TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Kęstutis Navakas

Eilėraščiai iš knygos „PARGRIAUTAS BAROKAS“

anie ir ši diena
neperskaitytos knygos
angelas
melodija
finale
rudens rondeliai
žaidimai
nepalaidoti mirusieji
kai lašų virbalais
literatai
daugtaškis

Į viršų

anie ir ši diena

tiek pleventa su jais (ir gerta)
        tiek delnai delnuose pulsavo! –
išsivaikšto lyg po koncerto
        pasiėmę pavardes savo

jie! lemties įžūlus verpėjau
        man suverpki visus kelius jų –
kur atspėti tylos nespėjau
        kur turėjau daugiau iliuzijų

štai nuo saulės ligi mėnulio
        kambariai – tik tušti kristalai
nors kalnų ir langų mėlynųjų
        nors šokėjos manai gitarai

parašytos jau visos knygos
        ir pasaulis jose apkarto
nors Paryžiaus dabar – nors Nidos! –
        nors kiek nors padoresnio karsto

krantas laiko parėmęs upę
        upė kranto narcizą laiko
dulka baldai kampuos pritūpę
        tykiai dūsta diena nuo laiko

Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Į viršų

        neperskaitytos knygos

        Neperskaitytos knygos traukia mane iš mano ramybės, tveria kelius nugarėlėm, šuorais krinta į plaukus įšilę jų šriftai.
        Neperskaitytos knygos ginčijasi pažindamos mane tik iš rankų, nepažiūrėjusios į akis, švilpdamos leidžiamais pro pirštus šimtais puslapių.
        Neperskaitytos knygos sienomis stryksi į viršų, randa gulyklas dulkėse – šalti kambarių stalaktitai.
        Neperskaitytos knygos stabteli šalia mano karsto.

        Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Į viršų

        angelas

        Sykį, turgaus dieną, eidamas pro griežiančius prekystalius, pastebėjau Barborą Radvilaitę kapo šaltumo insignijom stovinčią tarp prekeivių. Kartu ėję poetai nematė stovinčios dairydamiesi toliau.
        Jų žvilgsnį tebelaikė turgus, ir tai buvo antras mano nustebimas.

        Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Į viršų

melodija

nebeišbūsiu šito buvimo
        kai nuo šešėlių akys įdubę
tėve Hafizai pilki man vyno
        grokite arfomis neprabudę

leiskit man leistis jūsų takeliais
        leiskite skleistis kilti iš rando
Viešpatie kaip man tylumą gelia
        kaip visą naktį tuštumą tranko

nuovargio liestos mano savaitės
        sausos kaip drožlės traška prie kojų
pilkite vyno paikos mergaitės
        savąją taurę jums paaukoju

niekas iš mūsų nenusimano
        ko atėjau čia ko gi betrokštu
skelbkite garsiai nežinią mano
        skelbkit nuo kalno skelbkit iš bokštų

Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Į viršų

finale

šalta diena išeis iš balto buto
šalta naktis išlįs iš pastalės
garuos kava ir tas kurs neužsnūdo
        ilgai tylės

prasmegs langai lyg vienišos pompėjos
praplyšusiam Vezuvijuj nakties
ir dangumi nutįs žvaigždynų pėdos
        bet neartės

gulės vanduo labai žemai už lango
trys gulbės lėks bet jų nepamatys
baugus žmogus kurio nebeaplanko
        net praeitis

ugnis nuslys vaškinių žvakių siūlais
vaiski aušra aklais langais nuslys
širdy paslėpęs naktį vyras gult eis
        ir tyliai lis

Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Į viršų

rudens rondeliai

I
žeidimus žaidžiau kadaise
kur dabar tos dienos dėjos
kaip lakiai ruduo žeidėjas
lyg žaizda atplyšo žaisti

nei vartus vardus įtaisė
taip skurdu pro juos išėjus
žeidimus žaidžiau kadaise
kur dabar tos dienos dėjos

ir iš savo vardo eisiu
raidės žvilgsnio liestos liejas
prisimerkusios alėjos
pavadinimų nepaisę
žeidimus žaidžiau kadaise

II
tyla pilna daiktų tačiau gyva
lyg tvinkčiotų anas pargriautas Vilnius
ir eikliai kiltų gyslom Lietuva
nelaukdama kol jėgos ją nutildys

lyg pro pirštus garuojanti kava
tarp medžių rūkas tąsią trasą tęsia
kol miestas ima justi savo masę
tyla pilna daiktų tačiau gyva

lyg tvinkčiotų anas pargriautas Vilnius

tačiau pro šalį skamba mintys kilnios
apšokdamos šįryt nedrąsią dvasią
senovės nagrinėtojų krūva
prisimatuoja bočius išsikasę

tyla pilna daiktų tačiau gyva

III
– Šito ryto nekantrusis šitaip sunkios tavo akys
saulei keliantis nuo žemės lig manęs nebepakyla
– Išsiruošus abejoti nealsuok į mano tylą
jei nebūtum nutylėjus jei nebūtumei pasakius
jei sudilusi nebūtum kaip aure tamsa sudyla

– Šito ryto nekantrusis šitaip sunkios tavo akys

– Jau dienos naujienų šriftai teka laikraščių latakais
skaidrūs ryto troleibusai narsto varsto tylą tyrą
mano rankos tvinksta dienai prieš akis standėja takas
– Saulei keliantis nuo žemes lig manęs nebepakyla

– Kam tau kam gi visos frazės neįmanomai aptakios
kai matai kaip medžių lankas ugnimi drėgna pražyla
dienos mūsų nebeturi nuo šakų artyn pažyra
– Šito ryto nekantrusis šitaip sunkios tavo akys

IV
kavinių vyno niekas nenumaldo
jis kris vis atlapom taurėm į žiemą
nuskurę vėjai svaidomi po vieną
kilnos lapus ieškodami asfalto

ir kortos kris naktis dalinsis dieną
stiklai vitrinos trinsis glus prie šalto
mašinų stabdžiai čirpins vieną temą
pajusim kad kaip tiltus mus išardo

kavinių vyno niekas nenumaldo
jis kris vis atlapom taurėm į žiemą

V
svečiai pašnekovai man reikia savos nakties
te ji pasilenkus tykiai turi mane –
tešliuoš užuolaidos lempos teplieks name –
visus aplenkusi tetelpa viename
kad jų pasiektų jis visą save išties

svečiai pašnekovai man reikia savos nakties

kad skleistųs priblankę raidės popieriaus ekrane
kad kiltų kaip karštas oras muzika iš kertės
ir lėkčiau trankus nelaukčiau kol priartės
kiekvienas manasis „taip“ susirastų „ne“ –
te ji pasilenkus tykiai turi mane

ir rinktųs tamsa ir grimztų delne dugne
ir kaupčiau jėgas klausytis nakties baigties
kaip spurda spyruoklės kaip veliasi vėliavos ties
rytojaus datom kai laikas pavirs trukme
tešliuoš užuolaidos lempos teplieks name
svečiai pašnekovai man reikia savos nakties

VI
kažkas dar tebėra toj naktyje
kažkas po ją lig šiolei tebevaikšto
kamienai čeža nuslenka laja
ir baimė susiranda savo baikštų

kryptis be kelio ką keleiviui reikštų
kiekvienas rytas praviras į ją
kažkas dar tebėra toj naktyje
kažkas po ją lig šiolei tebevaikšto

rudens kliudyta siela trokštų maišto
bet net savęs neapima – deja –
daugiau vis liepto vis mažiau apreikšto
ir apavas susvyla kelyje –
kažkas dar tebėra toj naktyje

Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Į viršų

žaidimai

ištark – ir nieko! nesiliauja lyti
        praskleisk pirštus – nemato tavo burto
visi ženklai seniai pasidalyti
        o tau pakaks nemeilės ir neturto

užtrenk duris – pargrįžta kas nelaukta
        akis nuleisk – vis tiek nebesisklaido
gimtuos namuos kur šitaip sunkiai augta
        namų nelikę: kas gi juos išleido

bet sodo obelis nutrūks nuo vaisių
        tau tiesis rankos link sausų drabužių
nes aš jau čia ir kai vidun įeisiu
        vanduo sruvens nelyg nuo brigo burių

girta gamta parkritusi už lango
        tegu tylės – ji visą naktį verkė
te mūsų rankos mūs rankas aplanko
        aš tavo sargas tu manoji sargė

dabar ištark! ir kris dangus į pieną
        sidabro strazdas leisis tau ant piršto
ištiesus delnus – kurmiai lips į pievą
        atrast pasaulio kur maži pamiršo

nors balso trūks – lyg jį jau kas išsakė
        kartok žodžius ir miestai bus iš miego
ir saulė smilks kai ges nuo žvilgsnio žvakė
        kartok žodžius te jie nesako nieko

te tyliai truks erdvus žaidimų laikas
        kai visos šalys mūsų tylą girdi
kai dienos aukštos ir dangus palaidas
        ir pilna vėjo ir sunku numirti

Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Į viršų

nepalaidoti mirusieji

išmėtė kamščius šitas tirštas ir kruvinas vynas
        prilipę prie pirštų kils taures ir dainos girdėsis
gilyn kalendoriuosna leisis mūs drumstas buvimas
        kai užmirštus adresus primena ilgesio dėsnis

iš kur čia nukritom tarp tų apipjaustytų medžių
        kodėl gi nukritę čionai mes žieve neapaugom
gyvenom už ačiū išvargę išmirštam už ačiū
        pakelkim taures tegu jos mūsų sielą išsaugo

mums rašė į metrikus duomenis mes jų nelaukėm
        mums kimšo į atmintį čežantį nuomonių šieną
ir vogė mūs tylą ir keitė ją laikraščių kaugėm
        ir lėkėm tolyn – šitaip išskrenda žąsys į žiemą

po sąrašus bastės mūs vietinės vėles suveltos
        jas vaikė stabai sustatyti aukštai ant granito
ir skriejo mūs dienos lyg sunkios savaičių skeveldros
        ir skriejo mūs metai ir krito ir krito ir krito

Paryžium ir Hamburgu brido nuspalvinti lietūs
        užklydusią dulkę plauną nuo tenykščio skaistumo
mes kėlėm taures mes nematėme kur mums norėtųs
        seniai jau apžlibę nuo tokio sumauto atstumo

poetai iš gotiškų knygų šypsojo pasvirę
        kol juos ištirpino viduramžių erdvės beribės
mes gėrėme vyną ir jautėm jog esame mirę
        ir jiems pavydėjome jų begalinės gyvybės

Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Į viršų

kai lašų virbalais

kai lašų virbalais durs rugsėjis pro debesio dūmus
        negražiąja puse atsigręš priartėjęs ruduo
atsidus kambariai kur kadaise uždarė po du mus
        ir pernakt surūdys besinešdamas saulę vanduo

apsiverks virš galvų pasimetę medinės gegutės
        nuo sausai praneštų lyg peronai tuščių valandų
pažiūrėk mes dar čia bet jau baigias mūs jėgos menkutės
        greit lyg tušas išblykšim ant popieriaus lapų baltų

svetimi tvenkiniai atsivers virš įšilusio šlyno
        ir prasmegs jų dugnuos klampią naktį kertą traukiniai
ir Ninevija žlugs o virš smilkstančio graikų salyno
        parašiutais pakils Epikūras ir jo mokiniai

ir nukris į taures po žariją po ženklą po žarą
        o žodynai suspurs pasipainioję tarp nebylių
Aleksandro kariuomenė kelsis iš ryto į karą
        bet ginklų neberas tiktai debesis vietoj dramblių

iš valstybių neliks nei vardų nei žemėlapių – nieko!.
        emigrantų laivus mėnesiena po jūras blaškys
susiradę peilius mes ieškosime venose sniego
        kol praloš mus ruduo ir žiema nusijuoks į akis

Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Į viršų

literatai

vėl pranyko pasaulis – pirma apieškojome žolę
tačiau ten be žiogų neatradę kas šaukia ir spindi
šratinukų šratais mes pradėjom eilutės medžioklę
šitiek daug negyvųjų – nors vieną mums teks atgaivinti

ir tada sugrumėjo ir Dzeusas tvojo į čerpes
ir išgriuvo stogai tik bažnyčios kyšojo neliestos
kažkas bėgo gatve ir kartojo „pavargęs pavargęs“
bet nebuvo kas girdi ausų neužteko tuos miestuos

kažkas grįžo namo spynose vario raktai suskambo
stačiakampėse staktose durys dar saugojo salę
ten mes rašėm eiles ir kryžiavome jambą po jambo
apie žydinčius sodus ir kvailą bet gražią panelę

ji sėdėjo viena ir be abejo pynėsi plaukus
ir mėgino dainuoti kaip soduos akacijos žydi
ko ji laukė? kareivio? atrodo jau būtų sulaukus
bet pranyko pasaulis – jį vėl mums priseis parašyti

nesibaiki eilėrašti nesidaryki sau galo
savo vazų papėdėj taip atgulė amžiams etruskai
tęskis tęskis naktie tavo sniegas byrės už Uralo
ir toj pusėj bus jūra mes tiesime lūpas jos druskai

mes rašysim toliau ir panelė sulauks Mėlynbarzdžio
tegyvena su juo te jos akys kas vakarą drėksta
saulė kils raudona lyg žaizda iš sudilusio tvarsčio
vėlei baigsis pasaulis ir plėšysim užbaigtą tekstą

Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Į viršų

daugtaškis

sakyk sakyk negirdžiu
artėk artėk nematau
kuri iš mūsų mirčių –
tau?

žaliuoju chromu lajos
žuvų žuvų vandenais
per plauką būsi nuo jos –
neis!

kituos kituos adresuos
kartosis bus atsitiks
o tau išsyk jos visos
stigs.

krūtinės oru kantrus
gyvensi kuo pavirtai
tik sykį tekstas nutrūks
stai...

Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt