|
<< Atgal
Kęstutis Navakas
Tekstai iš knygos GERO GYVENIMO KRONIKOS
Šis tas pradžiai
Visai kitas žmogus
Stalo apologija
Daikčiukų visata
Paprastas žmogus
Aspirino rytas
Kaip parašyti Stulpelį
Į viršų
Šis tas pradžiai
Nuobodžio veidrodžiai. Būtent taip mums kartais
atrodo mūsų dienos, ir būtent tokių jų mums nesinori. O juk tokių ir nereikia,
tiesą sakant, tokių ir nėra. Kiekviena yra potencialus nuotykis ir jį patirti gali ne
tik trys muškietininkai. Ši prielaida ir būtų Gero gyvenimo kronikų teorinis
pamatas.
Šios bohemiškos esė rašytos 1994-1996 metais.
Tai būtina prisiminti, nes anie nuostabūs laikai, regis, jau negrįžtamai praėjo,
sykiu su komerciniais kioskeliais. Visgi, tekstuose susidursite su anų laikų
realijom, išnykusiom kavinėm bei parduotuvėm, kadais vykusiais vakarais bei
festivaliais. Rašiau net ne apie tai, kas ten vyko. Apie tai, kas vyko šalia to, už
to, netgi vietoj to. Todėl šie tekstai nėra kronikos įprasta prasme. Baltojo
vyno puslapiuose yra šis tas ir apie abstraktesnius dalykus ir nuotykis čia nebe
toks ranka pačiupinėjamas.
Pats šių tekstų žanras vadinosi Stulpelis.
Tokiu pavadinimu jie buvo spausdinami laikraštyje Noriu. Laikraščio rengtas
tikrai įdomus Menų atvartas buvo viena mielų to laikotarpio keistenybių. O
pirmasis Stulpelis ir vadinosi Nuobodžio veidrodžiai. Jo čia nerasite,
rasite tik tuos, kurie sėkmingiausiai daužė nuobodžio veidrodžius, liudydami, kad geras
gyvenimas yra netoli, šalia mūsų, mumyse. Ir taip toliau.
Navakas, Kęstutis. Gero
gyvenimo kronikos: esė. Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Į viršų
Visai kitas žmogus
Naktinė lempelė mėgsta knygas. Daugybę jų yra
perskaičiusi, žvelgdama man per petį. Bet retsykiais galima iš jos atimti šį
malonumą, pliaukštelti jungikliu ir tamsoje stebėti, kaip už lango virš Molėtų
gatvės švyti pilnavidurė raidė O. Netekstualiniai kaimynai vadina ją pilnatimi, jos
vedami vaikšto stogų karnizais, o kantorius Bachas kadaise skaitydavo mėnesienoje.
Pilnatis buvo jo naktinė lempelė ir mėgo jo partitūras.
Iš ryto, kai pilnatis jau nuskriejo šviesti
amerikonams, žiovaujančios damos atidaro kavines ir galima eiti tenai, skandinti cukrų
puodelio akivare ir jausti, kaip po blakstienom tirpsta paskutiniai sapno likučiai.
Viskas tam sapne buvo ne iki galo: pakilai nuo žemės, bet neišskridai, turėjai
moterį, bet nepamylėjai, baubai tave gaudė, bet nepagavo. Vieną ilgą sekundę dar
sukasi sąmonėj koksai blyksnis iš to sapno, sakinio nuotrupa, tačiau žaibiškai
virsta dulsvu mauduliu ir pranyksta. Šmaukšt. Priešais tave vėl stabilių kontūrų
stalo briaunos bei kavos kartumo pasaulis ryto kavinė yra viso likusio pasaulio
konsulatas, užkarda, muitinė. Kilk ir eik, ir dairykis orientyrų.
Eiti nesinori, noro eiti veltui ieškotum, tarsi
kavoje ištirpusio cukraus ar sieloje sapno, sėdi ir rūkai jau ketvirtą cigaretę,
o pilnatis vis tolsta nuo Lietuvos, šiuo metu turėtų būti kažkur virš Karibų.
Įsiklausęs galėtum išgirsti Karibų marimbas iš tos pusės, tačiau tuo metu ateina
Jis, Kitas. Kitas irgi užsisako kavos, sėdasi prie tavo stalelio, rūko Rothmans
ir akyse dilina sapno palaikus. Viskas jo taip pat, net batai odiniais padais, kadaise gal
net esate mylėję tą pačią moterį mažame mieste visi myli tas pačias moteris
tačiau jisai sėdi priešais tave ir tyli. Jis yra Kitas, ne tu, ir visi sutapimai
meluoja.
Jo žvilgsnis drumstas, panagėse gedulo juostelės,
kvėpavimas trūkčioja sloga. Jam reikia nosinės, o tu turi tik e nosinę
savo varde. Jo kišenės kiauros ir iš ten byra paparčio žiedlapiai, užsilikę nuo
Joninių nakties. Tu jam nieko nepasakysi kavos puodelyje nuskendo tavo žodžiai.
Atrodo, daug tų kitų, jų pilna įvairiaveidė
minia, jų pavardės visuose rejestruose, suvestinėse, telefonų knygose, tačiau Kitas
dažniausiai būna vienas. Jis nėra kiti, jis žengė žingsnį tavo pusėn. Minia visada
pasisukusi į tave profiliu, tuo tarpu Kitas yra en face, jo akys tiria tave, jo
žvilgsnyje tu lyg auksinis dublonas tarp pinigų keitėjo dantų. Tu esi tikras, ne
falsifikatas, ir jis mato tai.
Mąstai apie Kito gyvenimą, baisu, jog yra svetimų
gyvenimų su tau nebūdinga patirtim, su įpročiais, kurių tu niekad nesuprasi. Kito
gyvenimas tarsi apriboja tavąjį, tampantį nebebūtiną, nebe vienintelį,
pasislenkantį arčiau statistikos bei paralelinių biografijų. Kiekvienas grakštus Kito
judesys guldo tavo gyvenimą ant menčių: gal tavoji patirtis per menka, nesubrandinusi
tokios elegancijos? Gal Kitas vaisingai išnaudojo tavo pražiūrėtas galimybes?
Kitados skaitydavai knygas, ir popieriniai
numirėliai kažką kalbėjo tavo sielai. Kartais būdavo nejauku nuo jų kitoniškumo,
tačiau knygą visada galėjai užversti, padovanoti savo priešui arba nugalėti kita
knyga. Knyga visad buvo tik fragmentas, priebalsių spragsėjimas, vienas iš daugelio
atvejų. Tuo tarpu Kitas ateina pas tave būdamas vientisas, susirankiotas ir suveržtas,
grakščiajam jo judesy glūdi visas gyvenimo grakštumas. Jam gali atsakyti tiktai kitu
gyvenimu savuoju.
Štai jisai sėdi priešais tave, vedžioja pirštu
islandiškas runas staliuko dulkėse, o pilnatis švilpdama skrieja kažkur virš Karibų.
Mieste jau atsikėlė minia, ji čiauška pro šalį, išsipusčiusi, milas milą ėda,
anot liaudies, ir gatvė panaši į pravirą drabužių spintą. O jos fone tėra
vienintelė tau būtina figūra Kitas. Jei jis pakiltų ir išeitų, netektum pusės
savojo buvimo.
Kitas yra tavo paties galimybė, laiminga arba
siaubinga. Jisai švenčia šventes, kurias galėtumei švęsti tu, geria šampaną vos ne
nuo tavo lūpų, jisai nudirba darbus, su kuriais esi fatališkai prasilenkęs, ir
žodžiai, kuriuos jis tyli savo moteriai, yra ir tavo žodžiai. Štai jis padaro tavo
klaidas, netgi tas, apie kurias nieko nežinojai, jis būva neteisingas, jo savimonė
luoša, pinigas padirbtas ir širdžių tūzas kyšo iš jo rankovės. Tu negali
pasimokyti iš jo klaidų, tik jomis pasidžiaugti. Jis tik tavo galimybė, niekuomet
netapsianti tavimi.
Literatūra siūlo dvi versijas: sielų giminystę ir
sielų persikūnijimą. Dėl sielų persikūnijimo gali būti taip, kad Platonas vėl
sėdi mokyklos suole ir gauna į kailį už tai, kad nesupranta Platono. Taip kadaise
rašė F.Hebbelis. Nė viena šių versijų mūsų atveju negalioja. Tavo siela nesisieja
su Kito ir viena nėra kitos tąsa. Viena yra kitos liudininkė. Platonas vėl mokyklos
suole, tačiau nesupranta Heraklito.
Šerlokas Holmsas turėdamas atsitiktinę lazdą
galėjo parašyti jos šeimininko biografiją. Tad ir mums tenka ieškoti duomenų
kiekviena asmenybė manifestuojasi keisdama aplinkinių daiktų tvarką. Mūsų kambariai
yra didžiausi mūsų išdavikai. Net jei mūsų nebūtų, kažkas galėtų mus atkurti
pagal jų ženklus. Taip pat ir Kitą išduoda jo kambarys, kurį kartais tau tenka
aplankyti. Bėda tik ta, jog tu visur pirmiausia ieškai savęs (tokį stalą turiu...
skaičiau šias knygas... aš irgi mėgstu Furtwaenglerį... vaikystėj mes irgi rinkom
kaštonus...), o tada, kai gali pastebėti šiek tiek kitą daiktų šviesą kambary, tavo
siela jau būna pailsusi ir jai reikia raudonojo vyno, pokalbių apie nieką bei
šiek tiek visko po truputį. Ji jau nebepervers šio kambario tarsi adata vabzdžio, ir
iš jo išsineši tą, ką ir atsinešei, save. Kitas liks tos dienos paraštėse, kol
vieną rytą vėl prisės prie tavo stalelio, gers perskrudintą kavą ir degins savo
atvaizdu tavo akies kamputį.
Štai jis dar sėdi, parėmęs smakrą savo delno
linijom, nors jo kava jau išsivaikščiojo gyslom, o leisgyvė cigaretė tuoj tuoj užges
Dabar! Tu atsistoji ir išmankštintu žingsniu žengi tolyn miesto pastatams užtenka
kampų praryti tavo siluetą. Spėji pastebėti stiklinį jo žvilgsnį. Tu jam irgi esi
Kitas, paslaptis, akibrokštas, ir jis nežino, kur tu eini. Jis visą dieną spėlios.
Navakas, Kęstutis. Gero
gyvenimo kronikos: esė. Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Į viršų
Stalo apologija
Grindys. Jos šiuo atveju svarbiausios. Be jų mes
nepatektume į kambarį, be jų prasmegtume kažkur gilyn į gotikinius ar bulvinius
rūsius, į sovietų slėptuvę ar nacių bunkerį, gal net į Hadą, kur Euridikė
pabėgo nuo Orfėjo. Maža kas yra po grindimis. Knygose skaitai apie ten gulintį lavoną
ar dėžę su taleriais, atlupi lentas nieko panašaus. Pilkas pelėsių pilnas pelių
parkelis. Tad lentas į vietą, kiliminį taką ant jų, ant to tako stalą.
Jei kambaryje yra stalas ir dvi taburetės, toksai
interjeras vadintinas minimalistiniu arba portveino brolio interjeru. Minėtą
vaizdą pamatysi dažniausia virtuvėse, o kambaryje visad bus nors kokia papildoma
detalė. Išstiklinta sekcija, kirvis be koto, vestuvinė nuotrauka ant sienos (visi
sienų jaunikiai panašūs savo abejotinais ūsais). Vis dėlto stalas yra
neabejotinas centras, prisiminkime, jog pagal svarbą ir baldus galima skirstyti į
sostinę bei didesnę ar mažesnę periferiją. Tad šiuo požiūriu koks nors stalelis
kiniškai vazai padėti bus visiškas užkampis, kai tikrasis gyvosios komunikacijos
stalas ties nugarą į dangų ir lauks prie jo prisėdant prezidento.
Nesant prezidento ar šiaip kokių gyvenimo
praeivių, ant stalo mėgsta pagulėti kambario daiktai. Smulkieji daiktai, pridurtume,
tie, kuriems lemta nuolat migruoti, ropštis visom horizontaliom plokštumom, keičiant
dislokacijos vietą ir verčiant mus nuolat jų ieškoti. Kur gi dabar tas Klimto albumas
arba dėžutė su vilko dantų karoliais? Kur gi du garsieji dalykai, kurių paieška
rodos nei sekundei nesiliauja: raktai ir akiniai? Pasidėjai čia, tačiau jie emigravo ir
interjeras užklojo jų pėdsakus. Jie dar kiek paklajos, tada išnirs ant stalo, tarsi
plūdė vandens paviršiuje. Jei daiktus, nors kartą buvusius ant stalo, sustatytume
vieną šalia kito, jų virtinė apjuostų žemės rutulį trejetą kartų.
Orientuodamąsis pagal juos Kolumbas galėtų trissyk atrasti Ameriką.
Stalas dalyvauja visose mūsų šventėse, jis mus
apvesdina, susendina, kilnodamas visų gimtadienių lėkštes, ir numarina. Keli smarkieji
nenusisekėliai mirė prie savo stalų, keli nusišovė ir ant stalų nukrito kiauros jų
galvos. Esu girdėjęs apie vieną menininką iš Šiaulių, kurs bandė stalą
niekšiškai išnaudoti savo žmonoms gąsdinti. Išpjaudavo stale skylę, pro skylę
iškišdavo galvą, pro dantis liežuvį, aplink kaklą paliedavo raudono kažko, ir
namo grįžusios žmonos alpdavo, lėkdavo į teismus ir keitė viena kitą kaip
kalendoriaus lapeliai. Stalas nesuvokia mūsų klastos, jo siela naivi ir geranoriška.
Stalas dosniai paslepia mūsų išdaigas. Po juo net
per pobūvį galima rodyti špygas viršininkui arba glostyti kelius jo sekretorei. Net
gali nusiauti batus ir šį faktą išduos veikiau kojinių emanacija, nei stalo nekantra.
Stalas irgi basas, kaip didžiuma keturkojų. To paties pobūvio metu stalas yra mūsų
atrama net ir tiesiogine prasme. Jei iš pradžių mes ant jo dedam plaštakas, vėliau
tikrai susikraunam alkūnes, imam remtis net krūtinėm bei pečiais. Pamėgink tokiu metu
stipriai patraukti stalą į šoną kėdės tikrai nepuls laikyti savo sėdėtojų.
Kėdės tėra nepretenzingi stalo vasalai.
Ko pasaulyje yra daugiau žmonių ar stalų?
Turbūt panašiai. Ir daugėja jų panašiu pagreičiu, tačiau dėl stalo atsiradimo
niekad nebus kalta netobula kontracepcija. Stalo atsiradimas visad apgalvotas ir
laukiamas, nes pasaulis sukaupė pakankamai šlamšto ant jo pasidėti. Kada kas nors
apskaičiuos procentais, kokia pasaulio dalis guli ant stalų? Po stalais? Stalų
stalčiuose? Kiek per minutę ant stalų pasaulyje parašoma literatūros, išgeriama
degtinėlės ar nubraižoma bankų apiplėšimo planų? Kai akademijų mokslininkai viską
ištirs bei viską išras, universali stalo idėja dar ilgai neleis jiems mirti iš bado.
Be abejo, tie stalai įvairūs, individualūs,
skirtingo intelekto bei temperamento. Kai kurie net pasižymi devintokės užsispyrimu ir
jų stalčių taip lengvai neatidarysi. Tuo didesnis malonumas atidarius. Vis dėlto
stalus įmanoma grupuoti, remiantis ryškiausiais jų būdo bruožais, kaip tai darome
išskirdami pvz. indoeuropiečius ar porakanopius. Pagrindinės ir labiausiai paplitusios
yra dvi grupės: pietų (pobūvio) stalas bei žurnalinis (kavos) staliukas. Pietų stalas
itin universalus. Ant jo ne tik valgoma bei geriama, bet kartais ir miegama, šokami
striptizai (prastuose romanuose), jiems civilizacija sukūrė kalnus aksesuarų, pradedant
Kolumbo burės dydžio staltiesėm ir baigiant dvimetrinėm vazom, į kurias įmanoma
pamerkti klombą su tujom. Tuščias ir nuogas pietų stalas atrodo liūdnai, net
fatališkai. Tarsi visi būtų tave užmiršę arba šalyje vyktų karas, badas ir maras.
Tuomet tau parūpsta tavo likimas ir eini ant to stalo dėlioti pasjanso iš penkiolikos
kortų malkų. Vengi pažvelgti į liūdnus valetų veidus.
Žurnalinis staliukas savotiška intymumo sala.
Kaip malonu atsisėsti petys į petį su gražia mergina pavartyti žurnalo.
Žurnalinis staliukas garantuoja, jog šalia jo liudininkų bus mažai, o sofos daug. Ir
gali atsitikti taip, jog reikiamu momentu žurnalą abu švelniai paleisit iš rankų.
Rankoms užteks kitų rankų, o staliukas paslaugiai laikys jūsų žvakę, šampaną,
supratingai nusisukusią rožę. Vėliau diena jus išskirs ir po kiek laiko prie staliuko
jau bus sėdima su laišku rankoj. Aš prisimenu tavo kambarį, rašys ji (jis), aš
prisimenu tavo žurnalinį staliuką.
Yra ir kitų staliukų, tačiau vestis merginą
parodyti miegamojo staliuko nėra itin subtilu ir dažniausiai geruoju nesibaigia. Yra dar
kortų bei šachmatų staleliai, virtuvės stalas, mėnesienos nubučiuotas rašomasis
stalas ir t.t. ir pan. Kitataučiai dažnai būna ir kitastaliai. Japonai, pavyzdžiui,
dažniausiai mažaūgiai žmonės, tad jie ir nesiruošia savo ūgiu įžeidinėti stalo
aukščio. Jie nupjovė tam stalui kojas, jų stalas vos aukštesnis už jų jūrą.
Dažnas scenovaizdis pakilus uždangai: vidur scenos
balkonas, už jo japonų jūra, jūros fone dvi kėdės ir STALAS. Ir nebesvarbu, kas
čia ateis iš už kulisų, ką ir kaip jie čia ims vaidinti. Stalas stovi tarsi
dvasinės ramybės simbolis. Jis tiesiog yra. Jis čia nieko nevaidina.
Navakas, Kęstutis. Gero
gyvenimo kronikos: esė. Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Į viršų
Daikčiukų visata
Rūbai daro žmones, anot žinomo posakio. Rūbai
apibūdina žmogaus ekonominę bei socialinę padėtį, kilmę bei luomą, skonį ar jo
trūkumą. Rūbuose matysime juos dėvinčiojo nuotaikos ar nusivylimo atšvaitus, jo dienos
foną, netgi jo požiūrį į visą likusį pasaulį. Į tą pasaulį, kuris nėra
jis, kuris pilnas kitų žmonių ir kitų rūbų. Tą pasaulį sutvėrė ne Dievas ir ne
Darvinas, o Benettonas, Levis Straussas ir Christianas Dioras. Tame pasaulyje gyvena
rūbai. Jie miega spintose tarsi pamiršti meilužiai, o retsykiais nusilipa nuo pakabų
ir vaikšto alėjom, nešini savo žmonėmis.
Rūbams žmonės nesvarbūs, vieninteliai rūbus
dominantys žmogaus aspektai yra ūgis, rankų ilgis, kaklo bei krūtinės apimtis ir pan.
Rūbai abejingi mums, kaip ir pati gamta. Kartais atrodo, kad jie ir yra gamtos dalis, kad
jie užaugo ant medžių.
Toksai tvirtinimas nėra nusičiuptas palubėj, nes
visų rūbų protėvis yra figos lapas. Du figos lapai kadaise dengė strategiškai
svarbias Adomo ir Ievos kūnų vietas. Ir jiems pradedant žmonių giminę šalia lovos
mėtėsi ne kelnės ir sijonas, o du figos lapai. Ligi ryto jie spėdavo apvysti, tuo
tarpu kelnės bei sijonai nevysta. Gal todėl jie ir išstūmė lapus iš apyvartos. Kada
paskutinįsyk dėvėjai figos lapą, skaitytojau? Sakai, užvakar? Na, sakyk, sakyk...
Rūbai akivaizdūs, jie daug akivaizdesni už
žmones. Žmonės slepiasi juose, kaip vanduo kriauklės čiaupe. Rūbai moka aukotis,
slėpti žmonių defektus, kartu išryškindami savuosius. Regis, jie nieko nuo mūsų
neslepia, išskyrus pamušalą, etiketes bei mus pačius. Tačiau sykį pro šalį ėjęs
žmogus ima ir pameta nosinę. Ir visa rūbų atvirumo iliuzija subyra. Galų gale iš
kur gi ta nosinė!
Pasirodo, rūbai turi savo slaptąjį gyvenimą ir
nešiojasi jį kišenėse. Pats rūbas yra tik regimoji aisbergo dalis, visa kita tenka
kišenėms. Kišenėse gali slėptis kas tik nori, nuo merso rakčiukų iki špygos
taukuotos. Kalbėdamąsis su žmogumi, turinčiu daug kišenių, jautiesi lyg skaitytum
knygą, kurioje tris ketvirtadalius teksto iškirpo cenzoriai.
Visa laimė, kad kišenių skaičius nėra begalinis,
antraip žmonės į jas greitai susidėtų visą pasaulį. Kiek procentų pasaulio jau
guli kišenėse? Niekas neskaičiavo, nors tokių tyrimų kryptis strategiškai
perspektyvi. Pramonė vis labiau orientuojasi į kišeninį formatą, kišenėse jau
nešiojamės ne tik nuotraukas, knygas ir pinigus, bet ir telefonus, videokameras, net
šunis.
Naivu manyti, jog telefonai vis dar stovi ant stalų,
knygos lentynose, o šunys pririšti prie būdų. Viskas kišenėse! Netgi
tūkstančiai kokio fabriko batsiuvių sėdi savo darbdavio kišenėje. Tiesa, jis jų su
savimi nesinešioja, kišenė plati sąvoka.
Žodį kišenė Dabartinės lietuvių kalbos
žodynas iliustruoja sakiniu: Gyvena iš savo tėvo kišenės. Galime įsivaizduoti,
kaip tėvas grįžta iš batų fabriko ir pasikabina švarką ant kėdės atlošo. Tuomet
prisėlina Žodyno apibūdintas asmuo, kyšteli ranką į kišenę ir gyvena.
Kišenėje apstu MGL-ų tokiam pragyvenimui užtikrinti. Žodynas garantavo.
Kiek kišenių vidutiniškai turi statistinis
Lietuvos pilietis? Turbūt apie pusšimtį. Tad Lietuvoje XXa. pabaigoje yra mažiausiai
du šimtai milijonų kišenių. Ir į kiekvieną kažkas įdėta, buvo įdėta arba dar
įdėta bus. Stulbinantis potencialas, prilygstantis Donbaso šachtoms ar didžiausiam
Berlyno supermarketui KaDeWe.
Perku kišenes. Puikiausias skelbimas miesto
laikraščiui, rodantis, jog skelbėjas turi labai daug smulkių daikčiukų. O tokie
žmonės paprastai būva įdomūs, kalbintini, kviestini į namus arbatos. Dėmesys
smulkiems daikčiukams rodo aukštąjį išsilavinimą bei skonio subtilumą. Tikrai
subtilaus skonio žmogui kišenių niekad neužteks.
Naudojimosi kišenėmis palaimą kartais drumsčia
vis dar pasitaikantys nesklandumai, kurių esama trejopų: geografinių, kriminalinių bei
rezistencinių. Geografine prasme kišenės būva klaidžios kaip Kalahario dykuma. Kuo
jų turime daugiau, tuo didesnė galimybė pamesti jose raktus ar 50 USD. Po to ieškok
neieškojęs. Tik tuščiai šunis lodysi, anot Žodyno. Praverstų Visų
Kišenių Atlasas, o tokio neturint lieka pasikliauti intuicija: nepradėti smokingo
kišenėje ieškoti veržliarakčio arba džinsuose nagano. Intuicija kužda, jog jų čia
nėra.
Kriminalinis kišenių priešas vienas
kišenvagiai. Per mėnesį Lietuvoje ištraukiama pora šimtų piniginių. Tam veiksmui
atlikti kišenvagiui užtenka trijų sekundžių. Sudauginę matome, kad kišenvagis savo
ranką mūsų kišenėje laiko dešimt minučių per mėnesį. Per ilgai, aiškiai per
ilgai. Savivaldybės turėtų svarstyti šią problemą, kurti kišeninės policijos
struktūras, tų struktūrų atstovai turėtų periodiškai tikrinti piliečių kišenes
ar tik iš jų jau nespėta kas nors ištraukti.
Paskutinis ir didžiausias kišenių priešas yra
patys smulkieji daikčiukai. Jie mobilūs, dinamiški, jiems atsibosta gulėti
stacionariai. Jie imasi tyliosios rezistencijos ir pamažu ardo totalitarinę kišenės
struktūrą. Praardo sau skylutę ir subyra už pamušalo. O po to ieškok sau sveikas
savo žiedo su netikru brilijantu arba tau aktualios damos telefono, užsirašyto ant
apelsino žievelės. Jų nebėr, jie ištrūko į laisvę, pasaulis apie juos jau
pamiršo. Po to ateina bobulė Lionė su iš adatos kyšančiu pilku siūlu ir skylutę
užsiuva, kaip kokią šviesą tunelio gale.
Tačiau ištuštėjusi kišenė yra liūdna lyg
išgerto vyno butelis. Ji šaukte šaukiasi naujo turinio, ji teturi formą, vietą,
tuštumą. Be savo daikčiukų ji lyg be sielos, tad kuo greičiau baigiu šį rašinį,
sulankstau ir dedu į ją. Teskaito. Tegyvena.
Navakas, Kęstutis. Gero
gyvenimo kronikos: esė. Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Į viršų
Paprastas žmogus
Sykį viename paprasčiausių Europos centro
miestų gyveno paprastas žmogus.
Šio sakinio ir užtektų, jame telpa visa paprasto
žmogaus faktografija, visa jo siela bei kūnas. Tačiau vieno sakinio rašinys yra
aiškiai per trumpas, tad eikš čia, paprastas žmogau, kelkis iš lovos ir lįsk po
mūsų mikroskopais. Tu mikroskopinis, smulkiausia gamtoje egzistuojanti elementarioji
dalelė yra tavo siela.
H.Heinė kadaise rašė, jog po kiekvienu paminkliniu
akmeniu guli pasaulio istorija. Taip jis pamiršo paprastą žmogų, po kurio antkapiu
guli pasaulio demografijos nuolauža. Iš esmės tas žmogus ir gyvena po antkapiu, ne
tiek daug ženklų rodo jį vis dar esant, kažkur kažką veikiant, sėdint kampe ant
plika akim neįžiūrimos taburetės. Jis išnyra į paviršių tik kieno nors
suvažinėtas. Bet ir tada nieks neateina atpažinti palaikų ir jis vienišas guli po
morgo mėsininkų benzopjūklais. O gyvenimas eina toliau, už lango vaikai gražiai
žaidžia gumytę ir Mano tėtis šiandien gėrė.
Yra dar trys dalykai, ištraukiantys paprastą
žmogų į dienos šviesą: Seimo rinkimai, teležaidimai ir patologiniais atvejais
meilė. Rinkimuose jis irgi dažniausiai ne matomas, o jaučiamas. Jau po to,
susumavus rezultatus. Dėl rezultatų nustembame ne tik mes, bet ir politiniai sinoptikai.
Pasirodo, kad mūsų prognozės bei sąmoningos pastangos patyliukais bankrutavo ir mes
vėl išsirinkome ne tą valdžią. Tai ir yra geriausias įrodymas, jog paprastas žmogus
tebeegzistuoja, tebeturi balsą (vargu ar muzikine prasme), kurį linkęs atiduoti pirmam
sutiktam kolūkio pirmininkui. Jis žmogus paprastas, jam čia nieko nepaaiškinsi.
Tai dosnu, tas balsas dažniausiai yra vienintelis
realus paprasto žmogaus turtas, tuo labiau, kad mainais jis dažniausiai nieko negauna.
Net negali gauti. O yra kur gali loterijose bei teležaidimuose.
Čia galima gauti viską nuo Škodos Felicijos
iki špygos taukuotos. Pastarąją žmogus turi pats, be to prisižiūri iš minėto
kolūkio pirmininko, tad orientuojasi į maksimalų banką. Muistosi ekrane, šį bei tą
veblena ir, žiūrėk, laimi. Mat jo varžovai dar paprastesni žmonės, jiems ir
pasėdėti ekrane jau yra etapinis reiškinys. Apie tai jie dar ilgai pasakos, rodydami
pirštu į ekraną. Aš čia buvau, sakys.
Kitiems ir užtenka matyti jį teleekrane, nes
viename paprastame žmoguje telpa visas pasaulio paprastumas, visi paprasti žmonės.
Laimėjus vienam, potencialiai laimi visi. Suploja delnais, perjungia kanalą ir žiūri Mariją
Selestę, kuri irgi kaip jie, nes verkia dėl absoliučiai nedviprasmiškų
priežasčių.
Įdomiausias fenomenas yra paprasto žmogaus meilė.
Ji dažniausiai atsitiktinė. Įsimylima kas pasitaiko po ranka, paprastai tai būva
kaimynės, medseselės ar aptarnavimo sferos darbuotojos. Jei tokia laimė tenka knygų
pardavėjai, paprastas žmogus ilgai stypsos prie jos prekystalio, klausinės kaip
apyvarta, mėgins aptarti kokį rašytoją, veikiausiai Marcinkevičių, o pardavėjai
pasislėpus sandėlyje, sugniauš kumštyje milžinišką dvylikos litų potencialą ir
pakvies ją kavos. Ji atsisakys, ji nepaprasta, ji parduoda knygas. Knygose ji skaitė
apie atsitiktinių ryšių žalą, tad eitų kavos tik su nepaprastu žmogumi. Dalai Lama,
S.Stallone, A.Juozaičiu. Bet paprastas žmogus stypsos šalia prekystalio ir kitą
dieną. Ir dar kitą. Ir dar. Jis ištryps duobę grindyse, jo akyse bus išpirktos
ištisos bibliotekos.
Knygų pardavėja yra žydroji paprasto žmogaus
svajonė, žemesnio polėkio individai paprastai kalbina gastronomų personalą. Pokalbių
temos išdėliotos čia pat, už šaldytuvo stiklo. Aptarus, temas bus galima įsigyti,
parsinešti namo ir betarpiškai su jomis susitapatinti. Kitą dieną su pardavėja jau
bus bendraujama iš praktiko pozicijų, o tokias ji gerbia. Ir kumštyje tebespaudžiami
dvylika kavos litų gali lemtingai praversti.
Kaip teležaidimai suteikia paprastam žmogui
galimybę tapti telepiniguočium, taip ir meilė kartais padeda jam iš paprasto virsti
nepaprastu, peržengti luomo ribas, pakeisti cheminę sudėtį. Jis net ima rašyti
laiškus, ant savo liežuvio nuolat nešiojasi vietinio tarifo pašto ženklą. Žodis meilė
jo laiškuose parašytas kaligrafiškai ir pabrauktas pridėjus liniuotę.
Tačiau meilė tokiam žmogui retai baigiasi
sėkmingai, greitai laiškas įstringa puslapio vidury ir tušinukas su liniuote keliauja
įprastu taku pildyti mokesčių kvitų. Į paprasto žmogaus erotinius sapnus
įsikrausto mokesčių inspektorė, žinanti apie jį viską: adresą, telefoną, dujų
bei elektros suvartojimą ir pan. Mokesčių inspektorė paprastam žmogui yra tai, kas
Raudonkepuraitei buvo vilkas. Kartais jis sapnuoja gyvenąs jos gauruotam pilve.
Retsykiais paprastu žmogumi susidomi ir menininkai,
jie keliauja po kaimus, kur skamba Birutės daina, po miestus, kur daina Džordanos,
prisispyrę ieško to žmogaus, radę ką panašesnio puola aprašinėti, fotografuoti,
drožti iš medžio. Tačiau paprastą žmogų rasti sunku, jis yra mimikrijos virtuozas,
jis taip susilieja su aplinka, kad, rodos, netgi oras jį užstoja nuo mūsų. Tad ir
kūriniuose apie paprastą žmogų randame kelissyk perfiltruotą jo pakaitalą. Gilių
kavą.
Istorinė paprasto žmogaus misija kompiuterių
amžiuje irgi ne visiems aiški. Dar esti manančių, jog paprastas žmogus yra absoliutus
gyvenimo dvejetukininkas, kuris keliasdešimt gyvenimo metų sėdi tame pačiame suole.
Tuo tarpu jis dosniai grąžina mums pirmykštes žodžių reikšmes, elementariausių
reiškinių svarbos pojūtį. Jo lūpose žodžiai (ne tik stalas, butelis, kaliošai,
Vycka-Ecka ir pan.) mažiausiai nutolę nuo jais apibūdinamų objektų ir yra
geriausi civilizacijos tęstinumo garantai, rodantys, jog pasaulis dar tvirtai remiasi į
savo pamatus, jog mūsų namai dar nepakibo ore ir nenuplaukė su debesimis. Jie dar tik
taikosi pakilti ir nuplaukti.
Navakas, Kęstutis. Gero
gyvenimo kronikos: esė. Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Į viršų
Aspirino rytas
Tema, kuri, rodos, pati nepakils, neišstovės
popieriaus lape, atrodys ten pernelyg netvirta, ydinga, nepažįstanti jai skirtų
žodžių. Reikėtų ją paremti klasikų citatomis bei literatūriniais pavyzdžiais.
Tokių esama, tačiau gyvenimo pavyzdžiai juos pranoksta. Neretai prabundame jau tų
pavyzdžių ištikti, belieka juos šalinti sukandus dantis, arba, jei nesitraukia,
apmąstyti. Kalbu apie profesinę bohemos ligą pagirias. Bohemos liūtas dažną
rytą teatrodo esąs paprastas pagiringas pagyrūnas. Pasigirti dar knieti (Žinai, mes
vakar...), tačiau pagirios stipresnės ir ranka tarsi ostiją iškelia į viršų
aspirino tabletę viltį, išrastą pono Bayerio. Po to vėl veidu į pagalves.
Įsikniaubus į pagalvę tamsu, o tamsa pagirių
rytą nepageidautina, nes atrodo, kad varnos išlesė akis. Tad bohemininkai vėl pakelia
galvas ir pagalvėse lieka atsispaudę jų profiliai, tarsi kamėjose. Galvos sunkios, bet
ne nuo minčių. Akys drumstos, bet ne nuo žvilgsnio. Burnose skonis, it būtum suvalgęs
geležinkelio peroną. Už užuolaidų niekam nereikalinga diena. Bohemininkas
žvilgteli į kalendorių savo rankoje (jis jau seniai gula ir keliasi ne pagal laikrodį,
laikrodžio skalė jam per smulki) ir nuplėšia tos dienos lapelį. Lapelių dar yra,
kalendorius dar storas, nors toksai gyvenimo būdas jam geriausia dieta.
Pagirių rytą nesunku prognozuoti, tačiau
bohemininkai yra prasti sinoptikai. Išgirdę jų garsųjį retorinį įsipareigojimą šiandien
nė į burną, skubėkite patikėti, nes kol jūs delsite, jie persigalvos. Progų
per akis. Viena paskutinių visuotinių Kauno progų garsieji džiazai.
Šių eilučių autoriui pavyko išvengti daugybės
su jais susijusių pagundų, bet paskutinės nakties jam session ėmė ir užmetė
savo tinklą. Tą naktį neužsukti į Tulpę, regis, įstengtų tik pro šalį
nešamas prie stiebo pririštas Odisėjas. Pernelyg daug žavesio purtė Tulpės
langus iš vidaus. Paliki viltį čia įžengdamas. Ieškojau tokio užrašo virš
durų. Neradau.
Teko įžengti, vos vos prasiskynus pro duris
saugančius aikido specialistus. Nužvelgus salę matėsi, kad pirmadienio rytą pagirios
bus populiariausia Kauno liga. Jau dabar pusė kontingento prašyte prašėsi
dispanserizuojami. Tačiau džiazai plakė smagų kokteilį iš būgnų bei saksofonų, o
tokiame fortissimo grimzdimas į liūną yra neakivaizdus, iš vidaus nejuntamas,
kol kitą rytą atsibundi, o prieš tave stovi faktas. Tvirčiausiai jautėsi
organizatoriai bei dalyviai, jausdami, kad pagal spalvotas korteles ant krūtinių juos ir
rytoj bus įmanoma atkurti. Jie turėjo savo vietas už staliukų bei tvirtą kelių
dienų įdirbį. Jie vaikščiojo lyg būrys jubiliatų, visi kiti buvo tik svečiai,
atsitiktinumo suvaryti į muzikos gardą.
Atsisėdus visai prie scenos, žiūrovės šaukė į
vieną ausį, muzikantai spiegė į kitą, o sieloje sparčiai seko iš gatvės atsinešta
tyla. Scena buvo per arti, kaip marškiniai, nors kiti specialiai čia sėdasi, norėdami
būti aptaškyti muzikantų prakaitu. Muzikantai stovėjo stilingai atsilošę, o po
nosimis jiems kabėjo saksofonai, tarsi švytintys auksiniai snargliai. Ir jie pūtė pro
juos savo muziką. Muzika yra tiesiog oras. Keista, kad visi nešiojamės burnose tą
patį orą, tik vienų iškvepiamas jis virsta muzika, o kitų anglies dvideginiu.
Įdomiausiai Tulpės siautulio kontekste
atrodė padavėjos. Žinom mes tuos džiazus, sakyte sakė iškeltos jų nosys, mūsų
jais nepaimsit. Niekas ir neėmė, išskyrus juoką. Juokas jas ėmė po kiekvienos natos,
tarsi ten grotų Zavaliauskas su Zakarausku.
Tuo tarpu publika su užsidegimu naudojosi
paskutinės nakties teise. Kinkavo galvomis, kratė ausis, vis dar tvirtai prilipusias
šalia smilkinių, jautė, jog tos ausys jau rytoj taps nereikalingos, bus atidėtos dar
metams iki kito festivalio. Geriama buvo įtartinai mažai. Paskutinę naktį visi
geria mažai, viskas jau išgerta, naudotas taures tektų plauti ligi vasaros. Ar bijai
rytojaus pagirių? klausiu šveicarų būgnininko. Jis stebi mane pro šypseną,
klausosi pro auskarą ir giriasi nebijąs. Turįs kambaryje Alka-Seltzerio, kaip žinome,
veikiančio tik Vakarų Europoje. Be to, rytoj jis būsiąs Sankt Peterburge, kur vyksta
primušti savo būgnų. Tai guodžia, nes pagirių, įprastų Sankt Peterburge, jis
niekada nepatyrė ir nepatirs. Jis pabando tokias nors įsivaizduoti ir šypsena lyg
žiogas nušoka nuo veido, lieka tik auskaras, lėtai svinguojantis su scenoje
strykčiojančiu P.Vyšniausku.
Prisėda daugiau šveicarų, užsimezga diskusija
dialektologiniais klausimais. Aš kalbu bavariškai, šveicarai šveicariškai, o jų
vertėjoms atrodo, kad mes čiulbam, ir visos būriu suskrenda paberti mums trupinių.
Rūta, Aleksandra ir Jurga rytoj nejaus pagirių. Jos nelėbavo, dirbo, tad pagirios tebus
lyrinio pobūdžio: mintis, jog kažkas gražaus baigėsi ir dabar vėl teks klausyti
grafiko, viršininko ir žurnalo Moteris. Kai kurios stengiasi kažką gražaus
pratęsti. Natali iš Klaipėdos tekina bėga gaudyti Vyšniausko ir kviestis į
uostamiestį. Net pamiršta vyną ant stalelio. Jos pagirios irgi bus lengvos, sunkioms
nėra laiko.
Kartais atrodo, kad visos kiekvienos kompanijos
potencijos yra limituotos. Yra tam tikras kiekis džiaugsmo, tam tikras kiekis siuto,
kalambūrų, jėgos bei užsispyrimo, ir ką gi pagirių. Jei vienam ko nors tenka
daugiau, kitam nebelieka. Ir atvirkščiai, jei vienas kuo nors nepasinaudoja, kitą tai
užgrius visu svoriu. Štai jie visi. Džiūgauja, šoka, eina galvom. Niekas nemiega
kampuose. Beužmiegančius kojos laiku išsinešė namo. Klausimas: kas už visus kentės?
Kas pagirios už visą šitą žvalią kompaniją? Nejaugi aš?
Štai ir vakaras (rytas) baigiasi, taksi išsiveža
mus, o specialiai užsakytas furgonas kalnus šiukšlių, liekančių po kiekvienos
fiestos. Kiekviena jų ilgainiui skyla į šiukšles ir atminimus. Nors rengiant paprastai
dedama ir kitų ingredientų.
Ir, visgi, pagirios. Įsivaizduoju daugelį dabar
geriant aspiriną, silpną alų stiklinėmis, kavą kibirais. Geriausia išeitis
rašyti šį stulpelį. Šmėklos išnyksta, pavadinus jas vardu.
O kuo vardu aš? Kur aš čia atsidūriau? Kodėl
stiklinėje taip sukasi balta aspirino ostija?
Tarsi šoktų, nors niekas jau nebegroja.
Navakas, Kęstutis. Gero
gyvenimo kronikos: esė. Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Į viršų
Kaip parašyti Stulpelį
Lyg ir tam tikra instrukcija, blyškusis lapelis,
lydintis kažką sudėtingą ir daugiapakopį. Pasidaryk pats, parodyk kitam. Instrukcijos
būna įvairios ir lydi jos nebūtinai tą, ką labai mįslingu būdu reikia suveržti
varžtais. Instrukcija Vokietijoje ant raudono vyno tetrapako: keturi
paveikslėliai. 1.Atlenkiamas kampas. 2.Nukerpamas Solingeno žirklėm.
3.Draugiška ranka pila tą vyną į stiklines. 4.Du linksmi bavarai susidaužia tom
stiklinėm. Jei trūktų instrukcijos, bavarai liūdnai badytų tetrapaką
virbalais, trintų į asfaltą, brūžintų nagų dildėm, bet niekaip neatidarytų.
Instrukcija jėga.
Kaip pamename, Stulpelis yra šio rašinio
žanras, formatas. Kaip tu prirašai tiek Stulpelių? klausia smalsioji
mūsų visuomenės dalis. Gal imti ir išduoti pagrindinius principus, tuomet žaistume Pasirašyk
pats. Žaidimui prireiks šiek tiek popieriaus, tušinuko ir dviejų silkių kuo
plonesnio porceliano lėkštelėj.
Geriausia tai daryti vos atsibudus, kai sapno
pančiai dar klibina blakstienas, o padūmavusiame horizonte kyšo baisus žadintuvo
siluetas. Turbūt nereikia sakyti, jog žadintuvo akivaizdoje keltis iš lovos yra tarsi
dviguba kančia, juodasis stereo. Mokyklos laikais po tos lovos čiužiniu gulėdavę
kelnės, pakištos ten tam, kad geriau laikytųsi kantas. Dabar kantas yra tokia knyga,
stovi lentynoje šalia hėgelio, o po čiužiniu guli dvidešimt litų, kuriais vos
spėjai nuskurdinti šeimos biudžetą. Tad pasiimk juos ir ženk, tavęs laukia
Kaunas, kavinės ir Stulpelis.
Dvidešimt litų yra banknotas, kurį galima
deklamuoti (Pelėsiais ir kerpėm apaugus etc.), bet nusipirkti už jį ką nors
gaivaus, pelėsiais ir kerpėm neapaugusio, nėra dabar lengva. O kai nelengva, geriausia
paguoda geras oras. Ir štai jis geras, dosniausia tema aukštuomenės pokalbiams su
taksistais, kalbėk nors ligi Klaipėdos, ir tas karštis, tie prie saulės prilipę
pakaušiai, štai du policininkai atsisagstė (ne, ne kelnes) ir vedasi už rankų tokią
panelių panelę, net atrodo, jog areštavo. Sodinkit, mieli policininkai, greičiau
sodinkit, tokiu oru ir sėdisi su šypsena. Užmeti sau koją ant kojos ir po penkiolikos
parų nukeli. Juokai!
Na, bet eime toliau, mūsų laukia Stulpelis,
kava, o namie dvi silkės kuo plonesnio porceliano lėkštelėj. Iš nuobodulio jos
dainuoja Tyliąsias Silkių Dainas, o kuo plonesnis porcelianas gaudžia it Kuprevičiaus
varpai.
O štai ir lietuviško postmodernizmo triumfas
M.Žilinsko galerija, ten keli vyrukai spalvotom kaklaskarėm tikrai atidarinėja kokią
parodą. Galima užeiti, gurkštelti šampano ir viską aprašyti. Tačiau čia jau stovi
kokia kritikė ir jau viską aprašinėja. Tiek to, ženkim toliau, Laisvės alėja ilga
ir praktiškai be vilkduobių. Štai ir Dramos teatras, o jame pilna danų bei visų kitų
švedų. Jie atvežė Padegimui savo teatro paragauti, galima užeiti, gurkštelti
šampano ir viską aprašyti. Tačiau čia jau stovi kokia kritikė ir jau viską
aprašinėja. Horizontai siaurėja, temų ratas barsto stipinus, laiku prisimeni draugą,
ką tik išleidusį porą naiviai pornografinių knygų. Galima užeiti pas jį,
gurkštelti šampano ir viską aprašyti. Tačiau čia jau guli kokia kritikė ir iš
laimingo veido matosi, kad aprašinės. Ak, tie kolegos, artefaktų grobikai važiuotų
jie geriau į Monte Karlą plėšti kazino.
Eini toliau, miestas suguldė šešėlius tau po
kojom, ant suoliukų pilna lietuvių, kurių vardai bei pavardės tau nežinomos,
užverstos kadais mėgtoj skaityti telefonų knygoj, pro šalį darda tiek vaikiškų
vežimėlių, atrodo, kad Kauno moterys visą rudenį nevalgė, nemezgė, nerūkė,
nemiegojo, tiktai ..., ... ir ... su tais, kurių vardai ir pavardės tuo metu gulėjo
tavo telefonų knygoj. Ko nepaskambinai?
Nuo suolelio Miesto sode pakyla du apsmukę vyrai.
Gaivus vėjelis ką tik nupūtė jų kortas. Laksto jie po pievą ir klausinėja, ar kas
nematė praskrendant kozirio. Jie lošia ne iš pinigų, jų kišenėse vėjai švilpia
garsiau nei Alėjos liepose. Ką gi, net būsimasis vyskupas A.Baranauskas su kitais
seminaristais lošdavo kortom iš poterių.
Grįžti link namų, troleibuse defloruoji taloną,
kioskelyje perki ledų šaltam oraliniam bendravimui, o kaimynai iš gretimo namo visą
tą laiką nesnaudė. Štai ir dabar už jų lango liesų vyrų choras dainuoja, kad ji
paprašė keturių. O balkone vienas jau lupa ožius, turbūt nuo minties, kad teks
mokėti keturis.
Namuose tuščia, tėra tik dvi silkės, užkimę nuo
ilgo ir bergždžio dainavimo. Druska nusėdo joms ant lūpų. Slenkiesi arčiau kambario
knygų, įaudrintu delnu prasketi joms puslapius. Rašytinė (dar anksčiau sakytinė)
išmintis išmokė žmogų senatvės. Kadais už gryną pinigą laikytas tik raumeningas
kumštis, diedukai ir bobutės būdavo kaip mat metami už borto. Vėliau tautos panoro
klausytis sakmių apie savo šlovingą praeitį, o tam reikėjo ją prisimenančios
bedantės burnos. Tad užčiaupk bedantę burną ir įsiklausyk. Tsss...
Idealiai tylu. Tyli silkės. Tyli laikraščiai,
žurnalai, TV. Tyli orkaitės bei vamzdžiai. Labai tylu. Net girdi kaip jaunas lapas ar
žiedelis ant šakelių kraunas. Staiga labai aiškiai pasigirsta skaitytojo klausimas:
tai kaip gi vis dėlto parašyti Stulpelį?
Kodėl Jūs dar nemiegate, malonusis skaitytojau, kur
Jūsų pūkai bei paklodės, lopšinės bei musė cėcė. Jūs klausiate to, kas man
giliai ir fatališkai neaišku. Niekad to nežinojau. Tai tarsi keisti kerai, temperatūra
be termometro. Stulpelio parašyti teoriškai neįmanoma. Tačiau pradžiai reikia,
jog kuo plonesnio porceliano lėkštelėje gulėtų dvi silkės: silkė ir silkė.
Navakas, Kęstutis. Gero
gyvenimo kronikos: esė. Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|