Danielius Mušinskas

       GYVENIMAS SNINGANT

       Iš pradžių bijojo tamsių rudens vakarų ir juodų dirvonų, kuriuos kasdien regėdavo pro autobuso langą; jam atrodė, jog taip bus visą gyvenimą – mokytojaus šitame Žemaitijos užkampyje, o šviesa ir saulė niekada nepasirodys. Tada stipriai lietpalčio kišenėse suspaudė kumščius ir pradėjo inkšti it šuo – padarys viską, kad išsiveržtų iš tos juodumos. Tačiau laikas visur vienodai sustingęs į cemento luitą, visur toks pat neįveikiamas; praslinks trisdešimt metų, ir vėl jis mąstys apie tai, dabar jau visai kitame Lietuvos mieste, slampinėdamas po nykią turgavietę šeštadieniui pakrypus vakarop.
       Trisdešimt metų pirmyn, trisdešimt atgal – niekam nebereikalingo, grimztančio nebūtin lyg koks Titanikas praėjusio amžiaus laiko. Dar vaikas, sėdėdamas mokyklos suole ir spoksodamas pro langą į senus, nuobodžius kaštonų medžius, suprato, jog bus lemta atsigręžti į šį amžių, kai jis išnyks; tada knietėjo kieno nors paklausti – kur dings visi šie miestelio ir aplinkinių kaimų pagyvenę, seni,pavargę žmonės. Jau tada jam atrodė, jog jie vos laikosi ant kojų; argi jie visi pajėgs išmirti ir bus užkasti žemėn; kokių milžiniškų plotų prireiks, apylinkės taps kone vien kapinėmis; taip jam iš tikrųjų rodės,ir jis nebeįstengdavo girdėti mokytojų žodžių, saldžių optimistinių išvedžiojimų apie ateitį, kuri laukia jaunimo. Visiškai niekas nelaukia, šaukė savo viduje, net saulė šitame krašte beveik kiaurus metus neišdrįsta pasirodyti, čia vien nykios sutemos, lietūs, apleisti dirvonai ir iš sielvarto baubiantys laukuose palikti galvijai. Būtų išdrįsęs tėkšti į klasės lentą rašalinę ir šitaip patvirtinti, kad būtent tokia yra tiesa, o visa kita tik žodžių šlamštas, akių dūmimas arba tiesiog melas. Tačiau kodėl suaugusieji meluoja,kodėl nekalba taip, kaip iš tikrųjų yra? Tada jam pagailo tų mokytojų, vargšių užguitų moterų, kurias namuose graužia jų vyrai ir jų išlepę rėkalojantys vaikai, o čia, mokytojų kambary, joms baimę įvaro direktorius ir visokie inspektoriai su savo idėjiškais reikalavimais – kad tik kam neišsprūstų iš burnos koks netikėtas negirdėtas žodis. Jis nunėrė akis po suolu ir šitaip iškentėjo likusius keturis mėnesius, kol pagaliau pasibaigė mokslo metai.
       Taip, visa tai išnyko.
       Keista, tačiau jeigu pralėkė krūva metų, visi maži ir didesni įvykiai ir atsitikimai virto praeitim, kas atsitiko su manimi? Aš irgi virtau praeitim,- jis atsainiai šyptelėjo, kaip šypteldavo išgirdęs kokį sutiktą menkai pažįstamą besiskundžiantį sveikata ar kitom savo bėdom. Virtau praeitim, ir šitas apmiręs šeštadienio popietės turgus gali paliudyti, jog žmogus iš esmės nieko daugiau ir negali, tik palengva trauktis, mažėti ir visiškai išnykti.
       Jis nesiruošė ničnieko pirkti, tačiau nesibodėjo pasilenkti ir apžiūrinėti pernykščių bulvių, kopūstų galvų, raudonųjų burokų, svogūnų. Paklausdavo, kiek kainuoja, tarsi iš tikrųjų rūpėtų. Žilsterėjęs vyras slapčia pradengė savo pintinę, vietos tarme kažką sumurmėjo; ne, ir pigios degtinės man nereikia. Turgaus jis niekada nemėgo, tačiau kažkodėl sykį per mėnesį užsukdavo; šitaip gal norėdavo pasitikrinti, ar pasaulis tebėra toks pat niekingas ir atstumiantis. Prekeivių apstumdytas lyg ir atsigaudavo, už turgaus vartų giliau įkvėpdavo senamiesčio oro. Pasaulis, jo supratimu, būdavo nepakitęs, toks pat senas, susidėvėjęs, trupantis kaip ir tie siaurų gatviūkščių mūrai.
       Tačiau eiti kažkur reikia. Jis prisiminė literatą, kuris kadaise, prieš porą dešimtmečių gyveno amžinai smirdančiame akligatvyje netoli turgaus, ir visi norintys galėdavo kasdien ten užsukti ir pastatyti alaus ar vyno butelį. Išgėręs pradedantysis poetas šnekėdavo tiek pat daug kaip ir negėręs, ir tose šnekose nugrimzdo visa neparašyta lietuvių literatūra. Netikėtai prisiminė, jog literatas pernai vasarą išvežtas kažkur į Žemaitijos vidurį ir laimingai palaidotas. Ramybė senamiesčio akligatviui, šlovė užmarščiai, nes slenkantys gatve turistai ir šiaip atvažiavėliai niekada nežinos apie čia buvusią sielą, buvusią ir išnykusią.
       Ar gyvenimas iš tikrųjų nėra vien tik užmarštis? Augantis užmaršties kalnas? Dabar neturiu jokių įrodymų, pamanė jis, kad pasaulio grožis, jaunas sultingas kūnas galėtų mane priversti šypsotis, šokinėti iš džiaugsmo, turėti vilčių. Priešingai, tų įrodymų neturėjau prieš trisdešimtmetį, vis laukiau, kada jie atsiras, tačiau dabar jų dar labiau nėra. Gal nebuvau tas jaunas ir sultingas kūnas, kuris viską užmiršęs žydi vieną vasarą ir veda vaisius, o paskui visą likusį gyvenimą grimzta užmarštin. Vieni lėčiau, kiti greitai ir staigiai, bet neišvengiamon užmarštin lyg kokion bedugnėn, kuri praryja visus ir viską be menkiausios skausmo grimasos.
       Turgus liko toli už nugaros, visas miestas prieš akis lyg neišbrendamas akligatvis; iš tokio miesto niekada pats neišeisi, nerasi išėjimo, viena laimė, jog išaušus X dienai būsi paguldytas ir labirinto žinovų išneštas į medžiais ir krūmais apaugusias kalvas, kur ir yra tikrieji užmaršties namai. Užmarštis ten gyvena kaip vienvaldė Ponia, ten niekas nedrįsta jai pareikšti jokių pretenzijų. Čia, mieste, pasitaiko įpykusių drąsuolių arba amžinybės užsigeidusių svajoklių, kurie iš savo varganos burnos leidžia meilius burtažodžius – visi jie turi slaptą viltį įsiteikti tai nematomai, bet visur esančiai Poniai, ir išvengti užmaršties. Aš pats irgi buvau toks,- staiga prisiminė. – Tada, kai prieš trisdešimt metų bėgau iš tų juodų nykių dirvonų, kai didmiesčio šviesos būtent ir atrodė vienintelis išsigelbėjimas… Dabar kur einu? Pernai palaidoto poeto akligatvis liko už nugaros. Kur aš einu? – garsiai paklausė ir sustojo lyg įbestas; prieky jau buvo matyti juodais medžiais apaugęs kalnas, ant to kalno lyg ko laukdamas stypsojo apvalainas bokštas, tingiai be judesio karojo jame vėliava. Aš einu prie savo namų, kurių neturiu, - ištarė pats sau ir tada pajėgė pajudėti, nejučia iki kraujo kramtydamas lūpas.
       Jis pasuko į kairę, kur visą siaurų gatvikių kvartalą buvo užėmę milžiniški generalgubernatoriaus rūmai. Staiga apsidžiaugė, kad galbūt čia, į šituos rūmus niekada neįsiverš ta vienvaldė Ponia, ir jis galės pasislėpti, įveikti gresiančią užmarštį. Slinko palei nesibaigiančią rudą sieną, ieškodamas durų; ėmė kristi sniegas, aplinkui pabalo gatvė, šaligatvis, lėtai pravažiavo balta mašina, štai prieky pasirodė ir pats generalgubernatorius, lydimas dviejų apsauginių, nešinas milžiniška puokšte gėlių. Aš nesuklydau, tik užsidarius šitame statiny yra vilties įveikti absurdą. Pamatė, kaip pabiro ant šaligatvio gėlės ir būtų puolęs jų rinkti, bet sniegas krito didžiuliais kąsniais, ir tų gėlių tuoj nebesimatė. Akimirksniu išnyko ir generalgubernatorius su abiem apsauginiais, liko tik jis ir besileidžiančios snaigės iš juodai mėlyno dangaus. Pakėlė akis į švytintį pastato langą, ten savo įprasta, šiek tiek minkšta ir graudžia šypsena šypsojosi prezidentas, už nugaros ranka mojo smulki senyva moteris…
       Pasijuto baisiai pavargęs. Atsisėdo ant universiteto laiptų, ant kurių jau buvo sėdėjęs prieš tris dešimtmečius – dar studentas, su išblyškusiom bendrakursėm. Tada išsitraukė iš kišenės popieriaus lapą, pieštuką ir užsirašė kelis sakinius. Tuose sakiniuose – dienoraštyje vienu prisėdimu – ir buvo juodi arimai, sniegas, užmarštis. Viskas išsipildė. Tik nebuvo juose generalgubernatoriaus, prezidento, dviejų apsauginių, ant šaligatvio nukritusios gėlių puokštės. Išsipildė ir tai. Dabar jam atrodė, jog išsipildo viskas, kas yra pažadėta tai visagaliai Poniai, kuri štai drąsiai ateina pas jį. Dabar neturėjo popieriaus lapo, pieštuko, nebegalėjo lyg maldavimo užrašyti tai, kas vėl išsipildytų. Iš nevilties jis parpuolė ant kelių ir pirštu sniege išvedžiojo kelias kreivas raides. Tačiau Ponia jų nesiteikė perskaityti, nesiteikė ir generalgubernatorius, ir prezidentas. Smarkiai snigo, buvo sekmadienis, ir gyvenimas baigės.

       2001

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt