TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Danielius Mušinskas

       Novelės iš knygos „KOL IŠAUŠTA RYTAS“

       Gyvenimas kaip sniegas akyse
       Eglinė praustuvė
       Duobėje ir ant žemės

Į viršų

       Gyvenimas kaip sniegas akyse

       Keliaudamas dvidešimt metų, ne sykį mačiau seną žmogų, bet niekada negalvojau - ką regi jo akys, į ką tiesias jo rankos, kaip geria vandenį jo sudžiūvusios lūpos... Bet jeigu kas paklausdavo, į ką panašus senas žmogus, kažkodėl nedvejodamas atsakydavau – į didelę pamiškėj niūksinčią eglę, kurios šakos vakarais priglobia juodus paukščius... Tie juodi paukščiai dabar ir laksto virš temstančios kalvos, ežeriuko, besislepiančio už paraudusios beržo viršūnės, virš seno trobesio ir mano įkaitusių akių. Jos jau kelintą kartą apibėga pamiškę, nulydi žemai pakibusius debesis ir – sutinka senio akis. Baltas ir tiesus jis sėdi pintame krėsle trobesio viduj, žvilgsniu sekioja mano pirštus.
       – Tu norėtum dabar meškerioti, – sako jis.
       – Nebūtinai. Man visai nesvarbu, ką daryti.
       – Gerai, – taria senis.
       Jis nušliaužia su savo krėslu į kitą trobos galą, susiieško peilį, pjauna bryzą lašinių, susmulkina, atsilaužia duonos ir vėl atslenka prie lango.
       – Aš užkąsiu, – sako jis.
       – Užkąsk. Aš nenoriu.
       – Gerai,- taria senis.
       Ir kai atitraukiu akis nuo to senio, saulėlydis krenta ant mano veido. O apačioj, už beržo viršūnės, neramiai šiaušiasi ežeriukas, lyg kalbėtųsi su paslaptingai ošiančiom eglėm. Sunki ir nesuvokiama toji medžių ir vandens kalba. Net tyla atsitraukia prieš ją, ir burnoj pajunti sausą kartėlį.
       – Tu galvoji, kodėl čia dirbi, – išgirstu žodžius.
       – Hm. Galvoju.
       – Gerai, – taria senis. – Galvok.
       Ir iš tikrųjų, kodėl tiek bastęsis, nei iš šio, nei iš to papuoliau pas šitą senį, į jo ilgą, monotonišką ir skurdų buvimą. Net gyvenimu nepavadinsi visa tai, kuo jis trupina laiką. Ir joks gailestis, jokia malonė nepririš manęs prie to vienatvės būsto. Niekada iki šiol negyvenau su juodais paukščiais, tūpiančiais į pamiškės eglę.
       – Gražus jis, – taria senis, įtemptai žvelgdamas į virš tamsėjančio miško sklendžiantį vanagą.
       – Žiūriu.
       – Gerai, – sako jis, vėl kramtydamas lašinius. – Su šituo jau baigta, eik prie kito.
       – Kur skubi? – šypteliu.
       Senis sukruta savo krėsle, duoną ir lašinius pasideda ant kelių, rankom atsistumia nuo sienos ir rieda prie kito lango.
       – Dabar šitą, – sako jis, ir aš vėl kamšau pakulom išpuvusius rėmus ir sau kartoju – sutvarkysiu jo langus ir dingsiu. Išeisiu, nieko netaręs, kaip ir užėjau, – vandens atsigerti.
       Senio akys nuleistos, įsmeigtos kažkur į grindis ar į duoną ant kelių. Sėdi it viduramžių asketo skulptūra. Jis toks ir yra, jis skulptūra – kas teka jo marmurinėmis gyslomis? Ar jis turėjo kada nors moterį ir vaikų? Gal jie numirė. O gal jis nepanoro kraustytis į miestą, jam ramiau kaip laukiniam gyviui baigti dienas čia. Kas nors netyčia užklydęs padės jam numirti, užkas ir žemę sulygins. Vargu ar prašys jis kryžiaus, gal norės, kad jo lauką ir kapą apsėtų rugiais.
       – Galvoji apie mane, – išgirstu balsą.
       – Šiaip sau, o ką?
       – Nieko, – taria senis. – Galvok.
       Prieš sutemas dar sykį nušvinta saulė, raudonoj šviesoj aprimsta ežeras, prityla ir medžiai. Kamšau jau paskutinį langą, nebepūs šaltas vėjas, nebepūs. Įsižiebia trapi kibirkštis ir senio akyse – kuo jis dar tiki, kuo? Gal jis ieško žodžių, kuriais maldaus mane pasilikti kitai dienai. Kokia tai būtų beprasmybė – tapti šešėliu juodojo paukščio. Bet gal šitas žmogus laimingas, gal jis savo laimę semia iš savęs, iš to pačio giliausio šulinio, kurį mes kiekvienas turim. Gal tie juodi vakaro paukščiai, tūpiantys į temstančią eglę, atneš ne mažesnę viltį negu pavasariniai vieversiai. Kas žino, kas?
       – Tu manęs nepaliksi šį vakarą, – taria senis.
       – Kodėl?! – rikteliu.
       – Langų dažyti nereikia, bet stogą užlopysi. Lentų rasi pakištų po eglėmis.
       – Kaip išmaldą. Aš tai padarysiu kaip išmaldą, – atsisuku į jį, ir mūsų akys susitinka.
       – Ne, – taria lėtai senis, – ne. – Paskui nuleido galvą ir ilgai tylėjo. Ir vėl jis buvo kaip viduramžių asketo skulptūra.
       – Gerai, – pasakiau. – Bet poryt tave aš tikrai paliksiu.
       – Poryt, – teištarė senis.
       Tas vakaras juoda nykuma grimzdo į užgesusį ežerą, į miškų ir laukų gelmę, į seną trobesį ir jo puvėsių išėstą širdį. Senis, kuris sėdėjo krėsle ir abiem rankom laikė savo didelę, tarsi negrabiai iš medžio ištašytą galvą, tas senis buvo šio trobesio širdis, ir aš girdėjau jos nerimastingą plakimą.
       – Aš tave įžeidžiau, – pasakiau tyliai. – Atleisk.
       Nežinojau, ką daugiau pasakyti. Nebuvo žodžių. Tik trumpa mintis, kad tas žmogus gyvena savo gyvenimą kaip medis. Šaknys jį iškėlė iš žemės, šaknimis jis kvėpuoja, šaknyse auga ir jo mirtis. Bet kol ji užaugs, kol ji subręs ir ateis, tas senis privalo gyventi... Papurčiau galvą – tai ne mano mintys, gal to seno žmogaus, gal tos trobos arba to juodo miško. Čia viskas persismelkę vienu buvimu – ir trobesys, ir gamta, ir tas žmogus. Netgi tyla čia turi kažkokią savo spalvą, ir nors netiksi laikrodis, jauti, kaip trupa žemės, oro ir laiko luitas. Pirštais tai jauti, kurie stipriai įsikibo į stalą.
       Aš vėl nudūriau akis pro langą.
       – Gerai, – ištarė senis. – Tu pas mane atėjai, ir aš tau viską atleidžiu.
       – Nes tu esi mano sūnus, – staiga vėl tarė senis. – Mano sūnus, aš gerai žinau.
       Jis ryte rijo mane akimis. Ir aš nesipriešinau – taip, aš esu tavo sūnus, nes kiekvienas vyras turi turėti sūnų; taip, aš esu tavo sūnus, nes mus sujungia žemė ir virš jos plaukiantys debesynai, nes vidurnaktį mes žiūrim į tamsą ir girdim jos balsą, kuris dieną ištirpsta besotėj gyvenimo ertmėj; taip, aš esu tavo sūnus.
       – Mano pasaulis yra didelis, – kalbėjo senis. – Ir ežeras, ir miškas, ir žemė. Ir aš dar nepavargau, aš niekada nepavargsiu. Aš turiu sūnų, kuris gyvena su manim, mes kasdien apeinam mišką, mes sėjam rugius, mes išplaukiame valtimi į ežerą, mes žiūrim, užvertę galvas, į dangų, ant mūsų krenta lietus ir didelis baltas sniegas...
       Jis pritilo, užsimerkė ir vėl kartojo – ir didelis baltas sniegas, jis krenta, o štai mano ežeras, mano miškas, mano gyvenimas ir mano sūnus, mes kartu sėjam rugius, išbraidom žemę ir dangų, štai mano ošiantis pasaulis, aš jį turiu...

       Mušinskas, Danielius. Kol išaušta rytas: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

       Eglinė praustuvė

       Kai pasilenki, į galvą subėga kraujas ir viskas ima suktis, suktis, vis greityn ir greityn, ir kažin ar kada jau besustos...
       – Aš naktimis nekliedžiu, netgi nesapnuoju nieko, turbūt vienas toks tesu, ir mane visi užbadys pirštais, – murma sau Anielius, žingsniuodamas po kiemą.
       Praustuvė, kurią ruošiausi nupiešti, vis dar tebestovi savo vietoje, ir aš ją nupiešiu kada nors, o gal net dabar. Ji tokia jauki ir vienatviška, ar kaip čia, ji tokia vangogiška su tom savo margom ir šleivom kojom, su cerata, su kibiru vandens, su atlošu iš faneros ir pagaliau su stikline, iš kurios geriu ir aš, ir tėvas su motina, Anielius ir visi, kas tik nori. Tokia yra praustuvė, bet argi iš tikrųjų ji tokia yra...
       Tyliu visada, kai matau kitus už mane kalbančius, bet dabar rytas, ir niekas už mane nepakalba; einu prie praustuvės, pilu stikline vandenį į puodą. Lėtai, kokią dešimt stiklinių, Ateina tėvas iš kito kambario ir graibosi kažko. Gal prakurų ugniai.
       Ar šiandien mes kalbėsime apie ką nors – nežinau, bet tylos neištversime, ir Anielius pasakys: iš pat ryto nėra dūšiai vietos,- kada nors jis vis tiek taip pasakys, ir reikės šnekėti.
       Dabar jau prausiuosi – įkišu rankas į puodą su vandeniu, ištraukiu ir spaudžiu prie veido, – argi tai kaip nors kitaip pavadinsi? Tėvas vis kažko graibosi, – toks yra rytas, bet vakaras bus negreit.
       Tėvas prasitaria: reikia pirkti paltą žiemai; aš linkteliu galvą; galėtų ir nepirkti, išeičiau su senu, bet kaip uždrausi savo triūsą į gerą daiktą iškeisti, o ir pinigus pragerti gali, pats prisipažino.
       Anielius sako, kad viską galima nupiešti, kaip ir aprašyti, tik reikia kažko atsižadėti arba netekti, reikia kažką labai mylėti, o kažko lygiai nekęsti. Arba reikia eiti vienam anksti rytą į patekančią saulę, o parėjus suimti abiem rankom galvą ir ją daužyti, daužyti – tada gal kas nors ir išeis. O nenupiešus visko – kam ir būti? Tačiau lieka visada nenupiešta tai, kas virpa, plazda ir skrenda tyliau už bet kokį paukštį. Tą aš jau tikrai gerai žinau, – sako Anielius, kieme užversdamas galvą į viršų.
       Kartais svarbu neužmiršti, kur stovi praustuvė, kiek ji turi kojų, kokios jos nutaškytos, net muilu nenuplaunamos. Kartais tai svarbu, kaip ir šįryt, nes bus vakaras, su tėvu gersim po burną, ir aš eisiu į stotį važiuoti. Kur? Į žmonių pasaulį, kad po metų parvežčiau tėvui savo rankas ir parodyčiau – štai jos, dvi, į kurias norėjai įdėti visą save ir daug daugiau, bet tos rankos tuščios, ir visas gyvenimas vėjais...
       Dažnai žmonės neverkia, kai jiems labiausiai reikia išsiverkti; ir todėl praranda kažką savy, ima neapkęsti. Mane tėvas mokė verkti tada, kai širdis verkia. Argi blogai mokė? Tik reikia – aiškindavo – tokią stygą turėti sieloj, nebūtinai gitarą, o tą stygą užgavus, teka saulė, lyg tekėtų paskutinį sykį, ir tada pajusi ribą tarp visko ir verksi.
       Paskui ateisi prie savo praustuvės ir nusiprausi, kaip šįryt. Būsi švarus – šventam ir juodam darbui užgimęs.
       Jau sakiau, kai žmogus pasilenkia, jam kraujas į galvą subėga; aš dabar pasilenkęs prausiuosi, ir aplinkui sukasi. Tėvas jau nieko nebesigraibo, tik žiūri į mane ir į vandenį, lašantį nuo mano veido ir akių. Paskui tėvas mato Anielių, kuris sukiojasi po kiemą, užvertęs gauruotą galvą aukštyn. Tėvas lyg tarp kitko:
       – Važiuosim šiandien miltų.
       – Ar į malūną?
       – Į malūną, kiaulėms. Kiekvienas po maišą ant dviračio.
       – Gerai, – sakau, kabindamas lino rankšluostį ant vinies. Išeinu į kiemą baltas, kaip ir išaušęs rytas, ieškau dviračio, tačiau galvoje praustuvė, ji eglinė, tik atlošas iš faneros; praustuvė – daiktas, bet ar tik? Anielius spokso į mane. Jis irgi norėtų keliauti į malūną, bet jo rankos dar visai plonos. Gal todėl jis myli mintis apie keistas linijas ir baltas, žydras, juodas spalvas.
       – Kas padarė praustuvę? – klausiu tėvo, kai jis išlenda iš daržinės su dviračiu.
       – Aš. Tik seniai, tuoj po karo. Atsimenu, ant tos praustuvės padėdavo paskerstos kiaulės galvą, kraujas lašėdavo į kibirą, bet aš tada matydavau vien tik kiaulės snukį – prasišiepę dantys, raukšlėtos akys... Taip būdavo žiemą, po Naujų metų, ir šilta mėsa prikvipdavo visas namas.
       Kiekvienas rytas ką nors atneša su savimi, bet dabar diena, ir Anielius murma, jog niekada nekliedi. Matau, kaip tėvas nusisuka nuo manęs, lenkiasi prie dviračio ir šneka:
       – Tu visai be reikalo apie tą praustuvę.
       Aš tyliu; jau per vėlu netylėti, o ta kiaulės galva, kas ji? gal tik prisiminimo forma, o turinys, koks jis?
       – Tėve, kodėl tu taip sakai, kodėl? – atsigręžia į mus Anielius.
       – Nutilkit jūs abu! Ne jūs turit prisiminimais gyventi, džiaukitės tuo!..
       Pažiūrėjau į tėvą, jis paleido dviratį, nuėjo į daržinę ir ten atsisėdo. Rytas ir diena staiga sustingo virš mūsų galvų. Kažkas pasakė, kad daiktai, kaip ir žmonės, nelaimingi, kai juose prisiminimai gyvena. Anieliaus akys sminga į mane, nes ateis naktis, ir jis vėl kliedės vaizdais žmogaus, kuriam veidu teka kraujas ir kuris verkia, palinkęs prie praustuvės. Dviratis dabar išsitiesęs vidury kiemo, tik vienas ratas sukasi. O paskui sustoja, būna juk tokia spengianti tyla, kas atspės ją?
       Einu į kambarį, puode vanduo dar tas pats, įmerkiu vėl rankas, o prieš daugelį metų? – argi aš tada turėjau rankas? Tėvas turėjo rankas, motina, Anielius?
       Ne! Ne!
       Matau, kaip virsta į ledą vanduo tarp mano pirštų, paskui vėl atitirpsta ir krinta ant eglinės praustuvės: taip! taip! taip!

       Mušinskas, Danielius. Kol išaušta rytas: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

       Duobėje ir ant žemės

       Buvo pats vidurdienis, ir automobiliai švokšdami šliaužė į kalną, ir tyla tvyrojo karšta, tarsi persisunkusi garu ar prakaitu. Dangus ligi kraštų mėlynijo, nežadėdamas nieko naujo iki pat vakaro. Stypsojome duobėje, atsirėmę į kastuvus, nežiūrėdami vienas į kitą. Nebuvo nė kiek sunku, gal tik drėgnas molis traukė atsisėsti, ir mes trise ištiesėm kojas. Albino, jis sėdėjo priešais mane, auliniai buvo suplyšę, mačiau jo juodus, įdiržusius kojų pirštus. Tie pirštai panašūs į mažas, žemėm aplipusias bulvikes, ir aš iš lėto nusišypsojau. Ir apskritai ta situacija, tas sėdėjimas buvo neįprastas ir keistas, vos tvėriau nepratrūkęs juoku. Tik užvakar susipažinau su jais – Albinu, kuris dabar sėdi priešais mane, nuleidęs galvą, pasišiaušusius ant viršugalvio jo plaukus baltina saulė, jis visąlaik tyli, ir Jonkumi – jis tupi, apžergęs kastuvą, duobės pakrašty, jo lūpas irgi puošia šypsnys, – jis iškasė giliau negu Albinas ir negu aš. Mane čia atvedė brigadininkas, žilsterėjęs vyras, gerokai išmetęs, pūsdamas svaigų kvapą, jis mane atvedė lyg kokį vaikigalį ir pasakė:
       – Štai, vyrai, išrausit duobę, būsit šį tą uždirbę.
       Jau trečia diena kabinam molį. Pradedam devintą ryto, o po valandos rankove braukiam prakaitą. Eidamas tuo keliu, kuriuo švokščia mašinos, dabar mūsų galvų nematysi.
       Bet mes tebesam nepažįstami. Albinui ir Jonkui aš esu cypliukas, per vasarą norįs užsidirbti pinigų ir nusipirkti kokį nieką. Užtikrinu, jog taip jie galvoja. Šiaip mes esam vienodi lyg tie mūsų kastuvai. Tačiau, keista, kiekvienas jautėm slapčia savo pranašumą. Net Jonkus, kuris prieš savaitę parėjo iš psichiatrinės, šypsojosi šypsena, reiškiančia jo pranašumą. Ir iš tiesų – jis buvo iškasęs giliau. Tačiau visa tai tik tarp mūsų. Brigadininkas galvoja, jog mes jau susidainavom ir per dešimt dienų padarysim mėnesio darbą. Aš jį mačiau dar porą sykių – vakar ir šiandie, jis visada kreipiasi į Jonkų, o man sako – Moksleivis. Nežinau net jo vardo, brigadininkas, ir tiek.
       Dabar karštis pargriovė mus duobėje, ir aš neištvėręs paklausiau:
       – Jonkau, kaip tavo kastuvas, nekliba?
       Jo akys buvo kažkur iškeliavusios. Gal su tuo mėlynu dangum į tolimus ir didelius pasaulius, o gal jį kamavo prisiminimai – vakar graži moteris sustojo prie mūsų duobės, teištarė – Jonkau, Jonkau – ir toliau nupėdino keliu. Jonkus buvo bešokąs paskui ją, bet staiga jo veidas užsiplieskė raudoniu, ir jis ilgai kabino molį nesustodamas, neatsikvėpdamas. Dabar Jonkus lakoniškai atšovė – nekliba – ir vėl spoksojo kažkur tarp savo kojų. Man pasirodė juokingas tas jo lakoniškumas, ir aš prikandau lūpą.
       – Gal cigaretę? – paklausiau.
       – Ne, – vėl sausai sutraškėjo Jonkus; jis buvo panašus į mažą žmogų iš kažkokios absurdo knygos. Kas keisčiausia, ir Albinas buvo panašus į tokį žmogų. Kuriam velniui, galvojau, kasti duobę, jei kasi ir niekini save. Aš galiu kabinti tą molį kad ir tris šimtus metų, man viskas nė motais. Tiesa, sykį į mūsų klasę atėjo naujas mokytojas ir po valandžiukės garsiai pareiškė:
       – Nieko nemokat, dykaduoniai. Jums griovius kasti, o ne suolus trinti.
       Jis buvo švarutėlis, tas mokytojas, jis niekada rankose kastuvo neturėjo, todėl jo veide ir spindėjo tokia grakšti panieka kastuvui ir griovių kasėjams. – Mokytojau, o jūsų rankos kaip baltos pirštinaitės, – kažkas atšovė, ir tuo viskas pasibaigė.
       Bet Albino ir Jonkaus neįstengiau suprasti. Tik galvoj vis sukos mintis, jog savo rankom iškastoj duobėj kartais esti daugiau tiesos, negu kitų supiltame kalne. Ir dar norėjau paklausti Jonkų, kaip jam buvo toje psichiatrinėje. Turbūt ramiau negu čia. Ten negalėjo prieiti graži moteris ir pasakyti – Jonkau, Jonkau... Ten užteko būti savimi, o čia to per maža. Čia yra daug prašmatnių galimybių, ir gali niekinti save, kad kiti jas išnaudoja, o tu – nesugebi.
       Saulė kybojo tiesiai virš duobės. Pažvelgiau į laikrodį ir sumečiau, jog sėdim penkias minutes. Albinas vis dar rūkė, ir, rodės, mes jam nė neegzistuojam. Jis spokso į savo suplyšusius batus, paskui į dangų, jis lėtas ir ramus. Bet tas ramumas netikras, ir kai mažas vabaliukas bėga per molio grumstą, Albinas prispaudžia jį kulnu. Mačiau, kaip Jonkus baimingai įsistebeilijo į pasmerktąjį ir kaip staiga nusisuko, kai batas sutraiškė vabalą. Jonkaus galvoje tikriausiai susirezgė mintis apie mirtį, jis vėl ėmė vartyti kastuvą, vienu mikliu judesiu atsistojo ir kabino molį lauk iš duobės. Vėl pažiūrėjau į laikrodį – ėjo septinta minutė, kai ilsimės. Tas batas, pro kurį matėsi įjuodę pirštai lyg mažos bulvikės, metėsi kairėn, Albinas pasikėlė ir su džiaugsmu ar piktu įniršiu stvėrė kastuvą ir kasė. Ir aš pakilau ir kasiau, nes laikas duobėje buvo toks pats nenumaldomas, kaip ir ten, ant žemės.

       Mušinskas, Danielius. Kol išaušta rytas: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt