Mindaugas Milašius-Montė

PRIEŠAIS SERGANTĮ LANGĄ

1

Neišsigąsk, kai žvelgiu pro langą – mano akys gražios. Ar priglaudžiu ausį prie stiklo... Girdžiu ir uodžiu kaip žvėris, pražilau: žiogas svirpia po mano liežuviu.
Laibakaklis! Jo plunksnų pilna spjaudyklė! Bandau užgniaužti tą lūžtančio smuiko kosulį... Laižau prakaituotas lūpas ir virpu
kaip berniukas
žalioje it smaragdas pievoje
radęs gyvuliui skirtą gabalą druskos... supuosi
krėsle priešais sergantį langą,
nutūptą musių...
Šalia – knygų kripta, kurioje tūno mėgstami mano vaiduokliai. Joje slepiu savo rankraščius, atvirukus ir nuotraukas. Tai nepatikima vieta, nes visa tai dingsta, tikriausiai, jie juos suėda. Ak!
rudens vienaragė
diena!
Žalios sultys jai varva nuo apatinės lūpos, bet vis dėlto, tiek raudonos spalvos!
Koks pažįstamas mėgsta muses
traiškyti pliaukšte? Jis tai darydavo
su pasitenkinimu, kadaise, nes buvo kunigas. Mudu stebėdavome saulėlydžius. Ilgesys – visuomet kažkoks moteriškas, įsiklausau,
mano meile,
išmintingas negyvėlių juoke!
Gelsta mėnulio arbatinukas. Žiogas nutūpė man ant peties. Šitaip
galiu sėdėti ir laukti,
kol žilas senelis apsvaigs.

 
2

Kūnas nebesipriešina snauduliui.
Prisimerkęs sėdžiu ramus savo krėsle.
Girdžiu kieme dirbantį kiemsargį – lopeta gramdo grindinį, prieigas prie laiptinių... Už lango sninga kąsniais ir plėšriai kranksi varnai, o sniegas
švarus šį rytą,
nesutvertas iš dulkių.
Angelai, per naktį sukęsi kambario žvakių karuselėse, nūnai jau tirpsta... Keraminės žuvys, iškišę galvas iš krosnies, dar pučia šiltą orą... Taip netikėtai
nubunda Caruzo, staiga
jam pavyksta sugauti musę balsu, bet
vėl ją paleidžia:
už sienos kaimynė su trenksmu uždarė vonios duris (jos lūpos nugraužtos nešvarių malonumo rūdžių – perskaičiau knygoje), o žiogas
jau spiegia iš skausmo virtuvėje, tarsi
šaldytuvas rymotų tuščias... ak,
diena aušta slidi, sakytum –
užpakaliais nutrintas kalnas, ir musmirės
keri vazonuose ant palangės – teisus Basio –
gražūs šie grybai!.. harmonija... ar amžinybė? Prisimenu
seno žmnogaus žingsnius, stebiu, kaip sunkiai jis velka kojas per ašaras – maža močiutė... susirietus į sraigės kiaukutą... Dabar
prišliauš ji prie lango:
mano vaikystės kriauklė,
rasta prie upelio.

 
3

Nelyginant mumija
krėsle supuosi
atradęs nulį... Kiek
plunksnų sveria mano širdis, Ozyri? Tarytum
laivėj linguoju
už lango... Tikriausiai
stebint nuo denio pasaulis svyruoja: privalau spyruokliuoti kojomis, tvirčiau įsitverti vantų, kitaip – pargriūsiu, iškrisiu už borto arba
apsivemsiu... pasaulis
susiūtas iš nuostabų, dievaži! – vairininkas
vynioja farvaterio rankšluostį: pakrantės medžiai
būriais priartėja prie burių ir vilkstinėm vėl nutolsta... Ant stiebo
mano šešėlis šnara? Turi kvapą? Švilpauja sau pritardamas? Čiulbakojis... Šviesos ar vaizduotės žaismas? Bičiulis... Pasakoja, kaip garsiai
rėkia mylėdamiesi kurčnebyliai... Spaudžiu pirštais
smuiką įrėmęs krūtinėn – efos juoduoja. Girdžiu: „Visata apie mus
nieko nežino!“ – Plūduriuoju
nemigos blaškomas, tvinkčioju
smiltimis klepsidros kaklelyje, išsisupu
baltu debesiu ant liežuvio lyg du
vandens lašai
dvigulėj jūroje... šūkteliu
ir virstu
oro stulpu,
į pakrantės medžius atsiremiu,
varinis, laikausi kvėpavimo: šit kaip
žvelgčiau į tolumas šiandien – tylus,
tarsi sėlinčiau.

 
4

Ay, Amor!..
Viešpaties Dievo čiuožykloje
grojančio vyno ledas ir
svaiginantis
balsas už lango, krentantis
sniegas užmigdo,
įdryksta
skaitomos knygos lapas: yra
sudriskusių knygų, Mamilijau
Turinai, ta paauglė... įkaitusi
iki baltumo: mąstau ją, mąstau
savižudybę, mąstau
fizinę mirtį? Mane
prislegia ilgas
gramatinis brūkšnys, sapnas,
plečia pažinimo ribas, tarsi
menamos lygtys jau būtų išspręstos, tarsi
žinomi būtų nežinomieji Alyvų
sode, kur vaikšto
šnarantis saulės fontanas, buvimas
nereikalauja įrodymo: jaučiu
miego troškulį, vėl
vienatvė
krebžda spąstuose, pūdama krėsle, sekmadienį,
kraujas vos srūva gyslomis... virstu
į roplį kiekvieną sekmadienį, štai:
sugebu mitriai nustverti
nenuspėjama
trajektorija skrendančią
musę; vikriai sprunku
nuo pavojaus: žaibiškos
iškrovos... vyro sėkla
karti
graužia gerklę nedidelis
dvasios gurkšnis ay,
Amor, šlapinuosi
į kiškio pėdsakus
Viešpaties Dievo čiuožykloje
grojančio vyno ledas
ir
miego šauklys be pačiūžų
žaidžia aklą
vištą gaudydamas karvelį
mergaitės rūbuose violeto
lašais aptaškyta taure.

 
5

Palikau save
prie atviro lango:
užvertęs galvą knarkiau
į danguje apšerkšnijusią spalgeną:
mėgdžiojau varlės intonacijas, nėriausi
švelniai per burną rausvas, kvapnus
hiacintas, žindantis savo mėnulį:
buvau įmagnetintas šešėlis,
kabantis žemyn galva
šikšnosparnis,
buvau virš savęs
pasilenkusi nendrė
degančiu liežuviu,
uodžianti aistrą musė:
zvimbiau
kaip styga: „Mano seilės
išgydo ligonį, mano bamboje telpa
trys uncijos lydyto sviesto...“ Prakaitavau
lyg Orfėjo trakiečio statula, gabenama
makedonų laivu į Persiją, stūksojau
denyje kaminu, iškvėpiau
garo burbulą:

žiogas čirpia supamam krėsle –
„Varinis trimitas iki baltumo
įkaitino spąstus!“ Ir krėslas
siūbuoja, o burbulas sklendžia
pro atvirą langą ir tolsta sklidinas
miesto fasadų, fontanų, ir gatvėse
plazda lyg pėdkelnės vėjyje
marmurinės sirenų uodegos;

žiogas čirpia supamam krėsle –
„Maža močiutė, iki pusės nuoga
išlindo iš sraigės kiaukuto!“ Ir krėslas
siūbuoja, o burbulas sklendžia
pro atvirą langą ir tolsta sklidinas
upės žolių siūravimo, sidabrinių
žuvų, ir vandens čiuožikas paviršiuje
išraižo ugnies formulę;

žiogas čirpia supamam krėsle –
„Žilas senelis apsvaigo!“ Ir krėslas
siūbuoja, o burbulas sklendžia
pro atvirą langą ir tolsta sklidinas
kanarėlių čiulbesio, karvelių vartiklių
mirgėjimo, ir paukščio balsu suklinka
iš lentos traukiama vinis:

virš įmagnetinto savo šešėlio,
virš druskos pasilenkusi nendrė,
šikšnosparnis, laižau prakaituotas lūpas
degančiu liežuviu: neišsigąsk – jei perskelsi
mano burbulą, – iš jo neiššoks
nė kiškis.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt