Darius Pocevičius
Gyvybės genami

labas rytas
olimpinis noras
genamas
abudu
atsakymas
skylės jos kyšo
matyti matyti
po to
vegetaras
ženklų kalba
bakcho ir veneros vaikai
kaip visada
kelionės
dar gyvas

Į viršų

labas rytas

kelkis - jau laikas
vieną koją statyk tolėliau nuo savęs
kitą pakelk
ak juk neskauda
užgriuvo tave pirmąsyk tavo pasaulis

kelkis kelkis greičiau
tvarkyk meilės guolį tu paskubėk
ieškok duonos ir vyno
tu susirask saugią sau vietą
ragauki moters
džiaugsmo gabalus dantimis plėšyk
gaudyk lėk paskui kiekvieną sekundę
čiulpk ją laižyk liežuviu
ryk ryk ryk
iš sotumo krisk žemėn
iš karto alkanas žvėriškai tapk

kelkis greičiau vėl rytas iš naujo
ryti būti skubėk kelkis kelkis

jau laikas

Į viršų

olimpinis noras

sliekai linksmieji !
                  kirmėlės visokios !

         kojūgaly rikiuot!
aš jums iš karto
                  kelio pradžią duosiu

taisyklės paprastos -
jūs šliaušit tiesiai kojų trasą
reikės įveikti šonkaulių kliūtis
laimės tasai
                  kuris pirmasis
išlys man kiaurai pro akis

ir prizas bus puikus -
ilgai vienam gardžiuotis
         skaniąja smegenų tyre
pirmyn ! į pergalę draugai !
puvėsių ir žaidimų !
                  ir kartu mane !

Į viršų

genamas

ragina
pliaukši liežuvis ritmingai
čaižo kirčiais skaudžiais
į priekį vis gena ir gena
klumpu
griūvu nuvargęs negyvas
pilna burna žemių
nutylu
tyliai tyliai be garso rėkiu -

girdžiu
kaip vėl skliautu dangaus
begalviai riteriai prajoja
aš vėl matau
kaip teškias putomis lietus
iš šnervių jų arklių
ir dreba žemė po jų kojom

ir vėl rimbu
kūną be jėgų nutvilko
vėl stojuosi keliuosi
              į priekį aš skubu
skubu tenai kur kelio juoduma
praryja kruviną pašvaistę
kur lediniu šalčiu vis dar mirksi
kelios mažos pusaklės žvaigždės

Į viršų

abudu

abu delnai kits kitą man
nejučia pažinoti panorę
virpančiais pirštų galiukų
žvilgsniais stebėjo artėjo glaudė
tarpupirščius glotniai gylyn
iš lėto nuslysdavo traukėsi
nuo artumo išgąsdinti
ropinėjo delnų kauburėliais
linijas brėžė mirties ir
gyvenimo darkart sugrįžo
senais pažįstamais apsiglėbė
iki skausmo pabalusio
kartu viens kitą supratę be
galo vieniši abudu

Į viršų

atsakymas

kai manęs kaskart paklausia
kodėl tu brisiau
                to pats nepadarei
aš graudžiai prašiepiu
dvi eiles aštrių dantų
iškišu liežuvį
seilę žandu nudriekiu
save paglostau
murmteliu iš malonumo
slapčia parodau lytį
palinguoju galvą
dar kartą pažvelgiu
                       meiliai ir švelniai
lyg už kažką dėkodamas
lyg atleidimo kokio trokšdamas
                      pabruku aš uodegą
                                      ir nueinu

Į viršų

skylės jos kyšo

suskilusioj
             lemty
praskydęs
                laikas tvyro

ir kyšo skylės trys

juodom galvos
                   kiaurymėm -

jos nykų
            gyvastį praryja

ir klykia
        kiekvienoj
                      tavoj minty
brolau
brolyti mano
                  tu jau nebegyvas!

Į viršų

matyti matyti

lengvas lengvas mano
žvilgsnis slysta veidu
lovą atsargiai pataiso
apklotą nuvalo
balzganu krauju senas
senas tėvas nusišypso
švelniai

sunki sunki akis
sustoja pykčio aklo
įtūžio pritvinkus stebi
vaiko plaukus velia
jo lūpose kvatoja
mirties šešėlis
žaidžia žaidžia

Į viršų

po to

po to išsidūriau akis
po to sudeginau savo namus
po to visą save subjaurojau
po to netekau savo moters
po to susirgau ligom viso pasaulio
po to aš skausmą pajutau
          pajutau kad skausmas
          ilgai kurio taip troškau
          ir tas praeina
          jau po to

Į viršų

vegetaras

mėsos aš nemėgstu
nei šviežios nei pasenusios

vimdo jos kvapas gyvas
svylančios saulėj
iš lėto vis švinkstančios

nekenčiu liulančių palčių
neapgraužtų kaulų kauliukų
šoninių riebių ir
raumeningų nugarinių

šlykštu atgrąsu pykina
patrankos konvejeriai
darbastaliai gatvės ir biurai

nenoriu jos liesti
apeiti stengiuos
atsargiau -
šaukia -
kvaily -
             tu gabale mėsos

Į viršų

ženklų kalba

kai tavo lūpų pienas ir medus
         sodriai po tavo liežuviu pritvinksta

kai kekės prisirpusios tavo krūtų
           sušvinta auksu saulės spinduliuos

kai tavo bambos apvali taurė
                       jau vyno prisipildo sklidina

aš visad išgirstu
                           čiakšt žlegt
                           čiakšt žlegt tiktai girdžiu
                  o mano mylimoji

Į viršų

bakcho ir veneros vaikai

sukepusiom lūpom
             mes šnabždame
įgrisusią amžiną maldą
žandikauliais drebančiais
dantenom vapam
                     pageltusiom

jau apkurtę susenę apakę
šliaužiojam keliais
                  mes prašome...

dar sykį pakeliam galvas
karčiai spjauname
                              neviltį
paskutiniu savo krauju
baltumu kaulų užrašome -

nejaugi?
        niekše senas bakchai
venera visagale
                             netgi tu?
                         be galo grožisi

Į viršų

kaip visada

- kaip vakar laiką praleidau
- mes tik krentam ir juokiamės

- koks oras šiandieną
- mes tik krentam ir juokiamės

- kokia sveikata mano
- mes tik krentam ir juokiamės

- ar gerai gyvenu
- mes tik krentam ir juokiamės

- ką aš veiksiu rytoj
- mes tik juoksimės
                             - krisim

Į viršų

kelionės

atgal sugrįžęs
pavargęs ir pailsęs
po kelio ilgo ir sunkaus
krentu ant žemės
iškreipęs veidą
sau tyliai tyliai
sušnibždu:
- šunys pažinę savo kampus
   patenkinti šypsosi švelniai

Į viršų

dar gyvas

baltas riebokas abejonių kirmėlaites
lėtai atsargiai
aš ant nugarkaulio veriu -
veriu po vieną
abejonę
kirmėlaitę -
riebią kirmėlę
veriu -
       skauda
             nugarkaulis