TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Algimantas Mikuta

Eilėraščiai iš knygos „ŠVYTUOKLĖ“

Švytuoklė
Gajūs
Žiemos lietus
Satyras
Linksmas ir gražus poetas
Hamletas. Evoliucija
Dvi panoptikumo dainelės
Atrakcionas

Į viršų

Švytuoklė

Senoliai žvalgosi atgal pro stiklelius,
jaunuoliai mokosi žygiuot į koją,
kupreliai giriose meistruoja smuikelius, –
švytuoklė virš visų švytuoja.

Išminčiai deras su mirtim, auksakaliai
apspitę gundo drovųjį artoją,
po žemėm kuičiasi velniai ir vabalai, –
švytuoklė virš visų švytuoja.

Iškyla salos, didmiesčiai, švęsta
ugnis bučiuoja tūkstantąją Troją,
tiesa šaknim suauga su klasta, –
švytuoklė virš visų švytuoja.

Kitaip nebus. Vaizduotė ir tulžis
viena kitos, kai reikia, neatstoja,
smuikeliai verkia, staugia geležis, –
švytuoklė virš visų švytuoja.

Čia dar gyvi, čia mirę amžinai.
Žaliuoja, žydi, noksta, pajuoduoja
žiogai ir žmonės, žodžiai ir kalnai, –
švytuoklė virš visų švytuoja.

Mikuta, Algimantas. Švytuoklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

Gajūs

Mus traiško avarijos, šeimyninės dramos,
Mus ryja ugnis ir vanduo nebylus.
Mus čiulpia raudonos kavinių reklamos
Kaip lūpos raudonos trapius varveklius.

Mes šokam tarp mūrų, tarp nuolaužų, griozdų
Kaip cirke tarp durklų, išbalę, nuogi.
Kvatojam, kai muša, ir verkiam, kai glosto,
Iš džiaugsmo, kad likom gyvi ir sveiki.

Virš mūsų galvų – be krašto, be galo
Erdvė, atsilikusio klyksmo pilna.
Kokie gi mes vis dėlto esame gajūs,
Nukritom, prigijom bedugnių dugne.

Mikuta, Algimantas. Švytuoklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

Žiemos lietus

Tai panašu man į kažkokią ligą,
kai muša prakaitas daug valandų ilgų.
Kareiviai kaip dailyrašty palinkę eina,
ir paskutinis neša ugnį po stiklu.

Tai panašu man į kažkokią bausmę,
kai baudžia nežinia už ką ir kas.
Suvirpa lyg įgeltos jaunos kumelaitės,
pajutę odą draskančias geležines šukas.

Tai panašu man į kažkokią beprasmybę,
kai žemė laužo susikurtas taisykles.
Pravirksta naktį kūdikis lopšely,
kad jam kažkas užlipdė akeles.

Žiemos lietus nebenuplauna nieko,
tik sunkiasi į miegančių sapnus lėtai
ir šąla ten, ir net girdėt, kaip treška
šarvuotos logikos subrinkę pamatai.

Mikuta, Algimantas. Švytuoklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

Satyras

Viva netvarka!
Švento Petro raktelių
ir zuikio kopūstų anarchija,
žiedų balaganas,
o taip pat
dievo ir velnio hibridas –
ožys!
Singapūro gražuolių torsai,
lupenos,
gemalai ir korundai!
Tegyvuoja kokteilis
iš žibalo ir kvepalų!

Ponas Cinizmas vedžiojasi gatvėm
gražų šunelį,
maitina langetais
ir šaukia jį:
,,Ciū ciū ciū, Meile!“

Po kam šiandien kasos, vyzdžiai
ir kiti prabangos atributai?
Vėžiai pasikėlė į dangų,
o žvaigždės sulindo į kiaukutus.

Lyja, sninga, kukuoja,
mandolinomis skaldo galvytes,
gliorija, gliorija, gliorija.

Beždžionių vaikai
susilipo į Eifelio bokštą
ir sėkmingai mokosi skristi
žemyn.

Koliažas supjaustė
bažnyčių freskas
ir viešpatį dievą
pakišo po pamatu.
Amen.

Mikuta, Algimantas. Švytuoklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

Linksmas ir gražus poetas

Vieną ankstų rytą
linksmas ir gražus poetas
šypsodamasis įkalė
į dangų vinį,
pririšo virvę,
šiaip taip įspraudė
garbiniuotą galvą
ir...

Po juo kaip šukės
blykčiojo vandens saugyklos,
garavo karštos samanos, šilai,
apsvaigę vasaros kaimeliai,
raudonos dobilienų juostos.

Tiesiog į jo ausis
giedojo vieversiai.
Jo lengvas permatomas kūnas
kaip aitvaras
siūbavo danguje.

Mes pamaldžiai žiūrėjome
į jo skylėtus puspadžius,
ir krito šypsenos skutai
tiesiog ant mūsų lūpų.

Mikuta, Algimantas. Švytuoklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

Hamletas. Evoliucija

Kai aš žiūriu į atviras gerkles
kasdieniškai, pastoviai, įžūliai,
nes nežinau, kas vieną gražią dieną
manęs užsimanys:
žvaigždynai ar stichijos,
gyvenimas ar neapykanta buvimui,
šviesa ar meilė,
mokslas ar naktis,
audra ar štilis,
elektra ar liūnas,
moderniški ar priešistoriniai kiklopai
su šakėm, su karūnom ar su bombom,
dantyti padarai ar hidros,
ar lelija, kuri užsiveria kaip liftas,
tikėjimas ar netikėjimas,
vandens ar didmiesčio liga,
korozija, vėžys, tuštybė, skurdas,
šlovė, loterija, drąsa, silpnybė,
ar tas vėlyvas sakalas,
kurį, rankas ištiesęs,
prašai pasigailėt,
ar Niekas –
geriausias savo kūdikių rijikas –
kurs valgo, nepranešdamas
nei titulo, nei vardo, –
aš noriu būti neįkandamas,
aš noriu būti nepraryjamas,
o jei tai neįmanoma,
bent mirtinai nuodingas,
kad niekam neatneščiau sotulio,
tik alkį, troškulį, nelaimę, mirtį
žvaigždynui ir molochui,
tikėjimui ir netikėjimui –
visiems.

Mikuta, Algimantas. Švytuoklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

Dvi panoptikumo dainelės

1. Apie amarus

Geležiniai amarai
burzgė viršum miesto.
Kai nusilpo amarai –
sutūpė paėsti.

Kolei užkaitė kakavą,
amarai susiporavo.
Kol sulakstė popieriukų,
priperėjo amariukų.

Amariukų,
motoriukų,
traktoriukų,
amarų.

Geležiniai amarai
tėviškėn išvyko.
Iš dosnumo amarai
mums vaikus paliko.

Kol mamaites išlydėjo,
amariukai susidėjo.
Kol sulakstė popieriukų,
priperėjo ir anūkų.

Amariukų,
motoriukų,
traktoriukų,
amarų.

 

2. Apie vaidilutį

Kaip dvasia plazdi be vietos,
iš vidaus taip pakylėtas,
kad nutūpti negali.
Liejas muzika daili.

Vis rypuoji savo kankliais,
skaitmenėliais daugiaženkliais
sočią ateitį buri
su pyragais vidury.

Iš giesmelių kaparėlio
leidi tuntą blezdingėlių,
kiekviena jų nekalta,
tik truputį įkirpta.

O tu pats užvis skaistesnis,
ir rausvesnis, ir baltesnis,
gvazdikėlių vandeny
mūsų kėslus tirpini.

Jeigu dar išdygtų krūtys,
būtum tikras vaidilutis.
Snūduriuotume visi
su tavom giesmėm ausy.

Mikuta, Algimantas. Švytuoklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

Atrakcionas

Po rojaus sodą lakstė dvi sieliukės,
sūpavosi sūpuoklėmis, kvailiojo, žaidė,
iššniukštinėjo nuošaliausius kampelius,
kol viename užtiko keistą įrengimą.
– Kas tai? – paklausė žilabarzdį senį,
tikriausiai šveicorių, užsnūdusį prie vartų.
– Atrakcionas ,,Žemiškas pasaulis“, –
pašoko šveicorius ir pakvietė: – Prašau.
– O kaip jis veikia? Ar labai juokinga?
– Labai. Pirmiausia nusileisite žemyn
ir kiekviena pateksite į menką kūną.
Tie kūnai greit išaugs, judės,
nešios, kur panorėsite, neleis sušalti.
Paskui pasens, nebepaneš, sunyks.
Tada išlįsite iš jų ir grįšite atgal.
– Kaip nuobodu, – susiraukė abi sieliukės.
O kas yra tie kūnai?
– To aš nežinau.
– Tai leiskite pažvelgt pro vartų plyšį,
gal ten iš tikro linksma? – Negaliu.
Be to, pro plyšį nieko nematysit.
Jei norit, pirkit bilietus ir leiskitės žemyn.
O jei nenorit, bėkit sau ir netrukdykit dirbti.

Ir nusileido dvi sieliukės. Ir sukliko.

Mikuta, Algimantas. Švytuoklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt