,
išeinanti anksti rytą,
jokių laikraščių ir telefonų,
jokių skraidymų į ekspedicijas,
pėstute, visur pėstute,
viena mintis galvoje: gana.

Mikuta, Algimantas. Šeško šokis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]