TEKSTAI.LT – tekstai – Danielius Mušinskas

Danielius Mušinskas

Novelės iš knygos „GYVENIMAS KAIP ALIBI“

       Siena
       Kodėl naktyje matai angelo veidą
       Tikrovė, kuri visada su mumis
       Gyvenimas kaip alibi
       Besišypsanti moterų laimė
       Nebylė
       Pajūrio žmogus
       Priešpietis
       Graži mirtis

Į viršų

SIENA

       Didelis, gražus, su baltu kryžiumi ant nugaros voras keliavo savo keliu – aukštyn iki lubų, žemyn iki grindų, iki lango vienoj pusėj ir iki durų kitoj. Jis niekada neskubėjo: nei dieną, nei vakare, nei iš ryto, tačiau apeidavo visas savo valdas. Jis buvo tylus ir beveik nematomas, jis nieko neprašė ir nereikalavo, jis niekada nesiguodė, galbūt jis buvo laimingas. Jis matė viską, kas vyksta šitame kambaryje, bet neišdavė jokių paslapčių. Jis gerai įsidėmėjo kambario šeimininką, dar jauną trisdešimties metų vyrą, ir šeimininkę – dviem metais jaunesnę moterį. Jis nesislėpė, nes puikiai suprato, kad gyvens čia, kol tam vyrui arba tai moteriai vieną dieną nusibos ir bus išmestas laukan, o gal net negyvai nutrėkštas. Jo gyvybė visą laiką kabojo ant plonyčio siūlo, iš tokio pat jis nerdavo voratinklį kvailoms musėms. Jis be baimės pasitikdavo kiekvieną naują rytą ir džiaugdavosi sėkmingai sulaukęs nakties.
       Jis nebijojo vienatvės ir galėjo kiauras dienas praleisti neužkalbintas, tačiau išgirdęs balsą niekada nepuldavo slėptis. Moteris prie jo sustodavo dažniau, jis atpažindavo ją iš kvapo (tai buvo paslaptingas ir neapsakomas kvapas) ir žvelgdavo jai į akis. Moteris jį vadino savo draugu, negailėjo jam pagyrimų, ir jis tikrai jautėsi esąs to vertas. Kai kambary nebūdavo šeimininko, jis įsitaisydavo matomiausioje vietoje ir laukdavo, kol iš virtuvės ateis moteris ir užkalbins. Jeigu ji neateidavo, jis nuliūsdavo ir ilgam pasislėpdavo kampe prie lubų.
       Jis daug sykių žvelgė mirčiai į akis, kai vyras iš miesto pareidavo įniršęs ir pareikšdavo, kad seniai laikas atsikratyti tuo neprašytu gyventoju. Moteris palengva nusukdavo kalbą į kitus dalykus – apie vasarą ir būsimas atostogas, apie vyro draugus, kurie esą skambinę telefonu (jis gerai žinojo, kad niekas šeimininkui niekada neskambina), o kartais pripildavo didelę taurę vyno ir linksmai pasiūlydavo išgerti. Tokią minutę jis didžiavosi moters išmintim ir suprato, kad pasaulis be moters būtų pasmerktas žūti. Jis klausėsi jos balso lyg stebuklingos muzikos.
       Tačiau ir vyras ne visada būdavo įniršęs, kartais pats užvesdavo mįslingus pokalbius. Dažniausiai liedavosi žodžiai apie gyvenimo beprasmybę, ir suprato, kad vyro pasaulis yra persmelktas baimės. Jam buvo keista, kad toks didžiulis padaras neturi ramybės, kankina save nuo ryto iki vakaro. Tu nesi pasmerktas mirti labiau negu aš, –norėjo pasakyti, tačiau niekada neištarė nė garso, tarsi suprasdamas, kokios tuščios tos kalbos.
       Kai šeimininkas ilgam išvyko iš namų, jis dar labiau prisirišo prie moters. Maitė, kaip kantriai ji šluosto dulkes nuo knygų lentynų, kaip laisto gėles ir mažyčius kaktusus, kaip ji neskubėdama mezga didžiulį mezginį. Jos judesiai buvo minkšti ir grakštūs, ir jis troško palikti savo valdas, keliauti per visą kambarį, įsikurti moters delne. Tai buvo didžiausia svajonė. Tačiau jis nesiryžo palikti sienos, skirtos jo gyvenimui. Moteris ilgai vakarodavo, jaukiai įsitaisiusi fotely, kartais ji pažvelgdavo sienos pusėn, ir jam atrodė, kad moters žvilgsnis byloja meilę.
       Šeimininkas sugrįžo, jis vėl pasislėpė kampe, tačiau nežinojo, ar gyvenimo akimirkos nėra suskaičiuotos. Jis atpažino vyro balsą, tas balsas buvo dar svetimesnis ir grasesnis, ir netrukus pasigirdo moters verksmas. Jis klausėsi to verksmo, girdėjo nervingus vyro žingsnius koridoriuje ir virtuvėje ir pirmąkart pajuto baimę. Kai vyras įžengė į kambarį, jis įsispraudė kamputy ir tapo beveik nematomas.
       – Gyvenk su tuo šešiakoju, tau tik su juo ir gyventi!
       Tą akimirką baimė prapuolė, jis nuskubėjo į sienos vidurį, jis drąsiai puolė moteriai į pagalbą. Tačiau moters nebuvo, ji garsiai kūkčiojo virtuvėje. Jis pažvelgė šeimininko pusėn, tikėdamasis, kad jų žvilgsniai susitiks. Vyriškis stovėjo prie lango ir virpančiais pirštais maigė cigaretę. Paskui tyliai kambarin įžengė moteris, nulenkusi galvą, tarsi prašydama pasigailėjimo.
       – Sugrįžau pasiimti savo daiktų, – pasakė kietu it geležis balsu vyras.
       Po valandėlės moteris vėl sėdėjo fotely ir žvelgė į sieną. Jis matė jos žvilgsnį – blausų ir tuščią, tačiau nesijudino iš savo vietos. Jis laukė, ir moteris netrukus prisiartino.
       Jam atrodė, kad dėl visko yra kaltas; jis neatnešė tai moteriai laimės, nors privalėjo atnešti; nepajėgė įtikinti to vyriškio, kad pasaulis griūna jo viduje ir kad niekas iš tų griuvėsių nepastatys naujo pastato; dabar moteris tiesė į jį rankas – jis nebėgo slėptis. Moters pirštai buvo švelnūs, tą švelnumą pajuto iškart, kai moteris jį nuėmė nuo sienos ir nusinešė į kambario vidurį. Jis galėjo šokti nuo jos delno ir slėptis po stalu, po foteliu, po knygų lentynomis, tačiau taip nedarė. Moteris palengva ėmė artintis prie lango. Jis matė jos veidą, užverktą, bet gražų, jis norėjo kažką pasakyti moteriai, tačiau visi žodžiai buvo nebylūs.
       Viena ranka moteris pravėrė langą, ir jis pajuto ankstyvo pavasario vakaro šaltį. Buvo pasiruošęs viskam – atsisveikinimu: su šiais namais, šuoliui į nežinią, net mirčiai. Švelnūs moters pirštai lietė jį, bet ir buvo pasiruošė kiekvieną akimirksnį sutraiškyti jį. Staiga išvydo, kaip moteris giliai įkvėpė ir ištiesė delną tolyn nuo savęs. Jis norėjo ištarti sudie, tačiau ir šis žodis buvo nebylus. Moters lūpos tarsi sprogo, išpūsdamos karšto oro gurkšnį – jis krito staigiai žemyn, krito iš septinto aukšto į tamsą, krisdamas jis regėjo baltą sieną, kuri buvo jo gyvenimas, ir moterį, kuriai neatnešė laimės.

Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

KODĖL NAKTYJE MATAI ANGELO VEIDĄ

       Kiemo vejoj ne sykį buvo sėdėta prie alaus ąsočio, bet tokio amžino sėdėjimo Apolinaras nebeatmena. Saulė du kartus patekėjo ir nusileido už vyšnyno, ir juoda naktis it sunki marška juos visus vėl susisupo – sėdinčiųjų vis netrūko. Žiūrėk, šiek tiek apmąžta, pritilsta balsai, bet atslenka naujas sėdėtojas arba atsigaivelėja kuris iš tų ankstesnių – ir taip iki naujo ryto lyg koks nuolat kurstomas laužas. Ką mes taip išsėdėsim? – klausė tyliai Apolinaras, – ką prikelsim? Seniai išėjusius žemėn ir mus užmiršusius? Ar tuos, gyvuosius, kurie visas kaltes tebesinešioja? O gal prišauksim ir tuos nekaltus teisiuosius, kurių irgi jau nebėra – ilsisi po žemėmis? Kas juos visus kalbina – mūsų sielos ar tie kaupini, bet greit ištuštėjantys ąsočiai?
       Apolinaras tamsoj apsidairė ir pamatė, kad iš žmonių vienas besėdi, o visi kiti – nukaušę jaunikliai. Kas jiems, tik apspangti ir rėkti garsiau viens per kitą – aš tą padariau, aš tą!.. Nieko jie nepadarė, ko vėjas vienu pūstelėjimu nenupūstų, tas tikras vėjas, kuris nupūtė ir Jokūbą, ir Stanislovą, ir Baltrų... Visų nesuminėsi, su kuriais kadaise eita pasaulį kaip gražų mūrą išmūryti. Kiti, daug nuožmesni už mus, tikrai dangų su žeme sumaišė, o mes? Tik žiūrėjom ir galvas slėpėm, o kuris nespėjom paslėpti – be nieko likom, visai be nieko. Ir dabar nežinau, kaip geriau – ar gyvam žemėn lįsti, ar dangaus šauktis, ar pasislėpus krūmuose gyvastį saugoti. O jie, trisdešimtą ar penkiasdešimtą ąsotį įveikę, šaukia – mes parodysim, mes tikrą gyvenimą nugyvensim... Nieko jūs nenugyvensit lyg veršiai bliaudami – išsives po vieną, nė vardų nepaklaus. Ar ne taip, Baltrau, tave išsivedė, diržus iš nugaros išrėžė, burnon verdančio vandens pripylė?.. Jie šaukia: kitokie dabar laikai, teisybė viską gali. Kieno ta teisybė, viešpatėliau, nemačiau dar niekada, kad ji teisiųjų arba mažųjų būtų – o tik tų, kurie užsimerkia ir eina ten, kur vėjas pučia. Pavėjui lengva liežuviu arba šautuvu mosuoti, bet teisybei dažnai ir prieš vėją reikia keliauti – kas tada? Ir nebelieka žmogaus kaip užpūstos žvakės, nė pėdsako nebelieka.
       Tik tris žodžius ištarė Stanislovas, tris mažus žodelyčius – nenoriu tokio tėvo – apie tą didįjį visų tėvą, ir išnyko penkiolikai metų, o kai parėjo – nieks nepažino. Kaip lengva padaryti, kad žmogaus nepažintum! Ar beišgėrė Stanislovas bent vieną ąsotį – nežinau, ne jo jėgelėms tas darbas bebuvo. O dabar jie šaukia: seni, nešk dar ąsotį, dar vieną, ir galo nėra. Trečias rytas jau brėkšta, kiemo veja juodai ištrypta ir išsėdėta, kiek visokios teisybės žodžiais paleista – bet ar bus iš to kokia nauda? Jie sako: dabar kitaip gyvensim, užteks už šimtą rublių baudžiavas eiti, velniop viską! – jie taip sako. Gal jie ir žino, kad šneka, gal ir turi kokią teisę šnekėti, nes jau pagyveno mažumėlę šioje pasvietėje. Tačiau aš ir antrą kartą jeigu gyvenčiau, nieko negalėčiau pasakyti – viskas taip supinta, sumazgiota... Ir atrodo, kas riktels garsiau už kitą, tas ir bus pranašas. Bet argi čia tikra pranašystė, alaus ąsotį apsikabinus? Saulės šviesa jau lenda iš rytų, negi ir vėl visą dieną reikės tuos ąsočius nešioti?
       Apolinaras pasislinko toliau nuo būrio, atsirėmė į trobesio sieną – nugara ėmė šilti, ir ta šiluma maloniai smelkėsi į visą kūną. Nė nepajuto, kaip ėmė merktis akys, ir Apolinaras plaukte išplaukė – iš pradžių lyg ir visas kiemas plaukė it kokia didžiulė sala, paskui bangos siūbavo vis smarkiau, ir plaukė ne kiemas su visais trobesiais ir krūmais, o tik maža valtelė. Apolinarui buvo keista, kad jam niekas neateina į pagalbą, niekas ir nesukliudo – valtis neša tolyn, jis iškyla aukštai, viską užmato, paskui nusileidžia žemyn – tokia vandenų galybė... Gal tai kitas pasaulis, nežemiškas, kurio visada bijojau, tačiau kurį slapčia taip troškau išvysti ir sužinoti, kokios jo paslaptys, kas jį valdo, kas jame gyvena. Dabar ir išvysiu tuos, tyliai iškeliavusius, – ką aš jiems pasakysiu? Apolinarai, paklaus jie, tu dar ilgai po mūsų gyvenai – kaip ten, ant žemės, ar tokia pat saulė ir debesys, miškai ir pievos? Tokie pat, – atsakysiu. Tada jie paklaus – ar tvarka tokia pat, ar tie patys jus tebevaldo? Tokia pat tvarka, atsakysiu, jūs galite visi būti ramūs, nieko galit nepasiilgti ir nesigailėti. Tai kodėl taip ilgai gyveni, Apolinarai? – jie paklaus, – jeigu nieko ten naujo, kam reikia taip ilgai gyventi? Ką aš jiems atsakysiu, ką pajėgsiu atsakyti? Dievas mane laiko, aš pats nė kiek daugiau nesistengiu. Ir tada aš pats paklausiu: o jūs čia ar labai nuliūdę ir susikrimtę esate? Ar norėtumėt vėl atgal į savo trobesius pareiti, pas mus sugrįžti? – paklausiu. Ir tada pasakysiu – nebepareikit ir nebegrįžkit, nebėra jau vietos jums, viskas jau užimta jaunų, visas pasvietes jie apgyveno, visus ąsočius išsidalino, visą alų patys išgeria – kam jūs bereikalingi? Laukit manęs čia, laikykit man gerą vietą, –taip aš jiems pasakysiu visiems, kuriuos pažinojau ir kurie mane pažino.
       Apolinaras atsimerkė, kieme jau buvo daug šviesiau; jis matė krūvon susispietusius jaunus vyrus, rankas užkorę vieni kitiems ant pečių, jie traukė kažkokią dainą, traukė storais, įgėrusiais balsais, bet tyliai, lyg iš po žemių. Jie dar gali dainuoti, pamanė Apolinaras, gali dainuoti ir maukti ąsotį po ąsočio, tačiau jie nepajėgs taip ilgai gyventi kaip aš. Gal jie netrokšta šito, nė patys nesupranta ir nejaučia, kad dienas ir savaites jie nugyvena lyg mėnesius ir metus – tiek išeikvoja sveikatos ir stiprybės. Nesulaukę nė keturiasdešimties jie jau bus susidėvėję ir susinešioję. Tada užsinorės gyventi, tada susigriebs, ieškos, šauksis daktarų – bet viskas veltui. Visada žinojau, kad gyvenimą galima nugyventi ir per kelis metus, bet savojo aš neskubinau. Ir neskubintas jis rieda lyg tekinis pakalnėn. Tik jaunystėj į kalną, o paskui – vis pakalnėn ir pakalnėn. Ir mano draugai taip būtų darę, bet jų gyvenimus kiti paskubino – lyg kokias lengvas plunksnas puste nupūtė. O šitie – patys, dienos nuo nakties neatskirdami, šventos nuo prastos.
       Ką aš jiems dabar galiu pasakyti, kaip nuraminti? Nebenešioti tų ąsočių, bet ar jie supras? Tik dar smarkiau ims karščiuotis ir rėkauti, visokiais žodžiais mane išvadins, kumščiais grasins. Žinau, ne pirmas kartas. Kas jiems esu, tik nukvakęs senis, turįs džiaugtis, kad jie mano kiemo vejoj sėdi, dainas bliauna ir apie visą pasaulį burnas aušina. Tačiau koks tas jų pasaulis? Nė vieno švento vardo jiems nėra, gal jie nieko niekada ir nesimokino. Aš irgi nesimokinau, bet kiek daug šventų vardų ir dalykų man buvo! Gal todėl ir nepajėgiau nė prieš vienus išeiti su šautuvu, kad tie šventi vardai ir dalykai mano viduj apsigyveno, jie ir neleido nė labiausiai neapkenčiamo nutrėkšti.
       Gali būti stiprus, bet visada atsiranda dar stipresnių ir sutvarko pasaulį. Jeigu drįsti prieš ką pakelti ranką, žinok, visada atsiras dar žiauresnė ir negailestingesnė ranka, kuri ir prieš tave pakils. Aš visada tai žinojau, ir visa mano stiprybė tik mano viduj slypėjo. O kiek kitokių stipruolių pražygiavo vieškeliu pro šitą trobesį – šūkaudami, baisiais pykčio veidais, tik ir dairydamiesi, kur savo žiaurumą išlieti. Ir liejo jį kaip vandenį. O juk ir jiems reikės numirti. Tačiau negalvoja jie apie tai, jie patys ieško galo kaip išsigelbėjimo. Atrodo, kad jie tik ir laukia pasaulio sumaišties – tarsi jų gyvenimas tik tada prasmę įgautų. Sumaištis pasibaigia – ir nebeturi kur dingti, negi gyvi į žemę įlįs. Ir nenori lįsti – velka gyvenimą kaip jungą, savo vaikus augina kaip svetimus, kad ir tiems nieko švento nebūtų...
       Žiūriu aš į juos ir viską matau, bet Baltrus ir Stanislovas, ir Jokūbas nieko nemato. Jie paliko savo trobesius kaip šventoves, tie trobesiai jiems buvo daug šventesni ir tikresni negu jie patys. Ir paskutinį mirksnį prieš išeidami jie manė, kad jeigu trobesiai liks – ir viskas liks. Juos galėjo penkis sykius nušauti, vis tiek jie šitaip butų manę. Nes tai buvo teisybė. Ir jie laimingi, kad nemato, jog tų trobesių nebėr, o kur užsiliko – ten į kiemą prigužėjo svetimų kaip ledinio vandens. Gali eiti per tą ledą, jeigu tik ant kojų išsilaikysi – niekas nebeprimins jūsų, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai. Ir mano kiemas jau toks – ledu apsitraukęs, ir slydinėju po jį ąsotį apglėbęs. Kuriam dar įpilti, kuriam? Gerkit kaip veršiai nepagirdomi ir nieko nematykit, nieko neatsiminkit. Jie juokiasi garsiai, galvas užversdami aukštyn, o kuris garsiausiai – tas yra jų gyvenimo viršininkas. Ne savy jie talpina savo gyvenimus, o į viršininko saują stengias įsprausti – įspraudei, ir nebėr, ir ramus, gali daugiau niekuo nebesirūpinti. Bereikia žiūrėti, kad tik viršininko kaušas niekada nebūtų tuščias – ir esi apsaugotas nuo visų kalčių. Todėl ir sakau, nereikia jums bepareiti ir besugrįžti, neturėkit ir minties tokios, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai.
       Nenoriu ant nieko pykti, niekada nenorėjau, ir pamokslininkas joks nesu – žiūriu į tuos sėdinčiuosius, ir tiek. Jie manęs nemato, jau daug metų niekas manęs nebemato, todėl ir esu toks laimingas. Pasigaunu į delną žiogą, abu pasišnekam, paskui jis strykt ir nulekia linksmas, ir žinau, kad jis niekada apie mane blogai nepagalvos. Dar yra tų žiogų palei mano trobesį, yra ir tylaus linksmumo! Jie šito negali suprasti, tačiau ar dėl to reikėtų juos smerkti? Ar tu, Baltrau, juos smerktum, juk ir tu nė su vienu žiogu nespėjai pasišnekėti – svetimi batai sutrypė tavo vargšus žiogelius, sutraiškė jų mažus smuikus.
       Ši diena praeis greitai, nė nepajusiu – ir leisis saulė vėl už vyšnyno. Tada tikrai pasakysiu – užtenka! Pasibaigė mano ąsočiai, pasibaigė mano gėrimas, keliaukit iš kur atkeliavę! Ir jie išrėplios į visas puses, išsineš savo pilkus veidus, tik nežinau, ką jie darys parslinkę namo. Gal džiūgaus prisiminę, kaip pas Apolinarą tris dienas ir naktis alų maukė. Gal ir visai nieko neatsimins, bus vėl kaip nebylios geležys tose juodose dirbtuvėse – sulūžę traktoriai, kombainai ir mašinos, kurias remontuoja nuo ryto iki vakaro kiaurus metus. Kaip atrodo pasaulis, jeigu jį visą laiką tik remontuoji ir remontuoji? Toks ir pasaulis – geležų krūva. Laukiu, kad ši diena greičiau užgestų ir nunirtų į tamsybes, ir daugiau jos niekada nebebus – tos dienos, to balto angelo skaisčia šviesa nupliekstu veidu.
       Gal dar nesu paskutinis. Jeigu toks būčiau, ar beturėčiau jėgų pats sau viską iškalbėti ir jus nuraminti ir paguosti, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai. Gulėčiau savo trobesy ant grindų, pargriautas nepakeliamos vienatvės, ir visus prakeikčiau, joks angelas tada manęs neišgelbėtų. Todėl ir tikiu, kad nesu paskutinis – kur nors kitoje pasvietėj panašus į mane irgi šitaip viską kiaurai mato. Dar daugiau mato ir supranta, ir viską sutalpina savy – kaip į kokią amžiną skrynią uždaro. O raktą kietai suspaudęs laiko rankoje – nieks neatims. Jeigu mes nebūtume ta skrynia – tai kas ja būtų? Gal jūs vis dėlto dar sugrįšit, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai, atsirakinsit skrynią ir viską surasit. Brauksit džiaugsmo ašaras, sakysit; ačiū, Apolinarai, labai ačiū!.. Nereikia taip smarkiai dėkoti, nereikia. Aš nieko daugiau negalėjau, tik žiūrėti naktyje į angelo veidą...
       Jie tiesia į mane rankas ir šaukia: nešk dar, seni Apolinarai, negailėk paskutinių ąsočių!.. Jie šaukia: jau greit mums nebenešiosi, todėl pasistenk iš paskutiniųjų! Jų atgręžti į mane veidai nelyg mažų žvėrelių – spindi geltonos akys, išsipūtusios šnervės. Kaip tankiai jie alsuoja – tarsi trūktų oro, tarsi juos trauktų gelmė, o jie, paklaikę iš baimės, kapstytųsi į krantą. Kur tas krantas ir kada jie išsikapstys?
       Jie sako: gerai pasidarbavai, seni Apolinarai, bet ir mes neblogai – įveiksim tavo ąsočius. Nebedaug beliko įveikti, saulė jau vėl krypsta už vyšnyno. Užtenka, žvėreliai jūs palaimingi, gana! Tačiau jie nieko negirdi ir nemato, stengiasi per jėgą, jeigu kuris ir iškrinta po serbentų krūmu – kitas jo vieton stoja...
       Nepalikit dar manęs, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai, tikrai neapleiskit, kaip ir aš jūsų neapleidžiu ir niekada neapleisiu. Aš glostau jūsų pėdas šitoje žemėje, jų šventu vandeniu vilgau savo lūpas ir sakau: dar iškentėk valandėlę, Apolinarai, dar paskutinę, pačią sunkiausią valandą iškentėk, ir ateis kita diena, galbūt ta tikroji, ji buvo pažadėta ir visi jos taip laukėm lyg saulės užtekėjimo... Gal ir išauš, nes jau vėl brėkšta, jau lenda iš žemės pakraščio šviesos spinduliai...

Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

TIKROVĖ, KURI VISADA SU MUMIS

Įžengus naujiesiems ateiviams, miestas apmirė. Tuščias gatves plieskė kaitri saulė, vėjas nešiojo dulkių sūkurius, skraidė senų pageltusių laikraščių skiautės. Toli, skersgatvy, juodai apsitaisiusi senė traukė savo keliu, persimetusi per petį tuščią krepšį. Naujieji ateiviai pasirodė balkone ir vienas kitam didingai šypsojosi. Dar jie nepratarė nė žodžio, tačiau jų ausys jau girdėjo ovacijas. Taip buvo visur, visame krašte, šitaip turės būti ir šiame mieste. Jų veidus akinančiai baltino saulė, prieš save jie nieko neįstengė įžvelgti, tačiau buvo įsitikinę, kad minios žmonių užplūdo gatves ir laukia jų tvirtų it plienas žodžių. Vienas naujųjų ateivių (gal tai buvo jų vadas?) pasilenkė prie mikrofono ir sušuko: jūs mūsų laukėte, ir mes jau čia! Jis nutilo, kad pasiklausytų griausmingų ovacijų. Naujieji ateiviai spaudė jam ranką ir sveikino. Po penkių minučių prie mikrofono žengė kitas ir riktelėjo: mes nešame jums tiesą, kuri išgelbės jus ir atves į tikrąjį kelią! Jis ėmė karštai ploti, nes pasakė didingą mintį, kurios niekas kitas negalėjo pasakyti. Naujieji ateiviai žvelgė į saulės nupliekstą gatvę ir matė tai, ką norėjo matyti. Tačiau vienas jų, pasitraukęs į balkono kampą ir pakliuvęs šešėlin, išvydo tolstantį juodai apsirengusios senės siluetą. Gatvė buvo tuščia, vėjas suko dulkių stulpus. Jis karštligiškai ėmė trinti akis, žengė į balkono vidurį ir čia, saulės apakintas, vėl išvydo šimtatūkstantinę minią, pasiryžusią juos visus nešioti ant rankų. Svaigdamas jis įsikibo kitam ateiviui į alkūnę, kad nepargriūtų. Jis norėjo sušukti: jų čia nėra, tačiau burna buvo surakinta neįveikiamo išgąsčio. Dabar jis žiūrėjo į saulę ir meldė, kad ji nepasislėptų už aukštų miesto pastatų. Jis meldė taip karštai, jog saulė pakluso. Ji negailėjo auksinių spindulių, dvi valandas ji kybojo nė kiek nepasislinkdama šonan, kol naujieji ateiviai apleido balkoną. Vėsiam kambary jie sukrito į minkštus fotelius, tačiau akys teberegėjo kiekvieną jų žodį gaudančią minią. Ausyse lyg jūros gausmas ūžė netilstančios ovacijos. Po pusvalandžio jie susėdo į aklinai uždangstytas mašinas ir apleido šį tuščią, apmirusį miestą. Vieniša senė nusimetė nuo pečių krepšį ir atsiklaupusi persižegnojo. Saulė tą pačią akimirką nunėrė už aukštų kalvų, miestą apgaubė sutemos.
Kitą rytą senė beldė į namų duris, tačiau ji neprašė išmaldos, tik klausė: kas yra išminties bokštai, jeigu jie sugriūva it smėlio pilys? Niekas jai nesiteikė paaiškinti. Ji sugrįžo į miesto centrą ir, žvelgdama į tuščią balkoną, vėl klausė: kas yra naujieji ateiviai, kurių balsą vakar privalėjo girdėti kiekvienas, o šiandien tas balsas jau ištirpęs tyruose?

Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

GYVENIMAS KAIP ALIBI

       Senas ir beveik amžinas miestas pavargusį keturiasdešimtmetį žmogų pasodina ant akmeninio grindinio, ir tada tam žmogui nebėra kitos išeities, kaip susiimti rankomis galvą. Jis ilgai spokso į pilką mūro sieną ir pagaliau pusbalsiu klausia – jeigu nugyvensi gyvenimą, o tavo pavardė nė sykio nepateks į laikraštį, – ar iš tikrųjų būsi gyvenęs? Kaip įrodysi, kad gyvenai?
       Jis nežino atsakymo ir palengva kiūtina į savo vieno kambario būstą. Tą kambarį neseniai vargais negalais įsitaisė, džiaugėsi it saulės užtekėjimu, tačiau dabar ne tai rūpėjo, dabar kasdien nusipirkdavo krūvelę laikraščių ir skaitydavo juos nuo pradžios iki galo. Tas skaitymas tiesiog varė iš proto, jis netikėjo nė vienu straipsniu, nerasdavo net sakinio, kuriuo galėtų pasidžiaugti. Atrodė, jog visi tie rašinėtojai į laikraščius yra tarp savęs susimokę ir tyčia jį vedžioja už nosies. Kartais tikėdavo, kad tuoj ras parašyta apie save ir galės nusiraminti. Tačiau apie save nerasdavo nė žodžio. Tikriausiai aš nė negyvenu. Manęs nėra! – šaukė jis ir įniršęs 1akstė po kambarį. Štai jie, aprašytieji, išliaupsintieji, štai jų nuotraukos, o aš ir vėl užmirštas, gyvas palaidotas, manęs nereikia šitam pasauliui...
       Dažniausiai jis suplėšydavo perskaitytus laikraščius ir vėl eidavo pirkti naujų, bet šią savaitę kilo kitokia mintis. Ne, daugiau nebeplėšys, jis klijuos tuos idiotiškus laikraščius ant kambario sienų. Klijuos tol, kol net jam pačiam nebeliks vietos. Kambaryje nebeliks nė gurkšnio oro, ir jis uždus. Taip bus atkeršyta tiems, kurie susimokė prieš jį, kurie trokšta jo mirties. Jis labai apsidžiaugė tokiu sumanymu ir tą dieną nusipirko dvigubai daugiau laikraščių.
       Naujas užsiėmimas jį kiek apramino ir dabar, perskaitęs laikraštį, nebelakstė įniršęs po kambarį, o tepė klijais sieną. Prilipdęs dar kurį laiką grožėdavosi, bet tuoj stverdavo kitą. Ėmė gailėtis, kad skaito gana lėtai ir kad kambarys perdėm didelis. Taip darbuodamasis ir per metus neuždus. Kodėl tokie ploni tie laikraščiai! – dabar jis keikė ne tik straipsnių autorius, bet ir popierių. Per mėnesį visos sienos jau buvo išklijuotos po tris kartus, bet kambary dar tvyrojo be galo daug erdvės. Tačiau savo sumanymo jis nesiruošė atsisakyti ir kiekvieną rytą stropiai patikrindavo klijų atsargas.
       Kartais laikraščiuose aptikdavo pažįstamų pavardes ir joms ramiai nusišypsodavo. Jis džiūgavo, kad visi, apie kuriuos rašo laikraščiai, pagels ir išnyks čia, ant sienų. Nejuto gailesčio niekam, net gražiosios aktorės ir dainininkės nesusilaukdavo jokio pasigailėjimo. Visiems bus atsiteista, visiems iki vieno! – šnabždėdavo palei lubas lipdydamas naują laikraštį. Ne, aš nesu žiaurus ir beširdis, kažkada ir aš rodžiau pačius tyriausius jausmus, aš ir dabar galiu padėti nuskriaustam, bet savo darbą privalau padaryti. Nė viename laikraštyje apie mane nė eilutės! Todėl ir jums bus atsiteista!
       Jis nustebo, kai vasaros įkarštyje iš pat ryto susilaukė trijų žmonių delegacijos. Dvi dailiosios lyties atstovės ir vienas pliktelėjęs vyras nedrąsiai pabeldė į kambario duris, o paskui su išgąsčiu žvelgė jam į akis. Jis kantriai klausėsi mandagių žodžių apie netaktišką savo elgesį, o akimis varstė sienas ir stengėsi prisiminti, kurioje vietoje įklijavo tas dvi gražuoles ir tą aukštakaktį. Pagaliau prisiminė ir ranka mostelėjo: jūs čia! Išvydo baugščiai klydinėjančias akis ir ėmė garsiai juoktis. Paskui surimtėjęs paklausė: koks jūsų alibi? Neišgirdęs atsako, plačiai atvėrė duris ir nuo slenksčio dar pamojavo ranka.
       Dienos lėkė taip greitai, o jis vis klijavo ir klijavo. Vakarais atsigulęs į lovą žavėjosi savo darbu ir jautė tikrą nusiraminimą. Tiesa, akys nuo begalinio skaitymo smarkiai įsiskausdavo, bet užtat rankos niekada nepavargdavo. Sienos jau buvo sustorėjusios kokia trisdešimčia centimetrų, ir jis tikino save, kad kambary oro gerokai sumažėjo. Dar metai, kiti, ir pasieksiu savo tikslą! Pasaulis negalės man prikišti, kad nieko nenuveikiau. Mano darbas įtikinamiausiai parodys, kas iš tikrųjų teisus. Mano visas gyvenimas bus kaip alibi! Aš nebegalėsiu žengti nė žingsnio, aš uždusiu, net nežinau, kaip mane iš čia išneš, tačiau aš nugalėsiu!
       Kitą rudenį vėl pas jį apsilankė delegacija, šįsyk iš dešimties žmonių, ir jie ne visi betilpo į kambarį. Pastebėjo, kad delegacijos moterys buvo ypač meilios, o dvi jaunesnės vis rodė savo šlaunis. Tačiau jis stovėjo šaltas kaip ledas. Jokios pagundos nesumenkins mano teisumo, – pasakė jis. – Jūs kasdien šlovinate save, skelbiate, kad jūsų menki darbai nemirtingi, tačiau pažiūrėkit į sienas. Štai tikroji jūsų vieta, kaip jaučiatės šitame pageltusiame kapinyne?
       Tačiau delegacija nesiruošė taip lengvai pasiduoti. Mes turime įgaliojimus, pareiškė gana prakilnus vyras (prisiminė, kad tą tipą klijavo ant sienų kokius penkiasdešimt kartų), ir norėtume vesti rimtas derybas. Aš, kaip delegacijos vadovas, esu įpareigotas pareikšti, kad artimiausiu laiku apie jus teigiamai parašys mūsų labai padorus laikraštis.
       Iš pradžių jis sukluso ir parodė delegacijos vadovui į vienintelę kambary esančią kėdę. Mano pavardė, pakartojo jis, laikraštyje... Jūs siekiat, kad ir aš pats priklijuočiau save ant sienos?.. Ne, jūs siekiat, kad mesčiau tokį prasmingą darbą, o jūs ir vėl galėtumėt liaupsinti save... Ir tai kalbate jūs, kurį štai čia, štai čia, štai čia (jis parodė į visas keturias sienas) daugybę kartų klijavau savo drebančiomis rankomis... Prašom išsinešdinti iš kambario ir netrukdyti man dirbti.
       Tačiau delegacija tikrai nesiruošė pasiduoti. Yra dar ir mūsų laikraštis, prašneko išblyškęs jaunuolis, mes pasiryžę apie jus išspausdinti gana ilgą straipsnį, paminėsime visus jūsų nuopelnus visuomenei ir kultūrai, pamatysit, jūs būsit patenkintas... O mūsų savaitraštis gali įdėti jūsų nuotrauką gana matomoj vietoj, – įsiterpė paliegusi akiniuota moteris ir kumštelėjo vieną tų, kurios šlaunų šilumą jis jau buvo spėjęs pajusti. – Na, kaip?
       Dabar jis tylėjo, tik akys klaidžiojo po laikraštines sienas. Sąlygos nėra blogos, – vėl prakalbo delegacijos vadovas, – o gal jūs trokštate išvysti save pirmame puslapyje? Tai irgi nėra neįmanoma, bet, žinoma, ne iš karto, reikėtų šiek tiek palaukti... Visi mes laukiame, kol apie mus parašo, – tyliai prakalbo dar vienas vyriškis, – nieko čia blogo...
       Trys laikraščiai... – abejingai pamanė jis, – o ploni iliustruoti ir stori literatūriniai žurnalai? Ne, pradėtos kovos negalima taip lengvai pralaimėti. Nesutinku! – pasakė jis garsiai. – Mano darbas – klijuoti, ir aš klijuosiu. Gyvenimas toks trumpas, aš privalau nugyventi jį kaip doras žmogus. Atleiskit, bet dabar turiu skuosti į parduotuvę ir nusipirkti klijų. Ir nauji laikraščiai jau laukia manęs kioske.
       Jis vėl plačiai atvėrė duris į kiemą. Delegacija muistėsi, trypčiojo vietoje, bet kitos išeities jai nebuvo. Esat kietas riešutas, man patinkat, – pašnibždėjo išeidama palei ausį ta, kuriai buvo kumštelėjusi akiniuotoji, – jeigu vakare užsukčiau, ką?..
       Atsikratęs netikėtų lankytojų, jis vos įstengė nusėdėti kėdėje. Kambario sienos ėmė suktis dideliu greičiu, aplink galvą, prie akių skraidė laikraščių skiautės, jis griebė jas rankomis, bet nieko negalėjo pagauti. Tada užsimerkė ir pusbalsiu sau kartojo: gyvenimas kaip alibi... Gyvenimas kaip alibi.

       Šitaip praslinko ruduo, žiema ir pavasaris. Vidurvasarį jis pamatė, kad kambaryje begali žengti tik kelis žingsnius. Sienos dabar buvo tokios storos, kad joks pašalinis garselis nepasiekdavo ausų. Užtat dabar gerai pažinojo visus miesto ir krašto kultūros bei meno veikėjus, jie buvo stipriai priklijuoti prie sienų. Jis nesuklysdamas galėjo pasakyti, kad pirmosios delegacijos vadovą klijavo dar šimtą penkiolika kartų, o antrosios – aštuonis šimtus trisdešimt. Tiesa, vis atsirasdavo ir naujų liaupsinamųjų, kuriuos jis priklijuodavo su itin dideliu susikaupimu ir dėmesiu. Tada, vasarą, pirmąsyk atsitiko ir taip lauktas įvykis – tvankią rugpjūčio pavakarę jis pajuto, kad trūksta oro. Aš dūstu! – apsidžiaugė jis, – pagaliau aš dūstu iš tikrųjų!.. Laimingas jis spoksojo į storas laikraščių sienas ir žiopčiojo kaip žuvis, išmesta ant kranto.
       Tačiau visiškai uždusti dar nepajėgė. Iš kiosko parsinešė glėbį naujų laikraščių (dabar visada parsinešdavo glėbiais) ir įniko skaityti. Perskaitęs vieną laikraštį nuo pradžios iki galo, jau lipo ant kėdės, bet oro stygius buvo toks didelis – jis susverdėjo ir griuvo žemėn. Atsimerkęs įniko skaityti kitą laikraštį, ir akys tuoj užkliuvo už straipsnio, kuris vadinosi „Gyvenimas kaip alibi“. Pajuto, kad apleidžia paskutinės jėgos. Ne, ne, – sušvokštė jis, – tik mano gyvenimas yra kaip alibi, tik aš neleidau liaupsinti savęs ir savo darbų, ir todėl, ir todėl...
       Akyse buvo tamsu, tačiau, prišliaužęs prie sienos, priklijavo ir tą laikraštį. Artinosi tvanki vasaros naktis, ir jis gaudė paskutinį kvapą. Iš laimingo pasaulio jis skriejo it popieriaus skiautė.
       Kitą dieną jį rado ant grindų apglėbusį krūvelę laikraščių. Kalbėjo, kad išvežė jį provincijos miestelin ir palaidojo gražiose kapinaitėse. Po savaitės tą kambarį aptiko pulkelis penktokų ar šeštokų – jie kaip įmanydami plėšė nuo sienų tuos laikraščius ir tempė į makulatūros supirkimo punktą. Dvi protingos mokytojos į visa tai žiūrėdamos kraipė dideles savo galvas, bet, laimei, nė vienam penktokui nekilo noras paklausti: jeigu nugyvensi gyvenimą ir tavo pavardė nė sykio nepateks į laikraštį – ar iš tikrųjų būsi gyvenęs? Kaip įrodysi, kad gyvenai?

Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

BESIŠYPSANTI MOTERŲ LAIMĖ

       Nė viena trisdešimtmetė dabarties moteris neprisipažins, kad ji yra nelaiminga, nes nesuteikė laimės savo vyrui. Negana to: nė viena tokia moteris nesutiks su mintimi, kad ji privalėjo padaryti savo vyrą laimingą.
       Dabar ji sėdi prie stalo, nukrauto rankraščiais ir žodynais, už sienos ji girdi bendradarbių balsus, jos pirštai beveik automatiškai suranda cigaretes ir degtukus, dabar ji tingiai nusišypso mažam veidrodėliui, pati grožisi ta savo suorganizuota šypsena, ji junta, kaip dešinę koją spaudžia naujas batukas, kaire ranka ji kilsteli sijoną ir pasitaiso kelnaites (irgi naujas), staiga ją ima pilti lipnus prakaitas ir ji nežino, kurio rankraščio griebtis, galbūt ano, kurį vakar čia nutėškė vienas iš dešimties kontoros darbuotojų. Ji nusuka žvilgsnį į langą, mato, kaip lėtai skardiniu stogu tipena didelis rudas katinas, tą katiną ji mato jau ne pirmą sykį, bet dabar žiūri į jį ilgu smerkiamu žvilgsniu ir nė nejunta, kaip tas žvilgsnis, nė kiek nepasikeitęs, nubėga dar toliau, į gatvę, kuria slenka ankstyvų vasaros karščių apnuoginti žmonės. Ji spokso į juos, tarsi regėtų daugybę katinų, ji keistai junta tų žmonių, vyrų ir moterų, įkaitusias šlaunis, krūtines, rankas, tik kažkodėl niekaip neįstengia įžiūrėti veidų, kurių galbūt iš tikrųjų ir nėra. Staiga ją apima miegas ir ji nusižiovauja plačiai išžiodama burną, paskui ji pajunta seiles, daug seilių burnoj, ir jas be garso nuryja, o didelis rudas katinas dar vis tipena skardiniu slogu, ir jai atrodo, kad jis tuoj pro langą įšoks į kambarį. Pagaliau ji viena ranka prisitraukia arčiau savęs tą vakarykštį rankraštį (toks atsainus rankos judesys jai primena kažką, ko ji niekada ir niekam neprisipažins), ji suskaičiuoja to rankraščio lapus ir giliai atsikvėpdama šypteli. Ji žino atmintinai, ką perskaitys ir ką pataisys tuose bejėgiškuose sakiniuose, anksčiau jai atrodė, kad būtent tie sakiniai ir žudo jos gyvenimą, bet dabar ji sau leidžia šypsotis ir mikliu judesiu nusispiria tą spaudžiantį naują batuką. Po valandėlės, kai ji užsinorės į tualetą, kojos pačios, be jokių pastangų, susiras apavą, ir ji, žaibiškai delnais pasitaisiusi savo papurusius plaukus, įžengs į koridorių. Kaip ir tikėjos, koridoriaus gale stoviniuos trejetas vyrų, kurie tarsi ir telaukė progos garsiai pareikšti jai skirtus komplimentus. Bet ji praeis pro šalį nieko neištarusi, ir tai bus vienintelis reikšmingas šios dienos įvykis ne tik jos, bet ir visos kontoros gyvenime.
       Tualete ji vėl pasidžiaugs naujomis savo kelnaitėmis, bet jau kitą akimirką įsistebeilys į gana didelį veidrodį, kurį galų gale kažkas susiprato pakabinti. Bestudijuodama savo akis ir nosį, ji vis dėlto pasigailės, kad nesidavė užkalbinama tų vyrų, kurių grįždama į savo kambarį tikriausiai jau neberas. Tą apgailestavimą pažadino gurgesys pilve, ir ji atsiminė, kad už valandos reikės traukti pietų. Tačiau kur? Ir nejaugi vienai? Jeigu taip, galbūt ji šiandien visai neis pietauti.
       Sugrįžusi į kambarį pamatė, jog tas didelis rudas katinas plote prisiplojęs prie lango, akis įsmeigęs į jos rankinuką, taip neatsargiai paliktą ant stalo. Ji išsigando ir norėjo sušukti škic, bet katinas pažvelgė į ją, pažvelgė tokiu žvilgsniu, kokiu kartais yra pasakoma daug daugiau nei žodžiais. Ji neteko žado ir net nuraudo; ji pajuto keistą, nesuvaldomą norą priglausti tą katiną prie krūtinės ir visaip jį glostyti. Tačiau ji žengė keletą žingsnių artyn prie lango, ir, deja, katinas atatupstas ėmė trauktis, o paskui staigiai apsisuko ir nėrė kiek įkabindamas per saulės nupliekstą stogą. Atsisėdusi į savo kėdę, ji atsiduso, numetė rankinuką ant palangės ir įsmeigė nieko nematančias akis į rankraštį.
       Niekada ji nebūtų patikėjusi, jog šitaip prabėgs visas jos gyvenimas; ji mylėjo ir vertino savo gyvenimą, kaip yra mylimas ir vertinamas gražus ir brangus drabužis. Labiausiai ji džiaugėsi, jog yra visiškai nepriklausoma ir, užtrenkusi kontoros duris, gali keliauti bet kurion pusėn. Šeštadieniai ir sekmadieniai irgi buvo jos laisvės ir nepriklausomybės įrodymas, ir ji džiaugėsi savim, vartydamasi ant plačios sofos. Labiausiai ji mėgo žiūrėti madų žurnalus, kurių jau turėjo per šimtą ir kuriuose vis regėjo save. Jai atrodė, jog vienąkart ji visam laikui apsigyvens tokiame žurnale – ta svajonė jai teikė ir dvasinių, ir kūniškų jėgų.
       Tačiau dabar laikrodžio rodyklė jau rodė pietų metą, ir ji vėl nuo palangės prisitraukė rankinuką, vėl prieš mažą veidrodėlį pasitaisė savo šukuoseną, papūtė lūpas, grakščiai atsiduso ir, patenkinta savimi, žengė į koridorių. Jos laimei, tie trys vyrai vėl stovėjo prie durų ir tarsi kažko laukė; dabar ji nusišypsojo daug sakančia šypsena, ir jie visi patraukė į prospektą. Prospektas mirgėjo spalvom, spindėjo įkvėptais veidais ir buvo šviesus it siela. Jie išsirinko pačią naujausią kavinę ir per valandą suvalgė pačius skaniausius pietus. Kontoros koridoriuje jie šypsodamiesi dėkojo vienas kitam už kompaniją, ir ji nė nepajuto, kaip vėl atsidūrė už savo stalo. Kai pažvelgė pro langą, skardiniu stogu atsargiai tipeno didelis rudas katinas; ji prisiminė, jog tą katiną jau kažkur yra mačiusi.
       Prieš akis keistai šokčiojo raidės, bangavo žodžiai, lėtai, bet galingai siūbavo sakiniai. Be jokios baimės ji nėrė puslapio gelmėn, ji kilo paviršiun ir vėl nėrė gilyn, ji plaukė dideliais grybšniais kabindama puslapio vandenį, netoli jau buvo ir krantas, štai beliko įveikti ir paskutinį sakinį. Tik dabar ji atsimerkė, supratusi, jog visą laiką plaukė užmerkusi akis. Ji staigiai ir neramiai sukluso, ji negalėjo patikėti, jog moteris yra nelaiminga, jeigu nesuteikė laimės savo vyrui. Netiesa, norėjo sušukti, nė viena moteris nesutiks su mintimi, jog privalo padaryti savo vyrą laimingą.
       Ji pastūmė rankraštį šonan, kaip pastumiama nešvari lėkštė; ji užsidegė cigarete ir nedidelį dūmų kamuoliuką papūtė tiesiai į tą puslapį. Ji nusispyrė koją nuspaudusį batuką ir vėl mikliai jį apsiavė; kambary tarsi stigo oro, ir ji pravėrė langą. Tačiau prieš akis gulėjo tas rankraštis, kurį sudraskyti buvo per maža. Ji užžiebė degtuką, dviem pirštais, kad nesusiteptų rankų, pakėlė pirmąjį puslapį ir kantriai laukė, kol tas užsiliepsnos. Paskui matė, kaip degdamas popieriaus lapas leidžiasi ant grindų ir ten, pavirtęs į juodus pelenus, kažką dar šnara. Ji nepagailėjo savo naujų batukų ir grakščiu judesiu užmynė tuos pelenus.
       Paskui pažvelgė į laikrodį ir suprato, jog rodyklės jau rodo darbo pabaigą. Ji stropiai užrakino kambario duris ir išėjo į gatvę; ji žingsniavo viena, slaptu žvilgsniu vis nuverdama parduotuvių vitrinas, ji palengva šypsojosi pati sau, kaip moka šypsotis tik savimi patenkinti ir laimingi žmonės. Prieš akis dar buvo ilgos vakaro valandos, dar laukė daug įstabių dalykų, kurie niekada nepateks į tą taip gražiai, skaisčiai degantį popieriaus lapą. Ji užsimerkė ir keletą žingsnių žengė tamsoj; ji atsimerkė, ir vėl aplinkui buvo šviesu, ir ji vėl pati sau šypsojos.

Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

NEBYLĖ

       Sulaukusi trisdešimties metų, Aurelija vis dar netikėjo, jog gyvena dabar. Niekaip ji negalėjo patikėti, kad gimė ir užaugo šiame mieste ir kad jame gyvena savo vienintelį gyvenimą, o ne kažkieno kito, svetimą ir nelabai reikalingą.
       Tos mintys ją labiausiai apnikdavo grįžtant iš darbo, iš kulinarijos parduotuvės, kur pilstė į mažus puodukus kavą ir pardavinėjo bandeles. Per dieną ji pripildavo penkis tūkstančius puodelių ir parduodavo dvigubai daugiau įvairių pyragaičių, tačiau visa tai, jai atrodė, nieko bendro neturi su ja pačia ir su jos būsimu gyvenimu. Kada ir kaip turi prasidėti tas naujas gyvenimas, ji nežinojo, bet laukė jo kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį.
       Niekas iš Aurelijos pažįstamų ir bendradarbių dėl to nekvaršino sau galvos. Jie turėjo savo gyvenimus, vienintelius ir neįkainojamus. Jie laukė, kol užaugs vaikai, jie stovėjo eilėse prie butų, prie mašinų, prie paprasčiausių rankšluosčių arba naktinių marškinių. Jie žinojo, jog gyvenimas nėra amžinas ir kad tą neamžiną gyvenimą tenka nugyventi dabar. Aurelija nesistengė jų suprasti; jai vis atrodė, kad štai vieną rytą patekės visai kita saulė ir tik tada prasidės... Kas prasidės? Ak taip, prasidės amžius, kurį bus galima pavadinti, pavyzdžiui, dvidešimtuoju, ir ji, Aurelija, tą naują rytą atsibus iš ilgo ir slogaus miego.
       Tiesa, ji buvo įtikėjusi, jog iki to naujo ryto privalo įsigyti šviesią ir išmintingą širdį. Todėl ji skaitė daug knygų, ypač mėgo poeziją, o Dantės „Dieviškąją komediją“ net mokėsi atmintinai. Ant savo stalo ji laikė lapelį, kuriame buvo užrašyta: „Vieninteliai žmonės pasaulyje, kurie yra tikrai mylimi, tai tie, kurie turi išmintingas širdis“.
       Daug kas jai pavydėjo atsainaus šaltumo ir tvarkingo proto. Kai Aurelija neskubėdama žingsniuodavo gatve, bendradarbės ją sekdavo iš paskos – lyg pro rakto skylutę jos trokšdavo pažvelgti į neįspėtą paslaptį. Kartais jos pakišdavo Aurelijai raštelius, kuriuose kažkas ją kviesdavo į pasimatymus arba prisipažindavo meilėje. Tačiau visa tai dar nė sykio jos nepažadino iš miego – taip stipriai jį sapnavo savo būsimą gyvenimą kitame dvidešimtame amžiuje.
       Žingsniuodama iš kulinarijos parduotuvės, Aurelija kartais atsimindavo, jog šiandien dar nėra pratarusi nė žodžio. Ji sukrutindavo lūpas ir stengdavosi išgirsti savo pačios šnabždesį. Ji sustabdydavo praeivį ir klausdavo, kuri valanda. Įsitikinusi, jog dar neprarado balso, vėl žingsniuodavo toliau. Kai miesto laikrodis mušdavo vakaro valandas, ji pasitikrindavo, ar tebemoka teisingai skaičiuoti.
       Tačiau nepažįstamas dvidešimtas amžius, kuriame ji netikėjo gyvenanti, vis dar tęsėsi. Labiausiai ją stebino, jog keičiasi dienos ir naktys, ji pripila tūkstančius puodelių kavos, parduoda dešimtis tūkstančių bandelių, tačiau aplimk ją vis tie patys ir tie patys žmonių veidai. Galbūt prieš mane neišsemiamo vandenyno lašai, kurie per pasaulį rieda lyg per didžiulį stiklą. Tačiau ji niekada nesimokė neapykantos ir dar nė sykio neįsileido jos savo vidun. Jautė, jog nepažįstama, niekada nesutikta išmintinga širdis vieną rytą nusileis ant žemės, negalės nenusileisti.
       Tą vakarą pro virtuvės langą Aurelija spoksojo į gatvę, melsva prieblanda jau gaubė visą miestą, ir ji iš tikrųjų pamatė aukštą išbalusį vyriškį. Ji susverdėjo iš netikėtumo, atsitokėjusi ji puolė pro duris, ji bėgo viduriu gatvės iki pat miesto aikštės, skruostais riedėjo ašaros, ji juokėsi ir verkė, tačiau žmogaus su ta išsvajota širdim neįstengė pavyti. Jai rodės, kad tas žmogus bėga dar greičiau negu ji, tas žmogus tarsi šaipėsi iš jos.
       Parėjusi į virtuvę, ji vėl spoksojo pro langą, o paskui ant lapelio užrašė: „Sugrįžtu į šį amžių ir sutinku jame gyventi, nes žmonės, kurie bėga taip greitai, negali būti mylimi“.
       Kitą dieną kulinarijos parduotuvėj ji vėl pilstė kavą ir jai atrodė, kad niekada nėra dirbusi šito darbo. Ji pavargo jau iki pietų ir be jokių priežasčių aprėkė kelis pirkėjus. Eidama namo, ji prisikišo į maišelį bandelių, lygiai taip, kaip ir kitos bendradarbės. Ji alkūnėmis įsigrūdo į sausakimšą autobusą, o paskui taip pat energingai išsprūdo iš jo. Įsijungusi televizorių, ji klausėsi diktoriaus balso ir apstulbo, kad pasaulyje tiek daug nelaimingų, badaujančių ir žūstančių. Karčiai šyptelėjusi, ji save priskyrė prie laimingųjų, kurių, pasirodo, irgi labai daug. Tada ji išjungė televizorių ir atsigulė lovon. Prieš užmigdama regėjo kaimyną, kuris prieš porą metų vidurnaktį taip tyliai beldėsi į jos duris, kad tik ji viena apie tai ir težinojo. Naktys ir dienos dabar buvo jos rankose, ji galėjo stipriai suspausti pirštus, kad net sutraškėtų, ir šitaip įveikti visas savo likusias nebylias dienas ir naktis.

Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

PAJŪRIO ŽMOGUS

       Vaikščiojo pajūriu ir rankiojo mažus blizgančius akmenukus. Buvo ramus, nugyvenęs didžiąją savo gyvenimo dalį. Neturėjo jokių slaptų minčių ir troškimų, kurie išmuštų iš pusiausvyros. Buvo pasiryžęs sulaukti gilios senatvės. Džiaugėsi, jog laikas teka lygiai ir monotoniškai lyg slėnių vanduo. Žinojo, jog rytoj vėl vaikščios pajūriu ir vėl rankios mažus blizgančius akmenukus.
       Atsivertęs laikraštį pajuto, kad staiga išaušo kitokia diena. Atsirado daug neramių žmonių, kurių širdys daužėsi iš nevilties. Staiga tie žmonės panoro pranešti apie save visam pasauliui. Jie šaukė – mes esam, mes esam, mes esam. Tą laikraštį jis gerte gėrė akimis ir nepajėgė nieko suprasti. Jam buvo keista, kodėl tie žmonės nevaikšto rytais pajūriu ir nerenka mažų blizgančių akmenukų.
       Pajuto, jog šiek tiek virpa rankos ir dreba kojos. Atsigėręs arbatos, išėjo į smėlio kopas, apaugusias skurdžiom pušelėm. Ryto saulė buvo drungna ir gaivi. Atsigręžęs žiūrėjo į savo pėdas smėly. Jam regėjos, jog pėdos tuoj pat pradingsta. Ir jis vėl žengė tolyn į saulės nupliekstą smėlyną.
       Sugrįžęs dar sykį atsivertė laikraštį. Kodėl staiga atsirado žmonės, kurių iki šiol nebuvo? Kodėl jie atsibudo nerimui, užmiršę savo ramybę? Vyrai, moterys ir net vaikai. Gal todėl, kad jiems nė karto neteko rinkti mažų blizgančių pajūrio akmenukų?
       Ramiu žingsniu jis pasuko kiton pusėn. Anksčiau čia beveik niekada neužklysdavo. Tačiau buvo įsidėmėjęs tą pastatą su mozaikine pašto karieta ant fasado. Jis tyliai pravėrė duris, įžengė į vidų. Pašte nebuvo nė vieno žmogaus, tik jis. Atsirėmęs palangėn, išsitraukė parkerį auksine plunksna ir minutę mąstė. Paskui pasilenkė, greitai ėmė rašyti. Parašęs jis atidavė lapelį pašto tarnautojai ir paprašė išsiųsti.
       Jauna mergina keistai ir su gailesčiu žiūrėjo į jo veidą, bet neištarė nė žodžio. Visiems žmonėms, – patikslino jis. – Aš žinau, kad pajūrio akmenukų turi užtekti visiems žmonėms. Užmokėjęs pinigus, jis išėjo iš pašto ir pasuko prie jūros. Dabar vėl buvo lengva ir gera. Nevirpėjo rankos, prieš akis tyvuliavo mėlynas lygus vanduo.
       Išjungęs šviesą, atsigulė į lovą, tačiau neužmerkė akių, ir šitaip ilgai skendėjo tamsoj; už lango kilo vėjas ir vis garsiau šniokštė pušų viršūnės, kažkur toli ėmė trinksėti nesandarios laukujės durys; jis apsivertė ant šono, bet ir dabar tamsa plūdo į akis; suprato, kad šiąnakt užmigti nepavyks, –
       paskui suprato, kad verkia dėl savo vienatvės; verkia kaip mažas vaikas, užrakintas tamsiam kambary; sugniaužė kumščius ir taip gulėjo pusvalandi, laukdamas, kol tamsos tumulai pasitrauks iš akių; tačiau tai buvo bergždžias laukimas; vidurnakti jis išlipo iš lovos ir nupėdino prie spintos, kurioje buvo paslėpęs pusiau nugertą butelį; lyg tamsaregys jis įsikliukino į stiklinę ir užsivertė; tada nuėjo prie lango ir žvelgė į nepermatomą, juodą pajūrio pušyną, –
       jis išvydo saulėtą pavasario rytą, kuris aušo prieš daugybę metų, kuris kilo iš rūko kaip fantastinis, puošnus laivas, tereikėjo sėsti į jį ir plaukti; grojo svaigi muzika, orkestrantai baltais marškiniais atrodė kaip didžiulės laukų ramunės; miestelio aikštėn plūdo kolonos žygiuotojų, sutartinai mušdami kojomis; tai buvo naujųjų pasaulio užkariautojų maršas, džiaugsmingas kvaitulys tų, kuriuos iš raudonos tribūnos jis sveikino ir vadino Naujaisiais žmonėmis; jis matė, kaip miestelio aikštėje blaškėsi balandžiai, nerasdami sau vietos, –
       dabar jis dejavo vienatvėj ir gėrė tamsą, jis ramino save seno traktato žodžiais: žmogus ir rožė atsiranda rytą, o vakare jų jau nebėra; dar negreit ėmė brėkšti, jis stovėjo sustingęs prie lango ir niekaip negalėjo patikėti, kad išaušo kitokios dienos, į kurias jam nelemta įžengti; jis netarė jokių žodžių, tačiau it apgautas vaikas šluostėsi akis, –
       aušo rytas, ir jis buvo apgautas tų, kurie nuėjo nuo scenos; didelių ir mažų aktorių, suvaidinusių savo roles; susilaukusių aplodismentų ir gėlių puokščių; jis meldė savo sielos, kad toji nepradėtų klykti, –
       aušo rytas; jis prisiminė mažus blizgančius pajūrio akmenukus, kurių buvo prisirinkęs pilnas kišenes; kasdien juos iškratydavo kopose ir vėl rinkdavo; dar neišnyko paskutiniai nakties šešėliai, kai jis nuskubėjo prie jūros, –
       daugiau jis neatsivertė nė vieno laikraščio ir pametė dienų skaičių; tiems, kurie pirmąkart atvykdavo į šį miestelį, jis buvo keistas pajūrio žmogus; neįžvelgiamas ir amžinas kaip ir pati jūra – – –

Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

PRIEŠPIETIS

       Drįstu pranešti, jog mūsų gyvybei ir mūsų gerovei niekas negresia ir nėra jokio pamato priešiškiems gandams, kad mes visiškai susidėvėjome. Iki šiol tebesu ganėtinai žvalus ir viskuo patenkintas. Manęs nekankina nemiga, pulsas normalus. Prieš save regiu šviesią ateitį, kurioje gyvens mūsų palikuonys. Jie neturi jokios teisės atsisakyti mūsų įdėto triūso ir mūsų kilniųjų idėjų. Tikrai tokios teisės neturi ir neturės. Tačiau kai kas man kelia nerimą.
       Sakiau, tebesu žvalus ir gyvas. Šitai galiu patvirtinti tokiais faktais: šįryt kaip visada išgirdau čirškiantį žadintuvą ir sėkmingai iššokau iš lovos, spėriai nužirgliojau į tualetą ir viską padariau, kas įprasta civilizuotame pasaulyje. Paskui išsiviriau arbatos ir ją išgėriau vienu mauku, nes taip esu įpratęs nuo ankstyvos jaunystės. Marškinius ir kelnes apsimoviau per rekordiškai trumpą laiką ir išdūmiau prie autobuso. Laukiau tik penkias minutes ir įsispraudžiau kaip silkė statinėn, niekam nesulaužydamas nei šonkaulių, nei kitų reikšmingų kaulų. Važiuodamas iki miesto centro, kur tarnauju mažuoju sraigteliu Didžiojo Smagračio mechanizme, gaudžiau brangų tėvynės orą bei privačias žinias, kuriomis dalinosi keletas įvairiakalbių piliečių. Iš autobuso iššokau gyvas ir pro gražiuosius pastatus nudrožiau likusį kelio gabalą. Pajutau gilų dėkingumą, kad šiandien virš miesto nušvito saulė, o juodi lietaus debesys išsisklaidė. Spaudos kioske nugriebiau oficialų dienraštį, iš kurio tikiuosi sužinoti šios dienos savo sukimosi Didžiajame Mechanizme svarbą ir teisingą kryptį. Vakar vakare leidau sau užmesti akį į kelis visiškai nereikšmingus spaudos leidinius, kuriuose mažųjų sraigtelių sukimasis traktuojamas perdėm voliuntaristiškai, o man tai nėra priimtina. Tenai teigiama, jog aš privalau pats apsispręsti, kurion pusėn suktis ir kokiu greičiu.
       Visų mažųjų sraigtelių vardu tvirtinu, kad tokios problemos mūsų nejaudina, jos yra išlaužtos iš piršto. Negana to, mūsų vardu kėsinamasi išardyti ir sulaužyti Didįjį Mechanizmą, kad paskui ir mus būtų galima išmesti į istorijos šiukšlyną. Kas yra šiukšlynas, aš nežinau, nė sykio jame nesu atsidūręs, bet mėginu įsivaizduoti. Tačiau vien vaizduotės čia neužtenka, aišku, kad suktis reikiama kryptimi ten nebus jokių sąlygų.
       Atsisėdęs už savo stalo, energingai ėmiausi darbo: pirmiausia atidžiai išstudijavau popierius, kuriuos atnešė sekretorė iš Didžiojo Smagračio kabineto. Trečdalį jų sudarė šmeižtai ir apkalbos, esą mūsų laikas sustojo ir mes nebeįstengiame suktis reikiamu greičiu. Tokie laiškai ir popieriai tik apsunkina mūsų tikrąjį darbą. Kai kas drįsta ieškoti teisybės, kurią pametė prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Jiems patariau kreiptis į Radinių biurą. Kiti teiraujasi apie laisvę, kurią supranta irgi voliuntaristiškai, tikriau – visai jos nesupranta. Laisvė – tai tikslus sukimasis apie savo ašį, žinant, kad šitaip sukasi ir visas likęs pasaulis. Tiesa, nudžiugino du laiškai apie meilę Didžiajam Mechanizmui – jie dvelkia nuoširdžia pagarba ir teisingu mąstymu. Šių laiškų autorių pavardes pabraukiau raudonu pieštuku, juos siūlau įtraukti į atsarginių detalių nomenklatūrą.
       Atlikęs šiuos visus darbus, giliai įkvėpiau ir supratau, kad mūsų pasaulis yra labai gražus. Ką daryti, kad jis toks išliktų ir ateity? Už save galiu garantuoti – suksiuos iki paskutinio atodūsio. Jeigu staiga atsitiktų koks nelaimingas įvykis ir tektų išeiti iš rikiuotės, tai būtų tik mano asmeninė žūtis, o tai yra niekis. Geležinė tvarka yra svarbiau už viską. Tačiau kaip padaryti, kad būtų galima laiduoti ir už visus kitus? Manau, šiuo klausimu dar labiau turėtų rūpintis specialieji skyriai. Jokiu būdu jiems neleistina užmigti ant laurų, nes toks miegas mums visiems labai brangiai kainuotų.
       Dabar artėja pietų pertrauka, ir aš valandėlę atsikvėpsiu. Tačiau tai tikrai nebus visiškas išsijungimas iš Didžiojo Mechanizmo veiklos. Kramtydamas maistą visada juntu atsakomybę, kad jis būtų kuo smulkiau sukramtytas. Tai rūpestis ne tik šia diena, bet ir mūsų ateitimi. Aš džiaugiuos, kad šitaip intensyviai praleidau priešpiečio valandas ir savo beveik nepastebimu, bet nuoširdžiu ir kilniu darbu prisidėsiu prie mūsų visų bendro kūrinio kūrimo. Tikiu, sukurti greit nepavyks, tačiau mano žvilgsnis visada nukreiptas į priekį. O jeigu kada atsigręžiu atgal, irgi regiu tik tikruosius mūsų laimėjimus ir tą šviesą, kuri sklinda iš jų.
       Ką dar norėčiau pasakyti šią paskutinę iki pietų likusią minutę? Niekada nepraraskim mažųjų sraigtelių tikslumo, jis yra mūsų būties pamatas. Daug kas kėsinasi į Didįjį Smagratį, tačiau jeigu mes būsime tvirti ir vieningi, niekas neišardys mūsų mechanizmo. Jokie skersvėjai, jokios rūdys neįstengs sustabdyti mūsų sukimosi. Kai geriau pagalvoji, supranti, jog gyvenimo laimę atneša ne materialinės gerovės siekimas, o pati amžinojo sukimosi idėja. Tą idėją vieną dieną iškėlėme kaip vėliavą ir jos neturime teisės nuleisti. Nepamirškime, kad vėliavos tik tada tvirtai ir aukštai iškeltos, kai jos didingai plevėsuoja mumyse pačiuose.
       Girdžiu, kaip laikrodžio mechanizmas išmušė lygiai pirmą valandą – pietūs! Pagalvokite patys – jeigu laikrodžio mažieji sraigteliai... jeigu jie... jeigu atsisakytų... Ką dabar rodytų didžiosios rodyklės?! Koks smūgis šią akimirką ištiktų mus – ar tikrai esame tokie tvirti, kad galėtume tai ištverti?!

Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

GRAŽI MIRTIS

Sielos neturiu, nes niekada jos neturėjau. Gal ir norėjau turėti, neatsimenu – gal ir norėjau. Yra pasakyta: tik žmogaus vidus gražus, o visa kita... Aš tuo tikiu. Kas pasakyta apie vidų – viskuo tikiu, bet apie išorę turiu savo nuomonę. Štai guliu po stalu, – ką tik išsitiesiau, tylutėliai išsliūkinęs iš ano kambario – ten trys damos, du poetai ir vienas prozininkas, – guliu ant grindų, džiaugiuos, kad minkštas kilimas paklotas, tikriausiai šitaip ir užmigsiu... Gal dar išvysiu nuogą moterį, prieš užmigdamas dažnai ją išvystu, tačiau tai paslaptis. Galvą pasidėjau ant savo letenų, – kambarinis šunytis, bet grindys ne mano. Ir visas šitas pasaulis ne mano. Gal valdiškas, gal trijų damų, dviejų poetų ir vieno prozininko? Nežinau, man tai nėra svarbu. Aš esu viskuo patenkintas, o patenkintiems mūsų visuomenėje niekas nesvarbu. Todėl jie ir yra patenkinti, kad svetimame bute guli ant grindų, ne šiaip guli – tuoj ir užmigs, o prieš užmigdami dar ir nuogą moterį išvys... Kažkodėl apie save mąstau daugiskaita, o juk vienas toks tesu – tačiau švarus, dar neapsivėmęs. Jeigu iškiltų tokia grėsmė, suspėčiau į tualetą, visada suspėju. Ten išsikratau iš savęs viską, kas bjauru, bet sielos niekada neišvėmiau. Todėl ir sakau, kad sielos neturiu. Toks pagrindinis argumentas, o du poetai ir vienas prozininkas vis dar jos tebeieško – išverčia savo vidų kaip marškinius ir žiūri: spurda juose kas, ar niekas nespurda. Gal jie užmiršo, kad po stalu yra vienintelė vieta, kur niekas netrukdo atsitolinti nuo šio pasaulio – čia reikia aiškintis pagrindinius klausimus. Štai ir nuogą moterį regiu, ji prie pat mano nosies, ištiesk ranką ir... Bet ranka nejuda, nuoga moteris žiūri į mane, ranka neklauso, grindys ima plaukti kaip laivas... „Adomas jau miega“, – iš ano kambario balsas pasiveja tolstantį laivą. ,,Jo eilėraščiai labai prasti, tai, ką jis skaitė šįvakar, net nepanašu į...“ „Jis nebeturi jėgos, anksčiau dar kažkas buvo panašaus į...“ „Ir nėra jokių šansų, kad...“ „Nes...“ Pagaliau iš paskutinių jėgų ištiesiau ranką, bet nuoga moteris pasitraukė porą žingsnių. Kodėl ji taip nedraugiškai pasielgė? Nuogos moterys visada turi būti pasiekiamos. Gal ji nežino, kad negaliu šliaužioti po kambarį. Jeigu imčiau šliaužioti, nusižengčiau savo principams – man tai nėra gražu. Aš visada ramiai guliu ten, kur atsigulu. Šito reikalauja estetika. Žinoma, jėgų šliaužiojimui irgi neužtektų, tačiau tai kitas klausimas. „Jis miega kaip kūdikis ir nesuka galvos, kad jo eilėraščiai beviltiški. Jis laimingas“. Prozininkas yra humanistas, prozininkų tokia profesija – būti humanistais, todėl užjaučia mane, nereikalaudamas jokio atsilyginimo. Esu pasiryžęs pravirkti – jaudina mane jautrus žmogiškumas. Jau verkiu, bet ašaros nebyra. Nematau ant kilimo prieš save nė vienos ašaros. Kodėl taip yra? Jeigu turėčiau sielą, argi taip būtų? Dar vienas įrodymas, kad... Negražu girdėti pokalbį, kuriame pats nedalyvauji. Tai panašu į budrios klausos profesijos atstovų užsiėmimą. Net gulint ant grindų taip daryti yra amoralu, tikriausiai ir instrukcijos to nerekomenduoja. Kita vertus, jokios tarnybos neturiu ir galiu girdėti ką noriu. Esu sveikas žmogus, gimęs ir užaugęs sveikoj šaly. Atsiguliau po stalu paprasčiausio saugumo sumetimais – kad niekas manęs nesumindžiotų. Tai perdėtas rūpinimasis savo likimu, tačiau vis dar kažkodėl nenoriu būti sumindžiotas. Literatūros vakaras, kuriame skambėjo gražūs žodžiai, seniai pasibaigė. Trisdešimt, gal keturiasdešimt (ne daugiau) pagyvenusių šio miesto piliečių jau suvalgė sočią vakarienę ir, nusiplovę kojas, lipa į plačias dvigules lovas. Visa tai regiu kaip ant delno. Jeigu stverčiau tokiam piliečiui už šlaunies, ką jis darytų? Tačiau nestversiu, ramiai palauksiu, kol jie sulips. Nuoga moteris taip arti, bet nepasiekiama. Ji gailiai žiūri, žinau, ji norėtų mane paglostyti. Gal ji irgi sėdėjo ten, tame literatūros vakarėly, ir už tikrą meną yra pasiryžusi atsilyginti. Tačiau išmaldos man nereikia. Išmaldą aš pats dalinu, net čia, gulėdamas po stalu, esu dosnus kaip karalius. Ateikit ir leskit iš mano delno... Niekas neateina, visi sotūs, sulipę į dvigules lovas laukia, kada išauš kitas rytas. Aš irgi to paties laukiu – šviesaus rytojaus. Todėl ir esu patenkintas, nes jis negali neišausti. Tada stryktelsiu ant kojų, išeisiu į gatvę – kas pasakys, kad tysojau po stalu? Niekas. Šviesus rytojus priklausys visiems po lygiai. Atsilaušiu savo dalį, įsikišiu kišenėn. Jeigu jis bus valgomas, įsikišiu burnon. „Reiktų patikrinti, gal Adomas susirgo, gal jam širdis...“ „Tiek nedaug, atrodo, išgėrė, o...“ „Ne visi gali tiek, kiek...“ „Poetu gali ir nebūti, bet...“ Nepraverdamas lūpų garsiai šaukiu: sielos neturiu, nes niekada jos neturėjau!.. Ir nuogos moters jau nebėra. Kur ji? Kodėl ji pasitraukė nuo tokio laimingo žmogaus? Gal iš tikrųjų?.. „Man regis, Adomas atsisveikina su šiuo...“ „Jo eilėraščiams tai išeis tik į ...“ „Vis dėlto nemalonu, kad...“ „Per vėlu, nes...“ Šalta ranka liečia mano kaktą. Mane tempia kilimu, savo balso negirdžiu, bet kartoju: sielos ne..., nes nie... „Kokia graži mirtis, kaip neparašytas...“ „Nė nepajutom, o jau...“ „Galima teigti, kad jis...“ „Dar viena auka ant...“ „Menas – pabaisa, kuri ryja...“ Iš paskutinių jėgų stengiuosi atmerkti akis, tačiau jos neatsimerkia. Palaukit, neišvežkit manęs į... Jie negirdį. Kodėl jie negirdi, argi ir jie neturi sie...? Mane gabena laiptais žemyn, ten laukia speciali mašina vežioti tokiems... Mašinos vairuotojas skubina – greičiau, greičiau! Jam baigiasi pamaina, šiąnakt aš jam paskutinis, jeigu ne aš, jis jau būtų namie! Jie sustirę stovi prie laiptų, net nepamojuoja rankomis! Argi tai atsisveikinimas? Aš neturiu sie..., bet ir jie niekada neturėjo... Tačiau kodėl jie tyli? Kodėl neprisipažįsta? Gal jie laukia savo mir...? Vairuotojas keikiasi, jis jau būtų namie ir ramiai... Jie lipa laiptais aukštyn, trys damos, du poetai ir vienas prozininkas. Jie susėda prie stalo tylėdami, tik prozininkas, tas humanistas, nes prozininkų tokia profesija, sako: „Adomas užmigo kaip kūdikis. Jis...“

Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt