TEKSTAI.LT – tekstai – Danielius Mušinskas

Danielius Mušinskas

Novelės iš knygos „MĖLYNŲ DILGĖLYNŲ NAKTIS“

       Sugrįžimų žemė
       Kaltė
       Jie nugalės?
       Nakties balsų atšvaitai
       Saulėlydžio spalvos
       Upe pirmyn, upe atgal
       Diptichas apie kasdienybę
       Dvidešimt minučių nemigos
       Žemė, kurion negrįžtama

Į viršų

SUGRĮŽIMŲ ŽEMĖ
Balsams, kuriuos girdėjau aštuoniolikmetis

AŠ – JAUNAS, AŠ – ŽILAS

       Atėjo štai laikas, ir tiesiu ranką laukams, gėlėms, tarp kurių užaugau, kur savo širdį radau ir ryžtą. Braukiu ranka per veidą, jis karštas ir prakaituotas, gal net apsiverkęs. Šalia auga medis, tvirtom šaknim apkabinęs gelmę. Ten kadaise buvau kaip sėkla, kol išdygau, dabar aš čia, bet vėl mano akys neria tenai. Šimtą metų turėsiu, žilas būsiu kaip akmuo prie kelio, tik ta daina – giesmė liaunom viršūnėm, kamienais medžių... Negalėsiu pravirkti, delnu išlygint raukšlių. Ir atrodys – jau viskas, jau temsta, užsiveria miškai, mano pievos, kur ką tik nukirpti ėriukai. Bet tada atbėgsi tu, mažas vaikelis, basas, su vytele rankoj. Tai aš atbėgsiu pats pamatyti savęs šokinėjančio, zyliojančio palei tvorą, viską žinančio ir tokio gero, nepikto. Abu gersim pieną, – aš – žilas, aš – striukas vaikigalis, abu tokie nieko nežinantys, niekuo nesirūpinantys. Neateis kitoks jau laikas: stovės, žaliuos medis, – jis jaunas, gruoblėtas jis. Ir, žinau, pareis tada mūsų senoliai tuo pačiu keliu, tais pačiais gyvulėliais vedini, prie to paties medžio – jauno, žilo. Visi taip susirinks, visi gyvi, žiūrintys amžinai, kaip tie medžiai, kaip gyvulėliai. Nuaidės tada griausmas debesim, miškais ir skverbsis į gelmę, sušildys rankas, kieno šaltos, pabudins akis, kieno liūdnos. Išbėgs iš nakties apakę žvėrys, laižys pėdas, šauks; tada reikės eiti, palikti visus čia, prie šilto pieno, prie medžio šaknų. Tai ilgas kelias, regiu, ir vienintelis: į kalną – nuo kalno, į kalną – nuo kalno. Kaip dabar, ranka už rankos, šiū – čia, šiū – ten. Palydi motinos akys, žvaigždės ir ežerai. Išplauna lietus akis, galvą, kojas numazgoja; visada kelias lengvas. Karo, sako, niekada nebebus, visada taip tylu, bėga vanduo, smėlis tarp kojų, tarp pirštų. O laikas irgi vanduo, ir smėlis. Ir tada, kai žydėjom gėlėm pievose, ir dabar, kai bėgam vilkais, ieškom, kaukiam ilgom naktim. Tai tas pats vienintelis kelias, tas pats ošimas, o ateis diena – vėl medžiais svyruosim prie kelio, žemės gelmėj upeliais srovensim. Bet dabar svyra ranka, vėl ją keliu aukštyn, tiesiu laukams, gėlėms, tarp kurių mano tvirtas ryžtas, mano balsas – kalbėti žodžius, mano žingsnis – skubėti tolyn ir jausti trupantį grumstą, kylančią žolę. Mano žingsnis, jį lydi (kas to negirdi!) jautrių stygų šauksmas, balsai, kad nebebūtų aplink gąsdinančios tylos, žingsnių atgal, kad nebebūtų. Vardų gal nereikia; tai aš – jaunas, žilas, tai ji,– jos ranka – mano rankoj; taip vienas švelnus žodis, vienas nerimas. Aukštoj žolėj nurimsta krūtinė, varva beržų sula tavo lūpom, sidabrinė spalva žydi akyse, mes paliekam pėdas giliai, o aidas virpa, atsišaukia tarp miestų, tarp kelių, kur darda senas vežimas. Šienas kvepia žemuogėm, tyliai skamba jame žiogų pavakarės. Rankose kirvis medžiui nukirsti, druskai sudaužyti. Seniai jis pirktas, auksarankio nebylio dirbtas. Palengva traukia sartis, trumpas jo žingsnis, rytoj dar trumpesnis. Julija, padėjus galvą ant kelių man, ilsisi, ieško danguj keistų ženklų, kurie pasakytų, ką galvoja Marius ir ką veikia dabar dideliam mieste. „Išeis mokslą ir sugrįš.“ Tvirtai Marius laikydavo rankoj kirvį, akmens, jo ranka leisto, niekas negalėdavo įžiūrėti. Bet jis niekur nedings, dar metai – ir grįš. Julija, žinau, dabar galvoja apie jį, ir jai aplinkui nėra nieko, nei žydro dangaus, nei manęs. Aš paleidžiu vadžias iš rankų, sartis senas, jis žino kelią namo, visą amžių tas pats kelias, tie patys medžiai. Vėl vartau rankose kirvį: jis medžiui kirsti, druskai susmulkinti. Tėvas juo daug nukirto tvirtų eglių, pušų, bet jo širdis, kaip ir mūsų, dažnai verkė, ir jis troško apkabinti visus kamienus, išgirsti jų balsus, išgauti jų paslaptis. Tėvas niekada nesakė, kad pasauly tylu, kad upės teka tik šiaip sau ir kad tyli nukirstų medžių rievės. Jis niekada savo širdim to nesakė. Aš žvelgiu į tarp ratų negreit bėgantį kelią, o kažkur ten kyla didžiulis gausmas, vis artėja, skverbiasi į krūtinę, į širdį. Aš iššoku iš vežimo, pamiršęs Juliją ir viską, kas man iki šiol rūpėjo, ir pasileidžiu bėgti. Mane pasitinka Mariaus balsas, jis stiprus, bet dabar kažkodėl dreba ir kartoja:
       – Eikim tenai. Eikim tenai.
       – Kur tenai? – klausiu Mariaus.
       Jis ima už rankų, nieko nesako ir veda tarp namų, kurių viršūnės kažkur aukštai susilieja. Mes lipame laiptais ilgai, visą laiką, o balsai tilsta, tilsta gausmas. Marius suklumpa, iš jo rankų iškrinta dvi lazdelės, kuriomis jis be gailesčio mušdavo būgną. Dabar jis sėdi ant laiptų taip keistai, lyg miręs, o aplinkui nė gyvos dvasios, jokio žmogaus.
       – Mariau, kas tau? – klausiu.
       – Nieko. Aš pavargau, aš – jaunas, aš – žilas; girdi, kaip dūžta būgno lėkštės? Jos dega, jos mano krūtinėj, užgesink jas. Užgesink!
       – Mariau, čia ne tu?! Aš paliksiu tave tuoj; ten namuose laukia Julija, rašo laiškus tau, ji verkia dabar, supratus viską. Tu jau nebegyvas, Mariau. Aš paliksiu tave vieną, tu užmiršai, kaip šlama pakelėse beržai, kaip tyli apsamanoję akmenys.
       – Tu išdavei mus, Mariau. Išdavei tylą, šiltą pieną, tekantį lūpom. Daugiau tu nieko negalėjai netekti.
       Aš suspaudžiau kumštį ir keliu jį virš Mariaus galvos, bet jis žiūri gailiai į mane ir, nors jo veidu rieda ašaros, jis tyli.
       Lėtai grįžtu prie seno vežimo, kur verkia Julija, kur kirvis medžiui nukirsti, druskai susmulkinti. Į rankas imu vadžias ir matau, kaip tarp sunkiai besisukančių ratų slenka kelias. Šienas čia kvepia gėlėm ir žemuogėm, kaip ta pieva, kur sutinku save basą, šokinėjantį, pamiršusi, jog esu žilas, jog seniai man rankos grubios, kaip to medžio žievė. Subėga pas mane ėriukai, ką tik nukirpti, remia kaktas į delną... O iš gelmės ateina giesmė, daina visų mūsų, rieda liaunom medžių viršūnėm ir primena: aš – žilas, aš – striukas vaikigalis. Lūpų kampučiais varva šiltas pienas, krinta dideliais lašais ant žemės ir susigeria tenai į gelmę. Taip grįžta atgal mano senukas, mano tėvas, aš – mažas vaikigalis taip šokinėju apie gruoblėtą nenukirstą medį.

Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

KALTĖ

       – Čia kaip laive ant jūros, – sako Romas ir išsišiepia patenkintas.
       – Jūroj daugiau mėto, o čia – ne. Čia geriau, – šypsosi Antanas, tarsi žinotų, kaip ten yra iš tikrųjų.
       Tik Julija kažko tyli. Ji apžiūrinėja sienas (mergiotiškas įprotis) ir net išsigąsta varinio velnio, kuris šypsosi tiesiai į ją.
       Augustas tuo tarpu neša alų: du bokalus ir paskui dar du, ir visi pučia baltas putas, geria. Prie gretimo staliuko švarus seniokas gurkšnoja limonadą. Jis vienas. Tiesa, jis rūko ir leidžia dūmų kamuoliukus palubėn, ir žiūri į Juliją ir Romą, Antaną ir Augustą. O paskui klausia:
       – Atsiprašau, kiek valandų, sūneliai?
       – Aštuonios jau.
       – Žinot, man toks gyvenimas patiktų, – sako Antanas. – Gurkšnoji alų ir jauti, kaip jis tau kraują kaitina. Ir malonumas, ir galvos niekas nekvaršina. Be to, jei nori, filosofu apsimeti: juk nieko neprarandi, laikas reliatyvus.
       – Iš tikrųjų neblogai, – sako Romas. – Gal pasiliekam aludėj amžinai?
       – Šito tai jau nebus, – juokiasi Julija, – praėjo šventieji laikai, kai aludėj galėjai gyventi. Ir dar ne bet kaip – su nuotykiais.
       – Aš dvidešimto amžiaus muškietininkas! Aš išvaduoju visus nuo mokyklų ir fabrikų ir kviečiu į aludę! Tegyvuoja bokalas alaus! – jau garsiai sušunka Antanas.
       Visi patenkinti šūkiu, net nepažįstamas seniokas ima šypsotis. Tada jie pakyla ir išeina iš aludės laukan, ir eina gatve, o ne šaligatviu. Augustas kramto lūpas ir nori kažką sakyti, bet tyli. Ir jie visi tyli, nes nebežino ką sakyti: aludė liko toli, pamiršta, o pro šalį pirmyn ir atgal skuba žmonės, tarsi nematydami jų. Galbūt tie žmonės pavargę nuo darbo ir nuo geliančių minčių apie save.
       O tas kelias, kuriuo eina, atrodo toks keistas. Augustas prisimerkia ir regi, kaip prieš keletą metų jis vakarais čia skraidė dviračiu. Tada nebūdavo spengiančios tylos, jis visada pasitikdavo iš darbo grįžtančią motiną. O dabar daug kas pasikeitė, ir jis mano, jog laikas maža atneša paguodos. Motina visada pasižiūri į jį liūdnom akim, tarsi jis būtų nebe tas, svetimas ir su šalta širdim. Tada Augustas vos tvardosi, tačiau tyli ir palieka motiną vieną. Jis eina į gatvę ir nori pamiršti viską, net tuos prisiminimus, kurie geri ir todėl graudūs. Jis susitinka Romą, Antaną arba Juliją ir vienišumas dingsta. Jie kartais žiūri vienas kitam į akis, bet niekada neatveria savo širdgėlos.
       – Jeigu mes apsikabinsim ir pravirksim, nuo to nebus lengviau. Geriau visada tylėkim ir būsime lygūs ne tik savo džiaugsmu, bet ir savo skausmu. Mes pagimdyti jautrumo sužeistom širdim, mano tėvas rašė eiles, kai buvo toks kaip mes... – kalbėjo Augustas ir tik paskui išvydo, kad šalia jo nieko nėra. Jis suprato, kad Romas ir Antanas negali šitų žodžių klausytis, kad šitie žodžiai yra tik draskoma širdis. Tą vakarą jis nuėjo į aludę vienas ir nebeprisimena, kaip sugrįžo. Tenai kiekvieną vakarą pilna atgailaujančių, kurie pravirksta išgėrę butelį. Jis matė, kaip rieda jų skruostais ašaros, bet argi jos tikros, ar jose gyvenimo druska? Kas daug kenčia, tas niekada kitiems matant neverkia. Augustas prisiekė daugiau neiti aludėn ir nekalbėti apie tai garsiai.
       Dabar Augustas atsimerkia, pažiūri į draugų veidus; jie visi dar be šypsenų, rimti. Kažkur neaukštai jau kabo nakties tamsa, kuri netrukus apkris laukus, žmones, o tyla nusidrieks iki pat žvaigždžių. Reikia skubėti, nes paskui bus vėlu, ir Augustas šūkteli:
       – Pirmyn, muškietininkai! Paskui mane! – ir pasileidžia neatsigręždamas, žinodamas, kad bėga ne vienas. Gatvė lygi, ir jis nejaučia, kaip kojos skrenda pirmyn, tik pro ausis lekia vėsa ir vėjas. Jis šypsosi ir vis greityn, greityn, kol išgirsta Julijos juoką, tarsi savo. Tada Augustas bėga lėčiau, o šalia ir Antanas, ir Romas, ir Julija. Tamsa jau gaubia medžių viršūnes ir, kol jie pamatys ežerą, bus visai tamsu. Augustas jaučia, kaip spindi visų veidai. Jis žiūri į Juliją ir į jos krūtinę; kurioj be paliovos daužosi širdis, ir Julija jam graži kaip niekad. Jos raudonas megztinis tarsi ugnis, ir Augustas jaučia savyje dvigubą jėgą, ir jis griebia Julijos ranką, ir šaukia:
       – Greičiau, greičiau!
       Jie skriste skrenda, jų veiduose užmarštis ir palaima, o priekyje tyvuliuoja tamsa. Tai ežeras, ir jie nustemba, kad toks ramus, tylintis tarsi susimąsčiusios žemės akis. Bet tai dabar neturi reikšmės: Augustas vikriai numeta batus, kelnes, marškinius ir brenda gilyn. Paskui krinta ir daužosi vandenyje kaip ką tik pagauta žuvis.
       Prie namų slenksčio Augustas pamato motiną. Ji sėdi kieme ant suolelio, ant to paties, kurį jis sukalė anksti pavasarį, Augustas atsisėda šalia motinos ir tyli. Ta tyla – kaip užmarštis, visada gera: ar verki, ar juokies.
       – Jau vėlu. Kodėl nemiegi, mama? – lėtai sako Augustas ir jaučia, kad tie žodžiai visai nereikalingi.
       Paskui vėlei viskas nutolsta, tarsi apsigaubia sapno šydu ir sunku suvokti, ar tai tikrovė, ar tai jau kažkada matyta, išgyventa. Juk kartais grįžta vaizdai, kuriais jau gyvenai ir kuriais nebegali patikėti iš naujo. Augustą apima baimė, toks šaltas virpulys, ir jis sugriebia motinos ranką:
       – Mama, kodėl nemiegi? Jau labai vėlu.
       Motina vis tyli, ir Augustui baisi ta tyla; jis pašoka nuo suolelio ir bėga į kambarį. Ant stalo didžiulė netvarka, o pakrašty dailiai sudėtos visos tėvo nuotraukos. Jų nedaug, tik trys mažutės. Augustas užsidengia veidą rankomis, krinta į lovą ir kartoja:
       – Aš čia niekuo dėtas, mama, aš niekuo niekuo...

Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

JIE NUGALĖS?

       Prieš tai aš kiekvieną naktį mačiau mėlynus, didžiulius veidus. Rytais jie išnykdavo, o kai išvažiuodavau į didįjį vieškelį, manęs jau nebepersekiodavo niekas. Aš būdavau laisvas. Būdavau vienas ir laisvas... Bet vakare aš turėdavau grįžti ir, kai įžengdavau į savo namus, aš jau nebenorėdavau gyventi...
       Romas iškreipė lūpas, lyg į jo burną staiga pateko rūgšties.
       – Gal nori išgerti? – paklausiau.
       Žinai, duokš. Tik vandens nepilk.
       Sėdėjau šalia jo lovos ir žiūrėjau į didelę juodą galvą, kuri lėtai atsilošė, prasivėrė apystorės lūpos, paskui staiga linktelėjo žemyn, ir prieš mane vėl buvo Romo plačios akys, kurių taip ir nepamilo Julija. Ji gyveno aname didžiojo vieškelio gale, į kurį neria raudonas motociklas. Argi kas žino, kodėl taip beprotiškai greitai lekia raudoni motociklai, – pamaniau rydamas deginanti skystį.
       – Žinai, Juzumas ir jo brolis nebijo važiuoti, – lėtai ištarė Romas. – Jie nebijo, bet jie nenugalės...
       – Nenugalės. Juk tai didysis vieškelis, o ten... – ir aš staiga prikandau liežuvį. Bet mintys galvoje jau šoko savo šokį, nepriklausomą nuo manęs, nejutau, kaip susigniaužė kumščiai, ir aš prisiverčiau paniekinti save. Tačiau manyje kažkas vis kartojo, kad ten, aname vieškelio gale gyvena Julija ir todėl nenugalės Juzumas ir jo brolis, nenugalės Romas, nugalėsiu aš arba... Ir aš nežinojau, kas...
       – Nugalėsiu aš, – pasakė Romas.
       Nugalėsiu aš arba... – kartojau sau ir pirmą kartą supratau, kad akimirka būna tokia pat sunki kaip ir amžinybė.
       – Nugalėsi tu, – pasakiau garsiai. – Tau nėra ko prarasti. O Juzumas ir Vikis – broliai, jie saugos vienas kitą, kad neužsimuštų...
       – Bet ir jie gali susitarti ir vienas jų blokuoti kelią... Tada...
       – To nebus. Dar išgersi?
       Aš pyliau į mažytę taurelę bespalvio gėrimo, iš butelio tekėjo, man rodės, raudonas ir tirštas skystimas, ir paskui jį Romas pylė sau į burną ir rijo, pūtė karštą orą, sakydamas, kad daugiau nereikia, kad dar kelios valandos,– ir prieš akis didysis vieškelis, kuriame kažkas nugalės. Bet kodėl tas kažkas turėtų būti Romas? Ne! Ilgiausias kelias juk į meilę, ir todėl žinau, kad niekas nenugalės, nors Juzumas ir jo brolis Vikis metė burtus, ir aš jau žinau, kokie tai burtai – vienas jų žus kartu su Romu, o gal ir nežus. Tuos burtus sugalvojo Juzumas ir dabar gal jau prakeikė save, jeigu lemtis atsigręžė į jį patį. Tačiau Romas nieko nežino, jis ilsisi minkštoj lovoj, kalba apie lenktynes, jo plačiose akyse vaikšto Julija, kelia savo baltas permatomas rankas aukštai virš galvos, paleidžia banguojančius plaukus ir bėga kartu su vėju į tylų, miegantį ežerą... Visa tai mato Romas ir slepia tą reginį savy.
       – Kad tik greičiau ateitų ta valanda, – sako Romas.
       – Tenai mūsų laukia daugybė žmonių. Kažkas išplepėjo apie lenktynes.
       – Niekis, – sako Romas. – Nesvarbu.
       Manęs niekas nesulaikys, galvoja Romas. Beprotybės niekas negali sulaikyti, nes ji kartais yra pats didžiausias troškimas, didesnis negu visas gyvenimas. Ir aš pamatysiu Julijos akis, visą jos veidą, ji sėdės ant mano motociklo, o jos permatomos rankos laikys mano galvą... Ir tada išnyks naktimis baisus pamėlęs veidas, jis nepersekios daugiau jokiame kely, ir Julija bus mano!
       – Tu sakei kažką? – paklausiau. Aš negalėjau susitaikyti su ta mintimi, kad Romas gali minėti jos vardą, matyti ją savo vaizduotėj, galvoti kažką apie ją ir svarbiausia tikėti, kad visa tai pavirs tikrove. Bet regėjimai ateina ir išeina nieko nepalikdami mums, gal tik keistą liūdesį.
       Matau, kaip Romas ritasi iš lovos, kelis kartus ištempia rankas, braukia plačiu delnu per savo garbanas. Jis žino, jog negali nelaimėti, ir todėl jo rankos nedreba. Aš spoksau į savo virpančius pirštus.
       – Nugalėsiu aš, Romai! Girdi, kas nugalės, girdi?!
       Romas staiga atsigręžia, ir jo akys artėja į mane.
       – Kvailai juokauji, – pagaliau sako Romas, tačiau jo akys kalba visai ką kita. Jis bijo manęs. Jis žino, kad kovą dažnai laimi trečiasis. Bet Romas kartoja:
       – Kvailai juokauji, ir tiek.
       Aš tyliu. Aš negaliu pasakyti, kad Juzumas ir Vikis metė burtus, kuriam iš jų įsiręžti į Romo motociklą, aš negaliu to pasakyti, nes išduosiu save. O juk savęs neišduoda niekas. Tuo labiau beprotiškai lėkdamas į meilę, į kurią juk nebūna dviejų kelių.
       Matau, kad mano tylėjimas Romą baugina, jis vaikšto po kambarį panarinęs galvą, o jo pirštai susispaudę į kumščius.
       – Eime, – sakau aš. – Jau laikas.
       – Eime. Jau laikas, – pakartoja Romas.
       Iki didžiojo vieškelio važiuojame greta. Romas šypsosi. Motociklas – visas jo gyvenimas, ir todėl važiuodamas visada Romas šypsosi.
       – Ar tavęs mėlynas veidas nesiveja? – šaukiu.
       – Vejasi, – rėkia Romas, – bet jo kojos per trumpos...
       Staiga prieš mus išnyra juodas Juzumo šalmas.
       – Na, kaip? – klausia Juzumo akys.
       – Na, kaip? – klausia ir Romo akys.
       Nugalėsiu aš, kartoju, dažnai juk nugali trečiasis, kai mirtinai kaunasi du, ir niekas nugalėtojo neteisia. Aukštai iškėlęs jis neša savo pergalę, aš nešu ant savo rankų švytinčią Juliją, kurios jau niekas negali atimti; iš paskos man seka Romas ir Juzumas, jų veidais rieda pralaimėjimo ašaros, bet many nėra pasigailėjimo jiems, nėra, nėra...
       – Ir tu važiuosi? – klausia manęs Vikis, kai sustojame prie didžiojo vieškelio.
       – Mes esame bepročiai, – staiga sako Romas.
       – Važiuosiu! Važiuosim visi, – garsiai šaukiu Vikiui ir matau, kaip Romas purto galvą: mes esame bepročiai! Bepročiai!..
       – Romas bijo! – šaute iššauna Juzumas. – Jis bijo!
       – Mes esame bepročiai, – kartoja Romas. – Argi į meilę kas šitaip veržiasi, į meilę juk eina tykiais takais, eina slapta, kai niekas nemato, kai niekas negali pasakyti – štai jis, lekiąs į meilę, štai jis, aklas nakties drugys...
       – Nutilk! – šaukiu Romui.
       – Nutilk, Romai, arba aš tave užmušiu, – sako Juzumas.
       Vikis staiga apgręžia motociklą ir žvėrišku greičiu neria tuo pačiu keliu atgal. Romas tyli. Jis nusisega savo šalmą ir atsisėda ant kelio krašto.
       – Tu silpnas, Romai, – sako Juzumas, – o juk šitam kely nugalės tik tie, kurie nieko nebijo...
       – Jie nugalės? – klausia tyliai Romas ir, keistai nusišypsodamas, purto galvą. – Jie nugalės?..

Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

NAKTIES BALSŲ ATŠVAITAI

       Kieno šitie balsai? Tokie tykūs ir varą iš proto, nors dabar mano vienišoji naktis.
       Aš einu šalia jo, šalia to, kuris kažką kalba tarsi prarastu, tarsi paskendusiu balsu. Aš nieko nesakau ir tyliu. Kam kalbėti, jeigu tai vis tiek nesuartina mūsų?
       Naktis siūbuoja virš galvų, kur vien žvaigždės, nors, tiesa, dabar jų nematyti.
       Jis tikriausiai kankinasi, kad turi eiti vienas šalia manęs, šalia nebylio.
       Gatvė, o už jos dar gatvė, ir tenai dar daug susivėlusių gatviūkščių, kur pagaliau Jos namų slenkstis. Peržengti jį ir užmiršti, kad pasaulis trokšta harmonijos ir erdvės.
       Mes einame, ir su manim eina tos būsimosios akimirkos baimė. Žingsnis ten pakibs beorėj erdvėj kaip ilgesys ir nors verk, nors imk kartoti motinos vardą. Neperžengęs to slenksčio, visada degsi savy be liepsnos.
       O tu dar nežinai tos istorijos su girios paukščiu: mintyse kaip ekrane vartosi medžių paunksmė, kur vos prasimuša saulės spindulys ir jokio kito garso, išskyrus šito balzgano paukščio giesmę.
       Nežinau tos istorijos ir vargu jau kada besužinosiu.
       O, tai buvo svajonių gaisras, ir atmintis bejėgė sugrąžinti tą ugnį: mano ranka buvo ant Jos rankos ir Jos plaukai nešė mėlyną dangaus gelmės laisvę. Ten priglaudė mano galvą Jos krūtinė ir nebuvo vietos nukristi ašarai. O tyla nusinešė lapijon Jos veidą ir akis, ir ugnį... Tik kasdien tenai skraido miško paukštis ir, pakilęs aukštai, ištirpsta saulėj...
       – Tai graži tavo istorija, kaip pasaka, – sako ir šypsosi šalia manęs. – Kaip tikra pasaka apie fėją ir dailų piemenuką.
       Jis juokiasi, nes tai jo visai nejaudina.
       Tu esi elgeta, nes negali susikurti iliuzijos, kuri tave vestų tarp žmonių ir pražudytų.
       Mintyse aš prašau, kad jis paliktų mane vieną kaip ir visada.
       Jis gailiai žvelgia į mane ir nueina gilyn į tamsą.
       Štai ir likau vienas, ir artėja prie manęs ta blanki šviesa, šiek tiek rausva, tarsi į ją būtų primaišyta kraujo. Aš galiu viską matyti, suskaičiuoti žvaigždes ir padovanoti tau. Aš galiu nueiti šita gatve ir nesugrįžti. Tik pasakykit, ar aš galiu tylėti, nors neturiu balso, kai netoli yra neatrastas kelias, kurio dulkės gaivina kaip vanduo. Ar aš galiu tylėti ir užmiršti, kad toji pasaka panaši į tiesą ir kad joje nėra nei pažemintų, nei nuskriaustų. Jeigu kam nors būna skaudu, tesusikuria tas sau mažą iliuziją ir gyvena joje, pakol ji taps tikrove arba kartu su juo nugrims į užmarštį.
       Tokia tyla ir naktis, kad gali užmiršti, kur tavo namai ir kur eini, ir kur tas slenkstis. Peržengti jį ir užsimiršti. Peržengti ir...
       Bet kieno šitas veidas? Storos lūpos viepiasi, prasiveria burna, beveik pilna dantų, ir vėl užsidaro. Ji kažką sako man, bet juk aš negirdžiu ir negaliu suprasti, nes ji rėkia. Aš žiūriu į jį – gal milicininkas, bet ne, čia kažkas girtas. Jis tiesia rankas į mane tarsi norėtų degtukų, bet jo rankoj kažkodėl peilis. Kas jis? Ko jis prikibo prie manęs? Aš rodau jam savo ausis, aš – nebylys, suprask! Aš einu savo keliu ir atsikabink. Gal jis nori mane išgąsdinti? Be reikalo išsiskyriau su tuo anksčiau: mes dviese jį be kalbų... Jis kiša peilį prie manęs – tokia tyla, net skamba kaip visada, bet tamsa, neregėta... Aš kumščiu smogiu per peilį, su kitu į veidą, nesuvokdamas užsimoju koja ir spiriu į tamsą. Bet jis jau guli, jis visai girtas, tamsa ir tyla spengia... Ranka, kuria smogiau per peilį, kraujuoja, ir aš einu toliau. Juk aš jo nepažįstu ir jis yra vargšas, elgeta, nes neturi savo pasakos, tokios kaip mano, apie paukštį arba apie slenkstį...
       Bet kieno šitie balsai? – tokie tylūs ir varą iš proto, nors dabar mano vienišoji naktis.
       Ne. Nėra jokių balsų ir jų būti negali. Tai kam apgaudinėti save ir lėtais žingsniais eiti tenai, kur niekas nelaukia.
       Naktie, tu sudeginki mane. Tavo paguodos ugnis gera: prisiminimais uždengia akis ir be riksmo susitaiko apdovanotieji su nuskriaustaisiais.
       O laikas siaučia pro mus ir mumyse negailestingai. Ir dar gerai, kad nesu laiko nebylys: man jų gaila... tų, kurie neužčiuopia arterijos. Vienintelės gyvenimo.
       Tada aš buvau didesnis nebylys negu dabar, kai skubu link slenksčio, kurį reikia peržengti.
       Tada aš buvau nebylys.
       Daužėsi būgno lėkštė: tam triukšme, žinojau, nesustings akimirka.
       – Pasaulis tuščias, jūs – niekas! – Šaukiau.
       Galvojau, jog kitokio būdo kaip triukšmas nėra išreikšti laiko gausmui. Grindys pilnos kojų, ant kurių laikosi kūnai, ir jie ištroškę judesio, judesio meilėj. Apsvaigimas tai, liepsna, o tik paskui nuriedės ašara, – nežinojau.
       Aš glaudžiaus prie Jos ir spoksojau į šalia šokantį veidą. Galėjau parkrist ant kelių prieš tą kūno gaisrą; bevardė Ji buvo kaip ir visi. Tik paskui išrinkau jai vardą – Julija – geidulingam sapne, kai jau nieko negirdėjau. Tada ėjau į ją, visi mes einam į daugybę jų, ir daužės būgno lėkštė krūtinėj – negalima to niekad nuslėpti. Ji man degino rankas, ir todėl bėgom gilyn į tamsą, ten nurimti ir neišduoti, jog esam laiko nebyliai. Tik ant jos lūpų nutilo būgno lėkštė mano krūtinėj. Nebereikėjo ieškoti vietos rankoms; jos susipynė ir degė kaip gaisre, kol pajutau smūgį. Ir todėl tyla. Iki pat šiol tyla ir jokių mano vienišos nakties balsų.
       Dabar einu peržengti tą slenkstį. Einu taip ilgai, jog net gaila savęs, ir todėl susikūriau istoriją apie paukštį, kuris pakyla aukštai virš miško. Dėl paguodos tai.
       Bet argi aš laiko nebylys ir savo rankom negaliu pakelti to girtuoklio, kurio rankoj peilis, ir pasidalyti su juo pasaka apie tikrovę? Argi aš laiko nebylys ir liksiu bežengiąs prie slenksčio, nes ir ten tuštuma, perdegęs gaisras? Argi aš laiko nebylys?..
       Mane lydi balsai, palydi dar toli, o jų atšvaitai rieda gatve, dūžta akmenyse, spindi languose... Aušra trykšta iš žemės, vis šviesyn, ir ant visko ašaros rasa... Juk po dienos vėl kartosis ėjimas ir vėl iš proto varys balsai, tokie tylūs, vėl bus vienišoji mano naktis.

Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

SAULĖLYDŽIO SPALVOS

Netikiu niekuo, kas stovi. Tikiu viskuo, kas juda. Atleisk, kad einu ir visada vienas, atleisk, kad nevaldau kūno kaip sielos, atleisk, žuvie. Tu vienintelė atplauki prie manęs, aš – žolė giliai po vandeniu. Lik sveika, žuvie, lik.

Stovėjau prie parduotuvės lango, mačiau, kaip akvariume nardė žalsvos žuvys. Jos kartais atplaukdavo prie pat stiklo, įbesdavo nosis ir spoksodavo į mane. Nė nepajudėdavau. Buvau lyg miške, lyg apaugęs samanom; susitaršę mano juodi plaukai, mano pavargusios kojos ir mano pilnos sapnų akys – toks prieš parduotuvės langą, o žuvys žiūrėjo į mane. Sieloj kažkas augo, lyg buvo su sparnais ir ruošėsi skristi, o gal net išskrido. Pamačiau pageltonijusį dangų, kaip išdžiūvusį tabako lapą, savo veidą apdulkėjusį; suklupau, o žirgai lėkė pro šalį, ir žemė kaukšėjo šventai, nekasdieniškai. Aš noriu pasakyti – žemė tylėjo; tada atsivėrė žaizda ir bėgo kraujas. Sulipo pirštai, įmerkiau ranką į vandenį, bet VANDENS nebuvo; karštas kraštas; gimtoj Žemaitijoj dabar susirasčiau kraujažolę. Greitai vėl nusiraminau ir atsisėdau ant išdegusios žemės. Tada ir pamačiau, kad stoviu šaligatvy, o už stiklo nardo žalios žuvys. Spokso į mane, suplaukia į atvirą mano krūtinę ir ieško maisto, duonos trupinių. O gal gyvybės; žuvys žuvys, jūs žydit kaip gėlės, žaliai ir raudonai prie mano krūtinės... Kai atsimerkiau, debesis buvo užstojęs saulę. Jokio vandens aplinkui; PIRŠTAI sveiki, ir kraujas viduj, po oda, kur ir turi būti. Artėjo mergaitė, ji nešėsi ąsotį, – kaip lietuvaitė. Labas vakaras, – ištariau, – mergaite, aš trokštu, o tu turi vandens. Kodėl aš sakiau tik „labas vakaras“, ir dar nesuprantama, svetima jai kalba, bet mergaitė sustojo, pasilenkė, ąsoty buvo pienas. Išgėriau porą gurkšnių, atsigavau ir norėjau pabučiuoti mergaitę. Pasukom į kaimą, čia pat už kalvos. Sulojo šunys, kėblinau žvalgydamasis, iš šaltinio dar atsigėriau vandens, o mergaitė tik nusišypsojo. Gal ji supranta lietuviškai, todėl pasakiau: aš tave myliu. Kodėl sakiau, kodėl? Mergaitė pasisuko į kiemą. Many buvo pasakytieji žodžiai it skaudi vakarykštė diena, ir aš kartojau: myliu tave, myliu, ir, nuėjęs už saulėgrąžų laukelio, atsisėdau ant akmens. Žuvys, jūs atplaukit čia, būkit man ant kelių, ant rankų, žiūrėkit į akis. Pamačiau vėl save stovintį prie stiklinės vitrinos su akvariumu, vandeny nardo žalios žuvys. Jos žydi kaip gėlės. Raudonai ir žaliai. Dabar įsižiūrėjau į jų akis; visada įsižiūrėkit į žuvų akis; pamačiau ledo krislus, kurie tuoj ištirpo gelmėj. Šalia manęs sustojo senas vyriškis, gal pirkti nori, SUVALGYTI mano žuvis; pastūmiau jį petim, jis nuėjo. Paskui prie stiklo prisiplojo žmogus su tranzistoriumi, žuvys susispaudė kitame akvariumo kampe, o tranzistorius tolo ir juokėsi. Norėjau jį pasivyti ir primušti, bet aplinkui nieko nebeliko. Sėdėjau ant akmens, už nugaros švytėjo saulėgrąžos geltonomis galvomis kaip dangus. Kodėl čia sėdžiu, toks šiltas kraštas, o aš sėdžiu kaip sustingęs. Visai viską užmiršęs, užmerkęs akis, neatskirdamas spalvų, tik dangus geltonas.
Kelyje mergaitės su ąsočiu nebebuvo; saulė jau beveik smigo, pasidarė skaudu lyg kažką pametus. Kodėl aš čia, toks šaltas iš tolimo Žemaitijos miestelio. Ką aš noriu pamatyti, ką nupiešti? Galva sukosi, pasileidau kaimo keliu, paskui laukais ten, kur buvau palikęs visus savo daiktus. Sugrūdau į kuprinę rankas, ištraukiau dažus ir drobę, saulė dar vis smigo; saulė, saulėgrąžos, ąsotis; paliečiau teptuku drobę, akyse kažkas susipynė, lūpomis bėgo pienas, šypsojosi mergaitė, virpėjau lyg liesdamas jos rusvą lygų kaklą ir pečius. Saulė, saulėgrąžos, ąsotis. Paskutinė šviesa smigo į kalvą taip greitai, norėjau pagriebti ir laikyti, bet rankose buvo teptukas ir dažai. Ir nejutau, kaip parkritau ant žemės ir kiek gulėjau; paskui buvo Žemaitija ir žalios žuvys. Jos atplaukdavo prie pat stiklo, įbesdavo nosis ir žiūrėdavo į mane keistom akim – lyg šauktųsi pagalbos. Jutau, kaip kažkas auga krūtinėj, lyg su sparnais, pakyla ir lekia tolyn, į kitą kraštą. Bet ateina pardavėja, šilta ranka ištraukia iš vandens žalią žuvį ir deda ant svarstyklių. Vėl atsimerkiau, rankoj teptukas ir dažai, pažiūrėjau į drobę – saulė, saulėgrąžos, ąsotis ir žalia žuvis.

Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

UPE PIRMYN, UPE ATGAL

       Užsimerki ir vis vien regi nugeltonijusius klevus, ir girdi keistą šneką, lyg kalbėtų kažkur toli, anapus upės, o tavo ausis pasiektų tik aidas. Man į viską yra nusispjauti, – šlama vienas balsas, – ir į tave, Antanai, nusispjauti, ir į tą tavo butelį. Aš vakar buvau šokiuos, – šlama kitas balsas, – tai va, tą juodąją Reginą ir sutvarkiau. Tada atsimerki, akys įstringa geltonam kleve, ir garsiai sakai: netikiu! Tu netiki, – ne visai tikras Juozo juokas. – Antanai, girdi, jis netiki? Aš tikiu, – sako Antanas, – ne tu pirmas ir ne tu paskutinis. O kodėl tu netiki, Vincai, manai, kad tu ją įsimylėjai, tai ji nebepaliečiama? Netikiu todėl, kad matau tave kiaurai – butelį sutvarkei, o ne ją. Aš ir tave sutvarkyčiau, tik ačiū dievui tu ne juodaplaukė. Tai kur eisim, gal prie upės? – vėl šlama Antano balsas. Galim eiti, bet aš negersiu, aš geriau skaitysiu knygą. Ką? – suklūsta du balsai ir tau pasivaidena, jog kranktelėjo eglių viršūnėse dideli juodi paukščiai. Pasisuki į tą pusę – medžiai tušti, pilkšvas dangus pasirėmęs ant plačių šakų, ir purtai galvą, kad daugiau nesivaidentų. Knygą, – sakai ir pats išgirsti, jog balsas dirbtinai tvirtas.– Tavo reikalas, daugiau skaityk ir prasimuši į profesorius,– girdi juoką ir net pats juokies. Gerai, eime, – o kai žengi žingsnį, akyse vėl tos eglių viršūnės, jose dabar tikrai tupi dideli juodi paukščiai, su kuriais tyliai šnekiesi: gražiosios varnos, kaip jums viskas atrodo, turbūt nuostabu ir žavinga, gal jūs laukiat, kad pakviestumėm į kuklų baliuką ant upės kranto, jeigu laukiat, tai prašom, nepasididžiuokit į mūsų kompaniją... Tos varnos mane išves iš proto, – sako Antanas ir, pagriebęs akmenį, sviedžia eglių link. Ko tu ant jų rėki? – įsikiša Juozas. – Kai aš tarnavau armijoj, su jomis tik kaip žmogus pasišnekėdavau. Sykį vieną varną pusdienį lesinau iš rankos; ji man taip švelniai kranksėjo, nors mirk iš juoko. Kai tave lesina, tu irgi gražiai kranksi, – pasakė Antanas, ištraukė butelį iš švarko kišenės ir numetė ant žolės. – Išgerkim, broliai, už Šekspyrą, cha cha cha, į tavo sveikatą, Vincai.
       Jų yra tiesa, – staiga pasakei sau, – tiesa, jog galima lesinti varnas iš rankos, jog galima nusispjauti į viską ir spoksoti, kaip pilkšvas dangus įplaukia į eglių šakas, galima manyti, jog tas pilkšvas dangus yra visas gyvenimas, ir taip būti ir būti, slinkti į šokius, gerti ant upės kranto, o paskui vieną rytą ar pavakarę atsibusti, pasižiūrėti į pasą ir pamatyti, jog tau jau šešiasdešimt metų, arba septyniasdešimt, arba šimtas, ir tada ištiesi dvi tuščias rankas į tą patį dangų, bet tai jau nieko nepakeis, tose rankose nieko nebuvo ir nebus. Į tavo sveikatą, Antanai, – ištarei pusbalsiu ir vėl sau pasakei,– jų yra tiesa, kažkur toli nuo čia dabar profesorius atsivertė knygą, pasivalė akinius ir įniko skaityti, ir taip mes prasilenkėm amžiams, tas profesorius niekada nesėdės čia ant upės kranto ir niekada neatsakys į vieną klausimą – kuriame kilometre mes prasilenkėme, kuriame kelyje ir kokią dieną, pagaliau tai visiškai ir nesvarbu, nes jų yra tiesa. Ir jeigu aš pakilčiau ir neatsisveikinęs nueičiau, vis vien jų yra tiesa, nes jie čia sėdėtų dviese, ir upė plauktų lygiai taip pat, taip pat kranksėtų tos varnos, taip pat žemai pakibęs būtų tas pilkšvas dangus.
       – Juozai, tu tikrai sutvarkei Reginą? – Įsiskverbdamas į jo akis garsiai paklausei.
       – Nusiramink, – ant tavo peties nutūpė kietas delnas. – Aš jos net sutikęs nebuvau, nusiramink.
       – Bet tai nieko nekeičia, – ištarė Antanas.
       – Tačiau tiesa jau nebėra jūsų.
       – Kokia tiesa? Apie ką tu čia nusišneki?
       – Tiesa tokia, kad mes galim čia viską palikti ir eiti. Mes galim atsisėsti už vieno stalo su profesorium ir jam kai ką pasakyti.
       – Tu šaunuolis, – šūktelėjo Antanas. – Aš taip ir maniau, kad tu esi šaunuolis.
       – Paklausykit. Nueisim ir išklosim viską apie varnas eglių šakose, apie žemai pakibusį dangų, jis kai ką supras.
       – Eime. Aš sutinku. Vincas sako teisybę, pas profesorių nueiti reikia. Tik iš kur jį paimti? – skėstelėjo ranka Juozas.
       – Gerai. Ir aš prisidedu, – dudeno Antanas. – Profesorių reikia sugalvoti.
       Butelį Juozas įmetė į upę, ir tas pasilinguodamas nuplaukė pasroviui. Miestelio aikštę jau liūliavo rudens vakaro sutemos. Klevų lapai žibintų šviesoj atrodė it variniai.
       – Atsiprašau, – sustabdei pagyvenusį vyriškį, – ar kartais jūs nesate profesorius?
       – Tai paštininkas, argi nebepažįsti, – tyliai juokdamasis kumštelėjo Juozas.
       Po valandžiukės jie sustabdė kitą. Aš mėsininkas, – atsakė šis. Aš pardavėjas, aš mokytojas, – atsakė trečias ir ketvirtas. Aš jūsų negaliu pakęsti, – atšovė penktas. Aš jus myliu, – pasakė šeštas, gerokai linksmas. Septintas išsamiai paaiškino, jog miestely profesoriaus nėra, argi jie to nežiną.
       – Buvom pamiršę, – šyptelėjo Antanas, ir jie su Juozu pasileido garsiai kvatotis.
       – Na kaip? – paskui abu įbedę į tave akis paklausė. – Gal tave nuvežti į ligoninę, o gal dar nori išgerti, a?
       – Sakyk, ar keičia tai ką nors, ar ne? – dar pridėjo Antanas.
       Jų yra tiesa,– staiga vėl pasakei sau.– Butelis plaukia pasroviui, ir jų yra tiesa, tuščias rankas įremi į nusileidusį žemėn dangų, ir jų yra tiesa, ir kai vieną rytą ar vakarą atsibusi šešiasdešimties metų, jų bus tiesa.
       – Eime dar išgerti, – ištarei juokdamasis.
       – Neblogai tu buvai sugalvojęs, į tavo sveikatą, – užeigoj pasakė Antanas. – Gerai norėjai apmauti save ir mus.
       – Gal manei morališkai sutriuškinti mus? – kreivai paklausė Juozas.
       – Antai įėjo dar vienas žmogėnas, paklausk, gal jis profesorius, – garsiai nusijuokė Antanas.
       – Aš esu profesorius, kas atsitiko? – atsiliepė žmogus ir priėjo prie jų staliuko.
       – Jūs iš tiesų profesorius? – paklausei apstulbęs. – Pasakykit, kur mes prasilenkėm, kokiame kilometre, kokią dieną?
       – Gal man įpilsite? – prisėdo žmogus. – Mes prasilenkėm... nežinau, bet susitikom štai dabar...
       – Mes dar nesusitikom, – atšovė Juozas.
       – Galbūt, bet man pasirodė, jog mes susitikom, – šypsojosi žmogus.
       Jis skaniai nurijo, spėjai pamatyti, taip skaniai nuryja tik ištroškęs žmogus. Ir tada per vieną sekundę tarsi netekai savo atminties, viso savęs ir tolimu balsu šnabždėjai: kodėl aš spoksau tam nepažįstamam žmogui į akis ir ieškau jose savęs, kodėl kiekvieną rytą veidrodyje matau savo veidą ir nepažįstu jo, kodėl mano veidas tik kaukė, kad ir kiti nepažintų manęs. Ne, aš netrokštu būti profesorius, bet kodėl upėn įmestas butelis taip skaudžiai skrodžia vandenį tarsi jis skrostų mane...
       – Profesoriau, ar jūs ryte eidamas į darbą matot, koks būna dangus? – garsiai paklausei.
       – Matau, – atsakė profesorius, – kiekvieną rytą jis būna kitoks.
       – Ne, – ištarei, – kasdien jis yra pilkas ir taip žemai pakibęs, kad gali ranka pasiekti.
       – Apie ką jūs čia nusišnekat, – linksėjo šypsodamasis Juozas.
       – Vakar mes iškasėm duobę, – pasakei, – bet dangus joje buvo toks pat kaip ir čia, ant žemės...
       Profesorius tylėjo, ir staiga jo akyse išvydai save: ant peties užsimetęs švarką eini prie ką tik pastatyto balto trobesio, Antanas ir Juozas jau stoviniuoja su kastuvais, stveri kastuvą ir tu, kabini į dėžę žvyrą ir cementą, pili vandenį ir maišai, maišai, kol akyse sublyksi nusileidžianti saulė, ir junti – rankos sunkios ir pilnos. Jose visas tavo gyvenimas, visi aštuoniolika metų, o tu apkvaitęs negali žengti nė žingsnio...
       – Profesoriau, kai tau aštuoniolika metų, tu dažniausiai nežinai kaip gyventi,– vėl pasakei ir vikriai atsistojęs išėjai į miestelio aikštę. Tamsa plūdo į akis, tiršta, vėjuota tamsa, bet greitu žingsniu skubinai prie to balto trobesio, kad ten, atsirėmęs į sieną, pažvelgtum į savo delnus; jie netušti, netušti, – aštriai spengė smilkiniuos.

Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

DIPTICHAS APIE KASDIENYBĘ

Gyvendamas diena po dienos, aš paklausiau savęs, kas yra kasdienybė, ir ilgai neradau jokio atsako. Prisiminiau Rytų išminčiaus išmintį: ,,Koks nuostabus užsiėmimas nešioti malkas ir koks prasmingas darbas semti vandenį“. Tačiau vis tiek aš neįstengiau sau atsakyti, kas yra kasdienybė. Tada atsisėdau prie popieriaus lapo, ir šitaip gimė šios dvi istorijos. Galbūt ir jos nėra joks atsakas, bet, jas užrašęs, aš daugiau nebeklausiau savęs, kas yra kasdienybė. Supratau, jog, kasdien įsiklausydamas į savo širdies bėgsmą, kasdien įstengdamas atrasti save vis naują, dar nepažintą, kasdien pajėgdamas pažinti, keisti ir atiduoti kitiems save, aš nugaliu kasdienybę. Ji tampa many nemirtinga.

ŽENKLAI, KURIE PRANYKSTA

       Anądien Aivaras įsistebeilijo pro langą ir matė savo mergaitę, einančią gatve su pirkinių rezginėlė, juto jos mažyčius žingsnius, jos plonas, ištįsusias rankas,– mergaitė jam buvo tarsi kitame pasaulyje. Jis neįstengė užsimerkti nei nusigręžti, o mergaitė ėjo ilgai, aplink ją maišėsi daug moterų ir vyrų, ir visas tas maišymasis buvo įprastas gatvės reginys, tereikėdavo kasdien tik pažvelgti pro langą. Dabar jis norėjo sustabdyti savo mergaitę, išplėšti iš kito pasaulio, susigrąžinti ją, bet tas keistas jos ėjimo skaudumas, nuvilnijęs per jo krūtinę ir sustojęs galvoj, dabar tarsi žavėjo jį. Jis negalvojo, jog mergaitė jau yra išaugusi į moterį, išaugusi tokia, kaip ir kitos skubančios su rezginėlėmis moterys, ir kad tas jos ėjimas yra toks gražus ir nepavojingas jai. Pamažu jis mąstė, kad jo mergaitė šitaip eis ilgai, gal visą savo gyvenimą, ir kad tas šaligatvis taps jai it švenčiausias takas, kuriuo visi norėtume žengti kažkur kitur, žengti galbūt su aureole virš galvos, bet kasdien rankoje esti pirkinių rezginėlė. Nugalėtas lėtai plūstančių minčių, anądien jis taip žiūrėjo į savo mergaitės ėjimą, tokį ramų ir įprastą kitiems, bet jam dilginančiai skaudų – gal todėl tas ėjimas jam atrodė tarsi kitame pasaulyje.
       Šiandien mergaitė užbėgo pas jį, ji norėjo pasigirti savo nauju paltuku ir tris kartus sakė: Aivarai, pažiūrėk į mane, Aivarai, pažiūrėk, – tačiau jis buvo tarsi žado netekęs, – mergaitės rankoje nusvirusi palei grindis ilsėjosi pirkinių rezginėlė, ir jis tarė:
       – Anądien tu jau buvai kaip moteris.
       Mergaitė šypsojosi ir stengėsi pažiūrėti Aivarui į akis, ji dar norėjo prisiglausti prie jo ir pabučiuoti švelniai į skruostą, bet Aivaras nusisuko į langą.
       – Va, ten anądien tu ėjai su ta rezginėlė, aš tave mačiau, tu ėjai kitame pasaulyje, ar tu supranti, kokiame pasaulyje jau tu buvai?
       – Kas tau, Aivarai? – išsigando mergaitė.
       – Aš galėjau tave sugrąžinti iš kito pasaulio, Julija, bet aš tik spoksojau pro langą, aš nežinojau, ar geriau bus, jeigu tave sugrąžinsiu.
       Julija išbėgo į gatvę, ir jis vėl ją matė tarp kitų moterų ir vyrų ir vėl juto to savo matymo skaudumą, bet dabar jis galvojo, kodėl niekada anksčiau, nei prieš mėnesį, nei prieš pusę metų negalėjo viso to pamatyti ir kodėl tik jo mergaitės ėjimas su rezginėle yra toks neįprastas. Jis prisiminė, kaip matydavo savo tėvą ir motiną, einančius su pirkiniais, tempiančius dideles rezgines bulvių arba obuolių, tačiau nei tėvas, nei motina nebūdavo jam tame „kitame“ pasaulyje.
       Aivaras nuėjo į virtuvę, susirado rezginę ir išskubėjo į gatvę. Parduotuvėje nusipirko puskepalį duonos ir dabar jau neskubėjo, svariais žingsniais žirgliojo savo gatve, rankoje juto sunkumą, dar taip menkai iki šiol patirtą, tačiau drąsinantį, žiūrėjo praeinantiems tiesiai į akis.
       – Julija, aš atėjau pas tave, aš irgi jau esu kitame pasaulyje, ar pažįsti mane tokį? – vos pravėręs duris, šūkčiojo Aivaras.
       – Tu man atrodai kvaištelėjęs, – nusijuokė Julija. – Kas tau yra, Aivarai?
       – Eime pasivaikščioti, Julija. Bet ir tu pasiimk rezginėlę, būtinai pasiimk.
       Ir jie išėjo laukan, ėjo lėtai, šnekėdami apie paskaitas ir kurso draugus, apie artėjančią studijų pabaigą, o jų rankas keistai svarino apytuštės rezginėlės, bet tą keistumą jie pamažu užmiršo, ir tik Julija juokdamasi paklausė:
       – O kokiame pasaulyje mes esame dabar, Aivarai?
       Tačiau ji tuoj pajuto, jog tas juokas visai nereikalingas. Aivaras suspaudė jos ranką ir ištarė:
       – Dabar? Dabar aš nežinau.
       Jis negalėjo nieko daugiau pasakyti, to pasivaikščiojimo metu viskas atrodė kitaip negu anksčiau, ir jis pats buvo kažkoks kitas, galbūt virš manęs jau yra aureolė, manė, visam laikui virš mano galvos jau yra tas suaugusiųjų pasaulio ženklas, o kiekvienas žingsnis dabar jau visai kitoks, negu buvo vakar ir užvakar. Bet jeigu aš tai kam nors pasakysiu, niekas nepatikės.
       Ir iš tiesų niekas tuo nepatikėjo. Praslinko metai, Aivaras ir Julija tapo vyras ir žmona, bet ir tada niekas nepatikėjo, jog virš jų galvų yra tas gražus ženklas, ta kasdienybės aureolė. O nepatikėjo todėl, kad aplinkui visi buvo tokie pat, visi paženklinti ir po tuo ženklu laimingi arba nelaimingi.
       Bet sykį, tykų sekmadienio rytmetį, kai Aivaras įprastai neskubėdamas skutosi barzdą, jo akys vėl įsmigo į langą, ir jis tarsi apstulbo.
       – Kas tau? – paklausė iš virtuvės išlindusi Julija.
       Aivaro žvilgsnis blaškėsi tarp skubančių ir lėtai žingsniuojančių it neramus pasiklydęs paukštis. Aivaras kietai suspaudė zyziančią mašinėlę ir neatsigręždamas ištarė:
       – Nežinau, ar teisingai viską matau, bet jie eina, o virš jų galvų nieko nėra, tik rankose tos pirkinių rezginėlės.
       – Tu tebesi keistas, žmogau, – pašaipiai tarė Julija, apkabindama Aivaro pečius.
       – Galbūt, – tarė lyg sau, lyg Julijai Aivaras, – tačiau ženklai, kurie paženklina mūsų gyvenimą, negali atsirasti ir vėl prapultį lyg niekur nieko.
       Papusryčiavę jie susiruošė į turgų ir ėjo tarsi tylūs laimingieji – Aivaras nešė didžiulę rezginę, Julija įsikibo į jo ranką, jie ėjo kalbėdamiesi apie būsimus pirkinius, tų pirkinių turėjo būti daug – ir bulvės, ir kopūsto galva, ir puokštė morkų, ir kai jie atsidūrė turguje, tų pirkinių iš tiesų tiek ir buvo. Tačiau apie tai ir apie jų laimingą sugrįžimą pasakoti jau nebūtina, jau viskas yra pasikeitę. O pasikeitė tą akimirką, kai Aivaras prieš metus stovėjo vieną dieną prie lango ir matė savo mergaitę, matė tame „kitame“ pasaulyje ir norėjo ją pašaukti, bet nepašaukė. O nepašaukė galbūt todėl, kad nebuvo kur pašaukti.
       Skaitytojau, kai dar po keleto metų aš susitikau Aivarą ir paklausiau, ar iš tikrųjų norėjo pašaukti savo mergaitę ir išplėšti ją iš to „kito“ pasaulio, Aivaras nieko neatsakė. Gal neatsakė todėl, jog tąkart savo mergaitę jis išvydo jau suaugusią moterį ir išsigando suaugusiųjų pasaulio, išsigando tos nepažįstamos kasdienybės, į kurią su savo mergaite ir pats privalėjo įžengti. O gal todėl, jog tas ,,kitas“, suaugusiųjų kasdienybės pasaulis, kuriame dabar jau gyveno Aivaras, išblukino jo atmintį, nuplovė visas naivias jaunuoliškas pajautas, ir Aivaras nebejuto, koks skaudus vis dėlto ir neamžinas yra tas ėjimas su pirkinių rezginėje, Deja, ko negalime patys pajausti, to negalime paaiškinti ir kitam žmogui – nei senam draugui, nei atsitiktinai sutiktam nepažįstamajam.

TYLUSIS ŠIRDIES BĖGSMAS

       Mūsų miestelyje apsigyveno mergina, kurios ilgai niekas nepažinojo. Ji gyveno palei patį Virvytės skardį, tuščiuose namuose, tuščiuose, nes tų namų savininkai jau buvo mirę. Laikas išmarino ir baltąsias obelis, kurios, daugelis dar atsimena, žydėdamos užgoždavo trobesio langus, ir atrodydavo, kad pražysta ne obelys, o langai. Dabar pavasariais sužaliuodavo tik vienintelis gluosnis. Tačiau namai vis tiek tebebuvo gražūs savo ramybe, galbūt savo vienatve, ir tas grožis nelikdavo nepastebėtas. Taigi mergina jau ilgas dienas gyveno tuose namuose palei upę, kartais ji lesindavo balandžius, kurių mūsų miestelyje niekada netrūkdavo, kartais ji trumpam išvažiuodavo, dažnai užsukdavo į parduotuvę ir pirkdavo papuošalų, gėlių arba duonos ir raudonojo vyno. Drąsesnieji mėgindavo merginą užkalbinti, o sykiais ir užkalbindavo (tada ji įdėmiai išklausydavo), ir net palydėdavo per gatvę, bet niekas niekada nesakė, kad pažįsta tą liūdną, o gal ir linksmą merginą.
       Vidurvasarį į mūsų miestelį atvažiavo Augustas. Su juo visi greitai susipažino ir vadino jį Augustu. Jis buvo mokytojas, visada mandagus ir gražiai apsirengęs, retai kas jį tematydavo miestelio užeigoje, o po mėnesio niekas juo nebesidomėjo. Mat jis buvo vienas iš gyvenančių savo gyvenimą – kasdienį ir paprastą, ir jo buvimas niekam nebadė akių.
       Kaip įprasta sakyti – atėjo ruduo. Ir kaip kasmet – atnešė į mūsų širdis slaptą gėlą ir nerimastį, pabėrė į mūsų akis šalto lietaus, nuleido į mūsų delnus žemą, pilką dangų. Mažai kas bevaikščiojo po miestelį šiaip sau, savo malonumui, visi turėjo savus namus ir džiaugėsi jais – kas tylia vienatve, kas tolimu džiaugsmu, visi – meile, gyvendami ja arba trokšdami jos. Ir gluosnis palei upę jau nebežaliavo, prisispaudė prie žemės, niekieno nepastebimas.
       Ruduo užslinko ilgas, įprastas, ir mes apie jį jau nebegalvojom. Važiuodavom į mišką parsivežti malkų ir galbūt slapčia laukėm pavasario. Tik Augustas, paskui supratom, nenustygo vietoje. Vis dažniau po pamokų jis atsidurdavo prie vėjuotos upės ir, pasirėmęs į kokį medį ar atsisėdęs ant akmens, žiūrėdavo į tamsų baugų vandenį. Sakau – baugų, bet Augustui tas vanduo nebuvo baugus. Jo akys nušvisdavo, ir jis sėdėdavo ilgai – toks bežadis, laukiąs. Anksčiau mūsų miestely daug kas gyveno laukimu, bet visada tą laukimą įveikdavo laiko bėgsmas, kasdieniai rūpesčiai, o gal ir kitų miestelėnų pašaipa. Bet Augustas visiems matant gyveno laukimu ir neslėpė to. Miestelio gyventojai sakydavo: keistas Augustas, jam čia nejauku, bet pripras, jau turėtų priprasti.
       Mūsų miestelis neturi paslapčių. Gal tik vieną – tą merginą. Todėl taip atvirai ir kalbu apie Augustą, nes jo laukimas ir jo nerimastis – ne paslaptis. Bet ir Augustas tapo paslaptimi, kai susitiko su ta mergina. Ilgą, šaltą vakarą jie sėdėjo paupy ant akmenų, paskui atsikėlė ir nuėjo į tos merginos namus. Jie kalbėjo nedaug, rudenį visi nedaug kalba, bet Augustas iš tų namų išėjo negreit. Jie žiūrėjo vienas į kitą šaltais, slaptingais žvilgsniais, gal jie dalijosi laukimu, o gal pajuto, kad jo ir jos laukimas naikina vienas kitą. Visada du laukimai, susiliedami į vieną, sumąžta, ir žmonės tai žino. Augustas vartė rankose molinį puoduką, ir jo pirštai tarsi lietė tekantį laiką.
       Tada aš dar lankiau mūsų mokyklą, Augustas mokė mus gražiai skaityti, ir jo paties žodžiai skambėdavo klasėje turbūt sentimentaliai – kaip žvaigždėta naktis ar kaip krintantis sniegas. Jau stūgavo žiema, rudens juodumą pakeitė laukta baltuma, mes bėgdavom į kiemą mėtytis sniego gniūžtėmis, dienos jau lėkė greičiau, lėkė į pavasarį. Bet Augustas dar gyveno rudeniu. Jis vis slinkdavo prie upės ir spoksodavo į ledą. Dažnai jam ten sėdint ateidavo ir ta mergina, dažnai jie pėdindavo į jos trobesį, gerdavo arbatą, bet – laukimas iš jų akių neišnyko. Galvojau – kodėl du laukimai nesunaikina vienas kito. Kodėl? Negi tylios kasdienybės linksmybė ar liūdesys negali įsiveržti į juos, sudaužyti į šipulius tą beviltišką jų santūrumą.
       Nieko aš čia, žinoma, nebūčiau sugalvojęs. Miestelio gyventojai jau pradėjo kaltinti merginą – Augustas per pamokas užsisvajodavo, jo žvilgsnis kažkur iškeliaudavo pro langą ir ilgai negrįždavo. Pasikeitė ir jo balsas – tarsi rudens lietus jame būtų sušalęs į ledą. Tačiau mes nesmerkėm savo mokytojo, ir klasėje visada tvyrojo tyla. Jei laukimas nesunaikina laukimo, tada jis užkrečia kitus, maniau. Kartais mes visi per pamoką spoksodavom pro langą, o pertraukų metu pasakodavom ką matę. Mes neregėjom jokių stebuklų, o gal tik jais netikėjom – virš juodų medžių pleveno balta drobulė, kuri vis traukėsi nuo mūsų, skriejo, bet ir mes kažkur skriejome – per upę, per slėnį, pro slaptingąjį merginos namą, mes skriejome patys savyje: taip skrieja Žemė, nejusdama to.
       Pagaliau atūžė ir pavasaris. Augustas pasakė mums paskutinius atsisveikinimo žodžius, ir mes visi nuskubėjom prie upės. Ant baltų akmenų ten sėdėjo ir ta mergina. Aš pamačiau jos žvilgsnį, tą žvilgsnį sugavo Augustas, ir man tarsi pasidarė viskas aišku. Aš negaliu pasakyti, kas aišku, bet to ir nereikia. Jos akyse nebuvo nė kibirkštėlės linksmybės, nė kibirkštėlės liūdesio. Kai Augustas išvažiavo iš mūsų miestelio (o išvažiavo jis jau kitą dieną), aš nueidavau į jo vietą prie upės. Matydavau tą merginą, bet neištardavau jai jokių pasveikinimo žodžių. Tačiau jų ir nereikėdavo. Jau svilino vasara, ir mes džiaugėmės ja. Visi mūsų miestely moka ja džiaugtis. Bet širdy aš jau laukiau rudens, krintančio į akis lietumi, į rankas – žemais debesim.

Prie viso to aš norėčiau pridurti tik tiek: kasdienybė, kuri gyvena mumyse, o ne kurioje gyvename mes, yra daug gilesnė ir paslaptingesnė, tai mūsų sielos kasdienybė. Ir tik joje – sielos kasdienybėje – nuolat gimsta toji mūsų stiprybė, kuria mes įveikiame kiekvieną savo dieną, nudirbame didžiuosius darbus, subrandinam savo meilę žmonėms ir gyvenimui. Ir galbūt šios istorijos tebus tik akstinas paklausti savęs: kokia yra mano kasdienybė? Ne, ne toji įvykių ir atsitikimų virtinė, o ta kita, mano sielos tylioji kasdienybė?

Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

DVIDEŠIMT MINUČIŲ NEMIGOS

       – – – iš pradžių tik blausi šviesa lyg kokiame begaliniame tunelyje, ir jis bėga nematydamas nei laukų, nei medžių, bėga – ir tyla jo lūpose. Nežino, nuo ko bėga ir kodėl, nežino, ir koks tylos vardas; sustabdo didelę juodą mašiną, važiuoja iš tos blausios šviesos, užgroja muzikos automatas, muzika už penkias kapeikas,– ji nugali barškančius peilius ir šakutes, ji nugali nebylius veidus ir spengiančią tylą. Jis tiki: dabar niekas neina per geltonus pienių laukus, niekieno akių netemdo rugiagėlių mėlis, dabar niekur nesrovena skaidrus vanduo... Jam paduoda cigaretę, ir jis ryja brangius dūmus, jis nežino, kodėl niekaip negali atsibusti, atsikelti, išeiti: jam glosto galvą, šnabžda žodžius, tačiau jis nieko negirdi – – –
       – – – prisimena, kad jie niekaip negali susitikti; jis susuka penkiaženklį numerį ir girdi svetimus balsus: svetimas Julijos balsas, svetimas jo balsas; svetimu balsu jis nori paliesti Julijos lūpas, įsiskverbti į jas, bet ji neatpažįsta net jo balso, ji klausia: Čia tu? Čia tu? Ir laikas suskaičiuotas, sulindęs į telefono laidą, o jie vis dar šneka svetimais balsais, kol atsiveria durys, įeina sekretorė, purto už peties, kiša panosėn popierius, ir balsas tame laide nutrūksta, ir jis lieka vienas – – –
       – – – gatvėj pabyra snaigės, tūkstantis mažų snaigių, šokinėdamas laksto šunytis, neklauso savo ponios, lipa į medį ir, tupėdamas ant šakos, kukuoja, kukuoja, ir vėl krinta tūkstantis mažų snaigių. Balso jau nebėra, tik jo atminimas, riedantis prirašyto popieriaus lapu, krintantis ant grindų ir be garso sudūžtantis. Tada jis užsivelka baltus marškinius, pasiriša kaklaraišti, įsisega ženkliuką ir važiuoja per juodus laukus, važiuoja susitikti žmogaus, susitikti žmogaus Aurimo – – –
       – – – bet jokio žmogaus nėra, ir jis eina į gatvę, slenka šaligatviu, užsuka į vaistinę, po penkiolikos minučių įsėda į minkštą autobusą ir rieda, rieda. Apie ką dabar šnekėti – Julija jau toli, ten, kur tūkstantis mažų snaigių ir kukuojantis baltas šunytis. Julija sako: aš einu į daržovių parduotuvę, einu pas siuvėją, valgau obuolį, klausausi Varšuvos koncerto. Jis sako: aš sėdžiu šalia žilo vyriškio, pro mus bėga juodi medžiai, mano akys užmerktos, žilas vyriškis atsiverčia laikraštį, ir miegas ateina, miegas sukausto, žilas vyriškis miega, ir prošal prabėga vienišas juodas medis, spengia plynas laukas, laukas iki pat dangaus – – –
       – – – Varšuvos koncertas jau pasibaigė, tu atsiverti knygą ir skaitai joje tarsi savo mintis, ir niekada negalvoji apie svetimas mintis, ir nejunti, kaip kitapus gatvės prie sienos prisispaudžia šešėlis,– taip prabėga valanda, valanda didesnė už visą laiko kalną, ir tada tu užverti knygą ir palengva nusivelki drabužius, ir žiūri į veidrodį, šypsaisi savo veidui ir atsimeni – žydros tavo akys, neatsimeni tik balso, mirusio telefono laide, užgesini šviesą, eini į lovą, nusigręži į sieną, tavo atmerktos akys liečia tamsą, užmiršti savo vardą ir jau esi kaip prieš tris žiemas žydėjusi žibuoklė – – –
       – – – jis lipa iš autobuso, jo kojos atsiremia į akmeninį grindinį, jis ieško žmogaus Aurimo, suranda ir spaudžia jam ranką, iš tos rankos srūva į jį svetimas gyvenimas, sunkus ir kietas kaip iš dirvos išmestas akmuo, su tuo žmogum jis slenka į tirštą kavinę ir junta, kad nėra laiko, kuris sustotų, kuris atsimintų juos; ir nėra vyno, kuris nebūtų kaip vanduo, ir jie geria tą vyną ir sako žodžius: bet mūsų gyvenimo nėra, nėra būtinybės išlikti ir įsikūnyti, ir nėra tavo moters, kaip nėra ir atsako, kodėl tas žmogus išlieja ant grindų savo vyną, išeina pro duris ir spokso į juodą sugrubusią gruodžio žemę – – –
       – – – jis sako: aš mačiau to žmogaus gyvenimą, išmokau jo skriaudą ir jo teisybę, bet išmokau ir savo gyvenimą, štai jis, apklotas tūkstančio mažų snaigių, jis zvimbia tuščiame telefono laide ir veržias atgal per laukų tolybes, veržias į miegančios moters juodai užmerktas akis, ir jis girdi, kaip ta moteris pro miegus, pro lygų alsavimą šnabžda savo džiaugsmą ir užmarštį, ir tie slapti jos žodžiai susigeria į jo sielą it lietus į perdžiūvusią žemę – – –
       Tą tylią vidurnakčio minutę nuo naktinės lempos atsigręžia išgąstingas moters veidas, ir iš plonų lūpų išskrenda žodžiai:
       – Romualdai, kas tau?..
       – Vakar, grįždamas iš komandiruotės, stotelės bufete sutikau Aurimą. Man pasirodė, jog mes vienas kito visąlaik ieškome.
       – Tai buvo taip seniai, kodėl tu negali užmiršti?..
       – Jis gyvena čia, gyvena tarp manęs ir tavęs, Julija, ir gyvens visą laiką...
       – Kvailystė. Žiūrėk, už lango kaip lengvai ir tykiai sninga... Ir negi tu be manęs nesi turėjęs kitos moters?..
       – Kitos moters? – jo balsas pasidarė it ledas. – Ir tu sakai, jog mes pajėgūs užmiršti tuos kitus vyrus ir tas kitas moteris, gyvenančius mumyse? Ir tu sakai, jog jų gyvenimai be pėdsakų išnyko mumyse ir mes galime viską užmiršti? – – –

Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

ŽEMĖ, KURION NEGRĮŽTAMA

       Laimingas tas, kuris rytą sudegina savo pernakt rašytus laiškus.
       Aivaras rašydavo naktimis ir nieko nepajėgdavo sudeginti. Galbūt ir sunkiausia sudeginti laiškus, rašytus sau. Vieną tokių laiškų jis įteikė ir man, savo bendramoksliui.
       Aš jį paklausiau, ar galima perskaityti laišką, praslinkus dešimčiai metų. Po tiek žiemų ir vasarų mes susitikom autobusų stoty ir kiek pastypčioję riedėjom banguotu Žemaitijos plentu. Aivaras šyptelėjo, kaip šypteli savo silpnybes įveikę ir jas pamiršę žmonės. Tačiau ne, jis atsigręžė ir šypsodamasis pasakė: „Kaip dažnai žmonės nori baigti gyvenimą savižudybe, o baigia tuo, kad plėšo savo fotografijas...“ Aš žinojau tą jo mėgstamą posakį, tas eilutes iš prancūzo Žiulio Renaro dienoraščio jis ne sykį kartojo ir prieš dešimtį metų.
       Aivaras suprato, jog tą laišką aš noriu perskaityti viešai. Apie ką tas laiškas? – vis dėlto paklausė jis. Apie jauno žmogaus jaudulį, – atsakiau, ir mūsų žvilgsniai nuniro į autobusiuko priekį, ten pusbalsiu šnarėjo pagyvenusios moteriškės. Jis praeina, tas jaudulys, ir gerai, kad praeina, ramiau gyventi, – vėl pasakė Aivaras.
       Galbūt jis buvo teisus. Tačiau žemė, iš kurios išeiname, nelieka tuščia, joje gyvena žmonės, ir anksčiau ar vėliau, trumpam ar ilgam mes vėl sugrįžtam pas juos. Sugrįžo ir Aivaras, baigęs studijas, tapęs mokytoju. Matyt, negalėjo negrįžti, nors tą laišką jis pavadino: „Žemė, kurion negrįžtama“.
       Laiškas apie jį ir mus, jo klasės draugus. Su kai kuriais iš jų nesimatėm jau daugiau kaip dešimtį metų. Galbūt ir jie užmiršo savo anų dienų jaudulį,– bet tas jaudulys buvo ir, nors užmirštas, niekur nedingo. Ir kurgi jis dings, juk nėra tokio laiko, tokios dienos, kad savęs netikrintum: ar teisingai gyveni, ar laimingas esi, ar laimingas artimas tavo. Tikrinti save, kad galėtum pakėlęs galvą gyventi, pakėlęs galvą – kaip ir dera žmogui.
       Išlipdamas iš autobuso, jis dar sykį nusišypsojo.
       – O laišką perskaityk, – atsisveikindamas pasakė, – jeigu pajėgsi, žinoma.
       „Ta žemė dingo iš po kojų netikėtai, sukrėsdama mus, tarsi šokant nutrūkęs džiazo įrašas, mūsų žingsniai ir žvilgsniai liko toj skambančioj, apnuogintoj tyloj, tame praėjusiame, bet niekur nedingusiame laike, į kurį reikia grįžti ir grįžti, kad neliktum visiškai tuščias ir svetimas sau. Tas jausmas kankina, žinoma, ne visus, bet aš rašau apie tuos, kurie nešiojasi jį savyje, kurių akys ima tirpti, kai juos apiberia šaltais žodžiais. Ir aš tikiu mūsų tiesa, nes manyje dabar gaudžia toji nutrūkusi muzika, tie mūsų iškrikę balsai, kurie ne visiems iškalbingi ir kuriais ne visi tiki.
       Ne visi rašo eilėraščius, ne visi groja elektrinėm gitarom; yra tokių, kurie gyvena savimi ir juos supančia tyla. Tada dienos slenka tykiai, tarsi lėtos upės srovė, ir nors ji neša nenumaldomai, bet nepastebimai. Atėję šeštadieniai skaudžiai sudaužo supančią tylą, suplėšo iliuzorinę ramybę, ir jie išeina į gatves ieškoti savo antrojo „aš“, kuris mažiau jaučia, bet daugiau išdrįsta.
       Yra ir tokių, kurie ištroškę triukšmo ir siautulio kiekvieną akimirką, jie pasiryžę nukentėti už savo susikurtąją laisvę, – juk paprastą vakarą galima paversti šeštadieniu ir užmiršti viską, tai jiems vienintelė kol kas palaima, bet ateitis žada daugiau, ir ji galbūt nieko neapgaus...
       Tik privers vienus atsigręžti atgal, o kitus tylėti ir ryti karčias maudulio ašaras.
       Čia ir slypi visa esmė, dėl kurios rašau apie mus – garsiai besijuokiančius arba skaudžiai pritilusius.
       Traukinys lekia nervingai trūkčiodamas, neria vis gilyn į naktį, už lango, ir aš išvystu Arūno akis. Jos tokios pat, kokios buvo bežvilgsnės, kai išvažiavau, kai jos liko vienos, nieko dėl to negalėdamos apkaltinti. Nežinau, kaip sunku dabar Arūnui nugalėti save. Ištuštėjusią miesteliūkščio gatve jis slankioja vakarais, grįžęs iš darbo, – tampyti maišus geležinkelio stoty pradėjo tą pačią savaitę, kai neišlaikė stojamųjų egzaminų, – slankioja ir nieko nesusitinka: nes šitaip ramiau. Motinos žvilgsnis sustingo tada, kai jis su baime, tarsi svetimas pravėrė kambario duris, tas žvilgsnis prilipo prie jo veido lyg kaltės žymė. Atsakyti nebuvo ko. Arūną tada radau betysantį ant sofos. Dar taip neseniai, grįžę iš pamokų, tame kambary mes ištirpdavome hipnotizuojančioje plokštelės raudoje, užmiršdavome, kas esame ir kas laukia ateity, kurios dabar štai jau nėra. Tas kambarys dabar spengė nuo tylos, ir aš Arūnui paguosti neradau nė žodžio. Tik mintyse kartojau: gal tai atpildas už tuščią juoką ir tuščias dienas, valandas ir sekundes, tai ta žemė skaudžiai mus moko, žemė, kurion negrįžtama.
       Traukinys vis neria ir neria gilyn į naktį, taip aš tolstu negrįžtamai nuo vieno kranto, o kitas? Jau regiu ne tik Arūną, bet ir Justą, ir Vincą – visus, taip staiga išklydusius plačiame ir sudėtingame pasaulyje. Ir jaučiu, kaip jie blaškosi, kaip nepasitikėdami savimi ridena dieną po dienos, Ir klausiu – kodėl taip, kodėl aplinkui žmonių veidai tylūs ir ramūs, kodėl jie susirūpinę tik savimi? Gal aš beprasmiškai ir begėdiškai ieškau pagalbos sau ir savo draugams, gal noriu pasiteisinti dėl tuščiai praleistų valandų, kurių kiekviena dabar atsiima savo su kaupu?
       Ne! Tai juk netiesa. Niekas negali atimti iš mūsų tų valandų, kurios alsuoja mūsų amžiumi, kuriomis alsuojame mes. Jos nubaudžia mus, bet juk mūsų aistra – troškulys paimti viską, pažinti viską ir visiems mokėti tik grynais. Ar tai gali būti pražūtingas gyvenimas, juk tai jėga, kurį ir yra mūsų ateitis, mūsų širdžių variklis. Tačiau Arūnas? Tačiau Justas, kuris, gavęs brandos atestatą, pasislėpė nuo visų, nes neišdrįso važiuoti toliau mokytis? Tačiau Vincas, kuris nenori ir nesugeba būti toks kaip visi – „be mažiausios kaltės“? Kas turi kalbėti už juos, jeigu dabar jie tyli?
       Mano traukinys tuoj sustos, išlipsiu iš vagono, apsidairysiu nakties nutildytame perone ir žingsnis po žingsnio tolsiu nuo mūsų paauglystės žemės, kurion negrįžtama. Širdis daužysis, ir aš vėl išvysiu šviesą tolimame Arūno lange ir mintyse kartosiu, jog viskas gerai, viskas taip ir turi būti, tik visada privalom tikėti savimi. Ta mūsų žeme, kurioje jau visi mūsų prisiminimai ir draugų veidai, lėtai lėtai blėstantys kito, didesnio gyvenimo saulėteky.“
       Kas yra tas laiškas Aivarui ir mums, jo bendramoksliams, dabar? Tik menkas popierėlis, gulintis giliai stalčiuje? Tik bereikšmis jausmų išsakymas, jų priminimas?
       Ir argi visiškai tiesa, kad laimingas tas, kuris sudegina savo pernakt rašytus laiškus?
       Jausmų atmintis gili, ji budi ilgai, – tai mes supratome dar neįlipę į tą autobusiuką. Seniai prieš tą susitikimą supratome ir kitą tiesą: sunku, o gal ir neįmanoma nukalti savo ateitį, jeigu nesuvoki prabėgusių dienų ir metų pamokų, jeigu į jas neįsiklausai.
       Aivaras pasipriešino beveidei srovei. Vienas tvirtas rankos paspaudimas tai labiau pasakė negu daug gražių žodžių. Aš jį įsivaizduoju klasėje už mokytojo staliuko – ramios akys, ramus balsas. Jis kalba apie gimtąją literatūrą, jo žodžiuose privalo gyventi Donelaitis ir Baranauskas, Žemaitė ir Vienuolis... Ir jie gyvena. Kitaip argi jis stovėtų už to staliuko?
       Tas laiškas mums, jo bendramoksliams, jau praūžusių dienų jaudulys. Gyvenime nėra tokios žemės, į kurią nebūtų galima sugrįžti, jeigu ji to verta. Sugrįžome ir mes. Bet tegu lieka šis laiško pavadinimas, jis mums sako kitką – jau negrįšime į tų dienų jaudulį, išėjome iš jo rytui prašvitus ir visam gyvenimui jis tapo mūsų turtu.

1969–1980

Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt