TEKSTAI.LT – tekstai – Sigitas Parulskis

Sigitas Parulskis

Esė iš knygos „NUOGI DRABUŽIAI“

       Kūnas
       Liga
       Nužudymas
       Tyla
       Vakaras su Ganytoju
       Balsas
       Solitude
       Kai aš gulėjau puikybės patale

Į viršų

Kūnas

       Taip jau susiklostė istorinės aplinkybės, kad visų mūsų giminės vyrų iš tėvo pusės nosys išaugdavo didesnės, nei siūlo auksinio vidurio taisyklė ir kiti saiko bei proporcijų matai. Mes visai pagrįstai, sekdami romėnų pavyzdžiu, galėtume vadintis Nazonais, tai yra Nosiečiais arba Nosininkais.
       Horoskopai ir kiti moterų smalsumą bei vaizduotę kurstyti skirti šaltiniai apie tokias kaip mūsų nosis kalba su tam tikra intymia potekste – esą didelės nosies savininkas savo kūne turėtų turėti kažkokį tokios didelės ataugos veide giminaitį, nosis esanti tarsi jo alter ego arba, paprasčiau tariant, akivaizdžiai styranti užuomina apie paslėptą lobį. Manyčiau, jog tai mitas, prie kurio sukūrimo ir paskleidimo mūsų giminės vyrai tikrai neprisidėjo, nebent prosenelis, kuris mėgo griežti violončele, o iš žmonių, sugebančių priversti paklusti tokį instrumentą, galima tikėtis ko tik nori.
       Galiu būti tikras tik tuo, jog senelis, o po to tėvas prosenelio nosį man perdavė kaip pereinamąją taurę, indą, kurio paskirtis gali apimti funkcinę amplitudę nuo šiukšliadėžės iki Gralio ar mišių metu naudojamos, nemirtingumo sklidinos taurės, tačiau apie kokią nors specifinę jos paskirtį jokių žinių nepaliko.
       Taip pat pakankamai tvirtai žinau, jog mūsų giminės vyrų nosys negali būti lyginamos su iš minios norinčiu išsiskirti kretinu, kuris visuomet išsikiša į priekį, ketindamas tapti tos minios pranašu arba auka. Mūsų nosys ne styro, ne kyšo, jos tiesiog dunkso kaip išlikę kolonų fragmentai Kretos saloje.
       Mūsų giminės vyrų ausys irgi nepanoro atsilikti nuo nosies – jos nėra kuo nors ypatingos, neatlėpusios, nenusmukusios, bet labai vešlios. Moterų vaizduotę ir intymųjį smalsumą kurstančiuose šaltiniuose apie ausis taip pat yra kalbamos įvairios nešvankybės – esą tokių ausų nešiotojai pasižymi jausmingumu, jautrumu, gležnumu, o gal atvirkščiai, neatsimenu, be to, netikiu nė vienu žodžiu – kūno dalys paprastai nė velnio nežino apie savo savininkus, jos kaip šunys ištikimai jam tarnauja, prisitaiko prie jo keistenybių ir blogų įpročių, o vėliau susidėvi, pasensta ir tarnauti nebenori. Ką gali mano vešlios ausys pasakyti apie mane? Nieko. Nebent į jas įsikibusiai moteriai lengviau suvaidinti seniai prarastą, o gal niekad ir nepatirtą orgazmo džiaugsmą. Guodžiuosi bent tuo, kad su tokiomis ausimis Indijoje nesunkiai padaryčiau šventiko karjerą.
       Tokių ausų savininkui kartais iškyla netikėtų keblumų, kadangi jos ne tik vešlios, bet ir ganėtinai talpios: maudantis ir nardant – tai svarbus, kone kertinis žodis šiame pasakojime – į jas visuomet patenka neįtikėtinai gausūs kiekiai skysčių. O kadangi minėtosios ausys puikuojasi savo vešliu masyvumu, tai ir jų išlaikymas reikalauja iš organizmo pakankamai daug energijos – ausyse ima gamintis tam tikros nesunaudoto kuro atliekos, iš kurių susidaro vadinamieji sieros kamščiai.
       Apie tai, kad į tokių ausų galingą lapiją gali nesunkiai įlįsti koks nors parazitas, pavyzdžiui, skruzdė arba tarakonas – ko gera, nedidukė pelytė taip pat jose jaustųsi kaip namie, – geriau nė nekalbėsiu, nes tai tiesiog kokčiai nemalonu. Esu girdėjęs
       istoriją apie žmogų, vidurnaktį su tarakonu ausyje per visą miestą lėkusį pas daktarus, ir man to visiškai pakanka, kadangi nesu iš tų, kurie būtinai viską turi patirti savo kailiu.
       Sėdėdamas ausies ligų poliklinikos laukiamajame ir klausydamasis, kaip mano vis dar kilmingose – kaip sau norit, kažkada jos galėjo prakalbinti violončelę! – ausyse šnypščia kažkoks boro šarmas (nepanoręs žemintis prieš gydytojus, mėginau kamščius iškrapštyti rankiniu būdu, ir jie pasistūmėjo dar giliau, tad teko juos tirpdyti), prisiminiau vieną savo niekuo ypatingu nepasižyminčio gyvenimo epizodą, susijusį su nardymu. Dėl prakeikto nardymo ir kamščiai pajudėjo iš savo vietų – kaip gali neprisiminti.
       Kadangi esu tokios nosies ir tokių ausų nešiotojas, keliauti po pasaulį man dažniausiai kančia. Kad ir kur nuvažiuočiau, svetima aplinka provokuoja mane sadistinei savianalizei, o ši visuomet pateikia pačių bjauriausių rezultatų. Stengiuosi keliauti kuo mažiau, nes kam trenktis tūkstančius kilometrų, kad sužinotum, jog esi niekam vertas prietranka ir mizantropas.
       Taigi dėl tam tikrų priežasčių (galbūt net dėl nosies) buvau pakviestas į Vokietijos miestą Štutgartą, atlikau ten man skirtą menkutę funkciją, o po to mane globojęs kone dešimčia metų jaunesnis lieknutis, nedidukas vokietukas nusivežė Baden Badeno (ten jau romėnai buvo įkūrę mineralinių vandenų gydyklas) kryptimi parodyti įspūdingųjų, tiesiai iš žemės trykštančių Bioblingeno šiltųjų mineralinių šaltinių, kurie tvarkingai įrėminti į baseinus po atviru dangumi.
       Kai manęs klausia apie mano kūno padėtį erdvėje, sakau „atletiškas“ ir nedaug prasilenkiu su tiesa, tačiau vis dėlto buvusio sportininko formos jau šiek tiek apiblukusios. Ypač prarasta atrodo viena vieta, kuri yra žemiau krūtinės ląstos, tiksliau – po saulės rezginiu – tą vietą mano atletišką kūną iš granito pastaraisiais metais kalantis skulptorius kažkodėl paliko neužbaigtą, lyg būtų pavargęs, o po to ir visai užmiršęs. Susitikęs jį, tikrai turėčiau dėl ko priekaištauti.
       Taigi vieną pakankamai apniukusią ir beveik lietingą kovo pabaigos popietę mineraliniu vandeniu kunkuliuojančiame baseine po atviru dangumi pasirodo du personažai: vienas smulkutis, šlakuotas, kaip ir dera vokiečiams, kitas, be abejo, nosies, ausų bei apiblukusių atleto formų savininkas. Pora, tiesą sakant, verta dėmesio. Vokiečiai korektiški, sėdi mineraliniame šiltame vandenyje kaip marinuoti agurkai po atviru dangumi (oro temperatūra ne daugiau kaip penkiolika laipsnių, tiesą sakant, vėsi temperatūra) ir apsimeta, kad jų dėmesys sutelktas tik į euro ir markės santykius.
       O po to atėjo akimirka, kai aš labiausiai norėjau būti senas barzdotas žydas, na, jei ne žydas, tai bent kad nors lazdą turėčiau ir priminčiau Joną Krikštytoją, nes mano „krikštijamasis“ ėmė elgtis labai keistai: jis pradėjo nesiliaudamas nardyti, ir nardė taip, kaip delfinas patinas elgiasi poravimosi metu šokdamas prakeiktus vandens šokius aplink geidžiamą patelę. Norėjau sušukti vokiečiams „aš ne toks“, bet kas gi patikėtų šaukiančiu žmogumi, tiksliau, šioje situacijoje, – kas patikės spiegiančia patele, jog ji ne tokia ir nenori patino dėmesio? Niekas. Ir aš pats nepatikėčiau. Šiaip ar taip, juk romėnai pirmieji Baden Badene pradėjo turkštis natūraliuose mineraliniuose šaltiniuose, o kadangi jiems patelės tais laikais būdavo be lyties, arba – lytis neturėjo jokios lemiamos reikšmės, tai ir šaukti turėjau nedaug argumentų. Be to – prakeikta nosis. Net ir vokietis, pamatęs tokią nosį, galėjo ramiai pasakyti – romėnas, ko norėti, Nazonas, o romėnai, kaip žinome... Ir taip toliau.
       O manasis vokietukas vis nardo. Kartais paneria netoli nuo mano kojų ir tūno po vandeniu išsproginęs akis. Man pikta, nes patelės vaidmenyje esu pirmą sykį, ir nesuprantu, kaip man derėtų elgtis – gal panerti šalia ir taip pat išsproginus akis žiūrėti į jį? O gal atvirkščiai – nerti tolyn, vilioti jį paskui save, į kokį nors ramesnį užutekį. Vokiškai susikalbėti man sunku, negaliu paklausti aplinkui korektiškai mirkstančių agurkų – velniškai nekorektiška padėtis. Kai jis pagaliau išnyra, sakau jam, Štefanai, gal nebūk taip ilgai po vandeniu, jis, ko gero, nelabai švarus. O Štefanas ir vėl neria, ir išneria, neria ir išneria, rituališkai, parazitas, nardo, suka mįslingus, kone masoniškus ratus vandenyje aplink mane, šalia manęs, o kartais beveik net po manimi. Man, romėnui, telieka nutaisyti Senekos veidą ir galvoti apie sudrėkusius laiškus Lucilijui. Gal ir manyje yra dalis patelės, tik aš bijau ją pažadinti, tiesiog tradiciškai jaučiuosi esąs vyras, o mano esmė galvoja visai ką kita, ir galbūt net visos bėdos mano gyvenime būtent dėl to, jog nesu suvokęs tikrosios savo lyties paskirties. Galbūt tas pats tinginys skulptorius perkirsdamas pusiau mano gimtąjį androginą irgi ką nors supainiojo? Aš ne toks – juk tai visiškai nieko nereiškiantis argumentas. Moterims lyties pasirinkimo keblumą nulemia galimybė gimdyti, o vyrams, – vyrai, ko gero, apsisprendžia tik valios dėka.
       Po vieno tokio panirimo Štefanas paaiškina, jog yra dirbęs gelbėtoju, todėl po vandeniu gali tūnoti galybes laiko. Man palengvėja. Bent jau jis normalus.
       Pažink save! Vienintelis vyras, su kuriuo esu bučiavęsis, buvo mano tėvas. Nemalonus pojūtis. Tėvai neturėtų bučiuoti savo sūnų. Juk bučiuodamas moterį, sieki suartėti visai ne su apskritai žmogumi, bučiuoji visų pirma lytį, priešingą tau, skirtingą, ir traukia visų pirma būtent tas skirtingumas, o ne panašumas. Tačiau teiginys, kad visuose mumyse vienokia ar kitokia forma slypi homoseksualumas, negali nejaudinti. Esu galimybių laukas, ir lygiai kaip galėčiau tapti kunigu arba samdomu žudiku, galėčiau būti homoseksualus. Perversijos, iškrypimo galimybė, priartėti prie ribos, mėgautis rizika, provokuoti save ir jos neperžengti – nė vienas tikrojo savęs pažinimo siekiantis to negali išvengti. Kad ir ką kalbėtų seksualinių mažumų atstovai apie vyro grožį, manęs tai nejaudina, ir realus fizinis kontaktas kelia tik pasibjaurėjimą, tačiau galimybė, neišnaudota, bet potenciali – ar ji kuo nors blogesnė už mintis apie savižudybę, kuriomis savigailos valandėlę mes taip linkę mėgautis?
       Kai nepaprastasis tirpalas suminkštino kamščius, man tiesiog praplovė smegenis (kadangi vis dėlto esu totalitarinio režimo palikimo dalis, tai iš milžiniško švirkšto gausiai į ausis leidžiamas vanduo man siejasi tik su smegenų plovimu, su niekuo kitu) ir gerokai palengvėjo, praėjo noras taip giliai save pažinti, keisčiausiomis perversijomis maištauti prieš viskam seniai abejingą miesčionių ir patriotų bendruomenę. Net jeigu tai ir nelabai malonus procesas, smegenis reiktų prasiplauti dažniau. Tačiau organizmas ir toliau nepaliaujamai gamina mintis apie beribes savęs pažinimo galimybes. Štai koks jis, organizmas, kūnas, nuolatos galandantis asmenis infantei sielai.

2001 m.

Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.

Į viršų

Liga

       Dažnai tekstas atsiranda dar prieš jį užrašant: jis iškyla vaizduotės tikrovėje ne kaip erdvinis, o tik nuojautomis paramstytas statinys, turintis apytikslį tūrį, bet dar pakankamai migloto tankio, atpažįstamas pagal ryškėjančias individualias savybes, bet dar nevaržomas pažeminančių įsikūnijimų, tarsi visa tai vyktų daiktų rojuje, kur greitai atsirasiančiam daiktui ruošiama jo formos esatį užpildysianti dvasia.
       Šis teksto pamatymas nesietinas su antgamtiniais reiškiniais, su mistiniais įsijautimais ir šv.Jono regėjimais Patmo saloje, jis viso labo tėra mano smegenų pilkosios masės pilkųjų darbų rezultatas, kurį likimo ironijos dėka dažniausiai matau kaip tam tikrą žanrinį įsikūnijimą, išsipildymą kalbos tankmėje, kalbos, kurią paskui reikia nuobodžiai ir kantriai rankioti anos vaizduotės tikrovės gelmėje ir klijuoti prie šios tikrovės šiurkštaus ir nelankstaus paviršiaus. Tiesą sakant, pastarasis procesas yra ne itin įdomus, labiau varginantis, lydimas griovimo ir naikinimo pojūčių, galbūt net prarandamo rojaus nuoskaudų.
       O štai šio teksto niekaip negaliu pamatyti, kad ir kiek stengčiausi, nuteikinėčiau save, meilikaučiau, kažkas man jį užstoja, kažkas didesnio yra užslinkę tarp šios ir anos, vaizduotėje plevenančios, tikrovės.
       Visų pirma tai aukšta kūno temperatūra, kuri manęs nebuvo ištikusi jau nuo vaikystės, kai motinos ar močiutės prisergėtas taip bijodavau iškišti koją ar ranką iš po limpančios prie odos, nuo prakaito pridrėkusios antklodės, o tuo metu, kai mama keičia negalia persisunkusias, sunkias ligos įkapes šviežiomis, krakmolu traškančiomis paklodėmis, – koks siaubas mane apima, kaip liepsna mane nutvilko naujų patalų vėsa ir kvapas, o paskui pamažu vėl grįžta raminanti šiluma, ir ankstyvo žiemos pavakario saulė – ant didelės, nuo kambario mano lovą atitveriančios užuolaidos išryškėja gerojo Dievo profilis, didžiulė, gelsvose, gėlėtose klostėse linguojanti galva, ir aš jau žinau, kad sveikstu, kad būtinai pasveiksiu, o mama man pažada metalinį rublį su Lenino galva, jeigu aš ir vėl mokysiuos Katekizmo tiesų, nes pavasarį jau reiktų prieiti pirmosios Komunijos, reikia pamažu brautis į dangaus kariaunos gretas. Ir greitai aš pasveikdavau.
       O gal kliūtis slypi kur kas anksčiau, kliūtis, neleidžianti mano regėjimui prasibrauti prie teksto, kurį norėjau čia užrašyti, kurį man tiesiog būtina surasti, nes nieko daugiau aš ir neturiu šį drumzliną rytą, abejoju, ar ką nors prašmatnesnio turėsiu vakarop arba rytoj, arba velniai žino kada. Man atrodo, tai galėtų būti statinė, didžiulė, suveržta gal net penkiais metalo lankais, gili ir talpi, bet dabar negaliu joje pasislėpti, nes ji pritrombuota šviežių čečkuotų kopūstų, pabarstytų raudonomis ir neskaniomis, nes baisiai rūgščiomis spanguolių uogomis, akmeninė girnapusė ant viršaus, rūgštus, gerkle kylantis ligos skonis, nors man dar tik treji metai, ir aš lyg šventųjų paveiksluose baltapūkis sėdžiu močiutės lovoje, o iš koridoriaus pro sunkias, veltiniu apmuštas duris virsta žiemos garas, tai dėdė grįžo iš kariuomenės, o gal iš kalėjimo, kur sėdėjo už muštynes, – taip jau mūsų giminėje susiklostė: vieni kariuomenėj kiti kalėjime, dar kiti ant patalo, o dar – ir kapuose, visą gyvybės ciklą aprėpianti mūsų giminė; mudviem su dėde linksma jis geria alų iš butelio geltona etikete, jis užkanda rasotais ką tik atpjauto kumpio kubeliais, kumpis šviesiai raudonas kaip helenistinis marmuras, ir jis trupa tarp baltų dėdės dantų, nes dėdė jaunas ir sveikas, jis duoda man gurkšnį alaus, – toks vyras, man dar tik treji, mūsų giminėje visi vyrai! – ir aš verčiuosi stačia galva žemyn iš močiutės lovos, ant grindų palikdamas gerą kuokštą šviesių kaip sniegas plaukų, nors močiutė kitokios nuomonės, ji sako, kad prieš Kalėdas angelai meta plunksnas, ir tą kuokštelį perrišusi kaspinu paslepia savo paslaptingose dėžutėse po sieniniu, vieną koją tabaluojančiu laikrodžiu. Laikrodžio švytuojanti koja baigiasi blausiu, geltoniu spindinčiu apskritimu, jis didelis kaip banginio akis, jis nenumaldomas ir išdidus nelyg nemirtingumas, o jo geltonis kartus kaip žuvų taukai.
       Užstoja tarsi dugną ledas, pirmasis rudens ledas, tolydžio storėjantis, augantis į apačią, į centrą, žemyn, tarsi būtų veikiamas ne šalčio, o žemės traukos dėsnio, – ant jo atsigulus galima valandų valandas spoksoti į dugno žolėse besiblaškantį vandens pasaulį, kuriame kuo daugiau ledo, tuo mažiau deguonies, ir didžiulių kuojų oro pūslės nebeišlaiko, jos kyla į paviršių, o ledas jas pamažu apvelka savo kietų kristalų įkapėmis, ir dabar aš jau turiu keisčiausią pasaulyje natiurmortą, gyvosios gamtos galerijoje demonstruojamas mirusios gamtos fragmentas, žuvys lede, ledo žuvys. Už raudonų plytų lentpjūvės stovi priešgaisrinis skydas su dviem smailiadugniais piltuvo formos kibirais, skersai kybo keistas kablys medine rankena, primenantis kazokų ietį, bet man labiausiai rūpi kirvukas, kurio ašmenys siauri, o vietoj penties – ilga smailėjanti skiauterė. Tokiais ginkluoti indėnai kovoja su baltaveidžiais, su tokiu aš tikrai galėčiau iš ledo iškirsti tas milžiniškas inkrustacijas, mirusias kuojas, bet priesakas „nevok“ stipresnis už indėnus, stipresnis už norą nors trumpam rankose palaikyti neregėto dydžio ežero gyventojas, ir jos lieka ledo atmintyje visam likusiam laikui. Daug vėliau, Kaukaze, Kabardino Balkarijoje, užsiropštęs ant vienos perėjos aš ir vėl gulėsiu prisispaudęs prie ledo veidu, tik ten apačioje bus ne žuvys, o Alpių šauliai, likę čia nuo pasaulinio karo, su pilna ekipuote, kietai suspaustais smakrais, burnomis, užbetonuotomis tyla, užmerktomis akimis, pilnomis tamsos ir šalčio, amžinybės ledo įkapėse, o už raudonų plytų lentpjūvės jau seniai nebestovi priešgaisrinis skydas, indėniškas kirvukas jau seniai kažin kur nusimetė, ir Alpių šauliai taip pat liks ledo atmintyje visam likusiam laikui.
       Ledas, uždėtas ant karščiuojančios kaktos, greitai tirpsta, atsiranda properšos, spragos vielinio tinklo tvoroje, pro tokią spragą gali pralįsti tik vaikas, jam tikrai kur kas mažiau metų nei toms žvaigždėms, kurios spragsi gruodžio danguj kaip šaltosios ugnys ant kalėdinės eglės; vaikas kumštinėmis pirštinėmis skubiai prakasa pūpsantį sniego kalną, atsivėrusiuose viduriuose miega juoda akmens anglis. „Nevok“ šnypščia žvaigždės aukštai, bet vaikas skubiai krauna snieguotus, sušalusius anglies gabalus į kibirą, mažas prakeiktas nykštukas milžiniško nakties šulinio dugne, o žvaigždės kvailos, jos nežino, jog tarybinis turtas yra visų nuosavybė, visų, vadinasi, niekieno. Vaikas tai žino, nors ir nėra visiškai tikras, kad juodasis auksas gali būti niekieno, bet kai juodieji anglies gurvuoliai patenka į krosnį, kai šnypšdami įsiliepsnoja ir nuo iki melsvumo įkaitusių metalinių krosnies durelių ima sklisti nebeapskundžiamas karštis, jis apie tai nebegalvoja, jam darosi šalta, akyse trykšta ugnies fontanai, tarsi žvaigždės viena po kitos leistųsi žemėn ir sproginėtų savo ledine ugnimi tiesiai jam prieš veidą, o paskui žvaigždes iš tamsos, iš ilgos gruodžio nakties nusileidžia liga, aitriai kvepianti eglišakiais, priplėkusiais šiaudais ir saulėgrąžų aliejumi.
       Mūsų namuose nebuvo mirties atvaizdo, nors ir nereikėjo – aš atmintinai žinojau jos bruožus, kaip ji atrodo ir netgi kaip vaikšto: kaulėtas pailgas veidas toks raudonas, tarsi jos kaukolės dugne nuolatos kūrentųsi ugnis, juoda, pasmakrėje tvirtai suveržta skara, tamsiai žalias odinis lietpaltis, skvernais braukiantis žemę, o rankoje ji visuomet nešiodavosi lagaminą su nekaltų kūdikėlių kūnais.
       Paskutinį kartą ją mačiau labai keistomis aplinkybėmis: kaimynė, trenkta ir durnaropes auginanti mokytoja, pakeltu balsu prašė pagalbos, esą jos draugė pateko į bėdą, ir mudu su draugu privalome ją išgelbėti. Kažkokiu būdu ta senė pateko į pelkės vidurį, nuo kalno buvo gerai matyti šlapioje aukštoje žolėje paliekama šliūžė, ji suko ratus kaip vabalas pamušta koja, ir tie siaurėjantys ratai pamažu veržėsi į centrą. Kai mes ją vilkome už pažastų į sausumą, senė atrodė apgailėtinai: veidas tiesiog permatomai baltas, vietoj odinio lietpalčio permirkęs vatinukas, o apie kokį nors lagaminą negalėjo būti nė kalbos. Tik senė, pažiūrėti menka ir sudžiūvusi, buvo tokia sunki tempti, jog atrodė, kad mes traukiame paskui save pusę pelkės. Valandėlę atsikvėpę, su mokytoja ėmėme derinti užmokesčio klausimus (prieš žygdarbį ji mums žadėjo tris rublius, o kai jį atlikome, ėmė siūlyti atpildą dangaus karalystėje, ir mums tai atrodė šiek tiek netikėta), o kai atsisukome pasižiūrėti, kaip laikosi senė, pastaroji buvo išgaravusi. Tiesiog – nė ženklo. Mokytoja mus dar sykį apdovanojo šventųjų vardais ir dideliais žingsniais nužirgliojo į savo durnaropių sodus.
       Nuo to laiko ėmiau manyti, jog mirtis žmogišku pavidalu yra prasimanymas.
       Ant kurios sienos kabojo Dievo Motinos paveikslas, aš jau nebežinau. Bet gerai prisimenu tetos Marytės portretą virš močiutės lovos. Teta mirė nuo vėžio aštuoniolikos metų, ir man visuomet atrodė, kad Šventosios aureolė jai taip pat priklauso kaip ir švenčiausiajai panelei, o gal net ir labiau – juk Dievo Motina turi sūnų, ir dar kokį sūnų, garsenybę, o teta nepaliko nieko, tik nuotrauką. Neteisybės jausmas, nuo kurio ir susirgti ne gėda.
       O kas bus su tekstu, kurio niekaip negaliu pamatyti, kas bus su liga, kurios neįvardijęs niekados neišgydysi, kas bus su mano nemirtinga siela, kuri slapstosi ir nesileidžia išganoma, dabar, tiesą sakant, man nelabai ir rūpi.

2000 m.

Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.

Į viršų

Nužudymas

       Ankstyvojo kovo dienos šviesa dar potrumpė, jeigu nori nuveikti rimtus darbus. O kiaulė šį sykį užaugo didelė didelė, –net nežinau su kuo palyginti. Kai griovėme ant šono, ji savo gelsvais, į amžinybe apsinešusį varį panašiais nagais sudraskė abiejų kojų blauzdas ir aš truputį kentėjau. Dar didesnė kančia – į delnus kone iki žaizdų įsigeriančios virvės, kurių nė akimirkai nevalia atleisti, nes gyvulys kaip matant atsistos, ir tuomet jau reiktų kviesti visus, mėgstančius instaliacijų meną (projektą pavadinčiau „Kiaulė, Lietuvos Laukuose Širdies Krauju Rašanti Laišką Li Po“).
       O iš ryto ką tik pasnigo. Sniegas purus kaip vaiko plaukai. Bejėgis ir pažeidžiamas. Gali tokią akimirką pavydėti paukščiams, kad jiems nereikia vaikščioti žeme.
       Tėvas išėjo į tvartą galvijų reikalais, o aš žmogiškųjų reikmių verčiamas truputį toliau – į būdelę už malkinės. Taip ir einame – vorele palei tvartą, – žiūriu į tėvo aukštaaulių guminių batų niekinamą sniegą ir matau, kaip jo pėdos pamažu ima rausti, rausvumas intensyvėja ir akimirksniu pėdos tampa raudonos. Kruvini pėdsakai baltame sniege. Toks netikėtas literatūriškumas itin buitiškoje aplinkoje nepadoriai glumina.
       Nieko nesakęs apsisuku ir apeinu tvartą iš kitos pusės, kartkartėmis atsigręždamas į savo pėdsakus nekaltybe triumfuojančiame sniege.
       Tupėdamas budelėje suprantu, kad kritinio racionalizmo požiūriu čia nėra jokios mistikos: šiaudų, mėšlo ir purvo sluoksnis esantis priešais tvartą, vakarykščių skerstuvių metu prisigėrė didelės kiaulės kraujo, iš ryto iškritęs sniegas, veikiamas tėvo svorio, paprasčiausiai nuo to kraujo ir paraudo. Bet kodėl man virpa keliai? Asmeniniai kompleksai ir jų provokuojamų archetipų kerai? Tėvo ir sūnaus istorija, kuri baigiasi tuo, kad Izaokas papjauna Abraomą? Baigiasi ir prasideda? Ontologiniu požiūriu mudu su tėvu esame žudikai. Motina visuomet labai gaili kiaulės ir guodžiasi tik tuo, kad gyvulėlis sutvertas maistui. Abejoju, ar tai ramiai pro ausis praleistų gyvūnų globos komitetai su Brigitte B. priešaky. Mudu su tėvu atėmėme gyvybę, kurią ne patys sukūrėme. O ir Dekaloge ties penktuoju įsakymu nėra pataisos, kad gyvulius žudyti galima. Viešpats gali naikinti pasaulį, nes tai jo kūrinys. Gali siųsti nelaimes, užleisti karus, badus, marus, pažeminimus ir patyčias, stichines nelaimes ir t.t. Visos žmogaus kančios – Jo rankraščio braukymas, mėginimas pataisyti, perrašyti silpnas vietas, pakeisti siužetą, tobulinti vadinamąsias menines priemones ir kt.
       Bet kiaulės nužudymas... Aido M. eilėraštis „Radausko nužudymas“. A.J.Greimo apie Radauską: „Poetai, kurie rašo, rašys po jo, galės duoti ką nors naujo tiktai perlipdami per jį, bet ne apeidami aplinkui“. Didelės galimybės kalbėti apie tėvažudystę literatūroje. Tačiau kiekvienas „nusikaltimas“ literatūros visuomenėje reikalingas liudytojų, o tokių Lietuvoje kol kas negausu. Ir man, tupinčiam medinėje būdelėje už tvarto, iš galvos neišeina kiaulė, o ne literatūra. Nes į žmogiškųjų (giminystės, kraujo) ryšių plotmę šis nužudymas pereina kur kas lengviau ir baisiau. Keliai man virpa dar labiau ir ima atrodyti, kad jau niekad nebeišeisiu iš šios budelės, dvokiančios mano „filosofinėmis“ išskyromis.
       Beje, šio krašto žmonės pateikia labai keistą interpretaciją, kodėl žydų tautybės žmonės nevalgo kiaulienos. Esą bibliniais laikais žydai sumanę pasityčioti iš Kristaus, statine apvožę moterį su vaikais ir paklausę Mesijo – jeigu esi tas, kuriuo skelbiesi esąs, pasakyk, kas po šia statine. Kristus atsakęs, kad ten kiaulė su paršeliais. Kilo didelis juokas, tačiau kai statinė buvo atvožta, juokas akimirksniu nutilo – ten tikrai buvo kiaulė su paršeliais.
       Mintys šokčioja, įsiplieskia ir šnypšdamos gęsta kaip nuodėguliai sergančios dvasios srutose. Kiaulė, Radauskas, tėvo kruvinos pėdos ką tik iškritusiame sniege galutinai pribaigė mane, – ir ne tik kaip personažą, bet ir kaip žmogų. Keliai, mano kelių sąnariai manęs nebelaiko. Visą laiką norėjau būti Dangaus sąnarys, bet pasiklydau tarp dviejų Gerosios Naujienos citatų: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau“ (Kristus), „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų...“ (Jonas). Mirtingasis neturi teisės taip pamilti savojo kūrinio (net jeigu tai jam vienintelį kartą skirtas gyvenimas), kad galėtų, pateisindamas jo netobulumą, paaukoti savo viengimį sūnų...
       Mane paaukojo Tėvas. Aš aukoju Sūnų. Ir nežinau, kokia jėga gali sustabdyti šią tamsą. Kruvinas pėdas ant ką tik iškritusio sniego. Šviesaus ir puraus kaip sūnaus plaukai.

1998 m.

Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.

Į viršų

Tyla

Kokios nors tau primygtinai siūlomos temos atsisakydamas, vėliau nesąmoningai jautiesi jai skolingas. Tarsi tema būtų pasidariusi sau vietos, kurią būtinai kuo nors turi užpildyti, kitaip – pilkojoje smegenų masėje atsiras vakuumas, ir jo sprogimas žudys niekuo dėtas neuronų skaidulas baisiau nei alkoholis.

       Atsisakiau rašyti apie tylą, keletą sykių, sunkiai, bet atsisakiau. Ir dabar atsisakau.
       Atrodytų, viskas paprasta. Atrodytų, kad tai tokia pat abstrakcija, poetizmas kaip ir daugelis kitų, nuvalkiotų, bet neišvengiamų, nuolat kenčiančių pasipriešinimą ir drauge slapta garbinamų – visų, kurie susiję su kalba, jos vartojimu egoistiniams „saviraiškos“ ar saviplakos tikslams.
       Miegančio vaiko tyla. Sergančio vaiko. Tik keletas sekundžių, kai atrodo, kad nebegirdi jo alsavimo. Keletas pašvinkusių, tačiau visą pasitikėjimą ir vyrišką pasipūtimą triuškinančių akimirkų, kurias galima pavadinti chrestomatinėmis tylos akimirkomis. Miegančio vaiko tylos.
       Akcentų tyla. Tu sakai „aš myliu“ kirčiuodama galūnę, „aš myliu“ sakau, kirčiuodamas šaknį. Pamažu tarp šių dviejų kirčių plečiasi tai kas neįvardijama „charakterių nesutapimais“, kas nepaaiškinama froidistinėmis nešvankybėmis, kas nepateisinama buitinės širdies nepakankamumu. Plečiasi nesveikai išpampęs tylos kūnas, tylos byla, kurios nebegali išnarplioti net ir tauriausiais garsais virstantys žodžiai. Slegianti dviejų nebesusisiekiančių indų tyla. O noras dar kartą mėginti kokiais nors užkeikimais įvardyti tą prakeiktą tylą tik dar labiau išplečia jos negailestingai paralyžiuojančią zoną, ji nesitraukia nuo žodžių, –ji jais maitinasi, ir pagaliau triumfuoja. Dviejų žmonių tarpusavio nesupratimo tylos negali įveikti nei karas, nei filosofija. Deja, net religija.
       Skruzdės niekados nemiega. Turėtų gamtoje egzistuoti kokia nors gyvybės forma, kurios atstovai niekados neatsibunda. Kokia nors patelė, kuri gimsta miegodama, gyvena, palieka palikuonių ir miršta miegodama. Teoriškai tai galėtų būti mano, žmogaus, siela. Kurios nepažadina Velykų varpai, kurią vargu ar pažadins Paskutinio Teismo šurmulys. O be vimdančios patetikos – ar egzistuoja niekados neatsibundanti gyvybė? Turėtų, jeigu yra niekados nemieganti. Juk to reikalauja simetrijos poreikis. Ir kaip tai susiję su tylos kategorija? Kokie niekai, kokios kvailystės. Kvailio tyla – kilnus poelgis.
       Kalnuose žvaigždės arčiau. Ypač kai išlindęs iš miegmaišio eini „už kampo“. Ir į tave žvelgia iš dangaus rūsčios visų Senojo Testamento pranašų akys. O tu, šioje sakralinėje tyloje, jausdamas visą savo žmogiškąją niekybę, vis dėlto apšlapini dangiškos šviesos skalaujamą uolos fragmentą. Ak, menkybė ir didybė iš karto, ak, šventvagystę ir prometėjišką žygdarbį lydinčių išgyvenimų mišinys. Ir staiga – tolimas, bet tolydžio visą tarpeklį užpildantis dundesys. Neištvėrė pranašai.
       Sniego lavina kalnuose prasideda tuomet, kai puraus sniego sluoksnis dėl savo svorio nebeišsilaiko ant apačioje esančio sukietėjusio sniego paviršiaus. Laviną smagu stebėti, kai esi kitoje tarpeklio pusėje, ant priešingo šlaito. Iš pradžių tai būna tik vaizdas – maža sniego srovelė, neįtikėtinai greitai virstanti milžiniška plėšrūno letena su vis labiau į šalis išsiskečiančiais nagais. Ir tik po keleto akimirkų pasigirsta garsas – dunda sniego masės šluojami rieduliai. Akimirkos „tarp“, kai tyla virsta kūnu. Tarpeklio šlaitai veidrodžio principu daugkart atspindi garsą, ir jis nutyla taip pat staiga kaip prasidėjęs, lyg nukirstas. Didelis tylos kirvis.
       1982 metais lankiausi Bresto tvirtovėje. Legendinis Antrojo pasaulinio karo pradžios rusų pasienio punktas, anot gidės, įnirtingai kovęsis, kai frontas jau buvo pajudėjęs toli į šalies gilumą. Likusi saujelė tvirtovės gynėjų buvo kankinama troškulio, ir naktimis jie šliauždavę prie vandens. Keletą šimtų kartų padidinta žmogaus kareivio skulptūra iliustruoja vieną iš tokių žygių. Jis šliaužia, vienoje rankoje laikydamas ginklą, o kitoje šalmą – vandeniui. Skulptūra vadinasi „Troškulys“, o gal ji niekaip nepavadinta, neatsimenu. Akmeninio kareivio veidas labai rimtas, kaip ir dera veidui, degančiam neapykanta priešui ir nuolankumu troškuliui. Bet ypatingo dėmesio verta pasirodė burna. Didelė burna, stulbinamai tylinti. Kas būtų, jeigu ji staiga prašnektų? Kokie tai būtų žodžiai, koks garsas!!! Labai gerai, kad visi šie akmeniniai guliveriai tyli. Jeigu kalbėtų, tektų juos kokiu nors būdu užčiaupti. Palaiminga atminties tyla.
       Niekur tyla. Žmogaus „vidinėje ausyje yra ir pusiausvyros receptoriai, kuriuos dirgina kūno bei jo dalių padėties erdvėje kitimo dirgikliai, priklausantys nuo svorio (gravitacinės jėgos)“. Savo kūną erdvėje suvokiame ir klausa. Rusų karinio transporto skraidantieji aparatai, šiuo atveju sraigtasparniai MI – 8 ir dvimotoriai AN – 24, kelia baisų triukšmą ne tik „už borto“, bet ir „salone“. Užtenka keliolikos minučių, kad, paskraidintas šiais aparatais, jaustumeisi lyg gerokai parūkęs žolės. Ir kai sulaukęs signalo atsispiri nuo lėktuvo gale esančios rampos, kai žengi į sąlyginę tuštumą, po akimirkos triukšmas dingsta, ir staiga pasijunti esąs niekur. Akimirksnį nejauti nei žemės traukos, nei tėvynės ilgesio, nei motinos meilės jėgos. Apie Viešpaties malonės jėgą pagalvoji taip pat vėliau, kai parašiutas išsiskleidžia. Egzistencinio vakuumo tyla. Bet irgi – tik akimirksnį, kai lėktuvo triukšmas dingsta, o dirgikliai dar nespėja įsijungti. Tibeto mitologijoje yra mirusiųjų rūšis (cchun ar tschun), kurie gyvena kapuose. Ne miega, ir ne ilsisi, net ne pūva, bet gyvena. Esu tikras, jų gyvenimas ir yra akimirka iššokus iš siaubingai blerbiančio lėktuvo į Niekur tylą. Visi mirusieji – desantininkai.
       Tylos bergždumas. Kaip ir visose neišsivysčiusiose struktūrose, Lietuvos telefoninio ryšio tinkle yra sąvoka „dubliuotas telefonas“. Nesidomint techninėmis šio reiškinio problemomis, galima teigti, kad tai – skurdo grimasos. Ir štai tuomet, kai tavo „sieloje šventė“, kai jautiesi galįs spręsti tokias problemas, kokios paklusdavo tik karaliui Saliamonui, kai gali laimėti mūšį dėl bet kokių Holano aukštumų, o Balkanų konfliktus išgydyti kaip slogą, tuomet, pakėlęs telefono ragelį, išgirsti tuštumą. Ir visas tavo gyvenimas staiga virsta Alyvų giraite, kurioje tu sėdi riaumodamas į dangų, o dangus šlykštaus ragelio pavidalu – tyli. Tyli penkias dešimt minučių. Bet po to, kai signalas atsiranda, tu jau nesi nei Saliamonas, nei Zaratustra, o paprasčiausias, bejėgis Onano palikuonis, visas savo pranašystes ir svaiginančias atvertis išdrabstęs kaip sėklą pavėjui. Tos niekingos penkios – dešimt minučių tylos – kiek pranašysčių, kiek tiesos sėklų pavertė bergždumo įsikūnijimu. Ir šioje penkių dešimties minučių tylos žemėje ima keroti nusikalstamos savo paties atžvilgiu mintys – esi toks nykus, kad neužgyvenai nė vieno įdomaus telefono numerio.
       Sargybos tyla. Jau nuo pradinės mokyklos man tekdavo stovėti garbės sargyboje. Suprantama, prie mirusiųjų, kurie gulėdavo karstuose. Nežinau kodėl, gal mano beviltiška veido topografija labai tiko numirėliams. Pirmoji mokytoja, kuri pasirinko traukinio ratus, porą metų jaunesnis berniukas pakėlęs ant žemės gulėjusį elektros laidą, pagyvenęs mokytojas, rodos, rašęs eilėraščius, kurių neatsimenu nė eilutės. Vėliau jau kariuomenėje, be viso kito marazmo, dar teko pabūti ir linijiniu (tie, kurie paradų metu stovi su karabinais, ir su šiais gremėzdiškais, sunkiais šautuvais dar išdarinėja visokius figūrinius triukus, juda sinchroniškai etc.). Su karabinu, kojas keliant aukštai, į bambos lygį, vėžlio žingniu lydėjau rusų karo lakūnų kaulus per visą Rytų Vokietijos miestą Kotbusą į karių kapines. Mirusiųjų akimis žiūrėjau į daugybę tylinčių žmonių, ir daugeliu atvejų jų tyla man neatrodė nuoširdi, dažniausiai priverstinė, o gedulas jų veiduose veikiau buvo kančios grimasa dėl tuščiai ir nejaukiai leidžiamo laiko. Nežinau, ar dėl to, kad atstovėjau tiek garbės sargybų, tapau garbingesniu žmogumi. Dar labiau abejoju, ar mirusiesiems, prie kurių stypsodavau, laukdamas, kada gi pagaliau mane pakeis, iš to buvo nors lašas garbės. Bet dabar kiekvienas „analitinis protas“ turės galimybę konstatuoti – štai iš kur jo nekrofilija ir tanatofobija.
       Valerkai, kai jis, važiuodamas motociklu „Minsk“, galva trenkėsi į stulpą, buvo šešiolika, man penkiolika. Jis buvo komos būsenoje dar savaitę, galbūt jį dar bandė išgelbėti, o gal eksperimentavo su „gyvu egzemplioriumi“, nes kai parvežė iš Vilniaus ir pašarvojo, ant plikai skustos galvos pūpsojo keletas bjaurių melsvų siūlių. Jo lūpos buvo taip pat bekraujės, melsvos, ir man pasirodė, kad jos siaubingai sukramtytos. Ši sukramtytų lūpų tyla išbloškė mane į lauką. Akimirksnį viskas buvo aptemę, ir tarsi iš šalies save mačiau apsipylusį ašaromis, staugiantį ir dūstantį nuo raudos, bėgantį nusmurgusia buvusio dvarelio alėja ir kažkam nežinomam, negailestingam, abejingam grūmojantį pabalusiais bekraujais kumštelių krumpliais. Daugiau aš jo nelankiau. Net nelydėjau į kapines. Tai buvo pirmoji, pati baisiausia Tylos Dievo iniciacija.
       Tyla gali būti švelni, gailestinga, netgi mylinti, tyla gali būti žiauri, ciniška, abejinga, kurčia, ji yra visur ir niekur, Visatoje ir kiekviename gyvame sutvėrime, ir daiktuose, ir žodžiuose, ir sapnuose. Galbūt yra kokių nors nustekentų tylos dievybių kokiose nors turtingose, merdėjančiose mitologijose, tačiau nė viena pasaulio tauta nesimeldžia Tylos Dievui. Kadangi visi didieji dievai yra valdingi pasipūtę rėksniai.
       Nieko negaliu pasakyti apie tylą vien dėl to, kad mano, kaip ir visų girdinčiųjų, vidurinėje ausyje yra būgnelis, plaktukas ir priekalas. Ir ši pragaro kalvė nenuilsdama dirba dieną ir naktį, iki pat tos akimirkos, kol, gavęs ženklą, žengsiu į sąlyginę tuštumą, ir mane pasitiks Niekur tyla. Tik parašiutas neišsiskleis.

2000 m.

Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.

Į viršų

Vakaras su Ganytoju

Skiriama Venedikto Jerofejevo atminimui

       Nusipirkau degtinės ir kažkokio dažyto skysčio – užsigerti. Jau buvo vakarop, už lango nei pavasaris, nei purvas. Taip būna tik galvoje. Sumuštinių nutariau nedaryti. Pats aš dabar kaip sumuštinis, vis krentu, ir vis snukiu į purvą. Purvas, pasirodo, irgi ne šiaip sau, o mėšlas. Ir kas skaudžiausia, kad tai savas, gimtasis mėšlas. Netgi nuoširdus, bet dėl to ne mažiau dvokiantis. Tai aš kaip sumuštinis veidu – į jį. Kam man tie sumuštiniai. O agurkiukų marinuotų užmiršau nusipirkti. Mažutėlių, stangrių, kaip tik degtinei užkąsti. Užmiršau ir viskas. Nebeisiu gi dar sykį vien tik dėl agurkiukų. Nors jie to ir verti, vis tiek nebeisiu. Maktelėjau, pauosčiau, užsigėriau. Vieniša pasidarė. Labai. Ir šiluma dvasinė, bet nuo jos tik dar labiau širdį kausto. Ir tuomet taip keiktis norisi. O keiktis tarsi nėra iš ko. Visi keiksmai šlykštūs, užsienietiški, argi gali nuo tokių palengvėti. Ir ne žodžiais norisi keiktis, ne kalbos dalimis, o taip iš esmės, de profundis, kaip sakoma, ontologiškai. Užsirūkiau, ir žodis „ontologiškai“ kažkaip staiga susipainiojo su „onkologiškai“. Tai koks gi čia „dūmas širdį ramina“... Neramina, tik dar labiau sudrumsčia, ir nepalengvėja, jokios prošvaistės sieloje, visai kaip banginio pilve pranašui Jonui. Jis ten sėdėdamas pranašauja, užkeikimus visokiausius švaisto, pragaro liepsnomis, Paskutiniu Teismu grūmoja, o banginiui nusišvirkšt ant viso šito. Kas jam, banginiui tos liepsnos, jeigu jis nuo galvos iki uodegos vandenyje tūno. Ir dar sūriame vandenyje, kaip marinuotas agurkiukas... Bet jau neisiu aš dabar dėl jų...
       – Eik, žioply! Tu juk kasmets dėl ėdesių skundies. Kas tau kalts? Eik, žioply! – staiga pasigirdo man už nugaros. O balsas toks evangelinis, skamba taip pat kaip „Stok! Šausiu!“
       Atsisukau, diedas ant sofos sėdi, kareivišką milinę apsivilkęs, be antpečių, be jokių atpažinimo ženklų, tik skvernai atspurę, siūlgaliai iki pat grindų nutįsę. Iš po siūlgalių kažkas kyšo.
       – Kas čia, – klausiu atsargiai, tarsi tik tai mane dabar labiausiai ir domintų.
       – Sopagai, – išdidžiai atšauna diedas ir nedviprasmiškai žiūri į stiklinę su turiniu.
       – Sopagai, – kažkodėl apsidžiaugiau, paimdamas iš jo rankų stiklinę jau be turinio. Ir tuomet mano galvoje prasidėjo nesibaigiantys Šiluvos atlaidai – štai kaip keikiamasi ontologiškai!
       – Ko išsišiepei, – klausia mano ontologinis kareivis be atpažinimo ženklų. – Mažu pečenkos vėl iš pilvo veržiasi laukan?
       – Veržiasi veržiasi, viskas man dabar veržiasi, bet nuotraukose tu visai nepanašus į save, greičiau į kažkokią Egipto faraono mumiją ar sfinksą, o ten, kur prie Universiteto tave pasodino, apskritai primeni suanglėjusį tankistą, o gal Pirčiupių motiną, tik sėdinčią. O gal tavo paminklas pavargo? Bet kokį čia „sopagą“ esi užsivilkęs? Didelis audimo ir drapanų specialistas, o še tau.
       – Kokio audimo, – prašneko mano svečias jau nebe „stokšausiu“ balsu. – Matai, niekad nesu girdėjęs tokios nesąmonės, kad pilvas žmogui dėkodamas nusilenktų: todėl jums pilvai nuogi didei pasiklonios, kad jūsų mylista juos vėl padengt nepatingot.
       – Tai ar čia poezija, – klausiu, paduodamas jam stiklinę su turiniu.
       – Poezija, – atsako jis, grąžindamas jau be turinio.
       – Iš meilės, vadinasi, – gėriuosiu, nes esu slaptas poezijos mylėtojas ir netgi su lengvais, nepavojingais, bet vis dėlto iškrypimais.
       – Iš, – sako jis.
       – Jeigu jau myli, tai galima ir su pilvu?
       – O kaipgi be jo, – sako, ir vėl „stokšausiu“ intonacija: –Rods, tiesa! visaip reik pilvui reikalą provyt...
       Ir nutilo, nes, mėgindamas pirštu atsignybti pašteto „apvalkale“, numetė atgnybtąjį ant žemės, atsargiai pakėlęs pauostė ir susiraukė:
       – Vėmalais dvokia. O tu agurkiukų tingi, snargly!
       Ir vėl man atlaidų varpai per sielą ritasi – žodžio meistras!
       – Atsimenu, – šaukiu bijodamas, kad tuojau pat užmiršiu: – Ir girti kits kitą prie galvos nusitvėrę, nei razbaininkai ant aslos vemdami tąsos, kad vėmalai visur per visą karčemą teška.
       – Želėk Dieve, – susimąstė mano svečias, – jaunas būdamas daugsyk nesvietiškai vėmiau... Bet ne visi, – susizgribo, –ne visi kaip razbaininkai, daugiau buvo tokių, kurie šventoms dienoms bažnyčion bėgdavo greitai.
       – Koks vaizdas, – man gražu, net paširdžius gelia. – Mes, atsimenu, bėgdavom tai nuo gintarinės baltijos, tai iki olimpinės maskvos, tai nuo infarkto, o jūs – į bažnyčią! Nuostabu, neįtikėtina. Betgi smirdėdavo subėgę visi, ar ne?
       – Tai bjaurybė, kad plaukai pasišiaušia begirdint, – sukikeno mano sielos ganytojas, – nenaudėli, nesvietiškai glūpas akis užsipylęs zauniji niekus, – ir grąžino be turinio.
       Mane ištiko įkvėpimas, ir aš ėmiau paistyti kažką apie sušiktą švietimo sistemą, kad mums liepdavo mokytis visai neįdomias ištraukas iš jo kūrybos, apie saulelę, kuri, tarsi kosmonautas Gagarinas, lipdama į dangų kažkodėl juokiasi, apie ratus, kurie nesijuokia, nes braška, apie nukvakusius gandrus, kurių lizdas su sparais ar be špalų, o jie dirba, kažkokius rąstus kaip Leninas per komunistinį subotniką tampo, žodžiu, atvėriau sielą iki pat gelmių, net pačiam tų gelmių baisu pasidarė.
       Ganytojas tik išbalo kaip stomatologinis kabinetas, tik pasipurtė ir vėl pradėjo „stokšausiu“:
       – Ką dirbi? Ar jau visai nesigėdi? Juk tu jau kaip šūdvabalis mėžinyj pasirodai, ar girdi, kaip šūdvabalis jau šūde pasmirdai!
       – Ganytojau, nesuprantu. Sieloje mano karalius su karaliene tuokiasi, ir sulig kiekviena tavo ontologine kolione filosofinį akmenį gimdo, bet ko tu ant manęs rėki? Degtinę mano geri, paštetas „apvalkale“ tau vėmalai. Nepatinka, apleisk mano vienišą būstą ir, taip sakant, skirkimės ir vapėti paliaukim!
       – Stui, nešvankėli, – švelniai sumurmėjo mano sielos gidas šį vakarą, ir aš supratau, kad jis mane truputį myli.
       – Žmogaus ir gamtos simetrija, – minkydamas laimingo pašteto rutuliuką susimąstė ganytojas, – manai, aš šiaip sau apie gandrus ir kitus žvėris. Lizdas – mažoji geometrija, bet ji idealiai atspindi didžiąją dvasios geometriją. Jeigu nemoki susikrauti lizdo, tai kas gali būti tavo galvoje, šūdvabali.
       – Prašnekai.... Benedictas Baruchas de Spinoza, – sukleketavau kaip gandras ant kraigo. – Bet man gražiau, kai koliojiesi. Koliojiesi, o atrodo, garbini ir šlovini. Su visais vėmalais, šūdais, sopagais ir smirdais!!!
       Ir vėl pradėjau nusišnekėti, samprotavau apie maldos panašumą į keiksmus, t.y. atvirkščiai, – kad koliojimasis yra tam tikras dvasinis išsituštinimas, o kai išsituštini – palengvėja, vadinasi, apsivalęs, sielai šviesiau, tai argi ne garbė Aukščiausiajam. Po to mudu dar sykį pasidalinome dvasine šiluma, ir aš prikibau prie jo, ar jis tiki Dievą (sakė, tiki), ėmiau priekaištauti, kad jie, protestantai, sudergė savo religiją, nes atsisakė Bažnyčios tarpininkavimo tarp Dievo ir žmogaus, o kartu sugriovė apsaugines sienas, sunaikindami šventuosius vaizdinius, kurie atspindėjo svarbias pasąmonės sferas.
       – Nei jums Kazimiero, nei jums Jurgio, nei Mergelės Marijos, štai kokie surūkėliai esat, – pritrūkau išminties ir nedelsdamas išgėriau.
       – Ak, broleliai, – sučiulbo ganytojas, mėgindamas į burną susiversti artipilnės peleninės turinį, – ak, išbuskim irgi pajuskim, kaip visur išsižioję peklos plyšta bedugniai ir kaip pekliškas razbaininks mūsų gadynę su savo mokslais velniškais sudūkina visą. Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavint, šelmystes pramanyt, kekšaut bei Dievą paniekint... Taip pons Kristus pats bei jo mokintinių raštai, ir visų šventųjų prarakų žodžiai mus guodžia...
       Aš atėmiau iš jo peleninę ir įbrukau stiklinę su turiniu.
       – Būtent, prarakų žodžiai, prarakų, ganytojau. Poną Kristų turit, prarakų jūs turit, o Mergelę – prakišot. Ir vis per savo darbštumą, smalsumą, racionalizacijas... Pats pažiūrėk, – graudinau savo išmintimi ganytoją, – kokie nuobodūs tavo veikalo specialistai, kurie labai teigiami kaip komsomolcai – tik čirška spirga, šokinėja, į baudžiavą bėga greitai, į bažnyčią – dar greičiau. O kurgi nubėgs? Va, tau ir prarakai, teisybę jie, parazitai, sakė, mokslas – velniškas dalykas. O štai Slunkius – tikras katalikas, su juo aš būtinai į žvalgybą eičiau, ir į kalnus, ir dar kur nors, tik kad nešaudytų niekas ir nemokintų moralės arba meilės tėvynei.
       Pasinėręs į teologinius apmąstymus nepastebėjau, kad mano pašnekovo kambaryje nebėra. Taip, pagalvojau, diskusija pasiekė apogėjų, Sizifas užritino savo uolos gabalą į viršų, dabar jau pradės bildėt į pakalnę. Ganytojau, sušnibždėjau nuolankiai, ar tai jau viskas, ganytojau, šaukiausi pagalbos kaip laivas jūroje, pilnas girtų matrosų, negi dabar jau arkliai pasirodys? Negi niekas nebeišgelbės mano sielos, avelės, kuri ir yra būtent ta vienintelė, dėl kurios reikia mesti devyniasdešimt devynias ir eiti ieškoti vargšės paklydėlės, drebančios ir mekenančios?
       – Taipgi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastojo. Ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau. Taip nesvietiškai nusivėmęs, vėl pasirodžiau, – pasigirdo „stokšausiu“ ganytojo balsas tarpduryje ir man palengvėjo. Kaip man palengvėjo, net užmiršau visas religines nesantaikas ir dar sykį išpažinau ganytojui meilę bei ištikimybę, pažadėjau susitvarkyti, išsišluoti, išsiplauti, išnešti tuščius butelius, žodžiu, kapitalinį kūno ir dūšios remontą. O jis, žaltys, man į tai:
       – Juk dar čėso yra, ir mes atliksime darbus. Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams, tą daugsyk apgauna, kur vis ritasi šokdams... – Ir atsisėdo išsproginęs akis kaip pelėda, ir visai kaip pelėda galvą į šalis sukinėja, nieko nebekalba, tik sukinėja ir sukinėja, lyg jam apykaklė graužtų.
       – Bene į katalikybę atsivertei, ganytojau, – susigraudinau ir nei iš šio, nei iš to (tiesą sakant, „moterų klausimas“ visuomet iškyla kulminacijos metu) leptelėjau: – ganytojau, tu ir apie sopagus, ir apie prarakus visko daug žinai. Pasakyk, man, idiotui, kaip ten su Adomu ir Ieva, kuris vis dėlto iš jų buvo viršuje, kai jie pirmą sykį suėjo. Juk vadovėlių tuo metu nebuvo, gerbiamas Kamasutra dar net vystykluose negulėjo, pats Sutvėrėjas šiuo klausimu net Mozei nieko aiškaus nepasakė, vis kažkokios užuominos, metaforos, akmenys... O klausimas svarbus – komunizmas, fašizmas, feminizmas, – iš proto galima išeiti, kiek visokių judėjimų buvo, ir vien tik dėl to, kad neaišku – kas turi būti viršuje, o kas apačioje?
       Ganytojas valandėlei sustabdė savo pelėdiškus judesius, pažvelgė į mane kaip Abraomas į Izaoką, žagtelėjo, vieną ranką ištiesė į priekį, o kita nusitvėrė už sprando. Šoks „kalinką“ pamaniau, bet baimės nejaučiau nė trupinėlio. O jis žagtelėjo ir vėl „stokšausiu“ balsu:
       – Ak Adom!... pirms žmogau išdykusio... svieto. Tu su savo Ieva... sode... pavasarį... ir gėrybes uždraustas slaptoms... paragaudams... Dievs, tave koliodams... žemę visą prakeikdams... dėl raspustos... iš rojaus išmetė... laukan.
       Ganytojas, nors ir įtempęs visas likusias jėgas, kalbėjo žagtelėdamas labai jau harmoningai, ir man nuo tokio dieviško hegzametro sieloje nesiliaudami skambėjo prisikėlimo varpai. Bet po to jis ėmė koliotis vis minėdamas kažkokį Ruigį ar Rūgį, ir dar vokiškai, kad aš jau nieko nebesupratau, išskyrus „šaize“, kurį dėl viso pikto verčiau kaip lietuvišką „šūdas“.
       Taigi mes su ganytoju jau ritomės nuo kulminacijos viršūnės kaip to sukčiaus Sizifo uolos gabalas, išmintimi ir kolionėmis smagiausiai švaistėmės, Heraklitas už lango po tamsią upę nosim šniurkščiodamas braido, o mums – nors iš muškietų varnas šaudyk, nusišvirkšt dabar mums Heraklitas, mes į savąjį vandenį įbridom, mes dabar „kaip žuvys vandenyje“. Tegul de Spinoza, Benedictas arba Baruchas, ar koks jis ten, savo tulpes ir geometrijas mums po kojų kloja, šikt eik, sakysim, Spinoza tu, stipena tu, panašus esi į rato stipiną, kur ant ašies braškėdams sukasi sunkiai, tai ir sukis sau, netrukdyk žmonėms poezija dalintis, dvasinę šilumą vienas kitam skleisti.
       Staiga – skambutis. Neatsiliepsiu, raminu ganytoją, nors jis ir taip jau nurimęs, čia ne Jerichono triūbos, kad taip imčiau ir atsiliepčiau. Bet skambina į duris, o tai visuomet kebliau, neatidarysi, o ten vagys, žiūrėk, jau ir krapšto spyną, namie, vadinasi, nieko nėra, viskas galima. O jeigu pamatys čia mudu su ganytoju dvasinės šilumos sklidinus, kaip jie pasijus? Nepatogu bus jiems, ir man nepatogu, ką jau kalbėt apie ganytoją, ras tai juk dvasininkas, ką jam, biblija mosuoti ar prakeikti kaip tam vargšui Jonai. Bet kad plėšikai – ne banginiai, ir ne agurkiukai, nušauti gali, va ir bus dočys su plaučiūnu. Atidariau – o ten žmogus su maišu stovi ir žiūri į mane įtariai. Tai sakau, jūs adresą supainiojot, picos mes neužsakėme.
       – Bulvių turiu, – sako. – Nereikia?
       – Bulvių, – išsigandau, pagalvojęs apie „čipsus“. – O agurkiukų neturit?
       – Agurkams dar anksti, – sako žinovo tonu.
       – O ką, bulvėms jau pats metas? Žiema dar nesibaigė. O jos jau auga, veisiasi, keroja velnio sėkla.
       Pamatęs mano nuoširdų susidomėjimą, žmogus irgi pūstelėjo į mane dvasinės šilumos gūsį.
       – Žinai, – sako, – nesivalkiočiau aš čia su tom bulvėm, bet matai, trūksta.
       – O ko joms trūksta? – mėginu išlaikyti kiaulišką inteligento toną, nors išeina išlaikyti tik „kiaulišką“, nes man juk dabar nieko netrūksta, aš dabar toks tobulas, tobulesnis už patį Gajų Julijų, ne tik Rubikoną, pačią Nerį galėčiau peržengti kojų nesušlapęs!
       – Kam trūksta? – dabar jau taip pat labai inteligentiškai susirūpina žmogus su maišu.
       – Mums su ganytoju labiausiai agurkiukų trūksta, marinuotų, stangrių, tokių kaip Žanos d'Ark krūtys.
       – Žanos nepažįstu, – nusimena. – Bet galiu Mariną atsivesti, o kartu gal ir agurkiukų...
       – Ne, – griežtai protestuoju, – žinote, čia pas mane dvasininkas svečiuojasi, pamokslininkas, idėjinis ir dvasinis būrų vadas, Immanuelio Kanto pusbrolis ir sūnėnas. Netilpsime. O dar Marina! Jis jau du išgrūdo dėl raspustos, adomą su ieva – ne, nieko neišeis.
       –Tai duok du litus...
       Atsibudau, o pagalvė gumbuota, ašaromis sulaistyta, šiurkšti ir gumbuota. Yra tokių pagalvių, kurios prikištos gydančiųjų savybių, bet kas į pagalvę prikišo bulvių? Argi jos gali gydyti? Pro langą – saulelė atkopdama, įkyri kaip venerinė liga. Pakėliau galvą, vos vos pakėliau, bet ir tiek užteko suprasti – dingo ganytojas. Gal jo nė nebuvo. Bet iš kur tuomet sopagai vidury kambario ir nuo visų sienų į mane su užuojauta žvelgiantys prarakai, tarsi aš būčiau Šventoji Motina. Ne Motina aš, prarakai, bet žiūrėkit, žiūrėkit, parazitai, mano širdis taip pat perverta septyniais sielvarto kalavijais, žiūrėkit ir verkit, kol jums akys nuo ašarų išpus.

1999 m.

Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.

Į viršų

Balsas

       Nežinau, ar tu egzistuoji.
       Neturiu jokių su tavimi susijusių fetišų, kuriuos galėčiau paslapčia garbinti, kelti ant altorėlio, aplink kurį ropinėja pamišę narkomanai tarakonai ir kas vakarą skraido kažkokie neatpažįstami objektai, peršviečiami, maži ir įkyrūs vabzdžiai, kurių lavonais iš ryto būna nuklotos grindys po šviestuvu.
       Tiesa, nėra jokio altorėlio, tarakonai ir vabzdžiai tikri.
       Nežinau, ar tu tikra ir kuo tavo tikrumą galėčiau patvirtinti.
       Australų mitologijoje yra tokios keistos būtybės, jau ne pirmuonys, bet dar ne žmonės, sulipusiais pirštais ir dantimis, akli ir kurti, gyvenantys vandenyje, laukiantys ateinančio didvyrio, kuris prapjaus visa tai, kas sulipę... Aš laukiu tavo skambučio, nors ir žinau, kad tu – ne mitinis herojus ir kad sausuma neatsiras po mano kojomis, kai išgirsiu tavo balsą. Ir netikiu, kad praregesiu, kad galėsiu savo pirštus sunerti su tavaisiais, nors vis tiek noriu apkabinti tave savo drėgnais, juokingais pelekais...
       Nežinau, ar tu iš tikrųjų esi taip, kaip mano pavargusi sąmonė nusilipdė tave, – iš kažkokių šiaudelių, virvelių, šešėlių šūkių, iš visų moterų, kurias kažkada pažinojau, blausių ir tolimų atspindžių, iš šukių, kurios jau nežeidžia. Esu panašu į aborigeną, lipdantį molio indelį savo sielai, aborigenas, nieko nežinantis nei apie prigimtinę nuodėmę, nei apie atpirkimą, ir vienintelis jaudinantis dalykas – kaip nors, pirštais, pajusti indelio realumą. Kad tik jis neiškristų iš rankų, bet jis vis iškrenta, ir dūžtančio indo garsas kartojasi kaip nenuilstantis aidas... „Tavo skambanti ausis – / Mėlynas koralo rifas...“
       Anksčiau jausdavau gilų skausmą ir manydavau, kad tai siela. Atrodo, klydau. Žinau, kad begėdiška, žinau, kad įžūlu, žinau, kad prakeikta norėti, jog siela būtų daugiau nei egoizmas.
       Atsiminiau W.Blake'o piešinį, žinoma, tik prastos kokybės reprodukciją, Dantės „Pragaro“ iliustraciją, kurioje vaizduojami Paolas ir Frančeska, nuodėmingi įsimylėjėliai. Frančeska buvo vyresniojo Paolo brolio žmona, bet abu neatsispyrė nuodėmingai aistrai. Didžiausias visų laikų poetas sadistas Dante juos uždarė antrajame savo pragaro rate, tai dar ne taip blogai, turint galvoje italo rūstavimus moralės temomis. Palaiminti vyrai, kurių žmonos ir jų meilužiai nepaliekami ramybėje net po mirties. Įsivaizduoju tave, klausiančią savo vyro, kokios bausmės jis norėtų mudviem. O šių įsimylėjėlių prakeikimas – bent jau Blake'o paveikslo reprodukcijoje – jie nuolatos nešami vėjo, du mylintieji vėjo sūkuryje, siekiantys, vejantys vienas kitą ir niekaip negalintys net pirštais paliesti vienas kito. Nežinau, kaip ten pragare su jausmų pastovumu, bet jeigu, pavyzdžiui, status quo dingsta, ir jų jausmai vienas kitam baigiasi. Tuomet ir kančia, kad negali pasiekti vienas kito, tampa beprasmė. Sukasi vėjo sūkuriuose, ir sukasi. Ne, siela negali būti vien tik jausmai, nes jausmai – pati silpniausia statybinė medžiaga. Tai kur slypi sielos prakeikimas, kaip galima žmogų nubausti? Jeigu net praradimo skausmas išblėsta? O gal jis neblėsta, tik perauga į kitą stadiją, įgauna kitokią formą, keliauja iki žmogiškos begalybės, lydi žmogų iki pat paskutinio neurono krustelėjimo.
       Nežinau, ar tu tikresnė už savo balsą telefono aparate. Tu man egzistuoji dažniausiai tik laike, tu esi tik trukmė, ir tai labai keista – kai kalbuosi su tavimi telefonu, tu trunki dešimt, dvidešimt minučių, bet tai tik tavo balsas, kuriam aš turiu sugalvoti visa kita: tarsi įsižeidusias lūpas, nuolatos nustebusius antakius, atsargius, lyg bijančius nudegti pirštus, kreivuliuojančiomis gyslelėmis ištapytas nuogas pėdas, užkeltas ant stalo, ryškių, bet šešėlyje vos įžiūrimų raktikaulių kontūrus... bijau smulkmenų, o gal turėčiau prisipažinti – štai ir viskas, mano rankos, mano akys paprasčiausiai nepažįsta tavo kūno, kadangi tu man labiau esi laike nei erdvėje. Matai, greitai tave lyginsiu su muzika. Telefoninė muzika – man netgi kažkuo patinka tokia pikta banalybė – telefoninė muzika. Mes netgi bučiuojamės telefoniškai – ausimis.
       Tavo nerealumas kažkuo primena mirties bausmės pakeitimą mirtininkui kalėjimu iki gyvos galvos. Tik tai, prie ko neprisiliečiu, ko nesupurvinu, galiu išsaugoti, galiu branginti, nesibjaurėdamas savo paties kūniškumu, kuris agresyvus, dažnai niekšiškas, veidmainiškas, vyraujantis. Galvodamas apie tave kaip niekados lengvai išvengiu erotinių fantazijų, ir tai taip pat keista, nebūdinga seksualiai dar įgaliam vyrui, galvojančiam apie moterį. Be abejo, tai vargu ar susiję su mano padorumu tavo atžvilgiu. Kadangi tu esi labiau balsas nei kūnas, kaip aš galiu paleist nuo grandinių savo gašlumo šunis, būtų juokinga, paaugliška, toks naivus būti jau neįstengčiau.
       Nors, truputį meluoju... Kartais jaučiuosi esąs būtent Akteonas, žvelgiantis iš unksmės į nuogą besimaudančią Artemidę, už tai paverčiamas elniu ir sudraskomas savo paties skalikų. Yra dar ir klastingesnė versija – esą Akteonas norėjęs paimti dievaitę jėga. Tave – jėga? Ar aš galėčiau taip pasielgti su tavimi? Galbūt, nežinau, gal girtas, ties sąmonės netekimo riba, kai manyje nebelieka nieko, ką galėčiau gerbti, netgi būdamas labai atlaidus sau kaip ligoniui.
       Taip, galėčiau. Neprisileisk manęs, Artemide, tegul šunys visuomet budi šalia, pasirengę, ir tegul jie mane sudrasko kimba į gerklę, vos tik pajutę mano bejėgiškumą, apsinuoginimą, pamatę mane be skydo, be šarvų ir todėl gašlų ir žiaurų...
       Nebesuprantu, užmiršau, ką norėjau pasakyti kalbėdamas apie bausmės pakeitimą – galbūt tai, kad būtent tavo nerealumas ir neleidžia išmesti tavęs iš galvos? Kad prisiminimai, kurie paremti tikrais faktais, yra daug lengviau ištrinami, kur kas labiau pasiduodantys laiko korozijai, o fantazija – ten niekas nekinta? Kadangi „tikrus“ faktus labai lengva interpretuoti, keisti, papildyti, iškreipti, o nerealumas pastovus, prie nieko neprikabintas, tiesa, balsas, bet „balsas kartais pergyvena širdį“.
       Arba eilutės, kurios manęs neapleidžia nuo pat tos akimirkos, kai mano gyvenime atsirado realybe patvirtinta moters sąvoka – „šešiskart išduosiu tave, o paskui viską prisipažinsiu žiūrėdamas tiesiai tau į akis...“ Dukart daugiau, nei buvo išsižadėta Kristaus. Aš tave išdaviau kur kas daugiau, išdaviau ir išduodu kaskart, ir kas kartą labiau ir labiau, padėdamas prakeiktą telefono ragelį, nukirpdamas gležną tavo balso gyvybę, neapsaugotą, nepridengtą – išsižadu.
       Mane apsėdo marazmas – „akimirkos“, „gležną“, – krenta tokie žodžiai, kuriuos tu išgirdusi gali pagalvoti, kad rašau apsiseilėjęs, ašarodamas, gailėdamas savęs... Ne, rašau nebijodamas klysti, rašau žinodamas, kad aistros balsas nuolat šnabžda žodį „visada“, o aš jau žinau, kuo tai baigsis, ir baigsis kaip visada „niekados“, jau pačioje pradžioje galvoju apie pabaigą, taip ją erdvėje ir laike priartindamas prie pradžios, prie nulio. Ir dabar rašau nebijodamas savo aistros, begalinės – kokia ironija – ir todėl nulinės savo aistros, rašau nebijodamas ką nors praleisti, kad ir menkiausią mane staiga apėmusią silpnumo akimirką aš po to panaikinsiu, ištrinsiu iš atminties. Rašau ne jausmais, rašau kompiuteriu.
       Vėl knaisiojausi enciklopedijose. Ieškojau Judo, ieškojau išdavystės simbolio, norėjau sužinoti, iš kokios žemės išauga išdavystė. Judas – labai nelaimingas, ir tik dėl to, kad jį kažkas ten viršuje, pasirinko, bedė pirštu ir sugriaudėjo: „jis“. Viduramžių apokrifinių legendų kūrėjai sugalvojo Judą paversti siaubūnu ir priklijavo jam visą Edipo istoriją – tėvai jo atsisako dar negimusio, po to atsitiktinė tėvažudystė, atsitiktinė kraujomaiša ir t.t. Bet vienuoliai, norėję Judą sumaišyti su žemėmis, padarė jam paslaugą – Judas įgavo priešistorę, jo istorija ateina iš Edipo tragedijos, tik Edipas, nors ir tėvažudys, nors ir motinos sangulautojas, šiek tiek herojus, mums jo gaila, mes kenčiame, mes patiriame katarsį, mes ašarojame matydami aklą karalių, kurio kova su lemtim baigėsi pralaimėjimu, ir mes jaučiame, kuo mums patiems ši kova baigsis, žinome, kad daug banaliau, kad apie mus niekas nerašys ir nestatys tragedijų, ir todėl mes beveik didžiuojamės šiuo tėvažudžiu ir motinos patalo niekintoju, nes jis įkūnija mūsų slapčiausius geismus – būti tragiškai nemirtingais.
       Judą mes niekinam, nes jis išdavikas. Dar baisiau būti nemirtingu išdaviku, su kuriuo niekas nenori tapatintis, nors visi ar beveik visi vienokiu ar kitokiu pavidalu yra ką nors išdavę, ir todėl Judo vardas tampa dar labiau atstumiantis, dar labiau nutvilkantis... Bet, tarkime, patikime jo istorija iki evangelinių nuotykių, baisia edipiška istorija... Kai Judas sužinojo, kas su juo atsitikę, bėgo pas Jėzų Kristų prašyti pagalbos, nuodėmių atleidimo. Ir toliau evangelinės istorijos aiškiai liudija, kad Kristus jam neatleido, nors ir skelbėsi atleisiąs visiems, kurie juo įtikėjo, kurie seks paskui jį. Pats Kristus buvo bejėgis, šiek tiek dramatiškasis aktorius, šiek tiek marionetė... Tas, kuris mus siuntė gyventi čia, tas, kuris gyvena mumyse ir galbūt yra tik mes patys, tas, kuris yra visur ir niekur, – jis taip stipriai myli mus, kad lygiai taip pat ir neapkenčia, jo žiaurumas toks pat beribis kaip ir meilė.
       Kankinu tave kvailomis istorijomis, ir man beveik patinka kankinti, seku pasakas lyg vaikui prieš miegą ir noriu pasakoti labai įtikinamai, gundančiai, noriu tave užmigdyti, noriu tave nuskausminti, tai Morfėjas iš mano lūpų plūsta tau tiesiog į akis, nes ruošiu tave išdavystei, lieju po lašą į tavo ausį išdavystės nuodus, noriu, kad tau mažiau skaudėtų, kad jau net nepabustum, kai išduosiu tave negrąžinamai.
       Tu neskambini, neturiu netgi tavo balso įrašo, negaliu patikrinti netgi vienintelio tavo egzistavimo įrodymo – balso. Sėdžiu atviras, toks atviras, kad net koktu, atviras kaip vaškinių figūrų muziejus, aš – Judo iškamša, pelenai blokinio namo urnoje.
       Suskamba telefonas, suurzgia kvailas nulėpausis gyvulys. Dar kartą, dar, ir dar. Tai tu, tikriausiai tu, būtinai tu. Ne, netiesa, tu niekad neskambinai šiuo numeriu, tu jo net nežinai. Bet dabar tai nesvarbu. Niekas nepakelia ragelio, niekas tau neatsako. Iškamšos negali atsiliepti, pelenai neturi balso.

1999 m.

Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.

Į viršų

Solitude

       Visą dieną nieko negaliu valgyti, sėdžiu netoliese Štutgarto „Staatstheater“ pastato ant akmeninio luito, kurį kažkodėl tenka vadinti suoliuku, ir spoksau į nusipenėjusią gulbę, kuri slampinėja palei betonuotą tvenkinio pakraštį niekaip neapsispręsdama – eiti papešioti pradedančios kaltis žolės stiebelių ar drėbtis į seklų, bet perregimai skaidrų tvenkinio vandenį. Gulbė tokių patenkintų formų, kad prašyte prašosi kieno nors pirštų ant savojo kaklo. Tipiška šių laikų menininkė – minta iš svetimų rankų, vaidina esanti neįtikėtinai svarbi, savo buvimu puošianti aplinką, netgi savo išmatomis.
       Kitoj pusėj tvenkinio Diana numušta nosimi, o Niobei kažkas nurovė abi rankas, jos atrodo nevokiškai netvarkingos, gipsas patamsėjęs, linijos praradusios bet kokį erotiškumą, užtat ant stogų karnizų ištisos virtinės figūrų, pederastiškai atkišusių užpakalius ankstyvai, bet jau pakankamai šildančiai kovo saulei.
       Manyčiau, lyginimas yra skirtas ne atrasti vienos ar kitos pusės pranašumų, o tik trūkumų, – nė viena tauta negali turėti pranašumų kitos atžvilgiu, kaip ir žmonės, gamtos reiškiniai ar ontologinės sąvokos. Mėšlas, pagamintas iš krevečių ar lazanijos, savo esme niekuo nesiskiria nuo mėšlo, pagaminto iš kefyro su bulvėmis. Sėdžiu ant akmens luito Štutgarto viduryje ir suprantu kažkokią šėtonišką žmonių svetimumo taisyklę – ne tik neprivalau su jais bendrauti, tapti panašus į juos, perprasti jų mentalitetą, kuo artimiau ir įvairiau pažinti juos (vokietis – sentimentalus esesininkas, pakaitomis klausantis Wagnerio ir skerdžiantis žmones, anot klišės), aš netgi neprivalau čia lankytis, nes kiekviena kelionė žudo mane labiau nei alkoholis, man nereikia pasaulio, man nereikia Europos, jos kultūros, jos pinigų, aš nenoriu jos mėgdžioti, man pakanka jos knygų, jos civilizacijos mito, o ne jos pačios, gyvos ir klaikiai svetimos. Anksčiau maniau, jog tai provincialo kompleksas, kalbos barjeras ar dar kas nors, bet dabar aiškiausiai suprantu – fobijos, nepasitikėjimas, nerimas, visą šią puokštę aš nešiojuosi savyje, tai mane gena per gyvenimą kaip pamišusį Hölderliną laukais, ir jokia aplinka (tiesa, jos pakeitimas visa tai paaštrina) negali to atšaukti.
       Gyvenimas žmogų nuolatos prikamšo kvailų iliuzijų, kad yra antras kartas, dar vienas šansas, pasitaisymo galimybė, mirtis tobula tuo, jog nepripažįsta iliuzijų ir smogia per kaukolę vėzdu „niekada“. Niekada nebūsiu vokietis (anglas, prancūzas) ir tai neatšaukiama, neprijaukinama kaip pati mirtis. Akimirksnį jaučiuosi paguostas, nors ir toks pat vienišas bei nereikalingas kaip Schilleris, kuris stovi netoliese Altes Schloss toks visas žalias, lyg būtų mažiausiai šimtą metų vėmęs ant savęs vien tik skrandžio sultimis. Ir kokios gyvos, palyginti su juo, šeštadienio rytą į aikštę priešais paminklą parduoti atvežtos gėlės. Paminklas jų fone tiesiog pasityčiojimas iš dvasios, kurią kūrėjai skelbiasi skleidžią.
       Esu kiauliškai nedėkingas svečias, visiškai nevykęs „kultūros komivojažierius“, man visiškai nusispjauti į savosios kultūros, ką ten kultūros – savosios kūrybos integravimą Europon (kam tokia nesąmonė apskritai galėtų šauti į galvą, niekam nereikalinga mūsų kultūra, jeigu mes ir reikalingi, tai tik pinigų plovimui ar – rėmimo forma – mokesčių sumažinimui).
       Sėsliai gyvenantis žmogus natūralesnis, net gal žmogiškesnis. Turizmą išradę barbaras, hunų vadas Attila, garbėtroška Makedonijos karalius Alexander Magnus ar didžiausias geografinis nevykėlis Cristoforo Colombo, – juos ginė ne pažinimo, o turtų alkis, jie – tvirtas argumentas, jog nieko vertos kelionės žeme, oru, vandeniu, vienintelis įmanomas žemėlapis, kuriuo verta domėtis – viduje, vienas yra tik pasaulis, vidinis, mieloji, cituoju iš atminties Rainerį Marią, o po to, oro duobių sukeltoje tuštumoje pasakoju jai apie savo guolį, kuriame rytais atsibudęs jaučiuosi lyg ką tik iš dangaus išvarytas angelas – tiek plunksnų aplink mano pečius ir galvą, nemyžk į batą, sako ji, tavo pagalvė kiaura, niekad neteko bendrauti su supistu poetu, sako ji, bet jos ironija švelni, be pagiežos...
       Kai matai, jog tekstas ima švinkti, tučtuojau panaudok moters temą – moteris gali išgelbėti banalybę, lygiai kaip ir sulėkštinti rafinuotas pajautas. Mane traukia moteryje slypintis šiurkštumas ties vulgarumo ir cinizmo riba, ypač kai jis sumišęs su melancholija ir vos numanomu egoistiniu lepumu, – šios savybės būdingos senojo kirpimo bufetininkėms ir emancipuotoms menininkėms. Ji mane vedė Frankfurto prie Maino oro uosto labirintais, o aš ją vadinau Beatriče, atveriančia erdvę į didesnę šviesą, nemyžk į batą, ramino ji mane (kur ji prisirankiojo tokių pasibaisėtinų posakių?), rasim tavo traukinį, nors dabar, sėdėdamas prie tvenkinio ir spoksodamas į gulbę, suprantu, kad svarbiausia buvo rasti ne traukinį, ir net ne žodžius tuomet ir vėliau, kai sėdėjome po milžinišku stiklo kupolu, gėrėm alų, o virš mūsų galvų, ištiestos rankos atstumu per stiklą sroveno riebi lietaus arterija, jungianti mus, skirianti, visai taip pat, atrodytų vienatvė dviese.
       Beje, taip vadinasi ir pjesė, kurios ištraukas pristatė du vokiečių aktoriai Kammertheater vestibiulyje, „Einsamkeit zu Zweit“; vokiškai šis pavadinimas skamba agresyviai, kaip ir kalba, kuria šnekėjosi tarpusavyje aktoriai mano parašytais žodžiais, atrodė, jog riejasi du sutuoktiniai komunalinio buto virtuvėje, nors tekstas visai ne apie tai. Ir vargu ar visa tai turėjo ką nors bendra su programos pavadinimu „Šiuolaikinis teatras iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos“, – nei aš šiuolaikinis, nei teatras. Vyras ir moteris – taip banalu, jog net amžina.
       Gal dar ir dėl to mano sėdėjimas prie tvenkinio yra toks tuščias, jaučiuosi ne geriau nei pjesės personažas – kaip urna, iš kurios vėjas ką tik išpustė numirėlio pelenus.
       Netoliese spinduliuoja „daimlerchryslermercedesbenz“ pastatai su reklaminiais skydais, pasiūlyčiau jiems pasikarti su visu savo prabangos žavesiu, bet žinau, kad nesikars, nors jiems ir nepatinka mano abejingumas, vis tiek nesikars. Tiesa, vokiečiai, pietų vokiečiai, ne tik bankininkai ir komersantai – jie dar ir valstiečiai: ant miestą supančių šlaitų nesibaigiančios vynuogynų kaskados, rudeniop pasrūvančios vyno tvanu. O važiuojant traukiniu – laukai, sklidini žemdirbystės pėdsakų.
       Anglų lakūnai baigiantis karui pasistengė – iš senojo Štutgarto liko tik menkutis kvartaliūkštis, keletas senų pastatų, būtent tame kvartale įsikūrę ir „raudonieji žibintai“ – seniausios profesijos žmones traukia seniausi pastatai, tradicijos jėga, fundamentalumas. Tačiau užuot leidęs pinigus prostitutėms, pasielgiu kaip snobas ir nuslenku į dailės galeriją, ten ką tik atvežta klasikinio siurrealisto Yves Tanguy retrospektyvinė paroda. Latvė dramaturgė Inga sakė, jog baisus ir ligonis, o man atrodo itin švelnus, vaikiškas, paremtas dabar jau pabodusia ir nuvalkiota „sapno“, „pasąmonės“ technika. Lyginu mintyse su Šarūnu Sauka: Tanguy figūros tarsi stengiasi įgauti kūniškumo, bet nedrįsta peržengti apčiuopiamesnės (kūno) formos ribos, Sauka – išeiti iš kūno, atsikratyti kūno masės, jo tapyboje vyrauja kūniškumo, „mėsos“ perdozavimas, peršantis mintį, jog yra kitas polius, priešinga kūniškumui substancija. Nežinau, kuris eina teisingesniu keliu, bet renkuosi Sauką – jis labiau siužetinis, jo kūryboje yra nuotykių ir avantiūros, Tanguy – pavojingai abstraktus struktūruoti mėgstančiai sąmonei.
       Gulbei nusispjauti į mano bukaprotiško žvilgsnio jėgą – jį taip ir nepriėjo prie manęs, išsiskyrėme nepasidaliję savo plunksnų puikybe, o korėjietė (gal vietnamietė), stovinti „McDonald's“ kitoj pusėj prekystalio, visiškai nepanaši į gulbę, juoda kaip varna, maža kaip hamburgeris, kurį užsisakiau grįždamas į viešbutį, nes turkų pardavinėjamomis „babomis“ nepasitikiu, jos juk iš maltų kačių mėsos, geriau amerikietiška plastmasė, dievinu nenatūralų maistą, Coca Colą, susvetimėjimą ir amžinąjį abejingumą tikrovei.
       Jau praėjęs paskutinį kontrolės punktą oro uoste, laukdamas sodinimo į skraidančią skalbimo mašiną, gaunu progą dar kartą patirti meilę lietuviams, – jis turi mobilųjį telefoną, o tas telefonas – pakankamai numerių atmintyje, kad būtų galima dvidešimt minučių kalbėtis su Lietuvoje esančiais draugais. Teisingą gėdos jausmą turintis žmogus, girdint trisdešimčiai žmonių, greitąją pagalbą gėdytųsi išsikviesti, o jis – ne, jis šiuolaikinis, jis rėkia, kaip jam „faina“, kaip viskas „kruta“, kaip gerai su „babkėmis“ sekasi ir t.t. Ir negaliu net palinkėti, kad jo lėktuvą pagrobtų talibai.
       Boeingui 747 kylant į viršų, jau pakankamai įveikus gravitacijos jėgą, būna tokia akimirka, kai reaktyvinės turbinos tarsi prityla ir visas lėktuvo korpusas lyg smukteli atgal ir žemyn. Tuomet netenki žado ir tyli sukandęs dantis, kad nepaspringtum savo paties mėšlu.

2001 m.

Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.

Į viršų

Kai aš gulėjau puikybės patale

       Tai pasibaisėtina, tai visiškas pralaimėjimas ir menkumo išgyvenimas, puikybės, įveikusios mane taip lengvai, taip primityviai, triumfas, – aš norėjau valdyti savo pasąmonę! (Nekenčiu šauktukų!) Juk aš nesugebėčiau valdyti netgi paprasčiausio lėktuvo, o jis, palyginti su pasąmonės aparatu, – vaikiškas žaislas.
       Aš norėjau valdyti Kristų, jo vaizdinį, tūnantį giliai manyje du tūkstančius metų, norėjau taip paprastai, pasitelkęs romėnišką kryžiaus simbolį, suvokti Kristaus erdvę ir laiką, kančios horizontą ir atpirkimo vertikalę, norėjau pasirinkti vienintelę tiesą, taip paneigdamas Céline'o cinizmą – „tiesa yra nesibaigianti agonija“, – tačiau noras yra pernelyg žmogiška medžiaga, jis nulipdytas iš emocijų ir loginių kombinacijų, kad ir koks kvailas bei alogiškas atrodytų. Noras – banalus, bet neišvengiamas kuras, maitinantis sąmonę, teikiantis jai gyvybinių jėgų, energijos. Netgi norėti šlapintis jau yra šis tas palyginti su absoliučiu norų praradimu. Nieko neteko girdėti apie numirėlių norus, kad ir kiek apie tai kalbėtų poetai.
       Literatūra gali apsaugoti nuo skausmingų banalybių, kai mes, jos padedami, mėginame analizuoti savo patirtį, bet nuo skausmingos patirties literatūra apsaugoti bejėgė. Tiesa, Kristus su savo tekstais įgalina suspausti žodžio energiją beveik iki begalybės švytėjimo, Kristus ir kiti pranašai, bet juk būna tokių akimirkų, užsitęsusių, užstrigusių laike ir sieloje, kai nėra nė vieno pranašo šalia, kai nėra jų žodžių atmintyje, o akmenys seniai nušlifuoti ir paversti bejėgiškai tvirtomis sienomis arba antkapiais, ir tuomet geriausia griebtis knygos, kurioje gali atsiremti į kokią nors, bent menkiausią struktūrą, paprasčiau tariant, į tvarkos iliuziją.
       Gandai, esą užsienio viešbučiuose visuomet gali rasti Šventąjį Raštą, yra beviltiški. Taip, tai atsitiko vieną beveik saulėtą pavasarį, rodos, vis dar tęsėsi vėsi šiaurietiška gegužė, Stokholme siautėjo nepermaldaujamas Borėjas, blaškantis skystus, pro iškorijusius debesis trykščiojančius vakarėjančios saulės fragmentus. Pro viešbučio langą matėsi amžinai žalia (žinoma, tikra), taisyklingai ir kruopščiai tarsi valdininko smakras nuskusta veja, karūnuotos degalinės kampas ir aukštas švediško gyvenimo lygis. Prislėgtas konferencijų bei seminarų beprasmybės, – ten juk niekas nesidalija savo patirtimi, visi tik puikuojasi savo pasiektais rezultatais, o rezultatai su kūryba, tuo labiau – su patirties dalijimusi, neturi nieko bendro, nėra pasaulyje didesnio šykštuolio ir bjauresnio godumo įsikūnijimo nei menininkas, – slampiojau po temstančią viešbučio celę, ieškodamas Šventojo Rašto, ieškodamas, į ką galėčiau nors trumpam atremti didelę, bet tuščią sielą. Prisipažinsiu, buvau sąžiningas – net dušo patalpoje kilnojau rankšluosčius. Nieko panašaus – tik kvaili reklaminiai žurnalai, Skandinavijos kalbomis primarginti lankstinukai, susvetimėjęs telefonas, tualetinis popierius, vienkartinis muilas ir televizorius.
       Neradau Biblijos, įsijungiau pornografijos kanalą. Ir jeigu dabar man kas nors ims tvirtinti, jog taip šėtonas gundo ir išbando žmogų, mano veidą iškreips bjauriausia grimasa – nebuvo ten jokio velnio! (Kaip aš nekenčiu prakeiktų šauktukų!) Žmonės savo komercinius triukus nori kaip nors paslėpti ir tuomet pasitelkia mitologiją, teologiją ar dar kokias nors nekaltas būtybes iš kosmoso. Be abejo, principas, kuriuo naudojamasi norint suvilioti vienišą vyrą tuščiame viešbučio kambaryje, kur nėra Biblijos, o tik televizorius, gali būti pavadintas velnišku, bet kartoju – nebuvo jo ten, per daug kruopščiai viską apieškojau. Pornografinis kanalas (o jų buvo net du) nėra kaip nors užkoduotas, jį gali įsijungti, bet maždaug po poros minučių jis išsijungia. Ką gali suspėti per tokį laiką? Tik įsitaisyti skrandžio opą, ne daugiau. O jeigu atliksi keletą kombinacijų distancinio valdymo pulteliu (įrašysi savo kambario numerį), tuomet kanalas nebeišsijungs, bet parai tai kainuos aštuoniasdešimt kronų. Ir kaišioti man panosėn trisdešimt sidabrinių čia visai ne vieta.
       Visuose pasaulio viešbučiuose visi pasaulio vyrai likę vieni užsiima onanizmu, ir ne dėl to, kad negalėtų išsikviesti prostitutės arba būtų pernelyg kompleksuoti. Vienatvė ir onanizmas neatskiriami kaip animus ir anima, kaip Marxas ir marksizmas. O didžiausia vienatvė laukia ne dykumoje, ne vienuolynuose, netgi ne blaivykloje – vienviečiame viešbučio kambaryje.
       Štai tokia situacija ir susiklostė Stokholmo pakrašty, kur gaudžiant vėjui skandinavų dievas Odinas už langų gėrė poezijos midų, o aš virpančiom rankom laikiau virš kaktos iškėlęs karčią vienatvės taurę, ir nebuvo nieko, kas galėtų ją atitolinti nuo mano lūpų. Jau vienišų vyrų globėjas Onanas suprato siaubingą žmogaus lemtį – kad pasaulis viso labo tėra milžiniškas viešbutis, į kurį be didelio džiaugsmo įsikraustai ir iš kurio be jokio gailesčio esi išmetamas. Todėl tebūnie jis kuo mažiau apgyventas, tetrykšta sėkla, kone vienintelė žmogaus gaminama substancija, pajėgianti nors akimirkai įveikti gravitacijos jėgas, tekrenta ji į bergždžias paklodžių įsčias ir tebūnie palaimintas pornografijos kanalas, suteikiantis blėstančiai senstančio kūno vaizduotei gašlių, nors ir suvaidintų reginių, tetrykšta ne kančios ir gėdos, bet dėkingumo ašarų palydima, ir palaimingu, šventu liūdesiu tešvyti vienišo vyro, besionanizuojančio viešbučio kambaryje, veidas, o sopulingieji šventieji su savo atributais tegul nusisuka iš pasibjaurėjimo, tegul kankina juos kaltės jausmas, kad jų nuopelnai tokie blankūs viešbučio vienatvės akivaizdoje, tegul nulenkia savo liepsnojančias galvas prieš bejėgiška viltimi rusenantį žmogaus siekį apvaisinti tuštumą, sielos tuštumą, kurioje pasiklydo visi pranašai su pačiu Baruchu priešakyje...
       Net iš ryto viskas man kalbėjo apie vienatvę – ir pagyvenęs taksistas, ir tuščia geležinkelio stotis, ir kretinai vokiečiai, šeštą ryto tuščiame, į oro uostą lekiančiame eksprese geriantys alų ir žvengiantys kaip fašistai, net kontrolierė akmeniniu kaip Stokholmas veidu – viskas čia maitinosi vienatve...
       Dievas gyvena sieloje, ne bažnyčioje, o mano sieloje gyveno vėjas. Net ir prakeiktai mažame lėktuve, kur business class persvara prieš likusius keleivius įgauna karštų dešrelių pavidalą, – net ir virš skandinaviškų fiordų pakilęs, ėsdamas karštas dešreles, užgerdamas jas likusiu viskio šlakeliu iš plastmasinio butelio aš negalėjau užkimšti atsivėrusios tuštumos paširdžiuose, neturėjau jėgų pašlovinti kūrinijos grožio ir neatšaukiamo tragizmo negalėjau, – man paprasčiausiai buvo gera bijoti mirties, ir tik tiek.
       Net ir dabar, gulėdamas guolyje šalia sergančios moters, kuri man nei motina, nei sesuo, nei dukra, nei meilužė, net ir gulėdamas šalia jos jaučiu nepakeliamą tuštumą, kurią vis mėginu užpildyti įkaitintu žodžių oru, bet jie taip greitai vėsta, bet jie tokie bevaisiai šalia sergančios moters, kuri patyrė kraujoplūdį ir kuri bus nešvari septynias dienas, o aš, prisilietęs jos guolio, turėsiu išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje (nė nemanau maudytis! ir nemanau liautis nekęsti šauktukų!) ir būsiu nešvarus iki vakaro... O jeigu sugulsiu su ja, būsiu nešvarus septynias dienas, vadinasi, laiko turiu begalybę, ir todėl pasakoju jai istorijas, o Meistras Johannas įsiterpia tarp mūsų, bet mes nekreipiame dėmesio, mes nepavydūs, tegul ir jis pasako, pavyzdžiui, „galvoju apie rožę vidury žiemos, kai nėra jokių rožių, būtent šios galios dėka siela kuria nebūtyje“, gerai, Meistre Johannai, aš irgi pasakoju moteriai vidury žiemos apie vandens lelijas, kurių pienelį – iš čia tas pamišęs jų žydėjimo baltumas, – sumuštą į sviestą, laižydavom vaikystėje, apie lelijas, kurių nėra, nes mano siela kuria nebūtyje, ir per septynias dienas ji ne tik lelijas gali sukurti, o ji glosto mano pilvą, pasidengusį nediskretišku riebalų sluoksniu, nejau tau kitos mano kūno dalys svetimos, klausiu jos kankinamas smulkutės gėdos, pavyzdžiui, taip galingai besikilnojanti krūtinė, o ji šnabžda man į ausį – jis toks mielas, ir kai moteris sako „mielas“, Kanto moralinis imperatyvas netenka žado...
       O aš negaliu pasiduoti, pasakoju jai apie prisirišimą prie daiktų, – susirinkęs visas po ranka pakliuvusias virves, net batų raištelius panaudojęs šiam tikslui, aš prisiraišiojau prie daiktų: televizoriaus, rašomojo stalo, kėdės, kompiuterio, šaldytuvo ir dujų viryklės, prisiraišiojau bijodamas, kad neįtrauktų manęs vis labiau besiplečiantis tuštumos akivaras manyje, bet kai norėjau išeiti pro duris, griuvau visu ūgiu, prasikirtau apatinę lūpą, išgąsdinau invalidą kaimyną, – neišlaikė manęs
       daiktai, nutrūko visi mazgai, ir išlėkiau aš kaip negyvas kosmonautas į Visatos vakuumą, į žiemą, kurioje nėra vandens lelijų, kurioje gyvybė miega gerai užvakuotuose požemiuose ir pasąmonės rezervuaruose...
       Ausies geldelė vis dar sklidina tavo kvapo
       Negaliu pasiekti
       Mano širdis per trumpa.

2001 m.

Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt