|
<< Atgal
Danielius Mušinskas
Novelės iš knygos KOL IŠAUŠTA RYTAS
Gyvenimas kaip sniegas akyse
Eglinė praustuvė
Duobėje ir ant žemės
Į viršų
Gyvenimas kaip sniegas akyse
Keliaudamas dvidešimt metų, ne sykį mačiau
seną žmogų, bet niekada negalvojau - ką regi jo akys, į ką tiesias jo rankos, kaip
geria vandenį jo sudžiūvusios lūpos... Bet jeigu kas paklausdavo, į ką panašus
senas žmogus, kažkodėl nedvejodamas atsakydavau į didelę pamiškėj niūksinčią
eglę, kurios šakos vakarais priglobia juodus paukščius... Tie juodi paukščiai dabar
ir laksto virš temstančios kalvos, ežeriuko, besislepiančio už paraudusios beržo
viršūnės, virš seno trobesio ir mano įkaitusių akių. Jos jau kelintą kartą
apibėga pamiškę, nulydi žemai pakibusius debesis ir sutinka senio akis. Baltas ir
tiesus jis sėdi pintame krėsle trobesio viduj, žvilgsniu sekioja mano pirštus.
Tu norėtum dabar meškerioti, sako jis.
Nebūtinai. Man visai nesvarbu, ką daryti.
Gerai, taria senis.
Jis nušliaužia su savo krėslu į kitą trobos
galą, susiieško peilį, pjauna bryzą lašinių, susmulkina, atsilaužia duonos ir vėl
atslenka prie lango.
Aš užkąsiu, sako jis.
Užkąsk. Aš nenoriu.
Gerai,- taria senis.
Ir kai atitraukiu akis nuo to senio, saulėlydis
krenta ant mano veido. O apačioj, už beržo viršūnės, neramiai šiaušiasi
ežeriukas, lyg kalbėtųsi su paslaptingai ošiančiom eglėm. Sunki ir nesuvokiama toji
medžių ir vandens kalba. Net tyla atsitraukia prieš ją, ir burnoj pajunti sausą
kartėlį.
Tu galvoji, kodėl čia dirbi, išgirstu
žodžius.
Hm. Galvoju.
Gerai, taria senis. Galvok.
Ir iš tikrųjų, kodėl tiek bastęsis, nei iš
šio, nei iš to papuoliau pas šitą senį, į jo ilgą, monotonišką ir skurdų
buvimą. Net gyvenimu nepavadinsi visa tai, kuo jis trupina laiką. Ir joks gailestis,
jokia malonė nepririš manęs prie to vienatvės būsto. Niekada iki šiol negyvenau su
juodais paukščiais, tūpiančiais į pamiškės eglę.
Gražus jis, taria senis, įtemptai
žvelgdamas į virš tamsėjančio miško sklendžiantį vanagą.
Žiūriu.
Gerai, sako jis, vėl kramtydamas lašinius.
Su šituo jau baigta, eik prie kito.
Kur skubi? šypteliu.
Senis sukruta savo krėsle, duoną ir lašinius
pasideda ant kelių, rankom atsistumia nuo sienos ir rieda prie kito lango.
Dabar šitą, sako jis, ir aš vėl kamšau
pakulom išpuvusius rėmus ir sau kartoju sutvarkysiu jo langus ir dingsiu. Išeisiu,
nieko netaręs, kaip ir užėjau, vandens atsigerti.
Senio akys nuleistos, įsmeigtos kažkur į grindis
ar į duoną ant kelių. Sėdi it viduramžių asketo skulptūra. Jis toks ir yra, jis
skulptūra kas teka jo marmurinėmis gyslomis? Ar jis turėjo kada nors moterį ir
vaikų? Gal jie numirė. O gal jis nepanoro kraustytis į miestą, jam ramiau kaip
laukiniam gyviui baigti dienas čia. Kas nors netyčia užklydęs padės jam numirti,
užkas ir žemę sulygins. Vargu ar prašys jis kryžiaus, gal norės, kad jo lauką ir
kapą apsėtų rugiais.
Galvoji apie mane, išgirstu balsą.
Šiaip sau, o ką?
Nieko, taria senis. Galvok.
Prieš sutemas dar sykį nušvinta saulė, raudonoj
šviesoj aprimsta ežeras, prityla ir medžiai. Kamšau jau paskutinį langą, nebepūs
šaltas vėjas, nebepūs. Įsižiebia trapi kibirkštis ir senio akyse kuo jis dar
tiki, kuo? Gal jis ieško žodžių, kuriais maldaus mane pasilikti kitai dienai. Kokia
tai būtų beprasmybė tapti šešėliu juodojo paukščio. Bet gal šitas žmogus
laimingas, gal jis savo laimę semia iš savęs, iš to pačio giliausio šulinio, kurį
mes kiekvienas turim. Gal tie juodi vakaro paukščiai, tūpiantys į temstančią eglę,
atneš ne mažesnę viltį negu pavasariniai vieversiai. Kas žino, kas?
Tu manęs nepaliksi šį vakarą, taria
senis.
Kodėl?! rikteliu.
Langų dažyti nereikia, bet stogą užlopysi.
Lentų rasi pakištų po eglėmis.
Kaip išmaldą. Aš tai padarysiu kaip išmaldą,
atsisuku į jį, ir mūsų akys susitinka.
Ne, taria lėtai senis, ne. Paskui
nuleido galvą ir ilgai tylėjo. Ir vėl jis buvo kaip viduramžių asketo skulptūra.
Gerai, pasakiau. Bet poryt tave aš
tikrai paliksiu.
Poryt, teištarė senis.
Tas vakaras juoda nykuma grimzdo į užgesusį
ežerą, į miškų ir laukų gelmę, į seną trobesį ir jo puvėsių išėstą širdį.
Senis, kuris sėdėjo krėsle ir abiem rankom laikė savo didelę, tarsi negrabiai iš
medžio ištašytą galvą, tas senis buvo šio trobesio širdis, ir aš girdėjau jos
nerimastingą plakimą.
Aš tave įžeidžiau, pasakiau tyliai.
Atleisk.
Nežinojau, ką daugiau pasakyti. Nebuvo žodžių.
Tik trumpa mintis, kad tas žmogus gyvena savo gyvenimą kaip medis. Šaknys jį iškėlė
iš žemės, šaknimis jis kvėpuoja, šaknyse auga ir jo mirtis. Bet kol ji užaugs, kol
ji subręs ir ateis, tas senis privalo gyventi... Papurčiau galvą tai ne mano
mintys, gal to seno žmogaus, gal tos trobos arba to juodo miško. Čia viskas
persismelkę vienu buvimu ir trobesys, ir gamta, ir tas žmogus. Netgi tyla čia turi
kažkokią savo spalvą, ir nors netiksi laikrodis, jauti, kaip trupa žemės, oro ir
laiko luitas. Pirštais tai jauti, kurie stipriai įsikibo į stalą.
Aš vėl nudūriau akis pro langą.
Gerai, ištarė senis. Tu pas mane
atėjai, ir aš tau viską atleidžiu.
Nes tu esi mano sūnus, staiga vėl tarė
senis. Mano sūnus, aš gerai žinau.
Jis ryte rijo mane akimis. Ir aš nesipriešinau
taip, aš esu tavo sūnus, nes kiekvienas vyras turi turėti sūnų; taip, aš esu tavo
sūnus, nes mus sujungia žemė ir virš jos plaukiantys debesynai, nes vidurnaktį mes
žiūrim į tamsą ir girdim jos balsą, kuris dieną ištirpsta besotėj gyvenimo
ertmėj; taip, aš esu tavo sūnus.
Mano pasaulis yra didelis, kalbėjo senis.
Ir ežeras, ir miškas, ir žemė. Ir aš dar nepavargau, aš niekada nepavargsiu. Aš
turiu sūnų, kuris gyvena su manim, mes kasdien apeinam mišką, mes sėjam rugius, mes
išplaukiame valtimi į ežerą, mes žiūrim, užvertę galvas, į dangų, ant mūsų
krenta lietus ir didelis baltas sniegas...
Jis pritilo, užsimerkė ir vėl kartojo ir
didelis baltas sniegas, jis krenta, o štai mano ežeras, mano miškas, mano gyvenimas ir
mano sūnus, mes kartu sėjam rugius, išbraidom žemę ir dangų, štai mano ošiantis
pasaulis, aš jį turiu...
Mušinskas, Danielius. Kol
išaušta rytas: Novelės. Vilnius: Vaga, 1979.
Į viršų
Eglinė praustuvė
Kai pasilenki, į galvą subėga kraujas ir viskas
ima suktis, suktis, vis greityn ir greityn, ir kažin ar kada jau besustos...
Aš naktimis nekliedžiu, netgi nesapnuoju nieko,
turbūt vienas toks tesu, ir mane visi užbadys pirštais, murma sau Anielius,
žingsniuodamas po kiemą.
Praustuvė, kurią ruošiausi nupiešti, vis dar
tebestovi savo vietoje, ir aš ją nupiešiu kada nors, o gal net dabar. Ji tokia jauki ir
vienatviška, ar kaip čia, ji tokia vangogiška su tom savo margom ir šleivom kojom, su
cerata, su kibiru vandens, su atlošu iš faneros ir pagaliau su stikline, iš kurios
geriu ir aš, ir tėvas su motina, Anielius ir visi, kas tik nori. Tokia yra praustuvė,
bet argi iš tikrųjų ji tokia yra...
Tyliu visada, kai matau kitus už mane kalbančius,
bet dabar rytas, ir niekas už mane nepakalba; einu prie praustuvės, pilu stikline
vandenį į puodą. Lėtai, kokią dešimt stiklinių, Ateina tėvas iš kito kambario ir
graibosi kažko. Gal prakurų ugniai.
Ar šiandien mes kalbėsime apie ką nors
nežinau, bet tylos neištversime, ir Anielius pasakys: iš pat ryto nėra dūšiai
vietos,- kada nors jis vis tiek taip pasakys, ir reikės šnekėti.
Dabar jau prausiuosi įkišu rankas į puodą su
vandeniu, ištraukiu ir spaudžiu prie veido, argi tai kaip nors kitaip pavadinsi?
Tėvas vis kažko graibosi, toks yra rytas, bet vakaras bus negreit.
Tėvas prasitaria: reikia pirkti paltą žiemai; aš
linkteliu galvą; galėtų ir nepirkti, išeičiau su senu, bet kaip uždrausi savo
triūsą į gerą daiktą iškeisti, o ir pinigus pragerti gali, pats prisipažino.
Anielius sako, kad viską galima nupiešti, kaip ir
aprašyti, tik reikia kažko atsižadėti arba netekti, reikia kažką labai mylėti, o
kažko lygiai nekęsti. Arba reikia eiti vienam anksti rytą į patekančią saulę, o
parėjus suimti abiem rankom galvą ir ją daužyti, daužyti tada gal kas nors ir
išeis. O nenupiešus visko kam ir būti? Tačiau lieka visada nenupiešta tai, kas
virpa, plazda ir skrenda tyliau už bet kokį paukštį. Tą aš jau tikrai gerai žinau,
sako Anielius, kieme užversdamas galvą į viršų.
Kartais svarbu neužmiršti, kur stovi praustuvė,
kiek ji turi kojų, kokios jos nutaškytos, net muilu nenuplaunamos. Kartais tai svarbu,
kaip ir šįryt, nes bus vakaras, su tėvu gersim po burną, ir aš eisiu į stotį
važiuoti. Kur? Į žmonių pasaulį, kad po metų parvežčiau tėvui savo rankas ir
parodyčiau štai jos, dvi, į kurias norėjai įdėti visą save ir daug daugiau, bet
tos rankos tuščios, ir visas gyvenimas vėjais...
Dažnai žmonės neverkia, kai jiems labiausiai
reikia išsiverkti; ir todėl praranda kažką savy, ima neapkęsti. Mane tėvas mokė
verkti tada, kai širdis verkia. Argi blogai mokė? Tik reikia aiškindavo tokią
stygą turėti sieloj, nebūtinai gitarą, o tą stygą užgavus, teka saulė, lyg
tekėtų paskutinį sykį, ir tada pajusi ribą tarp visko ir verksi.
Paskui ateisi prie savo praustuvės ir nusiprausi,
kaip šįryt. Būsi švarus šventam ir juodam darbui užgimęs.
Jau sakiau, kai žmogus pasilenkia, jam kraujas į
galvą subėga; aš dabar pasilenkęs prausiuosi, ir aplinkui sukasi. Tėvas jau nieko
nebesigraibo, tik žiūri į mane ir į vandenį, lašantį nuo mano veido ir akių.
Paskui tėvas mato Anielių, kuris sukiojasi po kiemą, užvertęs gauruotą galvą
aukštyn. Tėvas lyg tarp kitko:
Važiuosim šiandien miltų.
Ar į malūną?
Į malūną, kiaulėms. Kiekvienas po maišą ant
dviračio.
Gerai, sakau, kabindamas lino rankšluostį
ant vinies. Išeinu į kiemą baltas, kaip ir išaušęs rytas, ieškau dviračio, tačiau
galvoje praustuvė, ji eglinė, tik atlošas iš faneros; praustuvė daiktas, bet ar
tik? Anielius spokso į mane. Jis irgi norėtų keliauti į malūną, bet jo rankos dar
visai plonos. Gal todėl jis myli mintis apie keistas linijas ir baltas, žydras, juodas
spalvas.
Kas padarė praustuvę? klausiu tėvo, kai
jis išlenda iš daržinės su dviračiu.
Aš. Tik seniai, tuoj po karo. Atsimenu, ant tos
praustuvės padėdavo paskerstos kiaulės galvą, kraujas lašėdavo į kibirą, bet aš
tada matydavau vien tik kiaulės snukį prasišiepę dantys, raukšlėtos akys... Taip
būdavo žiemą, po Naujų metų, ir šilta mėsa prikvipdavo visas namas.
Kiekvienas rytas ką nors atneša su savimi, bet
dabar diena, ir Anielius murma, jog niekada nekliedi. Matau, kaip tėvas nusisuka nuo
manęs, lenkiasi prie dviračio ir šneka:
Tu visai be reikalo apie tą praustuvę.
Aš tyliu; jau per vėlu netylėti, o ta kiaulės
galva, kas ji? gal tik prisiminimo forma, o turinys, koks jis?
Tėve, kodėl tu taip sakai, kodėl?
atsigręžia į mus Anielius.
Nutilkit jūs abu! Ne jūs turit prisiminimais
gyventi, džiaukitės tuo!..
Pažiūrėjau į tėvą, jis paleido dviratį, nuėjo
į daržinę ir ten atsisėdo. Rytas ir diena staiga sustingo virš mūsų galvų. Kažkas
pasakė, kad daiktai, kaip ir žmonės, nelaimingi, kai juose prisiminimai gyvena.
Anieliaus akys sminga į mane, nes ateis naktis, ir jis vėl kliedės vaizdais žmogaus,
kuriam veidu teka kraujas ir kuris verkia, palinkęs prie praustuvės. Dviratis dabar
išsitiesęs vidury kiemo, tik vienas ratas sukasi. O paskui sustoja, būna juk tokia
spengianti tyla, kas atspės ją?
Einu į kambarį, puode vanduo dar tas pats, įmerkiu
vėl rankas, o prieš daugelį metų? argi aš tada turėjau rankas? Tėvas turėjo
rankas, motina, Anielius?
Ne! Ne!
Matau, kaip virsta į ledą vanduo tarp mano
pirštų, paskui vėl atitirpsta ir krinta ant eglinės praustuvės: taip! taip! taip!
Mušinskas, Danielius. Kol
išaušta rytas: Novelės. Vilnius: Vaga, 1979.
Į viršų
Duobėje ir ant žemės
Buvo pats vidurdienis, ir automobiliai švokšdami
šliaužė į kalną, ir tyla tvyrojo karšta, tarsi persisunkusi garu ar prakaitu. Dangus
ligi kraštų mėlynijo, nežadėdamas nieko naujo iki pat vakaro. Stypsojome duobėje,
atsirėmę į kastuvus, nežiūrėdami vienas į kitą. Nebuvo nė kiek sunku, gal tik
drėgnas molis traukė atsisėsti, ir mes trise ištiesėm kojas. Albino, jis sėdėjo
priešais mane, auliniai buvo suplyšę, mačiau jo juodus, įdiržusius kojų pirštus.
Tie pirštai panašūs į mažas, žemėm aplipusias bulvikes, ir aš iš lėto
nusišypsojau. Ir apskritai ta situacija, tas sėdėjimas buvo neįprastas ir keistas, vos
tvėriau nepratrūkęs juoku. Tik užvakar susipažinau su jais Albinu, kuris dabar
sėdi priešais mane, nuleidęs galvą, pasišiaušusius ant viršugalvio jo plaukus
baltina saulė, jis visąlaik tyli, ir Jonkumi jis tupi, apžergęs kastuvą, duobės
pakrašty, jo lūpas irgi puošia šypsnys, jis iškasė giliau negu Albinas ir negu
aš. Mane čia atvedė brigadininkas, žilsterėjęs vyras, gerokai išmetęs, pūsdamas
svaigų kvapą, jis mane atvedė lyg kokį vaikigalį ir pasakė:
Štai, vyrai, išrausit duobę, būsit šį tą
uždirbę.
Jau trečia diena kabinam molį. Pradedam devintą
ryto, o po valandos rankove braukiam prakaitą. Eidamas tuo keliu, kuriuo švokščia
mašinos, dabar mūsų galvų nematysi.
Bet mes tebesam nepažįstami. Albinui ir Jonkui aš
esu cypliukas, per vasarą norįs užsidirbti pinigų ir nusipirkti kokį nieką.
Užtikrinu, jog taip jie galvoja. Šiaip mes esam vienodi lyg tie mūsų kastuvai.
Tačiau, keista, kiekvienas jautėm slapčia savo pranašumą. Net Jonkus, kuris prieš
savaitę parėjo iš psichiatrinės, šypsojosi šypsena, reiškiančia jo pranašumą. Ir
iš tiesų jis buvo iškasęs giliau. Tačiau visa tai tik tarp mūsų. Brigadininkas
galvoja, jog mes jau susidainavom ir per dešimt dienų padarysim mėnesio darbą. Aš jį
mačiau dar porą sykių vakar ir šiandie, jis visada kreipiasi į Jonkų, o man sako
Moksleivis. Nežinau net jo vardo, brigadininkas, ir tiek.
Dabar karštis pargriovė mus duobėje, ir aš
neištvėręs paklausiau:
Jonkau, kaip tavo kastuvas, nekliba?
Jo akys buvo kažkur iškeliavusios. Gal su tuo
mėlynu dangum į tolimus ir didelius pasaulius, o gal jį kamavo prisiminimai vakar
graži moteris sustojo prie mūsų duobės, teištarė Jonkau, Jonkau ir toliau
nupėdino keliu. Jonkus buvo bešokąs paskui ją, bet staiga jo veidas užsiplieskė
raudoniu, ir jis ilgai kabino molį nesustodamas, neatsikvėpdamas. Dabar Jonkus
lakoniškai atšovė nekliba ir vėl spoksojo kažkur tarp savo kojų. Man
pasirodė juokingas tas jo lakoniškumas, ir aš prikandau lūpą.
Gal cigaretę? paklausiau.
Ne, vėl sausai sutraškėjo Jonkus; jis buvo
panašus į mažą žmogų iš kažkokios absurdo knygos. Kas keisčiausia, ir Albinas
buvo panašus į tokį žmogų. Kuriam velniui, galvojau, kasti duobę, jei kasi ir
niekini save. Aš galiu kabinti tą molį kad ir tris šimtus metų, man viskas nė
motais. Tiesa, sykį į mūsų klasę atėjo naujas mokytojas ir po valandžiukės garsiai
pareiškė:
Nieko nemokat, dykaduoniai. Jums griovius kasti,
o ne suolus trinti.
Jis buvo švarutėlis, tas mokytojas, jis niekada
rankose kastuvo neturėjo, todėl jo veide ir spindėjo tokia grakšti panieka kastuvui ir
griovių kasėjams. Mokytojau, o jūsų rankos kaip baltos pirštinaitės, kažkas
atšovė, ir tuo viskas pasibaigė.
Bet Albino ir Jonkaus neįstengiau suprasti. Tik
galvoj vis sukos mintis, jog savo rankom iškastoj duobėj kartais esti daugiau tiesos,
negu kitų supiltame kalne. Ir dar norėjau paklausti Jonkų, kaip jam buvo toje
psichiatrinėje. Turbūt ramiau negu čia. Ten negalėjo prieiti graži moteris ir
pasakyti Jonkau, Jonkau... Ten užteko būti savimi, o čia to per maža. Čia yra
daug prašmatnių galimybių, ir gali niekinti save, kad kiti jas išnaudoja, o tu
nesugebi.
Saulė kybojo tiesiai virš duobės. Pažvelgiau į
laikrodį ir sumečiau, jog sėdim penkias minutes. Albinas vis dar rūkė, ir, rodės,
mes jam nė neegzistuojam. Jis spokso į savo suplyšusius batus, paskui į dangų, jis
lėtas ir ramus. Bet tas ramumas netikras, ir kai mažas vabaliukas bėga per molio
grumstą, Albinas prispaudžia jį kulnu. Mačiau, kaip Jonkus baimingai įsistebeilijo į
pasmerktąjį ir kaip staiga nusisuko, kai batas sutraiškė vabalą. Jonkaus galvoje
tikriausiai susirezgė mintis apie mirtį, jis vėl ėmė vartyti kastuvą, vienu mikliu
judesiu atsistojo ir kabino molį lauk iš duobės. Vėl pažiūrėjau į laikrodį
ėjo septinta minutė, kai ilsimės. Tas batas, pro kurį matėsi įjuodę pirštai lyg
mažos bulvikės, metėsi kairėn, Albinas pasikėlė ir su džiaugsmu ar piktu įniršiu
stvėrė kastuvą ir kasė. Ir aš pakilau ir kasiau, nes laikas duobėje buvo toks pats
nenumaldomas, kaip ir ten, ant žemės.
Mušinskas, Danielius. Kol
išaušta rytas: Novelės. Vilnius: Vaga, 1979.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|