Gintaras Patackas

Eilėraščiai iš knygos „AMULETAI“

Į viršų

***
Išmoktą pamoką kartoju: varis kūliavirsčia nuo stogo ritas, žiemos kaskadom lekia balsių pulkas, žvaigždžių raidynas teisingai ir dėkingai sukirčiuotas. Dalis manęs prarado savo ašį, kaip smagratis prabyla anapestas, linksniuodamas kelionių būdvardžius, paremdamas juos skaičiais ir idėjom, kad būtų realybė išrašyta, kaip varnų pulko pėdsakai sniege. Esu dosnus iki atsivėrimo durų ir telefoninio skambučio, esu įveltas į grimasą laiško rimtą arba eilėraščio, kurs prieangyje stovi, laukdamas, kol jam palabins kelią nemirksinti akis. Ir tai manęs dalis, kita – ramybėj mokytojo susikaupus kaip vaikas mikčiodamas taria žodį budinčiųjų giesmės. Išgręždama geltoną saulės lęšį kruta po sniegu žibutė, primindama, kad ir trečioji (tikėjimu vien paremta) dalis taip pat naudinga man, nedelsdama ir neįgaišuodama koridoriuos absurdo ir netvarkos, įžengia jau į salę nelauktumo, tarytum ten buvojo visą amžių. Stiprus ir netikėtas ryšys suvienija mane, pavirsdamas į skonį, klausą, regą, liežuvio galiuku kartoja pamoką eilinę mums.

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
Žinau:
iš manęs bus pareikalauta daug. Retortoj su gyvybės eleksyru guli laboratorijos raktas. Kaip jį pasiekt, kad atrakinčiau laisvę? Tu tyli – baltu chalatu šliaužia šviesos, rūgšties pradeginta dėmė. Jame – Visatos atsakas, kad neteisingi ieškojimai mūs. Perpilti į kitą indą draudžia dėsnis: laisvė ar gyvybė? Pasirinkimas menkas. Ruduo atsakančiai pasiruošė palydoms – palieka tik ištikimieji. Rausvas klevo lapo delnas spusteli man ranką. – Bėk iš čia, – į pietus skrieja gervės. Bet ką daryti su tavimi – esi nebūdama, nebūtinai esi, nesi, nes vėlei, mūzos palytėtas, aš švitinu filosofinio akmens branduolį tikėdamasis, kad atsakymas tiktai dalinis, o Visuma yra vienintelis ir neįrodomas tavo buvimo variantas.

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
Vieninteliu įmanomu šioje gramatikoje laiku kartojas nelauktai kaleidoskopo stikliukų žaismas. Balandžio vidurys ištirpdo grėsmę, kabančią ore. Tik trumpas nuotaikų tarsi pernykščių filmų peržiūrėjimas rodo, kas vyko užu laukiamojo durų. Buvimo viešpats ir valdovas perduoda rakandus Esai:
     Ir štai tada Komercijos aikštėje iš kažkur atvykęs svetimšalis auksuoja Kupidono veidą, kalvis galanda dilde strėlę, moteris, negalinti gimdyti, su pintine raudonų obuolių sustoja priešais, dainuoja užkimęs balsas, pritariant gitarai...
     ...staiga ištuštėję namai, burlaivis be burių.
     Taip, išdavystė buvo sidabrinė – Getsemanas aukcione parduotas lig dulkelės. Esu patenkintas – Žiaurusis sugalvojo mane pagal savo paveikslą -vinis krūtinėj...
     ...globališkas vienatvės ir nevientisumo jausmas – tyloje girdėt, kaip mirksi radijo žalia lemputė žiniuoniui, per stebuklą likusiam gyvam.

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
Kiek taurių jau išgerta su visais ir su kiekvienu atskirai, bet nemažėja vis taurėj kantrybės iki pamišimo gelsvi ir kartūs sopulio lašai. Už bronzinių paminklų nugarų kapinių sargas neša kastuvėlį su šiukšlėm sielvartingų giminaičių prie išraustos naujai duobės. Nuskyniau rožę – paryčiu ji mirė, minėdama Kamilę ir ragindama tęsti darbus, kad išsiskleistų po laimingų dūžių drauge su mėnuliu žiedai nauji. Blaivu erdvėj, kurią vedžioju plunksna, ištremtis į provinciją vienatvės, ir vis sunkiau sulaukt dienos saulėtos, bet džiugesys ateina iš vidaus; kita erdvė mažės kartu su metais, erdvė tarp bokšto varpo ir pačiūžų, kuomet, dar nesuprasdamas, kas šaukia, pračiuoš pro šalį paauglys. Tu nuėmei man ranką nuo galvos, tačiau skaistus (skaudus!) prisiminimas liko kaip uostas, sergstintis laivelį nuo audros. Tai kas, kad tu man prižadėjai žiemą, aš ją prakęsiu, žongliruodamas pusiau pažįstamais veidais ir dūmų kamuoliais. Belieka tiktai laukt išsiveržimo iš rato, paštininko žingsnių ir po lęšiu galingu mikroskopo amebos meilės, skylančios perpus.

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
Tiktai griuvėsiai, dieve, tik griuvėsiai, tik dūmai keliauninkai viršum miesto, tik varnų juodas pulkas, apsvaigintas nepavojingos pūvančios mėsos. Gedžiu aš jūsų, vargšai sodomiečiai, prie pelenų, užliejusių pompėją, meldžiuos prie hirosimos akmenų, iš radijo dainuojančios dėžutės ištraukiu juodą giesmę šermenų ir padedu kaip chrizantemų puokštę ant vieškelio, pavirtusio kapu. Miražų vėjus sušaukiu į krūvą ir angelus žaliais karių mundurais, ir cherubinus su baltais chalatais, ir Letos paukščius varnoms išvaikyti – darbuokitės prie vartų užmaršties. Netrukus lygūs smėlio kauburėliai pavirs vaikų žaidimo aikštele, man įsakyta paslaptį palaidot po akmenim, po grumstais, po žole ir pamatyt Kanūlės šviesų veidą ten, ties entąja laiko spirale.

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
Tasai, kurs eina po manęs, vis burba, kad neskubėčiau. Žiūriu į laikrodį, į kompasą žiūriu – teisingai viskas. Tik batai plyšta anksčiau laiko, ką gi – reikėjo man motulės paklausyti. Temsta. Užsidegu sau žvakę ir lenkiuos žemai – mažne skruzdė man kelią vėl parodys. O ten – auksinis pinigas gulįs, – pravers kelionėj. Išsiimu iš krepšio duonos kriaukšlį ir padedu šalia, – atsidėkoti reikia lapei-pirklei. Nespėju anei dviejų žingsnių žengt, girdžiu šlamštimą, – tasai, kurs eina po manęs, jau duoną ėda. Pirštu užspaudžiu žiežirbą piktuolę kamputyje akies – sunki kelionė. Dantis drakono pataupyt reikės grįžimui, kai paukštė rėkt pradėsi ir ims kareiviai vytis. Tad nieko nesakau, einu toliau, gi žiūriu – tiltas... Taip, šioje vietoje, manau, atsikratysiu jo. Praleidžiu priekin mandagiai, paspaudžiu ranką, o pats į upę kaip vijūnas. Su rūbais, su krepšiu, tinklu tarp kojų, - žuvies prigaudysiu, gaisre išsidžiovinsiu. Išnyru priešingam krante, tvarkaus, atsigręžiu. atgal, – o jis vėl stovi. Nesako nieko, mindžikuoja vietoj – eisime toliau mat...
     Čia neištvėriau, pirštus burnon du sukišau ir švilptelėjęs nupūčiau mėnulį. Ir gera pasidarė taip iškart, ramu: Šešėlis dingo...

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
Dėželėje degtukų, kurią slapčia ji paltan man įkišo, tebuvo vienas žodis „Laukiu“. Pradėjau mąstyti, ko – gal kūdikio, kurs vakar mirė manyje, kai baltas žirgas ir juoda gyvatė ant sniego nirtulingai susitiko. Praėjus valandai po mūšio, kada jų jėgos baigės, pasigedau brangiausio: jis išėjo, palikęs kūną įžūliai riogsoti, su rankom atmestom, akis išėmęs ir įstatęs stiklą. Žvelgiu pro šitą stiklą ir matau: toli toli, už daugelio žiemos baltųjų mylių troba liepsnoja, verkia vaikas; puoliau gelbėt ir antrą kartą pražuvau – suspirgo kojos, bet sparnai išaugo. Vėl pakilau į dangišką mėlynę, žiūriu – aukštai ten medis žalias kaip Lėvuo, manau – nutūpsiu pailsėti. Jau nėriau pro mėnulio skylę, ogi staiga kad trenks kas man per kaklą – pasirodo, kad mėnesienos kilpoj pasikoriau. Beliko man tiktai iškrist lietum Etiopijoj. O ten – ant Abu Singho stalo dėželė degtukų šalia abrikosų degtinės raudonosios ropinės riogsanti. Sušlapinau dėžutę, raštelin įlindau ir plaut ėmiau raides nuo popieriaus. Darbuodamasis įsikarščiavau taip, kad net nepajutau, kaip nieko iš manęs neliko. Ir ką jai atrašyti – nežinau...

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
Iš karto „taip“ ir „ne“ susikryžiuoja kaip du pesliai aukštoj galvos žydrynėj, ir karštas kraujo lašas varva iš delno mano, žeidžiamo spyglių. Kabau ore tarp vieversio ir smilgos, belaukdamas, kada praskries ant šluotos viena dama, kurią įsimylėjus, po kojom žemės galima nesiekt. Štai debesis, kurs išsilyt negali ir paukštis, kurs negali nusileisti, muedzino maldos ovalas balkšvas ir vėlės žemėj žūvančių karių. Nors pranašas manęs nepasigedo, jaučiu vidinį norą jam kalbėti žodžius ištikimybės, nuolankumas nekart nelaimėj gelbėjo mane. Tačiau moters kerų paralyžuota valia negali pasikelt pro sniegą žiaurių jausmų, aerostatas anglų viršum Sacharos praplaukia lėtai. Dar vakar koviaus su pterodaktiliais, patrankų sviedinių bijausi šiandien, žinau, – rytoj mane nukaus „Polaris“, bet lygiai be penkių minučių šešios ją skriejančią galėsiu pamatyt. O amžina Valpurgijų naktis, tamsi erdvė pilna lietaus ir baimės, kažkur aistringai ant bedugnės krašto mekena meilės laukiantis ožys...

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
Paklydęs jis pateko į užburtą ratą, suko tol, kol atsisakė kojos, paklaiko akys, užgulė ausis klyksmai nendrynų paukščių. Sunkiai sėdos ant išvartos kemsuotos, susigūžė į kamuolį lyg šliužas ar katinas koksai ir dūsaudamas galvą rankom apkabino; magėjo mirt verčiau, nei taip įpult į baimę. Bet stojos viduje vaizdai tokie, paveikslai, baisesni dar negu pėdinant į klaidą. Suprato jis, kad užtvaros neperžengt, draudimų neįveikt, ir teko nusilenkti išdidumui. Užpuolė ašaros ir sopė graudulinga, ir, štai tuomet lyg uždanga nuslinko – išvydo save tokį, koks prieš daugel metų buvo: slankus ir tvirtas, naivumu trykštąs, kaip uoga bruknės tarp mamos pirštelių. Ir dar ryžtingas. Su ryžtu šiuo ir kėlės vėl, šį kartą atbulas, paskui iš lėto ėmė sukti liemenį, išvydo, kad už pečių jau rūkas išsisklaidė. Štai ten ir žengė, kol išgirdo balsą piemens, duksėjimą avių kanopų, ir, batais šlamšdamas liūgyną, bemat išpuolė jis į krantą tvirtą. O ten patraukė link šviesos, – sėdėjo prie laužo pramotė, tvirta kaip ieva, lyg ąžuolas klūpojo tėvas, broliai tylėdami apspito, o sesuo jam, ištiesė drabužį švarų. „Ilgokai manęs nebuvo čia“, – dar spėjo pagalvoti, prieš grimzdamas į švankų sapną: jame molinė moteris dar kartą užeiti kvietė į jos namą pelkėj...

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
Aš pilnas valandų, kurios many gyvena laiką rimtą, kai įveikta jau perkėla sunki, o krovinio dalis į gelmenis nugrimzdo. Patyręs sielininkas sako, kad matęs, kaip didvyriškai aš kapanojaus srovėje su irklo nuolauža, kuri dabar ant sienos kabo kaip relikvija brangiausia. Ir požemių niūrus apaštalas nedrįsta pirkioj nei lango paklebenti, anei durų; tiek, kiek galėjau, pristačiau aš prekių šeimininkui. Ir dar likau skolingas jam ginėją ar kruopos dydžio perlą, kuriuos smalsus upėtakis dugne apžiūri. Paveikslai gi ir vazos, papuošalai ir brangūs rūbai iškilmių pateko į saugyklas, – naudosis vėl teisuoliai jų teikiamom malonėm. Menu aš bangžuvę, verpetuose išnirusią, jos balsas įžūlus sustoti liepė. Elgiausi taip, kaip pataria upeiviai, – sviedžiau į ją netikrą talismaną, klupau ant kelių ir pradėjau šaukti. Kitam krante sužibo dūmas sidabrinis ir ėmė eiti per vandens paviršių. Sušnypštus rūsčiai, piktžuvė prapuolė, prieš tai priekigalį sulamdžius kelto. Buvau per plauką nuo baisaus pavojaus, nepamenu, kaip išlipau į krantą. Bet viską šviesios valandos užgožia, iš patalų atnaujintas rituos; žavu yra iš ryto atsibusti ir žinoti, kad laukia darbas kitas, ir keltas vėl kelionių prisipildys.

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
Vienatvė, be penkių minučių šešios, vapsva geležiniu kumščiu į mūrą beldžias; kad švęsčiau pergalę, kelionė laukia žydrais žirgais į pinavijų jūrą. Šiandieną laidojau gėles; rytoj palaidos mane karste mažyčiam, peleninį; vienatvė, penkios po šešių; voro klausiu, kiek dar laiko liko, o sienos obalsis negyvas sako, kad jau ilgokai šičia užtrukau. Praplėšiu maršką, dengiančią duris į magišką teatrą, atlydys jau šičia pabuvojo, -grindys pilnos pėdų – tuščia. Iš šautuvo kažkas smagiai papleškino į sienas, ne mano kraujas, – lyg tragedija įvykus be liudininkų būtų, be teisėjo, kurio drabužį vakar bučiavau. Iš scenos, kur čiurlena upeliūkščiai, kieman, kuriuo ką tik praėjo šluota, stora katė įeina Begemotas, nusmurgusio šunelio lydima. Ji sako man, kad Meisteris išvyko į miestą Biurgerių, Nakties ir Prozos, palikęs man bičiulišką laiškelį, kurs plaukia stiklo buteliu Maskvon. Be ketvirčio septynios, reik skubėti, nes visos parduotuvės užsidaro; vienatvė, ir, vienatinio palieptas, prekystalius turiu dar išvartyt. Tegu manys visi - savižudybė...

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

pikantiškas praeivių su lietsargiais
mūšis

gatvėje
vyksta pikantiškas
praeivių su lietsargiais
mūšis
senyvas ponas
pasiramsčiuodamas lazdele
vikriai smogia žilam perukui
kurio savininkė
išgąstingai paleidžia
iš rankų papūgą
ir per jos dirbtinį apgamą
gailiai ritasi
violetinės ašaros
mosuodamas žaliu tranzistoriumi
jaunas vaikinas
skinasi kelią
prie apvirtusio
ledų vežimėlio
batais traiškydamas
riebius plombyrus
bet paslydęs sutirpsta
prieš neišvaizdžios savo draugės
dailią kojytę
spiriančią papilvėn
generolo dukteriai
pila oranžinis lietus
visus krečia šokas
persunktas nepasitikėjimu
nes šaunumo apimtas
policininkas
įšokęs į mėlyną
kūdikio vežimėlį
važinėja ratu
aplink perlamutrinį
debesį

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

virtuvinė istorija

Virtuviniai stalčiukai,
kuriuose mes mylėjomės,
buvo pilni baugaus
sidabro blizgesio.
Kerštingai į mus žvelgė
narvely uždaryta
kanarėlė,
ir neapykantos ore
į mūsų širdis
smelkės
geležis.
Ir mūsų meilės aimanos
kas rytą krisdavo taukuoton
mazgotėn,
kurią grakščiai padžiaudavo
ant virvės
šaukštų anatomijos žinovas.

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

geltonasis sprendimas

Būties maketuose
Esu nulipintas iš vaško,
Užpakalinėje kišenėje
Nešiojuosi pluoštelį asignacijų
Juodai dienai,
Kuri nulipinta
Iš žuvies taukų.

Mano plastelininė mylimoji
Lanko pirmąją klasę,
Sarkastiškai rūko cigaretes,
O antrarūšis mokytojas
Apsimeta, kad nemato.

Pulkelis alavinių kareivių
Žengia į šviesią ateitį,
Kurią būties projektuotojas
Pažymėjo sutartiniu pomidoru,
Baltieji ugnies rijikai iš cirko
Apžiūrinėja degtukų fabriką.
O vakariniame stalo pakraštyje
Juodieji mistikos mėgėjai
Renka naująją mis.

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

pranešimas

aš laukiu pranešimo
iš ginkluotos
fėjos
bet aš guliu ežero
dugne
ir žydros poilsiautojų
valtys
nerūpestingai suvažinėja
man skirtą dieną
o merginos su
jūreiviškomis palaidinėmis
kvatodamos
plauna kojas virš mano akių

tačiau ateis
ateis netrukus
ginkluota fėja su kulkosvaidžiu
pavirs į žolę
bandelių išnešiotoja
ir visos gerosios pasakos
bus iššaudytos

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

rytas švelnusis. rytas be abstrakcijų

Dar anksti,
Dar labai anksti, miegok,
Alsuodama moteriškumą į mano ausį,
Užmesk šiltą šlaunį po antklode
Ant mano kojos, sapnuok,
Kad plauni virtuvėj arbatinuką,
Kad aš tau taisau batelį,
Retkarčiais dirstelėdamas į tave –
Alsuojantį aistra garų kamuolį.

Miegok...
Rytas įšliaužia į šlepetę,
Pakrutina pelės lizdą, už lango
Pirmieji troleibusai išvežioja
Darbininkus į suodžių ir prakaito šalį.
Miegok... Dar tavo angelas
Tebeskraido prie užuolaidos,liemenukas,
Nusviestas ant grindų, neatvėso,
Dar jaučia tavo lūpas kava
Puodelyje su laibakojais elniais,
Krišnamurtis, kurį skaitau,
Dar pilnas erezijų, tvanas
Įvyko prieš dvylika tūkstančių metų,
Kuomet tu buvai maža mergaitė.
Aš radau tavo užrašų sąsiuvinį, –
Jame raudonu rašalu
Įrašytas mano vardas,
Po juo – eilėraštis, aš jį
Išmoksiu atmintinai,
Kad tuomet, kai pabusi,
Galėčiau tau jį pašnabždėti į ausį,
Prisiliesti prie plaukų papilvėje
Ir sotintis meile visais
Įsitempusio kūno nareliais.

Miegok, dar trupiniai
Renkas į duonos kepalą, pienas
sunkias iš saulės į milžtuves,
Išmintingai keliauja link mūsų
Valgio kasdienio, lipa
Laiptais laiškanešys, darbai
Budriai stoja į eilę, paskutiniai
Saldumo likučiai renkas
Po bamba, dvi sulipusios musės
Nebegali išsiskirti kaip mes,
Mylimoji...

Patackas, Gintaras. Amuletai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt