TEKSTAI.LT – tekstai – Rolandas Mosėnas

Rolandas Mosėnas

Eilėraščiai iš knygos „ŠVIESOJE“

Marijus Jonaitis. „Kaip giedantis paukštukas“
Širdis plakė
Rasa
Grėsmė I
Grėsmė II
Pasivažinėjimas gruodžio naktį
„Bitele mano, bitele...“
Žiūrėjimas į saulę
Sonetas apie dieną
„Vos vos pravertos durys...“
„Parimau, susipjaustęs į logikos skardą...“
„Drėgnas akmuo po širdim tuštuma po galva...“
„Viskas būtų man miela – ir laužas, traškantis...“

„vaikinas išbalusiu veidu...“
„Kuomet aš sugrįšiu...“
Soneto pabaiga
Visuomet
Šviesoje
„Skaisti naktie, užpūsk žvakes...“
Rudens vaikai
„Žėrintį vakaro vėrinį...“
„Vainikas iš kadugio šakelių su uogom...“
„Užmiegam prie upokšnio tyliai...“
„paklusnios lūpos, paklusnios lūpos“
„kūno tamsoj nenuvysk...“
Žibintas

Į viršų

Kaip giedantis paukštukas

       Mirtis ne tik nutraukia gyvenimą – ji kėsinasi suklastoti ir pasiglemžto gyvenimo atvaizdą. Susikaupdamas rašymui apie klaipėdietį Rolandą Mosėną (1965–1985), tarsi girdžiu jo ironišką nepritarimą – neverta stengtis ir rūpintis, anksti dar. Namiškiams dažnai kartodavęs, jog visa, ką parašęs, esą tik ruošimasis reikšmingesniems darbams. Šiandieną pasirūpinti R. Mosėnu kaip žmogumi jau per vėlu. Jo gyvenimas ir kūryba liko kaip mūsų sąžinės priekaištas ir veidrodis, prieš kurį nepasikraipysi ir savęs neapgausi. Skaitant šį kuklų poetinį palikimą netenka baimingai dairytis literatūrinių išlygų. Tai neskubrūs, bet pakankamai tvirti ir savarankiški jaunojo poeto žingsniai – link poezijos, link to, kas gyvena ilgiau už mus. Poezijos, šalia kitų dalykų, pakako ir jo gyvenime, todėl nevalia pasitelkti mirtį tokio gyvenimo supoetinimui. R. Mosėnas buvo ne iš tų, kurie prieš suklupdami suspėja pasižvalgyti per petį – o kas užfiksuos ir įvertins? Bet yra tiesa, kuri žvelgia į mus iš amžino nebūties įšalo, kurio neištirpdysi ir karščiausiu poetiniu žodžiu. Turime išmokti atlaikyti šį žvilgsnį. R. Mosėnas šią nevaikišką mokyklą pradėjo dar būdamas berniūkštis. Atsilaikyti – tai reiškė kantriai veržtis į dvasios šviesą, išmokti nusilenkti tylai pro kasdieninį triukšmą, išgirsti taurią gamtos ir kalbos muziką. Išgirsti – ir bandyti ją išgauti. Kova už grožį ir troškimas jį atrasti negražiame pasaulyje – bene patraukliausia R. Mosėno poezijos pamoka. Tik šitaip galime susitaikyti su savo trumpu gyvenimu, prie jo neprisitaikydami. Šiuose eilėraščiuose atpažįstame žmogaus egzistencinį trapumą ir vaiskų biliūnišką graudulį. Čia esama intelektualinių ieškojimų įtampos, giminingos V. Mačernio vizijoms. Išgirstame skaudų bylojimą apie konkrečios kartos neišsipildžiusius idealus. Toje kūryboje – ir tragiškoji savo lemties nuojauta, tačiau pačioje gelmėje visada spurda šilta gyvybės versmė, srūvanti link šviesos ir harmonijos.
       Mokydamasis Klaipėdos 10-oje vidurinėje mokykloje (ją baigė aukso medaliu 1983 m.), R. Mosėnas atskleidžia ryškius matematinius ir humanitarinius sugebėjimus. Matematikos sąsiuviniuose šalia formulių mirga eilėraščių fragmentai – miniatiūriniai dvasios atvaizdėliai, nedavę ramybės ir mokslingiausio susikaupimo akimirką. Juos bandyta jungti į ciklą „Iš matematinės poezijos“. Vėliau, jau kaip respublikinės jaunųjų matematikų mokyklos aktyvistas, jis buvo užsidegęs kompiuterinės poezijos idėja, kurios įgyvendinimui paaukojo ne vieną nakties valandą. Mokslinės logikos ir dvasinio susijaudinimo santarvė darėsi svarbiu bręstančios asmenybės rūpesčiu. Rolandas sėkmingai gynė mokyklos garbę respublikiniuose literatų bei matematikų konkursuose, puikiai deklamavo. Sulaukęs vidutinio mokyklinio amžiaus buvo nuodugniai išstudijavęs poezijos teoriją, rašė skaudžius sonetus ir trioletus, ėmėsi prozos bandymų. Sparčiai kilo vidinio brendimo pakopomis, godžiai skaitė, atrasdamas E. Po, F. Kafką, L. Vitgenšteiną, Rytų filosofiją, nacionalinius klasikus, įdėmiai sekė jaunųjų kūrybą. Tačiau įspūdingas biografinis fasadas ne lengvino, o turbūt komplikavo natūralų brendimą. Literatūros mokytoja prisimena, kaip Rolandas paniškai bijojęs visokių sveikatos patikrinimų, šalinęsis kariškių ir politikos, kaip žūtbūtinai siekęs prilygti savo labiau augalotiems vienmečiams per fizinio lavinimo pratybas. Savaip maištavęs prieš konvejerinę vidurinės mokyklos rutiną, savaip papiktnaudžiaudavęs savo intelektualiniu išskirtinumu. Sunkiai atsiverdavęs aplinkiniams, todėl pabrėžtinai savarankiškai vaduotasi iš naiviojo jaunystės maksimalizmo, stropiai slėptos šio periodo žaizdos ir vaizdai. Maksimalistinė energija, nerasdama įprastinių iškrovų, tvenkėsi skirtinguose poetinio lauko poliuose, didindama jo įtampą. Vienoje pusėje – viesulinga ekstazė, kitoje – negailestingas savęs įžeminimas, beginklės sielos nuogumas. Išsikeltų klausimų nepalikdavo be atsako, atsakymai virsdavo naujais klausimais, imta ieškoti poetinės galimybės jungti vidinę kaitrą su budria tolerancija. Turbūt iš noro įveikti vidinį susidvejinimą bus kilę tokie oksimoroniškai įtempti junginiai kaip nerimo šviesa, sunki šiluma, skaidri tuštuma ir pan. (gyvenime ypač niekino visokio plauko dviveidiškumą). Iš asmeniškumo vienutės vadavosi ne kildamas asmeninio išgyvenimo paviršiun, kur putoja emocijų keteros, bet grimzdamas į gelmę, kurios vilionė patvari, bet klastinga. Laimingaisiais atvejais, pramušęs dugną, semdavo iš amžinų universaliųjų šaltinių.
       Į kiekvieną naują idėją ir jos propagavimą žiūrėjo iš kritiškos distancijos, bet taip pat kritiškai vertino ir šią savo savybę. Kartkarčiais pasiduodavo džiazo melodijai, „nuo kurios valandėlės tampi paranoikas“, užtraukdavo desperatiška paauglystės autsaiderio gaida. Tačiau pačiame balse nebuvo pozos ir šiurkštumo, tik nuoširdus įsipareigojimas tiesai: „mes šaukiam jog niekinam daiktus / bet nežinom kas skundas/ ir kartais nyku / kai kartojam / aš paklaikęs apkurtęs“. Rolandui buvo visada svarbu neužgožti eilėraščio savo netobulumu, neužstoti dalykų, kurie savaime turi prasmę. Poezija – bendra, tačiau jos kūrėjas visuomet atskiras ir vienas. Šioje begalinėje visuotinumo ir individualumo byloje jis kartais ieškojo savo vietos, destruktyvią energiją ryžtingai kreipdamas meditacine vaga:

Taip čeža dulkėtas balandis
prilipęs prie stogo dervos
ir tavo liūdnumas bevardis
nėra juk nėra išeitis

„Užmiršti garsai“

       Kankinantis ir guodžiantis budėtojo nerimas įsitvirtino kaip pastovi lyrinio ,,aš“ būsena, vis aiškiau patvirtindama ir kūrėjo naštos suvokimą. Našta įsakmiai reikalavo etinio apsisprendimo, apie kurį liudijo atkaklus skverbimasis link „šviesių ir gerų eilučių“, „šviesaus ir paprasto žodžio“ paieškos. R. Mosėno eilėraštyje gražiai sutaria subtili vidinė klausa ir vidinės formos pojūtis, bendroji humanistinė kultūra ir nuoširdumas. Gimsta toji poetiškumo nuotaika, kur atsitiesia mūsų dvasios esmė, suspurda kasdienybės ritmo nualinta širdis „ir skleidžias paslaptinga neryški aušra / bet suokia vis mūs sielų mažas vieversys“. Atidumas formaliosios poetikos dalykams, meilė gimtajam žodžiui ir juo ginamų vertybių tradicijai išskyrė Rolando balsą iš padrikoko bendraamžių choro, kreipė jaunųjų ieškojimus į atradimus. Vaikystės vizija čia pažadinama be ašaringų sentimentų ir infantiliško krykštavimo, atsargiai renkantis žodžius, kurie nemeluotų. Kieme lyg paukščiukai žaidžiantys vaikai, rudas peliukas vienatvės priplėkusiam kambariūkšty – tai tyro žiūrėjimo į pasaulį ir sielą vaizdai, apgaubti ir apgaubiantys dosnaus širdingumo šydu. Žmogaus širdies švelnumas ir gerumas, paryškinami šilumos, vaikelio, paukštuko, duonelės įvaizdžių, R. Mosėno buvo vis labiau suvokiami kaip asmeninio gyvenimo direktyvos, o mums tai – patikimos poetinės pasaulėjautos gairės. Šitaip buvo pamažu atsisakoma tradicinių literatūrinės buities žygių, vis mažiau galvojama apie viešo pasirodymo efektingumą ir galimus aplodismentus.
       1983 m. rudenį R. Mosėnas pradėjo studijuoti filosofiją Leningrado V. Ždanovo universitete. Eilėraščių rašymui, kurį pats vadino „saldžia katorga“, tapo dar reiklesnis. Viename paskutiniųjų laiškų į Klaipėdą rašė: „Maniakiškai norisi rašyti, bet – neateina nė vienas žodis, tiksliau – tais, kurie ateina, aš netikiu pats, ir vienintelis kriterijus čia – mano paties sąžinė, kuria mokausi pasikliauti, ir tai sunki, ilga, bet džiaugsminga mokykla“. Aistringai pasineria į studijas, ignoruodamas studentiškos buities nepatogumus ir apvogdamas savo trapaus kūno reikmes. Netruko atsėlinti liga, sunaikinusi tą kūną per kelis mėnesius. Vidurių kolitas, visiškai sutramdomas negalavimas, tačiau jeigu nenuėjęs per daug toli. Kelios savaitės prieš mirtį Rolandas atvežamas į Vilnių, viena po kitos daromos sudėtingos operacijos, tačiau liga jau neįveikiama. Lankiusieji mirties patale gulintį poetą prisimena jo sunkiai tariamus žodžius ir stebėtinai skaidrią mintį, gyvenimo geismu spindinčias akis...
       Apie Leningrado laikotarpį leiskime kalbėti arčiau buvusiems žmonėms. Manyčiau, jog dėstytojos L. Tonojan laiške tiksliai pagauti svarbūs charakterio bruožai, asmenybės savitumas:
       Man teko 1983–84 mokslo metais vesti logikos seminarus grupėje, kurioje mokėsi Rolandas. Grupės studentai buvo gabūs, stropūs. Iš pradžių aš neišskyriau Rolando iš kitų. Eilinis, kiek kampuotas mokinys. Tačiau sulig kiekvienu užsiėmimu aš vis labiau įsidėmėdavau jo nepaprastą proto aiškumą. Atrodė, kad sugebėjimas aiškiai, logiškai mąstyti buvo jo prigimties dovana. Be to, Mosėnas išsiskyrė nepaprasta atmintimi. Tiesą pasakius, aiškiai mąstyti įmanoma tik turint gerą atmintį. Pamenu, nagrinėjome kategorinio silogizmo modusus, ir studentams sunkiai sekėsi įsiminti šių modusų raidinius pavadinimus. Prie lentos išėjo Rolandas ir be klaidų užrašė visą mnemoninę eilę. Jis ne šiaip ją išmoko, bet sugebėjo perprasti ir pajusti silogizmo modusų sistemą.
       Galbūt nuo tada aš pradėjau įžvelgti jame kažkokį reikšmingumą. Kartais jam esant būdavo nejauku ir absurdiška kitiems studentams aiškinti elementarius ir akivaizdžius dalykus.
       Per kiekvieną seminarą Rolandas įgaudavo vis didesnį pasitikėjimą. Baigiantis semestrui, aš pasiūliau grupei padaryti pranešimą iš loginių paradoksų, visi kreipėsi į Rolandą, ir šis ilgai neatsisakinėjo. Reikia pasakyti, kad nežiūrint savo nepaprastų gabumų, jis buvo labai draugingas ir nuoširdus ir, mačiau, bendrakursių mylimas ir gerbiamas.
       Pranešimas buvo parašytas labai įdomiai, visiems klausytojams visiškai suprantamas. Mane apstulbino pasitikinti dėstymo maniera, išimtinai reta tarp pirmakursių. Jis ramiai vaikštinėjo prie lentos ir labai aiškiai dėstė painius, paradoksus.
       Aš dažnai jį matydavau per pertraukas koridoriuje – vaikščiodavo susimąstęs, bet pagavus viskam, kas aplink vyksta, veide labai patraukli šypsena. Man regis, ta šypsena visiems jį pažinojusiems sukeldavo gilias simpatijas.
       Rengdamasis pranešimui Rolandas naudojosi R. Smaliano knyga „Kaipgi vadinasi ši knyga?“ Būtent šis veikalas paskatino jį susidomėti logika. Tas nuostabus kūrinys šalia anekdotų ir sąmoningų galvosūkių supažindina skaitytoją su sudėtingiausiomis logikos problemomis. Knygoje pieštuku buvo pažymėti Rolando išspręsti uždaviniai, ne mažiau kaip pusė. Kai aš apie tai papasakojau mūsų katedros profesoriui O. Serebrenikovui, šis atsakė: „Jei taip yra iš tiesų, Mosėnas turi ypatingus sugebėjimus moksliniam darbui“. Netrukus mūsų katedros dėstytojai patys tuo įsitikino. Aš pakviečiau Rolandą dalyvauti studentų mokslinės draugijos darbe, ten pranešimus dažniausiai skaito vyresniųjų kursų studentai. Rolandas skaitė pranešimą apie Giodelio teoremą, ir, nors dėstė su jam būdingu aiškumu, daugelis vyresniųjų kursų studentų jau nebeįstengė susigaudyti šiame dalyke.
       Tik vasario mėn. 18 dieną iš Rolando bendrakursės aš sužinojau tragišką žinia. Prisimenu savo pirmąją frazę: „Taip, tokio studento nebuvo ir dabar jau nebus mūsų fakultete“. Gal aš ir perdėjau, bet tuo momentu pernelyg jutau šio netekimo neatitaisomumą. Pranešus šią žinią, daugelis ištardavo tą patį – aš tai nujaučiau... Manau, jie tiesiog ramino save. Mane ši žinia pribloškė netikėtumu ir kažkokia iššaukiančia neteisybe. Jo buvo tokios gyvos, žvelgiančios tolin akys... Šias arti susieinančias ir labai gyvai blyksinčias akis, jo nepaprastai patrauklią šypseną aš dar ilgai regėsiu ilgame mūsų Filosofijos fakulteto koridoriuje.
       Žmonės jį mylėjo. Mylėdamas gyvenimą ir pasaulį, jis rašė eiles, kuriose girdėti ir globalinis pavojaus riksmas, ir karščiuojantis kartos balsas, ir meilės lyrikos kuždesys. Tarp rudeniškos melancholijos siūbuojamų posmų randi ir sukrečiančio nuogumo eilutę: ,,ir šiurpstanti kosulio kuosa galop išplasnos man pro lūpas / kad tyrus / žodžius tau kuždėčiau pro kruviną nosinę – – – – / – – – –/ myliu.“ („Visuomet“). Žinoma, kiekvienas poetinio katarsio išgyvenimas – atskiras, o ne serijinis atvejis. Ne kiekviename eilėraštyje bendraamžių jausena, laiko skaudumas taip gražiai suinty–minamas, kaip tarkim, eil. „Drėgnas akmuo po širdim...“ Todėl nesinorėtų, kad šios eilės būtų pasitinkamos kaip nacionalinės klasikos fondas. Visa R. Mosėno kūryba toli nuo panašių pretenzijų. Ji tarytum ragina nesusikaustyti išankstiniais nusiteikimais, tolydžio primindama: nesipuikuok, bet ir gėdytis savęs neverta. Tai balsas, kuris ir sau, ir mums kalba viena kalba: „ak mielasis vaike / pabusk ir vėl dainuok nes tavo balsas grynas“.

MARIJUS JONAITIS

Į viršų

Širdis plakė

Žeme, silpo tavo regėjimas, lydėsi miestai
į lavą, į lavą, į lavą,
o pievose augo tabakas, motin,
bet liko, kažkas juk liko – širdis,
ir mes tikėjom, ieškojom, bet kam? tu klausei,
taip reikia, sakiau, nes kaipgi kitaip,
mieloji, yra juk širdis, ją reikia atrasti,
o tu vis šaukei man kažką, bet kaipgi
kitaip,

mieloji, yra juk širdis, ją reikia atrasti,
ir apšvietė mus neutroninė bomba,
ir tavo alfa, o mano beta dalelės
susiliejo į skaistų radioaktyvų spindulį,
ir visa tai vyko lavoje, limfoje,
prakaite, motin, o gal ir gyvenime vyko,
bet liko, kažkas juk liko – iš inercijos
negirdėjau, kad šauki man gal valandą,
viešpatie, kur tu žiūri?! –
ir iš tikro – sustingau iš nuostabos,
kad viskas yra ne taip, viskas yra ne taip,
pažvelki arčiau, mielasis, ir amą užkando,
širdis plakė, širdis plakė! motin!
ir tu pasakei man, dabar jau mylėk,
mylėk jau dabar, ir aš parklupau, tėvyne.

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

Rasa

Vakaras,
nusiplovęs rankas,
nerado
rankšluosčio,
tad nukrėtė
drėgmę
ant medžių,
paskui – ant žolės –
sidabriniais perliukais,
kuriuos aš
renku
ir veriu
ant smilgos:
karoliai...
Dovanosiu kam nors,
bet tik tam,
kas mokės
užsidėt juos
ant kaklo.

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

Grėsmė I

Šį vakarą turbūt šoksiu basas
nes šilumoj
visai suzmeko sandalai
neatlaikę antros žiemos
– tavo kaukė – aborigenas? – šypsosi draugas –
štai tau stiklinė alaus

nurijęs gaivinantį gurkšnį
aš jam pasiūliau įsivaizduoti
geležinį simetrišką pastatą
su aidžiais koridoriais ir mažutėmis kameromis
kiekvienoje iš jų – po prakiurusią vonią cha
cha cha
prieglauda sergantiems neurastenija

– arba karinė ligoninė, žinoma, jau po
sprogimo,–
grakščiai paridendamas butelį
priduria draugas, –
ir tai kur kas spalvingiau
nei pavyzdžiui
naujametinis karnavalas

– galbūt bičiuli galbūt
bet aš tau norėjau papasakot
kaip šauniai tenai gyvenau
uždarytas tamsoj
kaip juokiaus tošine dūdele –
ir linksminos tarakonai
... šį vakarą šoksiu basas
išalkęs rakščių medaus
kartodamas
šviesų ir paprastą žodį
kaip skausmas...

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

Grėsmė II

...galiu palydėti tave
galantiškai apkabinęs per liemenį
galiu užsukti į svečius
pagurkšnoti kavos su likeriu
pasiklausyti senų plokštelių
ar džiazo

įveikdamas nuobodulį
galiu tau papasakoti ką matau
kai užeina priepuolis
na pavyzdžiui kokios prigrūstos
bus ligoninės prasidėjus karui
kokie sužvėrėję busim iš bado

o paskui nusijuokt
kad visa tai žinoma niekai
kad būtų šaunu pasistatyti trobelę
kur nors Sachalino pusiasaly
ar dar atkampesnėj vietoj

... galiu apkabinęs tave
paglostyti kvepiančius plaukus
arba krūtis
galiu tiesiog sukuždėti
kad myliu
ir užsimerkęs surast tavo lūpas

lygiai taip pat aš galiu
atsidurt Libane sutraiškytom kojom
galiu atsibust ant medicininių
bandymų stalo
ryškėjant visiems
nenormalumams

... baigiantis priepuoliui
niekšiškai pasidžiaugt
kad išpiltas prakaito
rėkavau tavo lovoj
... karčiai pajust –
verkei kartu su manim

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

Pasivažinėjimas gruodžio naktį

mano automobilis – įsiutęs žvėris tamsoj ir
nežemiškai greitas – atrodė seniai atitrūkau
nuo kelio ir žvaigždės aplinkui vaitojo
mėnulis
pakąstas šalnos jau po ratais

aš visas liepsnojau nors rūbai
trūnijo namuos ir apsvaigęs kandžių
orkestrėlis juose graudžiai kalė
dulkėtom širdžiukėm – viduržiemį nuogas
lėkiau gatvių laužtėm pro krištolo plytas

metalo rutiną miesčioniški butai ir kaulai
jų brangūs braškėjo juodmedžio spintos –
tai šitaip mieloji tarytum luditas veržiausi į
šviesų
pasaulį kvatojau iš tų kurie meldžias
daiktams – taip kaip pieva ir vėjas ir varnas

sukruvintas mano mustangas aš
garsiai dardėjau nuo skardžio vėliau
nebejaučiau skausmo

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

***
Bitele mano, bitele,
už liepsnojančios pievos jau nieko,
gal tamsūs miškai, gal pravirkusi
rudenio siela, šią naktį
sparneliai
surūdiję žydės lyg mėnulis pakąstas
šalnos, kur mes skrendam
apsvaigę, bitele, kieno
tai gaudimas, sulaužantis
kalbą, ir žodžių skeveldros
tik žeidžia tik žeidžia, bitele,
jei būčiau žmogus, aš tikriausiai
nustebčiau – mes blaškomės
po švytintį avilį...

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

Žiūrėjimas į saulę

SAULĖ
žvilgsnio įdruskina žaizdą,
kunkuliuodama spengia
tik mano, tik mano akių kambariuos,–
įsileidau... Ji puola į širdį
ir ženklina skaidą
tarp eilučių,
manęs
ir tiesos...

... nukaukšėk
dvimatėjančia aikšte
susilydžiusių frazių skambion plokštumon...
– Tu užmirši žodžius ,,pamatyti“ ir „skaisčiai“,
nes slėpeisi tarp žodžių, nes slėpeis
vienumon.

– Niekada neskaudink, saule,
aklėjančios tiesos.

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

Sonetas apie dieną

Daužau it bokso kriaušę dieną
ir, rodos, rankų jau nebeturiu.
Daužau pavirtęs degančiu žaizdru,
bet torsas jos – tarytum plienas.

Širdis tuoj – dingteli – sueižės,
ir juodas snaudulys apniks...
Girdžiu – krūtinėj – traukinys,
ir varva prakaitas man veidu...

Daužau it uolą, dangų – dieną –
ir atšimpu į stangrų liemenį,
geriu vėl šleikštų melo pieną,
ir duria jis į širdį lyg vinis,

bet trokštu vieno, trokštu vieno –
dienos – kaip paukščio, kaip vilnies.

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

***
Vos vos pravertos durys,
plyšy – sustingus abejonė:
eiti?
Pasilikti šiapus?
Man virpa pirštai ir nedrįsta
pasibelst,
nes bijo durų neapčiuopti.
O žilas priekaištas negarsiai svarsto
apie nevykusiai praleistą dieną,
kužda:
– Eik. Rytojus bus kitoks.
Bet aš žinau –
rytojus bus toks pat,
tik aš, ko gero, pasikeisiu.

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

***
Parimau, susipjaustęs į logikos skardą.
Rezonuoja dejonę krioklys.
– Irkis valtim į sapną, į salą, į Vardą! –
Suskanduoja apspangęs šauklys.
Ir sekundės tarp mūsų virpėdamos stingsta
Mėlynoj nežinioj pasiklys.
Irsta laikas, o šypsantys nerimo sfinksai
Nori žodžio – esi nebylys...

Asonansas dar skamba mūs žvilgsniuos –
Užrištom susidūrėm akim.
Dar mūs šypsenų fosforas žvilga...
Rėkim, rėkim – kad tik neužkimt!
O stingus telepatijos šaltis
Neramiai smilkiniuos sproginės,
Erzės juodos nesąmonių valtys –
Ir vis tiek – Supratimo Pynė.

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

***
Drėgnas akmuo po širdim tuštuma po galva
svirduliuoju tolyn nuo tavęs pasiklydęs
bet numirsiu arti nes jau nieko negaila
svirduliuoju tolyn pro nustebusį neregio vyzdį
bet esu tavyje kaip gyvybės užnuodytas lašas
ką tyliu tau tiesa nes meluoja tik balsas
kurs per liūdesio seklumą slenka kaip smėlis
kurs nugludina žodį praryja kaip jūra
svirduliuoju tolyn nuo savęs į sutręšusį laivą
suvešėjusios jūržolės triumų bedugnėj
tarsi paukštis vasnos mano laikas
tačiau niekuomet niekuomet neištarsiu
drėgnas akmuo po kaklu tuštuma krūtinėj

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

***
Viskas būtų man miela – ir laužas, traškantis
migloje, tekantis mūs krūtinėmis,
ir bespalvė gyvybė, tebegaruojanti
iš nukapotų pušų, ir netgi tamsžalės
miško akys, į kurias tik žiūrėtum ir verktum
(jei iš tikro sėdėtum šalia... švelnumas), –
nesgi kaip gražiai mes šėliotume pievoj
ir tarp žydinčių medžių, tarp aštrių
akmenų, aš saldžiojo vyno upė,
o tu pavirstumei mėta
iš paukščio ašaros, iš užmirštosios
sniego šalies –
bet man liūdna vienam
svajoti ir žvelgti į ugnį,
kurią tuoj užplaks
šarmoti naktinės vėsos sparnai...

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

***
vaikinas išbalusiu veidu
dainuoja prie seno paveikslo
už tamsų papartį tyliau
ir žvaigždės sustingę žvangučiai
ir mėnuo įskilęs skudutis
sakuotos pušelės balsu

išgirdus šią graudžią lopšinę
pravirko naktis papartyne
kad gimė juoda ir tuščia
tarytum bažnyčios varpelis
ramintų dejuojantį spalį
šunelio gal vėjo balsu

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

***
Kuomet aš sugrįšiu
iš ilgiausios pasauly kelionės
prisimindamas šimtą stebuklų
tūkstantį jau užmiršęs
kuomet aš sugrįšiu
palikęs save išprotėjusį
meilės dykynėse
ilgesio saulės sudegintą
kas gi mane sutiks
už sutręšusių durų
rudas peliukas
rudas peliukas
vienatvės priplėkusiam kambariūkšty

kuomet aš pavirsiu
į tuštumą šnarantį žiedą
rūsčioj praradimų tamsoj
kuomet pasijusiu dūlėjąs
giliai po grindim
kuriomis aš kadaise bėgiojau
kas gi išgirs mano džiaugsmą
kad šimtmečius klaidžiojau
skausmo savanom

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

Soneto pabaiga

... ir netikėtai tu pajusi tyrą skausmą
„štai aš jau ir žinau užginto vyno skonį“
ir ūkanos skylėta antklode apsiaus jus

tada ir tu užmigsi supamas maloniai
užgesusio lelijos žiedo gal apuoko
tačiau sapnuosi švilpesį lengvųjų rogių

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

Visuomet

Devyni mano ilgesio sunkus varpai iš rudens
iš rudens
šlamant vėliavoms virš šventyklų ir peleną
šviesų išpustant
tebegaudžia
lyg graudulio saulė tuštėjančio miesto krūtinėj
lyg skardinė ugnies ir skardinė raudono vandens
ant linguojančio stato liūdnai susidaužiančios

Amžinai
tarsi pirmojo sniego ir pirmojo žiedo laukimas
mano žodžiai su gervių sparnais po sugrubusiu
lapkričio delnu
taip spindės
lyg pražilęs vaikelis sutemusio vėjo gelmėj
lyg pražilęs vaikelis sutemusio vėjo gelmėj
Amžinai virš gyvenimo tavo

...iš dūmų – į šviesą:
skardinę pigios užmaršties ir skardinę tamsos
aš atstumsiu
ir šiurpstanti kosulio kuosa galop išplasnos
man pro lūpas
kad tyrus
žodžius tau kuždėčiau pro kruviną nosinę – –
– – – – – – myliu
kaip vaikas sutemusio vėjo gelmėj įžiebiantis
rasą
šviesa virš gyvenimo tavo, varpai
Devyni – – – – – – – – – – – – – – – – –

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

Šviesoje

Skiriu M. M.

– Giedras rogių švilpimas graudesnis – į
saulę – naftuotais
sniegynais –
kai šerkšnoti plaukai – tolumoj – sidabrinė
vasario liepsna...
aš laimėjau – – – – – – – – – – – – – – – pelynai
prie sukiužusios džiaugsmo lūšnelės bekraščiam
dykynės delne...

– Tavo akys mergaite tyresnės
už mėtinę nerimo
šviesą –
atanku lyg kačiukas lyg kūdikis kūkčioju –
netekties melsvumoj...
vien sulysusi vėjo ranka bepaguodžia –
duonelės ištiesia –
bet ir kąsny kartojas
kartojas uždrausto žodžio
skiemuo...

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

***
Skaisti naktie, užpūsk žvakes,
rusenki mėnesiu senu,
kursai svaigins, bet greit užges
šaly sapnų.

Ten eik – ir laumė nebyli
nuoga tau šoks, vaduos aistras.
Tikėk manim – toje šaly
klajojau aš.

Beproti, vyno jau užteks! –
apsvaigusio graudus vyzdys,
kurį svaigins, kurį uždegs
balsai keisti.

Jie šauks kažkur, jie šauks dusliai,
mergaičių daug žadės lieknų –
taip rauda tik seni krankliai –
šaly sapnų.

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

Rudens vaikai

Į skurdžią krantinės užeigą pasišildyt
užklydo lietus –
virš nusvirusių mūsų galvų jo skaidrūs
sparnai plasnoja...
Susiglaudę, mieloji, mes gliaudom
pajuodusią tuščią aguoną –
ji skambteli karčiai – kaip lašas, užgesęs
rudens laukuose...

Susiglaudę vaikai... Nualpdamas lūpom
liečiu šviesią kaktą –
Šalpusnių tylumą – tarytum pavasarį aš
kuždėčiau – neverk,
netikėk, kad liūdnai šiūrenau visą naktį –
paverstas vėju –
ar galėčiau pradžiugint tave –
tuščiažiedžiais, besvoriais delnais...

– Vaikeliai, padėkite atsikelti...–
graudžiai sako apšepęs ruduo –
vienaakis senelis, permerktas šalto lietaus,
apgirtęs, –
lyg didelė ašara iškrenta, rieda stalu jo
stiklinė akis –
tabaku apsivėlus – ji dzingsi ir dzingsi
per užmirštą miestą...

Į skurdžią krantinės užeigą pasišildyt
užklydo lietus –
virš nusvirusių mūsų galvų jo skaidrūs
sparnai plasnoja –
ar verkiam, ar šlamam lyg mėtos – ligoti
rudens vaikai –
skaistų užmirštą žodį – pro vėją, pro
pilkas dienas – išgirdę...

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

***
Žėrintį vakaro vėrinį
Vienišą vakarą graudžiai
Atneša debesys mėlyni,
Atneša tylūs balandžiai.

Liūdnos, kad jau pasivėlino
Šventėn prie vėstančio laužo,
Žėrinčiu vakaro vėriniu
Laumės dabinasi graudžiai.

Baugios jų garbanos mėlynos,
Baugios jų gęstančios aistros,
Tartum sapnuotum per vėlines
Tulpę ir baltą mergaitę.

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

***
Vainikas iš kadugio šakelių su uogom
ir dygaus nežinomo augalo kurį galima rasti
tiktai antradienį
pačiu mėlyniausiu savaitės metu

ir žibuoklišką vandenį šlakstantys pirštai
be užkalbėjimų prietemos nuveja
visas ligas kurių mokyklą
mes beprasmiškai baigėme

džiaugsmo vainikas iš kadugio šakelių su
uogom
virš auksasniegių plaukų tavo
sargas nežinomas
augalas tyliai sudygsta ant veido ir rankų

plonyčiais spygliais
kuriuos jaučiame lyg išbėrimą
ir dusli šalutinė tamsa tai kalba
mes ja bandome teisintis pašaliniams

pasigailėk ir šlakstyk
žibuoklišką vandenį be užkalbėjimų painiavos
prieš sudeginant
žalią vainiką, mes nebijome šalčio

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

***
Užmiegam prie upokšnio tyliai
kaip tyliai žydi tulpė
naktis skaisti lyg gulbė
ji mūsų sielose sušyla

nušviesdama kas skaudžiai tyra
liūdnų akių ugnim
ir tu tiki manim
kai tau eilėraščius sapnuoju

kai baltos plunksnos byra byra
ant ištiestų mūs rankų
savam laike mes tyliai senkam

o gal nuleidę kojas
vos liečiant vandenį
ir kažin ką vis randam

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

***
paklusnios lūpos, paklusnios lūpos
išdavystės nereikalauja
ir todėl kiekvienas migdantis kvėpsnis toks
mielas
net ir prisiekusiam susilaikėliui
net ir per šlapdribą, ankštame kiemely,
aštriai prakvipusiame skurdu

ir taip keista išduoti:

juoda gražuolė, juoda gražuolė
paskutinių akimirksnių šventė
grubiai užtemdanti lapkričio pabaigą kad nors
.... dabar
užmirštum budėtojo nerimą
kuriuo tau lemta mokėti už artimųjų ramybę

atlygis, pavėluotas ir aklas:

skardinė, atkaklus atlydys (nesinori
nusimauti net pirštinių), anglių krūva,
trupanti
siena, suoliukas,
įkyrūs vyno lašeliai, rodos, palangė, nėra
degtukų, susipynę
liežuviai, –
taip ir skimbčioja įvairiaspalviai lapkričio
pabaigos balsai
lapkričio pabaigos balaganas, ligi širdies
pykinimo
linksma karuselė
ir atsigręžti taip keista:
giedras sniegas su aukso atspalviu valandų ir
plaukų

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

***
kūno tamsoj nenuvysk
nenuvysk melsvasniege
laikas kaip niekieno balsas
nutolsta liūdnai –
– – – – – – – – – – – – – – –
miršta linai manyje
kad sušildyčiau riekę
kuri tau spindės ir kvepės
kaip gimtinės delnai – – –
– – – tyliai giedojime tirpki
nei mėnuo už mylių
verk iš pavasario šventraščio
auk nenuvysk – –

– – – – – – – – – – – – – – –

akys tau švis pro miegus
kai į patalą švylių
su spinduliu krisiu ir graudžiai
klajosiu tavy – – –
sapnas sunkus melsvasniege
bedugnėj bedugnėj
išskleidžia suknią paguoda
juodoji žvaigždė – –

– – – – – – – – – – – – – – –

o nuriedės tenai kraujo lašelis
lyg bruknė
ir šauksiuos ugnelės bet niekas
manęs negirdės – – –
ir šyptelsiu vienišas: plaki per amžius širdie

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

Žibintas

Šitas žibintas
aprūdijusiu stiebu
lyg susimąstęs vaiduoklis
įdėmiai seka mane
tuoj galantiškai nusivoš
cilindrą
šitas žibintas
meta mistišką šviesą ant grindinio
kuris tarsi krokodilo nugara
šitas žibintas man primena
Edgarą Po
tiksliau jo apsakymus
mane apima baimė
kad šitam žibinte yra
juodas katinas
kurio didelės akys
ir tarsi byloja
aš slypiu dar daug kur
o gal ir tavy

Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt