| << Atgal
Ernestas Noreika
LĖLININKO
naktis tai aš
Palikit mane vieną
neišpirksiu
tironai
Rožančiaus karoliukai
Į norimą metą
vakarėjant
akmenys
Nurimk, Dangau
Prie žvakės
Į viršų
naktis tai aš
vidurnakčio arabeskos įkopė po dangum
ir meldėsi vis giliau ir tyliau, nors ir taip
niekas nebūtų išgirdęs visi klausės savęs,
visi tylėjo už save po dienos nuolaužom.
bet aš vienas su laiku žaidžiau gulėdamas
ant rudeniu iškasto išvargusio kelio, kuris
jau buvo susigrąžinęs kiekvieną dulkę
nuo batų ir laukė savo sapno norėjo nurimt.
išgirdau kažką tyliai skaldant žodžius į dangų
ir pasimečiau. nutylėjau savo garsų smalsumą
įsiklausiau į miniatiūrinę kalbą ir ausis pakeitęs
sekliais, lydžiau į save tyro šnabždesio atgailas.
galėjau atsikelt nuo pavargusių akmenėlių ir purvo,
bet bijojau išbaidyti žodžius iš nakties grojančios
dėžutės ir pamest jos balso stygas bijojau užtildyt
dangų ir jo akis, nes sau ji juk meldės tik sau.
nustojus rinkti po raidę į žodį, vėjais medžiuose
užmigo ir maldos. nebuvo nakčiai ko atgailauti
viską guldyti po suskeldėjusiais nuo nuodėmių
kryžiais. tai aš atgailavau verkiančiais žodžiais
per
sąnarius
sulinko
kojos
nakties
klausykloj.
Į viršų
Palikit mane vieną
tik kas trečią naktį valtis nebyliai į kranto
miegą remdavos. mėnesiena aplipę irklai
giliai neįbrisdavo, kad supimo neišlygintų
toli įmigęs ant paviršiaus. kvėpuoja.
paremdavo kūnai iš valties dangų.
plačių akių tinklai į jūrą tilpdavo
nereikia jiems žuvies iš aukso ir
net nakties nereik. žvejojo mūsų vakarus
todėl klupėjau nakty, kuri dar buvo
nepagauta, kuri mane mylėjo, nes
žmogiškos baladės mano dykumoj
nesuspurdėjo. suodini apmušalai
vienintelis petis ant gedulingo denio.
išgaudyti visi saulėlydžiai iš pakrančių,
o saulėtekiai ne mano. tie siluetai
brakonieriai, o aš į vakarą virstu.
Į viršų
neišpirksiu
tai buvo šlubas laikas, kai tylėjau vienas,
net drugiai spėjo po dalgio žodžiais
nustot budėję. prisukimo raktelis
pamiršo savo kūną prieš karą,
bažnyčių ir klausyklų nebebuvo.
tik šventos knygos, tarp kurių
puslapių miegot guldžiau nebylų
sparnų pulsą. nebejuda džiūna.
naktys užmiršo mane šiaurės vėjy
vis dažniau užsisėdėdavo ir rūbus
su šerkšno paveikslais parsinešdavo.
buvusiose naktyse užmigo artimi,
o man vienam iš tų naktų į plaučius
įkvėpta pasenus nemiga ir akyse tylių
fotoalbumų kambariai. raukšlėtas tikėjimas
neturi dėl ko tikėt. ir maldų puslapiai
man tik dėl to, kad nepamest drugių, kaip
mane į karą pametė, nes nuodėmės neturi
laiko mano tylai. tik mane pametė seniai,
užgijo balso stygos nebeatleisi man ir
aš sau neatleisiu.
Į viršų
tironai
vis dažniau sapnuoju kare, kryžiais
įkastus sūnus. pilnaties blanki kalba
per sapno vaizdą persisunkia ir iš
nakties gimdos į sunkų vaizdą gimsta.
nebežinau ir kelintą tamsumą kūnais
vis laižom. nėvieno laikrodžio pas
gyvą, nėvienos šeimos pas užgesintą.
o mano riešas valandų neturi
nėra žmonos ir sūnūs tik sapnuojas.
kambariai nurimę juose nėra net
kam gedėt. tik nuotraukos nuskintos
iš albumų palydi jūras į akis.
apkurtę paukščiai į natas nebepataiko,
o aš į gyvenimą. naktimis, apkasus į
ežerus verčiu, kol įamžinti veidai neiškirmiję
iš akių kol debesys neuždaro mėnulio.
priešo nužudyti nemoku. šautuvas rankose
nedrįsta gilzių padaryt našlėm ne akmenys
į prasikaltusį, o mirties žvaigždė į kūną. o jūs
atėmėt aušrą ir liepiat dienose rūdyt.
Į viršų
Rožančiaus karoliukai
pavargusioje kasdienybėje,
naktis globojau. išeidavau ir
netyčia grįždavau, bet tik tose
naktyse, kai stogą įrėždavo pilnatys.
girdėjau tada smuiku kalbėjo
kaminkretys, suodžius kratės
žemėn į naktį suspėjo patekt.
gražiai tąnakt tylos skilinėjo
stori pirštai romantiškai mokėjo
flirtuot. sėdėdavo iki pat aušros,
o aš, išgirdęs rytui laužiantis per
dangų, seklumas išgyvendavau.
sakydavo močiutė, kad kryželį
nešiočiau ne nuodėmė klūpėjo
žvyrkely, o blogio šaknys kojas trynė.
kabėjo ant kaklo rožančius
kiekvienai nakčiai po vieną karoliuką.
Į viršų
Į norimą metą
aš dezertyras iš pusdienių į vakarus
pabėgau tyliai, išgramdęs laikrodžio
kliedėjimą bemiegįįkyrų. nustojau dienas
šlifuot iš snaudžiančių savaičių
naktim nubrozdinau akiduobių delčias.
palikau budėt tik įspaudą nuo kūno
ir miego gyslas šnipinėjant palėpes,
raudom išdegintas gatves po karo
dūmų išgėriau iš kulkosvaidžio švininės
kulkos po savo pasaulinio įskilimo.
Tu išdavikas, šaukė po rytinės raidės,
bet vakarai nesibaidė ir smerkė fazę negedėtą
ir pats nesutikau su pusdieniais nenumylėtais,
o link naktinį stovį iš vidaus tikėjau svoriu,
kad mano laikas ne į dieną, o naktis.
Į viršų
vakarėjant
vėjai barzdom dusino tylius langus,
kuriuose įskaudintos žmogaus visatos
iškvėpdavo jūros slibiną užsemdavo
lapus, vaškiniai bokštai užsiverdavo ugnis.
lietūs atėmė rasas ir susipylė į kišenę,
paskutiniai dangaus skilimai turėjo būt,
kol pamirštu kapu kliedėjau nuo vienatvės
basom per dumblinus takus nesijaučiau
purvinas, nes nespėdavo persisunkt per
kietą odą, per nuospaudas ir kruvinus
padus. iš molio nulipdytos kojos rodės
į upę staigiai baltai nuglazūruoja.
ištuštėjusios slėnių užeigos nebekvietė
išgert po stogu visi nusigėrę gremėzdiškais
kelmais, tik vienas beržas šunim kando į akis
įtrūkusiais pirštais tiesiai po juo įkritau.
pasijaučiau, kad po pasaulio stogu slepiuosi
vėtrų klyksmai pašiaušė odą driežais.
kilnojos vandenys iš lizdų ir žvaigždės
krisdavo negyvos, o aš, nesigailiu, kad
į pasaulį išėjau
jis rankom mane slepia.
Į viršų
akmenys
Sėdėjau ant akmens tik vienas,
bet mąstėm dviese ir užkimo
klausimu gerklėj, iš kur akių
gilumo akmenys išnyra.
Minutei kilstelėjus laikrodžio
ranką, iš dangaus auksu atsakiau.
Juk akmenys lyg ąžuolas subręsta.
Lėtai, bet didingai ir užburdamas kitus.
Susigūžė į gulbės sparną galvoje
ir painiai sau ji prielaidavo.
O ar tie akmenys beaugdami
lyg žmogus gyvenime sužydi,
ar lyg lelijos ežero gulte.
Deja, turėjau ją nuvilti ir
klausydamas sūpuoklio vėjo
užsnūdau sakymu, kad akmeniniai obuoliai
nesužydės vaivorykštės žvilgsniu.
Tada susitarėm, kai akmenys jos
kieme virs iš kruopų į besočius žemės
glėbio, ateisiu su kėde ir pasodinsiu
nuo nuvargusių kojų, kad ištašyčiau akmeny
nakties plaukus, fakelų akis ir tyrą širdį.
Į viršų
Nurimk, Dangau
į naktį įkritau juodas, bet be jūros ir galvojau,
dangus vampyras, todėl sidabro kulkom
nužudyt bandžiau, kad vakarinio kraujo
nebegertų sudžiūna į senę išmaldos prašančią.
išgyveno tarpsnį skylės nuo šulinių dugnų,
bet mėnulio neapgyvendino pas save pasilikau
savo būčiai kibirai pilni vandens, nors padoriai
išsimiega kojos neišlenda pro kraštus.
vėjai kiaurai skynė dangaus kūno temperatūrą,
kol užako žaizdos, bet neaptraukė geluonies
veidrodžių odą išdrožė sau iš mano noro,
neverkiau, kad kulkos vengė akmenų savy.
nugriuvo į skrynią norai, nes ir kuolas medinis
sula apsiverkė, nebegalėjau norėt mirties,
juk dangus naktim jau sužeistas vampyras
tylėk, seni dangau ir palik man vakarą
venom
tekančius ugnies paukščius.
Į viršų
Prie žvakės
Tamsoj ant kosėjančio
liežuvio prieangio,
vinutėm primigdytas
sieninis šešėlis
per laikrodžio
rodykles nuvilnija
neatsektas tamsumas,
suglebęs ant vaškinių sruogų
sekundės kilpom
sukalbėsiu akies mirksniu
blakstienos virpesį,
tarp stūksančių šimtų tamsų
užsisapnuosiu klumpėm
mušančiom per ausį lygiai dvyliktą
ir pasiražęs gruodžio prieblandoj
lediniais pirštais sušoksiu žvakei menuetą.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
