Vladimir Muravjov

TIPO EILĖRAŠČIAI

monologas majakovskiui
mergaitė grįžta į Vilniaus Ghetto atsiimti paliktos lėlės (1943)
kontaktas
eilėraštis apie žalią puodelį išmargintą citrinomis
bet nieko, susigyvensim
myliu merginą iš veneros

Į virsų

monologas majakovskiui

ak, drauge,
šlubas jau pasiekiau parduotuvę,
taip, taip, tą pačią,
kurioj kažkada pirkdavome alų,
po to prie miškelio gerdavome ir
šiek tiek apsvaigę skaitydavome savo eiles,
na, žinoma, tu skaitei geriau,

tavo morkos tiesiog pribloškiančios,
niekada nesugalvočiau tokio braižo,
niekada neplagijuočiau tavęs

ak, mielas drauge,
tiek laiko, tiek laiko praėjo,
aš vis dar prisimenu, kaip tu supykai
dėl mano eilėraščių
ir sulaužei man koją, bet juk tu kitoks,
netiki tokiom sapalionėm,
o man jau beveik neskauda

Į virsų

mergaitė grįžta į Vilniaus Ghetto atsiimti paliktos lėlės (1943)

aš gimiau gruodžio mėnesį,

už lango tais laikais buvo šalčiau nei dabar,
o sniegas toks baltas, kad net ne kiekvienas iškęsdavo,

dar prisimenu mažą mergaitę, irgi iš tų laikų,
tokia nekaltutė, sniege net jos kraujas neišryškėdavo,
per tuos šalčius ir pūgas,

prisimenu, kai visi jos plaukeliai, kvapeliai, kūneliai sustojo prie gelsvo namo,
kaip juos mažos rankelės pradėjo belstis į namo duris,
kaip niekas jų neatidarė ir kaip ji šaukė, kad lėlę jai grąžintų,

bet niekam nerūpėjo tais laikais tokios mergaitės,
tą dieną gimiau aš ir mergaitė grįžo namo,
kur buvo šalta

Į virsų

kontaktas

pastatyk mane į kamputį,
ten, kur visokie skaičiukai ir paveiksliukai,

prie lango pastatyk
ir piešk ant manęs tai,
kas tau patinka,

pastatyk mane kur nors nelabai toli,
kad galėčiau vieną akutę primerkęs stebėti,
kaip juda tavo pasaulis,

aš tyliai ten sėdėsiu ir dantukais stuksensiu,
tuk, tuk, tuk, tuk,

tyliai, tyliai taip pastatyk,
ačiū

Į virsų

eilėraštis apie žalią puodelį išmargintą citrinomis

kai dar buvau Suomijoje, tai miestas toks,
ten mes dažnai gerdavome arbatą
ir į naktinius klubus dažnai eidavome, tai
vieną kartą po tokių ėjimų nutarėm,
kad laikas pailsėti atėjo, todėl
užsukome į naktinę parduotuvę
ir užsisakėme arbatos.

pardavėja greitai mums jos atnešė,
maniškė buvo visa žalia,
draugės – raudona, kitos – juoda,
kitos – su žolelėmis,
o draugas Vova, kuris jau beveik metus
skynė braškes Suomijoje,
gėrė alų.

Į virsų

bet nieko, susigyvensim

ir kas gi pasakė,
kad mano namuose nėra linksma?

mes gi turime seną pianiną,
kuriame nuolat išdykauja
voriukai – akrobatai!

argi to maža?

ir kas gi tau pasakė, brangioji,
dygsniuota galvele, kad
mano namuose nėra linksma?

Į virsų

myliu merginą iš veneros

„mes iš veneros, o jūs, vyrai, iš marso. “

padovanokit man šviesiaplaukę merginą,
su didelėm akim,
iš veneros,
ką?
man taip liūdna su kitais vyrais, marsiečiais,
gyvent.

bent jau įpilkit degalų
į mano erdvėlaivio baką,

kelią iki veneros žinau.

2006 m.

Į virsų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt