TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Sigitas Parulskis
Eilėraščiai iš knygos „Mirusiųjų“

Šaltis
Subjektyvi kronika
Gražiai prisigėrusiam mikui
Mylėk, Dieve
Vidurnaktis
Pervertas rytas
Ledo laikas
Aidas
Vakaras su pelėkautais
Žemės darbai. Atsipirkimas
Laukimo mantra
Metamorfozė

Į viršų

Šaltis

su motina
kartu su motina

žengiau į požemius
į rūsį raugtų agurkų

statinėj sudrumstusi vandenį
pelėsiais apėjusį skystį
motina sakė

ale šaltas vanduo
šaltas vanduo sakiau aš

ir iš kur šitoks šaltis
toks šaltis kad atima ranką

gal iš tamsos
iš nakties ar iš žemės

iš žemės

po žeme bus šalčiau

Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Į viršų

Subjektyvi kronika
                                Visi jau mirę.
                                César Vallejo

Mirė galvijų šėrikas Julius, jaučiai užbadė, girtas
gyvulys nemėgsta iš gardo pabėgusių žmonių
mirė Daktariūnas, jį vadindavo Debesėliu, nes
kūrendamas krosnis buvo visiškai juodas
mirė Vytautas Norkūnas, gyveno vienas, žiemą
vasarą avėjo guminiais batais
mirė šlubis Liudvikas Trumpa, jaunas nenorėjo eit
į kariuomenę, buvo įsikalęs į kojos sanarį vinį
mirė Valerka, užsimušė važiuodamas motociklu, dar
matyt kojos pėdsakas ant stulpo
mirė pusbrolis Vidas, mėgo žvejot, kai jį laidojo
per bulviasodį, ežeru plaukė dvi gulbės
mirė sunkumų kilnotojas Valdas, buvo įpratęs
važinėt krovininiais traukiniais, nukrito po
ratais
mirė draugo sūnus, jis gimė negyvas
mirė Dievo sūnus, jis irgi mirė negyvas
mirė ir tie, kurių nepažinojau, su kuriais nesisveikinau
net neįtariau esant
mirė namai ir šventyklos, mirė sėklos ir vaisiai
knygos ir maldos, mirė užuojauta artimui
ir gailestis sau
mirė – viskas svarbu
mirė – nieko nėra reikšmingo

Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Į viršų

Gražiai prisigėrusiam mikui

mažam miestely
aukštoj lietuvoj
gyvena angelas mikas
jeigu pripiltum stiklinę
vyno išgėręs jis tau
parodys kaip į jo kūną
lenda lengvai
stiklinė – pro skylę po
dvyliktu šonkauliu

aukštam miestely gyvena
nuskendęs angelas mikas
jeigu įpilsi ežero vandenio
jis tau parodys kad
ir angelai kartais
susižavi šio pasaulio
niekingais daiktais

mažam ežere aukštai
stiklinėj gyvena angelas
mikas jeigu įpilsi jam savo
gyvybės parodys pro kur
į skrandį įžengs
amžinybė

Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Į viršų

Mylėk, Dieve

mylėk, Dieve, slyvų kisielių –
ir ne tik, ne tik – ir mano sielą

mylėk, Dieve, prie kelio ievą –
ir ne tik, ne tik – ir mano sielą

mylėk, Dieve, žmogelį mielą –
ir ne tik, ne tik – ir mano sielą

mylėk, Dieve, ir mano burną
Kristaus kūno smirdančią urną –
ir ne tik, ne tik – ir mane durną

Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Į viršų

Vidurnaktis

iš užmušto priešo šonkaulių
padariau savo mylimajai šukas
ji prišukavo iš savo plaukų
mėnulį ir saulę
ir buvo mūsų nakvynė šviesesnė
už pakasynas

Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Į viršų

Pervertas rytas

kasdamas iš krosnies pelenus
sukrešėjusius šlako gurvuolius
radau kruviną vinį

šitiek amžių šildausi
tavo kančia

šalta

Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Į viršų

Ledo laikas

pjovėme malkas, lentos nugriauto
tvarto, rąstai, storos kaladžių
knygos, lapas po lapo
rievė po rievės, dėdė prie pjūklo
šventas antanas, mudu su tėvu
tik patarnavom, iš kairės, dešinės
snigo, pirštinės šlapios, snigo
pjuvenom, pripjovėme pilną
pašiūrę, atėjo mama, šventa ona
iš dangaus nusileido, sakė
paimsiu pagalį kokį, prakūrom
šventas antanai, imk ir ne vieną
matai, kiek jau prapjovėm, matau
juokėsi motina, juokėsi dėdė
juokėsi šventas tėvas, pjūklas
žado neteko, ėmė baubt gyvuliai
nustojo ežeras plakęs, kai mus
ėmė į dangų

Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Į viršų

Aidas

rubuilis angelas praskrido
virš kopų mėlynųjų nidoj

kvatojo angelas debilo veidu
ir tartum kardas kirto aidas

per mano burną vapančią žodžius
ak Viešpatie aš nieko negirdžiu

Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Į viršų

Vakaras su pelėkautais

              Kornelijaus maniera

po vakarienės paspendęs pelėkautus
laukiu virtuvės tamsoj
kada tvirtas plieno rėmelis
stuburą pertrėkš pelytei
sugundytai mažo kąsnelio dešros
kvepiančios šio pasaulio tuštybe

kantriai stypsau jausdamas
kaip bunda manyje
medžioklio aistra ir
kaip grumiasi ji su kita
daug kilnesne kuri
tyko manęs jaukiam
guoly šalia
mylimosios

Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Į viršų

Žemės darbai. Atsipirkimas

I
ruduo buvo rudinas
kasėme apkasus Dievo laukuos
tinkluose pasiklydome
žemė slidi, apvali
apaugus žvynais, sprudo mums iš
akių, mūsų galvos svyravo
bus lengva mus atpažinti
iš mūsų darbų – kasame duobę
artimui savo, esame sau artimi, aštriabriauniai
ridename vienas į kitą kvadratines
širdis, kubais pakeltus balsus
rudinas buvo ruduo
dvokė šlapimu ir krauju
dvokiame žuvimi, rytais ištekėdami sau į
delnus, pro pirštus ištekėdami virstam į duoną
į mėsą, į makaronus, į išmatas
vėl grįždami į duobes
žemei pasvirus, iškrentame iš guolių, iš
apkabų, aptvarų, rėkdami
šūdinas buvo ruduo
gražūs buvo plaukai
išdžiaustyti vėjuje
Dievas anapus tinklų
mojavo anapus paveikslų, anapus duobės
dugne, kuris atsirado, išleidžiame vandenį
kanalizacijų burnos išspjauna atgal
slidinėjame lapuose, rankiojam savo
akis, kapuose, sproginėjančias iš kaštonų

II
ne lapai užantspaudavo
tavo akiduobes
ir ne Dievo piršto ženklai
ant tavo vokų
ant žemėtų dantų atvirukų
tarp moterų pagerbti mes
tarp kirmėlių pagerbtas tu
tarp ieškančių dvėselienos
tarp kasančių žemės nugarą mes
tarp duonos ir kraujo pateptas tu

sprogusi mina vienam iš būrio nuplėšė
rankų pirštus, kad negalėtų prasikrapštyti
išdraskytų kaštonų, akių, obuolių, slyvų
mirusį suvystėme į palapinę, kad aklas
nepraregėtų, neatpažintų vieno iš mūsų

žemę nukrėtė šiurpas, drugys ją plakė sparnais
mūsų sparnais, mes plasnodami kasėme
apkasus laukuose, varvėjome vienas kitam
iš burnų su seilėmis, ašaromis, su prakaitu
priemirčio traukuliais, slidinėdami, įkliuvę
į plaukus, o ruduo buvo nupirktas, rudinas
padalintas su džiūvėsiais ir pienu
ruduo akmuo sakėme
rudens vandens atsikandome
rudeniu rūdimis verkėme
rudinas šūdinas keikėmės
šūdini bet gyvi – išsigynėme

Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Į viršų

Laukimo mantra

             sūnui Mykolui

šaltam vandeniui šalta šalto vandens
juodai žemei juoda žemės juodos
aštriems ašmenims aštru ašmenų aštrių
kietam akmeniui kieta kieto akmens
trapiam kaului trapu kaulo trapaus
ryškiems griuvėsiams ryšku griuvėsių ryškių
minkštiems puvėsiams minkšta puvėsių minkštų
tampriam voratinkliui tampru tampraus voratinklio
akloms kalboms akla aklų kalbų
svetimam miestui svetima svetimo miesto
kruvinam kūdikiui kruvina kruvinos motinos
plyštančiai mėsai plyšu plyštančio audinio
bundančiai sielai seklu bundančio kūno
žaizdotam tėvui žaizdu sūnaus žaizdų
šventajai dvasiai šalta šventosios bažnyčios
alkanai mirčiai alkana gyvybės sočios
pilnam pasauliui tuščia gyvo žmogaus

Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Į viršų

Metamorfozė

moteris bėganti stotelėje trumpam
sustojusio autobuso link, skubanti moteris
tąsoma į šalis sunkių ryšulių, nerangi
panaši į karvę, veržiamą balno
išsidraikę plaukai, pro iškirptę sprūstančios
krūtys, klišos, venom išvirtusios blauzdos
baimės iškreiptos lūpos: štai nuvažiuos
transporto priemonė, o ji pavėluos su sunkiais
ryšuliais prie alkūnėm jau ramstomo stalo
nesuspėja
nutrenkia ryšulius
pastebėjusi pašaliečio žvilgsnį
ūmai susidrovi, atsitiesusi ima žiūrėti
kažkur virš melsvai nuteptų alyvų
laukianti
susikaupusi
Pirkėjo motinos provaizdis

Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt