TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Kęstutis Navakas

Eilėraščiai iš knygos „ATSPĖTOS FLEITOS“

Kadaise prie lango:
– Apie ką mąstai, Navakai? Kas čia tavyje taip skamba?
– O kaip manai?
– Gal fleitos? Atspėjau?

debesys
budintis
secesija
praeivis
gal
diena kaip kitos
taip mano drauge
įstriži žiburiai
nieko
išvykimas
pasakos
ką tik
banalaus!
girtuoklis
Iš nežinomo poeto dienoraščio

Į viršų

debesys

švininiai lyg burės pripildytos pilko lietaus
    ir skaidrūs lyg metai kurių dar praeiti nespėta
jie plaukia link tikslo ar šiaip kažin ko neartaus
    kas niekad netilpo į kryptį ir laiką ir vietą

kaip oro kasyklos kur kasame savo sapnus
    jie nyra į jūrą anapus tykių horizontų
ir vėjas juos lydi paniręs į kirų sparnus
    ir vandens jų atspindžius neša ton pusėn kurion tu

nėsyk nekeliavęs ji tau dar toliau nei toli
    tad slėpki akis prisidėjęs prie antakių ranką
jie plaukia lyg švinas dangum begaliniai keli
    ir viskas dar čia tačiau tau jau kažko neužtenka

lyg svetimas eitų į paliktus tavo namus
    dalintis ir džiaugtis viskuo kas tik tau buvo skirta
nors tai tiktai debesys bet jų artumas ramus
    baisiau už metus kai dar nieko nebuvo patirta

jie srūva kaip kraujas jie leidžiasi gyslom žemyn
    susirenka saulę nuo bokštų bei medžių viršūnių
ir daužomas žingsnių tu sunkiai grįžti kambarin
    ir vėl iki ryto renki savo tūkstantį šukių

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

budintis

jau budo namai troleibusai pažino elektrą
   iš ryto kavinių pasklido jų turkiškas garas
ir saulė tekėjo švari lyg poesis electa
   lyg radijo šunys kelissyk sulojo gitaros

ir bronzinis klasikas vilkosi bronzinį paltą
   aukštai ant granito stovėjo jo bronziniai batai
prieš valdišką pastatą skiesdamos nuobodžio spalvą
   prasiskleidė tulpės raudonos lyg falsifikatai

iš medžių išdužę padangėmis pylėsi varnos
   sparnais kaip stiklais įsipjovę į ryto peizažą
ir žmonės jau kėlėsi malėsi priegatvių vartuos
   minkšti lyg pagalviai jau ėjo kur kelias juos neša

jų lūpos kvepėjo kakavomis bei sumuštiniais
   švarkų atlapuos spuro smulkios ženkliukų skylutės
ir akys didėjo nubėgdamos darbo megztiniais
   jie tolo tvirti tarsi niekad neskęsiančios plūdės

ir saulė juos rijo ir varvino tauką ir tuko
   ir mėnuo jiems metė po kojom rugsėjį ir spalį
atrodė kad girdis daugybė mažų dviratukų
   taip vėrėsi durys į šį kalendoriaus lapelį

štai kirtus baltaisiais diena savo įžangą baigia
   ji viską surinks tarsi nuorūkas miklūs šlavėjai
jau eisi miegoti lyg Dievas kurio nebereikia
   nes baigės naktis kurią visą prie lango stovėjai

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

secesija

veidrodžių stiklinis aidas tavo žingsnį atkartoja
    kai žengi kilimais menių lyg baltais ekranais kino
ir nešies raktus kišenėj kaip medinis žirgas Troją
    nes už durų daros durys kurias žingsniai atrakino

kuo toliau nuo gatvės prasto tau beverčio spalio molio
    nuo beprasmių parduotuvių ir bendravimo seilėto
nuo sotaus mėnulio nulio ir karčių žvaigždžių virš molo
    nuo dienų dievų ir datų besidėstančių lyg lego

kaip laiku orkestras strykais perpjauna pasaulį seną
    ir žengi kur naują šviesą skleidžia damų diademos
šičia žmonės šitaip šoka jog atrodytų – gyvena
    o šmaikščiausių žodžių karšty nebespėja degti temos

laikrodžiai suspaudė laiką sidabriniuos jų dangčiukuos
    ir ant žalio stalo milo krinta vis nauji valetai
pusbalsiu sau čeža šilkas ir plaukais nuslysta šukos
    veidrodžių stiklinis aidas tai kartoja pakylėtai

kai raudonas Reino vynas tavo kraujy ima bręsti
    nugara nubėga bangos tankios lyg per kailį tigro
kaip šią adatą šį mirksnį pasisavinus pratęsti
    kaip save palikti tokį atsiskyrusį nuo tikro

sunkios tarsi drėgnos bitės gausios poros menėj sukos
atkartotos atvirukuos – jų kraštai nuo metų ardės
    na ir ko čia lioveis kurti? baigės tušas tušinukuos?
    ir kodėl tau spalvos ryškios tik tada kai tu – bevertis

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

praeivis

jis išeis iš namų ir lyg fleitos jam švilptels varteliai
    jis dėvės drabužius kurie jo neišskirs iš kitų
ir nebus pavardės nei vienoj aptiktoj jo kortelėj
    nei kitų duomenų – jis gyvens visiškai ne raštu

jisai leisis gatve kur nupjaustytas kelkraščio klevas
    jam numes tris lapus jis į juos tris kartus pažiūrės
greitai vasara baigsis o niekur jis dar nekeliavęs
    ir be to jis žinąs jog lis lietūs o lapai byrės

parduotuvėse bus to paties ko prieš tūkstantį metų
    vaiskiai blizganti folija puoš pakelių vitrinas
žmonės laikraščius nešis lyg neštų į avilius medų
    tačiau jam to nereiks – jisai viską turįs ir žinąs

atsisės po medžiu kažkas griaudės virš gretimo miesto
    tačiau kam įdomu kas ten daros virš mums gretimų
jis žiūrės kaip diena įprastinį gyvenimą dėsto
    ji tokia kaip tada kai dar buvo saugu bei ramu

ir tada prasilenksim skirtinguos keliuos nesutilpę
    aš pažvelgsiu į jį ir pamiršiu kuris mūsų aš
ir šypsodamas grįšiu namo kur varteliai man švilpia
    ir naktis neateis nes jau nieko daugiau neatneš

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

gal

gal gera nebūti
bet būti taip noris jei būnas
juk lieka ir budi
gerasis mūs metas išbūtas

gal gera nespėti
į kokią strateginę stotį
tik tyliai stovėti
su laikrodžiais laiko nustoti

kalbėti iš lėto
kad sakinio nieks neištvertų
daugiau nutylėto
daugiau pastatyto už vartų

tik sambrėška suodžių
tik linijos dylančioj saujoj
tik tarpai tarp žodžių
apsaugantys kiek nuo pasaulio

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

diena kaip kitos

diena iškrito iš dienų dėžutės
    sausai suskambus lyg tuščia tara
ir manyje vis blėso tarsi žudės
    kol tapo nesvarbi ir netikra

gamta dar liejo lietų sau į parkus
    aš jos ženklų atspėti nebandžiau
tačiau mačiau jog ši diena pavargus
    jai noris kad gyventume greičiau

tyli diena kuriai nėra kas veikti
    pro valandas jai sunktis per sunku
iš jos aš mokiaus pokalbių nebaigti
    ir ligi taško nerašyt laiškų

lentynų knygos puslapius galando
    kad pjaustytų paseilintus pirštus
bet jeigu kam tiesiog užtenka lango
    kam žvelgti į pasaulį pro raštus

taip užmiršau Sofoklį ir Stendhalį
    ir tuos žodžius kur jiems kadais sakiau
net praeivius praeinančius pro šalį
    nelyg raides iš gatvių išbraukiau

ir tirštos dulkės leidosi ant stalo
    lyg dumblas į nuskendusias pilis
atrodė ši diena neturi galo
    ji baigsis tiktai kai manęs neliks

bandžiau greičiau prarasti tai kas mano
    gyvenimus kurių esu suma
grąžinti laikui laiko menui – meno
    ir likti tuščias tarsi reklama

ir jau atrodė nebėra kas žino
    mane dar esant mano kambary
jau viską išbarsčiau bet sugrąžino
    kaip atspindį atgal diena žiauri

ji leidos manimi lyg siūlas žvakės
    iškėlęs ugnį juodame delne
kol paskutiniai lietlašiai kaip vagys
    man parnešė išgrobstytą mane

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

taip mano drauge

gal ir taip mano drauge – rašai eiles
    o geriau prie šio stalo sėdėtai
pripėduoto popieriaus į valias
    bet ar jam sutverti poetai

nebėra jau svarbu ar rašai gerai
    ne vien eilės tave sukūrė
taip retai tepasišnekam atvirai
    kai ne vėjas svarbus o burė

jau visai nebaisus banalus skiemuo
    iš tavęs (iš manęs) ištrūkęs
juk esi (esu) nuolankus piemuo
    ne padangės avių o upės

filosofą palikusios ties krantu
    prie sukiužusios geldos (statinės)
taip retai tepasišnekam vienu du
    vis daugiau vienišos degtinės

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

įstriži žiburiai

šiąnakt miestą delčia
     rašo klaidingai
rodos eitai iš čia
     vietoje dingtai
jau beveik ne balsu
     tylą praskyręs
taip toli nuo visų
     tarsi numiręs

kad ranka krisdama
     guolį taisytų
bet kol keisis tema
     dar paklausyk tu
ligi pusės antros
     rūkantis drauge
lyg spyna iš kurios
     raktą ištraukė

štai kažkas negražus
     gatvėm prabėgo
ir viršelių dažus
     bėrė ant sniego
tu kirpai iš skardos
     rožę po rožės
laukei kol pakartos
     geležį drožlės

šitas paštas ne tau
     čia jis per klaidą
tik ištarki: matau
     vietą bei laiką
užklijuotam voke
     viskas kas mano
taip ir tu tam laike
     gramas urano

tarsi scenos dėžėj
     kyšančios vinys
tavo sielos plyšiai
     miestas naktinis
cigaretės migla
     kyla iš lėto
jeigu būtum sala
     kas beužlietų

prisitrauki arčiau
     laiką bei vietą
kartą mirsim tačiau
     visgi tik vieną
mes po vieną kariai
     krisim į žolę
įstriži žiburiai
     sniegą kryžiuoja

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

nieko

ir žinai kas man matos? antys
   ir žinai ką jos veikia? kyla
čia jau viską esu išbandęs
   čia daiktai vis dažniau nutyla

mano žingsnį išmoko takas
   mano knygos nuo žvilgsnio blėsta
orą blaško lietaus atakos
   negyvai užkapoję miestą

bet visi nukirsti dar eina
   jų drabužiais vanduo kaip kraujas
ir vardai jų tvirti kaip kaina
   ir jų pavardės kokios? kraupios

aš visus rodos čia patyriau
   suguldžiau juos galvom į stotį
nes artėja kalnais bei giriom
   traukinys kuriuo reiks važiuoti

ko tie medžiai lauke už lango
   šitaip greit pro mane prabėgo
ar žinai kas man girdis? tango
   ar žinai ką tai reiškia? nieko

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

išvykimas

ei!
rytoj aš išvažiuoju: laikrodžiai krinta nuo medžių
po kojom dyla jų nereikalingas laikas – ak
esama žemių su aukštais mėnesienos vitražais
kur kovo duris ir lapkričio langus
vėjas negailestingai supynė

rytoj! manęs nebėra čia
jau prarado mane ši kiaura sekundė – štai
ketvertas dulkių stulpų man galvugaly
stovi – ir tu čia
su savo drambliais augalais bei papūgom

rytoj išvažiuoju – Viešpatie
jau pakibo erdvėj mano muzika jau
mano stalai su rankraščiais
į talpią prarają krinta

o pasaulyje vietos yra bet ne mano daiktams ir
manoj pavardėj pirmieji priebalsiai blėsta

tesninga kvietimų skutais! šešta valanda
tedegina švintantį kiemą šlapiu degtuku
rytoj::: atrask mane su paskutiniais mano akvalangais
užmerkus akis nors akimirksny šiam išsaugok

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

pasakos

miškais (kamštmedžiai bei sekvojos)
meduoliniai grimo & grimo vaikai rita
žarijas trapiais
trumpėjančiais pagaliukais

vėjas neskaniai lesa jų pėdsakus
juodos gulbių kojos tvenkiny
skalbia seną privemtą mėnulį

: ondatros! ondatros kur?

jos žiūri agato akim iš olų
prikimštų suvartoto oro
jų uodegos kaip kometų / vaikai
jas guldo ilgais
smirdinčiais šūviais (kam? kas žino)

: o princesė? anna marija blix?

žinoma laimingai gyveno
stikliniame karste slėpė
riestainių skyles slaptus
bučinius bei taškus nuo i
kol ją bučiuoti tepasiliko
andersenas & grimas & grimas

: sezamai /…/ sezamai /.../ sezamai /.../

nevarstyki durų vaike
iš miško prikris žarijų
annų marijų
blix

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

ką tik

o jeigu nieko neveikčiau? gal tada
laikas stotų ir jo liūdnumas liautųs

Hölderlinas pro savo bokšto langą šypsotųs
ir Baskervilių šuo ramiai sulaižytų ugnį

jei į nieką nežvelgčiau: neskubėčiau nieko
suvokti: gal kambariai kas rytą liautųs kartotis

į vamzdžius grįžtų kulkos ir džipų
benzinas vėl susigertų į gręžinius

: tu atsigręžtum duryse ir už tavęs
gatvėje nutiltų mašinos kregždės ore pakibtų

arbatos lašas ant fajanso pagautų šviesos
kurioje stovėtum žvelgdama akies ketvirčiu

aš nieko nekalbėčiau nieko negalvočiau
viskas kas mano – būtų jau padaryta

: bet! skaitomą knygą ką tik užverčiau
nebaigtą: taip ji prasitęs į rytojų

nešdamąsi ir mus: ir lašas nusileis
puodeliu ir kregždės atkels vartus

už kurių ištirpsi: nors ką tik – ką tik
apleidai mano laiką nespėjusį

mumyse sustoti

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

banalaus!

nė mėnulio nebėr: pusę nakties
jį trynė pro kažkur prasprūdę trintukai

pilka padangė lyg iš persiūtų
mano kostiumų

dabar ko nors banalaus!
paikiausių knygų bei muzikos
minčių kur jau tūkstantį kartų galvotos

: kad išsiversčiau visas išorėn
sutapčiau su savo paviršium: kad net
kraujas tekėtų šiapus odos

: bet kas čia šiapus belikę? vėl
nė mėnulio ir nė nakties
pasaulis per mažas man tilpti

štai cigaretė užgesusi rankoj
jį visą ir užgesina

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

girtuoklis

daiktai nuo žvilgsnio virpą lyg
vėjas eitų iš akiduobių: tokie
žvilgsniai mesti nebegrįžta

pasaulis pamatytas it nesibaigią
traukiniai: tilpęs į traukinius
: išvežamas: įstiklintas

valia kas rytą lipdanti kas naktį
sudaužyta (pats dužo? buvo įstiklinta?)
: stipri tarsi paukščio giesmė

medinė plaštaka lyg į stalą atsirėmus į
acetaldehido suėstas kepenis: ant
jų guli skystoji kasdienė duona

noras kad vėjo malūnėliai nusisuktų
nuo veido: kad atsisuktų saulėgrąžos
: trumpas: kaip gurkšnis tuščio

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

IŠ NEŽINOMO POETO DIENORAŠČIO

 
pirmadienis

lyg matyčiau dumsias dėmes miegamajam kur kadais gulėjo mano žaislai. aplink juos jau tada saulė spalvą išėdė. iš ko statyti savo pilis bei mėsmales? iš kokio sutirpusio cukraus? tie laikai lyg sukniubę. nuo vėliavų svorio.
pamanykit – vėliavos: tik siūlas ir vėjas. lengvos. jie sukniubo nuo to ką jos reiškė. reikšmė visad gniuždo. su metais pavargsti ir tuomet žaislai galėtų padėti. skardinis šuo ir laivai iš degtukų dėžučių.
aplink tave šitiek saulės. ties jos kraštu ir tavasis kontūras blunka. girdi šnarant? tai senų laikų vėliavos bando tau perduoti skurdų šešėlį. jo ieškai?
nebandai atsisukti. rašai:

tos dvi alkūnės vėl lyg kažkokie stereo
sargai: kaip nejauku tveriant naują
pasaulį: vistiek jį užskliaus manojo ribos
: mano triumfas ribosis su mano gėda

ar savo gėdos gėdysiuosi? ne
nes ir paukščius už lango būsiu
teisingai pamatęs / daiktai mano
tekste atpažins vieni kitus / susibus

sakinius ten lyg mažom žirklutėm
iškarpiau: atspėjęs jų slaptą formą
: labai gražu – tačiau ko aš ieškau?

naršau / traukiu iš savęs stalčių po stalčiaus
: jei tai būtų žmogus – pamatęs atpažinčiau
jis turėtų ne mano akis išlestas mano paukščių

 
antradienis

   aš pilnas stalčių kiekviename po tetą ar pusbrolį. po kaimynę su vazonėliu klykiančių krokų. geriau gyvenčiau ant bėgių ir per mane važiuotų nepažįstami.
   jie prisisegę gražių ženkliukų su kėkštais ir vandens malūnais. lyg išvirkščioji megztinio akis į mane jie žiūri. jei jie būtų stiklas kas vakarą rinkčiau jų šukes.
   nejuntamai. negirdimai. taip visą dieną manyje jie dūžta.
   turbūt myliu juos. iš kur man tą sužinoti. aš bijau – jie alsuoja į mano plaukus. jie kalba.
   nebandau išgirsti. rašau:

kartais galvoju: jie trukdo
jie per arti – kaip drabužių siūlės
jie netrunka priminti esantys: tada
einame kur nors į gatves ir parkus

tie mano žmonės su kuriais man
lemta gyventi – jie ima mane lyg
raktus nuo stalo: manimi jie
užsirakina tačiau ant staktos –

vien tik jų ūgis: jų! mano čia
viso ko visur kur prislapstyta ir
nieko viešo (be gatvių ir parkų)

kartais galvoju: trukdau jiems – jie man
viską atvėrė aš suslėpiau net juos pačius
jie mano lobiai aš vienintelis jų piratas

 
trečiadienis

visada žinau iš kur išeinu tačiau niekad – kur. gyvenu trijų sekundžių praeitim jos ir užtenka. visa mano dvasia lyg šis žiogo šuolis.
yra dar tūkstančiai metų. apie juos skaičiau spalvotuos moterų žurnaluos. išsyk pamiršau man užtenka trijų sekundžių. ko nespėsiu per jas jau niekada nebespėsiu.
išeinu nes ant palangės guli vinys ir plaktukas. po trijų sekundžių prikals man rankas ir kojas. tuomet spalvotuos moterų žurnaluos tūkstančius metų grakščiai besisukdamas krisčiau.
mieste turiu savo kelius kurių kelkraščiuos stovi mašinos. jei staiga pajudėtų išsivežtų mane į daugybę pusių. taip kartais galvą užvertus į šalis bėga miškas.
jis turi man žinią. nenoriu išgirsti. rašau:

kiekvieną kartą užsukęs jaučiuos lyg
čia ir gyvenau – šioj kavinėj
: čia šitaip smagiai prirūkyta pribūta
kiekviename čia keli krislai manęs

rodos visi yra – net dramblių bei
arkliukų norėdamas rastum – juos juk
nešasi visos karuselės (pipirų ant peilio
galo – sako knyga) bet saiko man visad stigo

čia smagu praleisti man atlikusį nereikalingą
laiką (nereikalingą laiką?) ir su metais
reikalingo nebeliks: tačiau kavinėj

šitaip talentingai prirūkyta ir pribūta
kad kas trečia sekundė mane saugo: sukasi
ratu lyg ant dramblių (arkliukų)

 
ketvirtadienis

jie visi apvalūs lyg išristi iš trimitų burnų. tik niekas nenuspaudė ventilių ir jų balsai tušti. nesunkiai galėčiau ką nors pats į juos įdainuoti.
darbininkai neša suolus lyg neštų didelius sausainius. ir lyja. lietus liausis bet aš tebebūsiu pasuktas veidu į minią. tai ne mano minia tai ne mano veidas tai ne mano lietus lyja man į puslapius.
mes įkalti į tą minią lyg plieno skeveldros. dažnai matau kaip nuo mūsų jai skauda. ji pratus kentėti ji sėdi mums tarp puslapių ji atėjo mūsų klastoti.
kažkas dar gelbsti: stringantys mikrofonai scenarijaus klaidos lietus.
nesidžiaugiu juo nestoviu jame. rašau:

vėl ta šventė: kas nors pagrojęs trimitą nuleis
ir pasikeisdami ilgai skaitys negabūs poetai
: nejauku man čia – lyg valgyčiau sumuštinių
likučius išrinkęs iš jų tarpudančių

: negabus poetas! dieve – tarsi negraži
mergina neįstengusi tapti vienu tavo
stebuklų: strėlė negalinti skrieti į
taikinį (jei jau juo aš viską matuoju)

skaitant pirštas eilute lyg tų poetų lūpom
slysta: lietus lyja ir jiems ir man
slysta: lietus lyja ir jiems ir man

po to švis: diena ir jiems ir man bus tuščia
po to švis: diena ir man bus tuščia ir
jiems: jų pirštai slys mano lūpom

 
penktadienis

diena naktis. viršus apačia. moteris vyras. juodas švarkas balti marškiniai. o jei:
diena diena. viršus viršus. vyras vyras. juodas švarkas juodi marškiniai? o jei:
dienos naktys moterys vyrai knygos drabužiai eilutės tarpai tarp jų tarpai tarp jų ir nebe jų vien tarpai vien eilutės o po to – juodas švarkas balti marškiniai? o jei:
kažkas šito klausos. šitą rašo.
pats ir rašau:

dieną juk viskas sulieta: kontūrai spalvos
žodžiai taip toli nuo savo daiktų: jie
mašinos – jais patogu važinėti po savo
butą: klausimai paprasti o atsakymų kam man

naktis irgi iliuzija: atrodo viskas pasitraukė
lyg nusikirpus vokus šviesu: stalo lempa
užbrėžė naujo pasaulio ribą: čia
dabar tilps visos mano pamėklės

kartais laukiu – ir nieko! tik klaidinantis
lašas iš įsivaizduotos jūros: plėšau
popierių rūkau glostau kiemo akmenis

jie tikri o manęs čia nieks nepaliudys
stalo lempa neatleis tuščio lapo kol
diena: ak! kaip gražiai vėl viską sulies

 
šeštadienis

andai sėdėjau po artistės balkonu kol naktis ištiško lyg prakirtus eketę juodasis pienas. jei būčiau nors įsmeigęs ten šakelę toli ją būtų nusinešus tąsyk įsisukus žemė. giria iš jos jau šlamėtų ir genys dirbtų savo triukšmingą darbą.
niekam nebeskambinu o paskutiniai laiškai man grįžo dar nespėjus pamiršti adresatų. kur jie dabar. kalbėdavausi su savim lioviausi jei mokėčiau gročiau kokiu nors mediniu pučiamuoju.
geriu tiek daug arbatos. kaip kinai. kinai buvo seni. užsimerkę. kliuksėjo. beveik telkšojo.
kam man tie kinai. rašau:

turbūt aš nebegražus turbūt nebeverta
šukuotis prieš kiekvieną eilėraštį: jie jau
keistų brūkšnelių pilni (skyrybos nuovargis)
: jie liudija mane pūvant ir byrant

: jambas mane paliko: keistų metaforų
griūtis išduoda suglebusį kūną: aš
vis dar šokčiau su šešiolikmetėm bet
šnypščiamųjų priebalsių pilni mano posmai

: kažkas mane dar skaito: kažkas kvėpuoja
mano miazmom: kažkam patinka – keisti
man tie žmonės: nuo puslapio šviesos balti

turbūt jie serga kaip ir aš: balti nuo morfijaus
o gal aš per toli nuo jų (nuo savęs) lyg mirusi
žvaigždė švytėsianti dar keletą vasarų

 
sekmadienis

turbūt viską išsakau ir rašymui nekas lieka. viską išsėdžiu kavinėse išplaunu iš kaimynų keptuvių išbarstau su skaldytais riešutais. krintantis lašas ir tas man žodį išmuša. ir nėra man priebėgos nėra man luobo girios geniai mano būsto duris suskaldė.
pro jas ir traukia visos armijos bei karavanai. girios voverės visą rudenį rita savo kankorėžius. tada ateina jisai spragteli pirštais ir viskas pranyksta. atsisuka butelio kamštis ugnis įšoka į žvakę ir knyga atsiverčia ten kur apie mus ir rašė.
jis yra irgi aš tik kitas. jis tiek kitas jog nežinau kaip galiu juo būti.
bijau jog subyrės nuo genio beldimo tad rašau:

šiandien užėjo kolega: tas kur man
kaip iš graviūros (graverio adata jį ligšiol vis taiso)
: kai vaikšto visi jie gražūs / išvėdinti / išeiginiai
: kai ateina jie dažniausiai atsineša klevo sėklų

jie mano kad iš to vis kas augtų // užėjo:
ką tik jisai savo parašė (dabar kurį laiką
vaikščios) atrodo mato jog man laikas buvo
tuščias: laikau tuščią lapą jo klevo sėkloms

graveris ne virš manęs pasilenkęs // sėdim
: jei mūsų pokalbis nebūtų prasidėjęs prieš du
dešimtmečius – apskritai nebeprasidėtų

tik jo klevo sėklos suktųsi tuščiame mano
lape: bet sėdim: jis kalba lyg valgytų (ir mane)
tik prieš rytą stringa graverio adatai paslydus

 
sekmadienis plius

lyg matyčiau dumsias dėmes miegamajame kur kadaise stačiau pilis bei mėsmales. lyg vaikystės ežere saulė degintų mano atspindžio kontūrą. lyg pieštuku taisyčiau klaidas visuos šalikelių veidrodžiuos:
rašau. ką man veikti.
už lango lietus arbata ataušo o neįjungtas televizorius kažkur giliai savyje rodo trisdešimtį savo programų.
o juk taip ir akmenys. veik viską parodė. įjungti jau daugybę metų.
švytintys.

Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt