|
<< Atgal Darius Pocevičius
Veržiančios sauskelnės
infantiliški tekstai iš ciklo
Pirmasis žodis
Motina
Paslaptys
Mandragora
Paskutinis žodis
PIRMASIS ŽODIS
Po šita saule aš patekau lengvai.
Spaudžiamas galingų raumenų spazmų, nešamas kraujo ir gleivėto vandens
krioklio srovės, kaip ką tik padėtas šviežias kiaušinis pliumptelėjau
į šiltą balą. Mano gimdytoja porą kartų tyliai karktelėjo ir nutilo.
Ji net nesuprato, kad viskas jau baigta. Gulėjo plačiai išsiskėtus, žiūrėjo
į mane nieko nesuprantančiomis akimis, sunkiai šnopavo ir kažko vis dar
laukė.
Laukiau ir aš. Mūsų kūnus jungiančiu tiltu į
mane tekėjo tas pats
seniai pažįstamas, sotinantis ir migdantis dieviškasis skystis, kurį
paslapčia siurbiau visomis išgalėmis. Iš malonumo prisimerkęs, stipriai
suspaudęs kumščius, sulaikęs kvėpavimą, visiškai surakintas palaimos
stingulio aš bijojau net krustelėti.
Mirtinai spengiančią tylą nutraukė mano pribuvėja:
Pažiūrėkit, jis gi negyvas...
Pro blakstienų vaivorykštes stebėjau iš baimės paklaikusį motinos žvilgsnį,
girdėjau jos sunkų trūksmingą alsavimą, jaučiau, kaip su kiekvienu jos
krūtinės nusileidimu mane papildydavo naujas gyvybės srautas.
Paduokit man peilį! - išgirdau.
Netikėtas ir veriantis skausmas trenkė kaip žaibas. Lyg įkaitintas žarsteklis,
iki pusės įsmeigtas į mano pilvą, lyg sunkus akmens luitas, sutraiškęs
man žarnas ir krūtinę. Kūno nebejaučiau. Viskas baigta, šmėstelėjo
mintis. Turbūt jie suklydo ir nupjovė ne bambagyslę, bet kiaurai perrėžė
visą mano kaklą. Ketvirčiavo aštria giljotina, atskyrė mane nuo
mano
rankų, kojų ir viso to, ką dar turiu. Mano galva, greičiausiai, dabar
voliojasi kažkur ant grindų!
Tyliai tyliai klykiau surakintas nematomų kančios grandinių. Pulsuojantis
skausmas daužė, kalė man smilkinius sunkiais kūjų dūžiais. Skaičiavau
juos, skaičiavau sekundes, minutes, ištįsusias į metų metus. Visas aš
tapau vieninteliu troškimu, grynu ir aštriu kaip deimanto briauna. Kad tik
visa tai kuo greičiau baigtųsi!
Ir, o stebukle, baisusis mano pilvo dieglys po truputėlį lėgo. Pakrutinau
kojų pirštus, atgniaužiau kumščius, atsargiai paliečiau skaudamą vietą...
Viskas tvarkoje! Neskubėdamas pramerkiau akis, apžvelgiau virš manęs
palinkusius veidus.
Labas, mano budeliai! Šalia lovos stovėjo senyva raukšlėta moteriškė
piktomis mažomis akutėmis ir du jos pagalbininkai, apsisiautę baltais
gobtuvais. Nuo blizgančios geležtės aukštai pakeltoje jos rankoje varvėjo
šviežias mano kraujas. Motina, dabar atrodanti tokia tolima ir
nepasiekiama, vogčiomis stebėjo mane nedrąsiu prasikaltusiu žvilgsniu ir
pavargusiai šypsojosi.
Cha! Jums tai gerai, vėpsote išsišiepę, džiaugiatės
mano nelaime, o aš
čia vienas mirštu iš alkio ir troškulio. Taip taip, skausmą papilvėje
aš jau beveik užmiršau, dabar jį pakeitė kitas, man dar nežinomas
jausmas - dabar aš žvėriškai norėjau valgyti. Valgyti! Valgyti! Gerti
ir valgyti!
Bet ką gi daryti? Kaip pasisotinti? Juk
manojo dangaus vartai jau užtrenkti,
maitinanti gyvybės arterija jau perkirsta visiems laikams.
Reikia veikti! Ir tučtuojau!
Iš kažkur tvirtai žinojau, kad tos trys baltos žudikiškos stovylos
man
niekuo padėti negali. Jos spinduliavo plieniniu stingdančiu šalčiu, nešė
sausu ir atgrasiu išdžiūvusių kūnų tvaiku, beveik visiškai užgožiančiu
salsvą ir daug žadantį aromatą, sklindantį iš lovos galvūgalio.
Štai mano išsigelbėjimas! Mano penas,
mano gyvastis, mano gyvenimas, mano
grobis!
Uodžiau, plačiai išplėstomis, virpančiomis šnervėmis gosliai siurbiau
į save šį gaivų, masinantį skonį, stengdamasis sutraukti jį visą,
niekam nepalikti nė menkiausio ore plevenančio kvapnaus debesėlio. Kaip
storas ant nugaros apverstas vabalas pašėlusiai mataravau trumpomis rankytėmis,
bandžiau kelti savo sunkią galvą, kojomis spyriausi į paklodės raukšles.
Troškau nurėplioti nors kelis varganus žingsnius, pasiekti tą vietą, iš
kurios sklido beprotiškos palaimos pažadas susilieti, visiškai ištirpti
joje.
Pagaliau! Beviltiškai atrodžiusios pastangos netikėtai davė vaisių.
Grobis pats atėjo į mano rankas!
Motina susilenkė, atsargiai paėmė mano kūnelį ant rankų, prisitraukė
arčiau prie savęs...
Kreivai atkraginęs galvą, užvertęs po pakaušiu akis, akiduobėse palikęs
tik išsprogusius baltus obuolius, aštriomis dantenomis kibau į sultingą
kūną. Beprotiškai skubėdamas, iš nekantrumo pasipurtydamas, pamesdamas
ir vėl atrasdamas savo auką, garsiai čiaumojau, graužiau ją galingais
žandikauliais. Springdamas, prapildamas pro šoną plačia čiurkšle iš
atsiradusios žaizdos tekantį baltą skystimą, rijau ją, jos syvus ir
gyvastį. Trumpose pertraukėlėse tarp pilnų gurkšnių urzgiau iš
malonumo, palaimingai švokščiau, čepsėjau liežuviu. Tvirtai apglėbęs,
negalėdamas nei sekundei atsiplėšti nuo šito gausybės rago, vis
kartojau ir kartojau: "mano"... "mano"...
"mano" ... "mano"...
Man iš už nugaros, lyg iš tolimo kito pasaulio karts nuo karto
atsklisdavo neaiškios garsų nuotrupos, kurių aš jau nebesiklausiau ir
nebesupratau:
"..... koks gražus.......... žiūrėk........ jau
kalba...................... tikras šaunuolis................. į ką panašus.....................
ak.............. pasakė...... ........... mama......"
Į viršų
MOTINA
Ak, ir vėl tas nesibaigiantis lietus. Bjauri drėgmė smelkiasi kiaurai
pro visą mano kūną, maudžia senus išopėjusius šonus, nešvariu
vandeniu tvindo šilumos ir saulės išsiilgusią širdį. Žudikiški lašai
be paliovos kapsi į plačiai išsiliejusias balas, lesa akmenis, žolę ir
žemę, nenumaldomai tiksi, skaičiuoja paskutines gyvenimo valandas.
Ne, nebesulauksiu aš išganingojo saulės žvilgsnio, nebepamatys ji jau
mano kančios, nenuskaidrins švelnia šypsena mano nykaus ir betikslio
buvimo.
Daugiau nebegaliu...
Atimkite iš mano nubrizgusio ir merdinčio kūno tuos aštraus proto likučius,
atimkite taip skaudžiai žeidžiančius prisiminimus, išgelbėkit mane nuo
tų kvailų minčių, išplėškite tą neramią viltį.
O viltys, viltys... Mano vaikai...
Kurgi jūs, mano vaikeliai, rudagalviai jūs mano laibieji...
Išsibarstėt visi po margąjį svietą, palikot mane vienui vieną...
Lėkėt lėkėt galveles nudegę, mano sūnaitėliai...
Atmenu jus aš visus, jūsų daug aš turėjau...
Saugojau ir auginau...
Slėpiau nuo šalčio, negandų, audrų ir vėjų...
Mylėjau jus... Norėjau...
Jums jau užaugus - visus išlydėjau:
jus paskutinį kartą prie širdies karštai glaudžiau...
Kliokiantis pavasarinio potvynio verpetas grybšteli nubrizgusį tuščios
degtukų dėžutės šoną, pasuka ją, įsiurbia į galingą banguojantį
srautą, vartalioja, mėto, pašėlusiu greičiu neša į priekį, vis tolyn
ir tolyn, kol galų gale išstumia ją į ramų užutekį, prispaudžia prie
purvinose putose tingiai plūduriuojančių saldainių popierėlių, nulaužtų
medžio šakelių, šiaudgalių, šuns išmatų ir keliolikos permirkusių,
pusiau nudegusių degtukų.
Į viršų
PASLAPTYS
Užsimerkt. Įtempt visus raumenis, sulipdyt vokus, sugirgždint krūminiais,
abiem kumščiais aklinai užspaust smilkinių gyslas. Stebėt, kaip žūsta
tau gerai pažįstamas senas pasaulis. Stebėtis, grožėtis, kaip jis iš lėto
virsta gilia, ratilais raibuliuojančia tamsuma, po to bekrašte rožinės
spalvos dykyne.
Įžengt į ją. Nedrąsiais pirmaisiais žingsniais išbandyt nežinomos žemės
tvirtumą. Pro pirštus prasijot smilčių saują, sukelt vėją, išbarstyt
jas po visą horizontą.
Eit į priekį. Vis tolyn ir tolyn, be jokio orientyro, įbedus žvilgsnį
tiesiai prieš save.
Tuoj pat pasiklyst.
Nepastebėt to, iš naujo sukt ratus, sugrįžt atgal, keliaut į kitą pusę.
Aklai klajot ir vis ieškot visur slypinčių keistų vietelių. Kai netikėtai
tau per pusę žingsnio plyksteli ryški šviesa ir tu apstulbintas
sustingsti. Rausvoj migloj tada gali įžvelgt tą jau seniai matytą vaizdą,
kažkada jau užmirštą, kurį dabar jau puikiai atmeni.
Ilgai vaikštinėt po vienodą peizažą, karts nuo karto krūpčiot nuo
akis skaudinančių pliūpsnių. Atkakliai, vieną po kito rinkt pažįstamus
vaizdus, ieškot trūkstamų detalių, lipdyt jas vieną prie kitos, vis
bandyt ir bandyt iš jų sudėliot vientisą tobulą paveikslą. Sukurt naują
pasaulį, saugią tavo slaptų troškimų vietą, į kurią tu visąlaik norėjai
sugrįžti.
Jau?! Tu jau ją matai? Atpažinai iš karto?
Saulės nutvieksta maža miško aikštelė...
Sulaikius kvėpavimą, smarkiai besidaužančia širdim atsargiai paliest
sidabrinius voratinklių tiltus, kabančius tarp rasotų nulinkusių smilgų.
Akimis palydėt iš po kojų pakilusį baltą drugelį, grakščiais
zigzagais skrendantį aikštelės vidurio link. Pilna krūtine įkvėpt
lengvą laukinių gėlių kvapą, sumišusį su pušies sakų aromatu.
Pakreipus galvą klausytis hipnotizuojančio žiogų čirškimo. Atsidust,
nuramint save. Įsitikint: šita tavo išsvajota vieta tikra, kaip tikras ir
tu pats - strazdanotas basakojis mažylis, sumuštais keliais ir purvinais
delnais, neryžtingai mindžikuojantis tarp išlakių, milžiniškų medžių.
Brist beveik iki kelių smengančiu samanų kilimu link drugelio, jau nutūpusio
ant didžiulio gėlės žiedo. Išsitiest šalia jo ant glotnaus spyglių
pakloto, įsikąst smilgos galą. Sunert pakaušyje rankas, linguot kryžmais
užmesta koja, žiūrėt į dangų. Išvaikyt visas mintis, negalvot apie
nieką, pusiausnūdom mėgautis tuščios galvos malonumais. Stebėt, kaip
pro medžių viršūnes mirguliuoja saulė, kaip dangaus mėlynėje
nepastebimai plevena debesų plunksnos.
Pasisukt į šoną, apsižvalgyt. Ten toliau, už tamsios medžių sienos
pilna šešėlių, prieblandos, baimės ir paslapties. Už kiekvieno storo
kamieno slepiasi neaiškios bekūnės pamėklės, slypi tavo baubai,
vaiduokliai, juodi įaudrintos vaizduotės siaubūnai...
Pajust juos, jų tikrumą. Nuryt salsvą, burną džiovinančią grėsmę,
sklindančią iš tamsos. Nusišypsot: ji atrodo tokia tolima, o tu čia esi
nepasiekiamas, atskirtas nuo jos nematomu magiškos šviesos ratu, kurio peržengt
niekam nevalia. Taip, čia tu visiškai saugus...
Susirast krūvą kankorėžių, pernykščių lapų, sausų medžio šakelių,
surikiuot ilgą eilę parudavusių pušies spyglių. Prisimint tik tau
vienam žinomus senus žaidimus. Statyt pasakiškus miestus, siųst į mūšį
didžiules kariuomenes, bėgt lenktynių su greitaisiais mediniais žmogeliukais...
Per trumpas pertraukėles vėl ganyt debesis, kartot paukščių balsus, kišt
į burną saldžias žemuoges. Užmiršt viską pasaulyje. Žaist, žaist,
žaist, žaist...
Pavargt. Prigult ant pūkinių samanų patalų. Neturint ką veikti, įdėmiu
žvilgsniu ilgai stebėt plaštakę. Kaip ji pakyla nuo žiedo,
besivartaliodama ore tolsta į miško pusę, nutupia ant saulėn nusvirusios
apatinės šakos. Valandėlei sustingsta, suskliaučia sparnus, truputėlį
pasisuka ir tarsi išnyksta, dingsta žalioje lapijoje. Po to vėl atsiranda
toje pačioje vietoje, greitai šauna aukštyn, sudėtingais kampuotais viražais
grįžta prie savo gėlės...
O dievulėliau... Kaip tu galėjai to nepastebėti? Ta pati saulė! Debesys,
visąlaik sustingę toje pačioje vietoje! Tas pats, vėl pasikartojantis ir
pasikartojantis drugelio skrydis iki pamiškės ir atgal...
Pašokt ant kojų. Dar kartą apžvelgt viską aplinkui. Naujomis akimis
pamatyt:
KAIP BALTA PLAŠTAKĖ ILGU JUODU KAPLIU RAUDONĄ GĖLĘ ĖDA, KAIP
PALINKUSIA SMILGA ROPOJA SKRUZDĖ, NESUSTOJA, KRENTA ŽEMYN, KAIP SAULĖTOJ
KEPTUVĖJ SPIRGA, ŠOKČIOJA IŠ KARŠČIO ŽIOGAI, KAIP PŪKUOTĄ SAVO SĖKLĄ
VĖJYJE DRABSTO PIENĖS, KAIP APSIVIJĘS SAUSĄ STAGARĄ AGONIJOJ SUSTINGSTA
SLIEKAS...
Siaubo perkreiptu veidu, tirtančiais keliais pajust, kaip smegenis perskrodžia
viena vienintelė mintis: "bėgt, bėgt kuo greičiau iš čia!"
Genamam nežemiško jėgų antplūdžio skuost per neįžengiamą miško
tankmę, pro susipynusias, veidą braižančias šakas. Klupt už išverstų
kelmų, griūt, vėl stotis, bėgt tolyn, bėgt kiek kojos neša.
Susijaudinus net nepastebėt, kad medžiai jau baigėsi. Paknopstom klampot
rusvą smėlį, vis tolt ir tolt nuo tos pasibaisėtinos vietos, nuo to
apgaulingojo rojaus kampelio. Uždust, krist paslikam ant žemės, panirt į
minkštą juodą tuštumą...
Atsimerkt. Staiga atplėšt sulipusius vokus. Iš karto pradangint visas
dykumas, miškus ir saulėtas aikšteles.
Nuščiūt. Murziname, musių nutupėtame veidrodyje stebėt mirtinai išsigandusį
senyvo vyriškio veidą.
Į viršų
MANDRAGORA
Atsimenu puikiai - tai buvo vakar.
Vakar nebuvo iš tolimos neperregimos miglos atsklindančių tylių žodžių,
nebuvo besišypsančio bučinio ant mano kaktos ir lūpas kutenančios
kvepiančios plaukų sruogos. Nebuvo iki skausmo pažįstamų drėgnų tamsių
akių, užpildančių savimi visą mano kambarėlį.
Viso to vakar nebuvo. Pabudau aš pats.
Delnu nubraukiau nuo jau pradingusio sapno ištįsusią seilę, prasitryniau
traiškanotas akis... Iš karto supratau - kažkas ne taip.
Pro langą į mane žiūrėjo ta pati jau aukštai pakilusi saulė, tas pats
vėjas brūžino tų pačių medžių šakas, ant dar šiltų patalų
susirangęs ilsėjosi toks pats mano šešėlis. Šalia lovos kaip visada
gulėjo numestas pliušinis meškiukas seniai nutraukta viena ausimi, už
jos - į kampą sukrauta metalinių kareivėlių rietuvė. Kitoje kambario
pusėje manęs laukė dar neužbaigtas statyti mašinų garažas, kuriame trūksta
dviejų detalių, atversta knyga su nuplėštu puslapio kampu. Mėtėsi man
per klaidą padovanotos beakės lėlės galva, neprisuktas vilkelis,
nugriuvusi kėdė, trys spalvotos sagos...
Pala, pala...
Radau! Jo ten niekada nebuvo!
Tuščioje kambario aikštelėje, per patį grindų vidurį žiojėjo plyšys!
Toks visai nedidelis, nelygiais gumbuotais pakraščiais, juodas, lyg išdegintas
ugnimi, beveik ligi viršaus pripildytas balzgano vandens balute.
Pačiupau savo mėgstamiausią raudoną mašinėlę, išsitiesiau ant šono,
prisimerkiau, prikandau liežuvį...
Priekiniai ratai lėtai kopia į pirmąjį kalniuką, vargais negalais įveikia
jį. Mašinos pirmagalis pakimba virš prarajos, virš pragaištingo liūno...
Automobilis sminga žemyn, rievėtos padangos jau liečia paviršių, jau
iki pusės panyra į drumzliną dvokiančią pelkę... Ratai nebesisuka,
veliasi, stringa gličiame vandenyje, vos vos stumiasi pirmyn... Dar, dar
truputį...
Pajutusi tvirtą kelio pagrindą, mašina šaute šauna į viršų
paskandindama užpakalinius ratus, sušlapindama išmetimo vamzdį ir
galinius žibintus.
Antrasis kalniukas jau nebe naujiena. Raudonasis mano visureigis greitai jį
nugali, mano ausyse palikdamas malonų kietą garsą: "caktcakt!"
Ant grindų lieka dvi šlapios provėžos tamsiai ryškios prie pat plyšio
ir beveik nematomos toliau, pradingstančios po jau sausomis padangomis.
Pirmoji vieta!
Tyliai burgzdama, naujoji mano čempionė apsuka platų pergalės ratą,
priartėja prie kliūties iš kitos pusės, trumpam stabteli.
Vėl tas pats starto jaudulys, galingo variklio griausmas, greitas įsibėgėjimas,
kalnagūbrio viršūnė (caktcakt!), gilioji vandens užtvara, į šonus tyškantys
purslai, antrasis everestas (dar kartą caktcakt!), drėgnų padangų raštas...
Vėl pergalė!..
Nežinau, kiek laiko tada caksėjau pirmyn atgal be jokio sustojimo.
Prisimenu tik, kad jau besimerkiančiomis akimis dar stengiausi įžiūrėti
juodą saulę, ištiškusią ant kambario grindų, prieblandoje boluojančią
neaiškią dėmę su į visas puses nuo jos besidriekiančiais spinduliais -
mano išvažinėtais keliais...
O šiandieninis rytas buvo jau visai kitoks nei vakar. Prabudau anksti,
nubloškiau į kampą antklodę, rankoje tvirtai suspaudžiau mažąją
raudoną draugę, su kuria kartu miegojau...
Sustingau išplėstomis iš nuostabos akimis. Nebėra mano mielųjų kalniukų!
Toje pačioje vietoje, pačiame vakarykštės juodosios saulės centre dabar
stirksojo kažkokia žolė! Be žiedų, aukšta, man iki bambos, plačiais mėsingais
lapais, išaugusiais iš storo žalio koto, papuošto baltais švelniais
plaukeliais.
Iš pat pradžių labai bijojau prie jos net priartėti. Tiktai vėliau po
truputėlį išdrįsau: paliečiau lapus, palingavau aukštyn žemyn, apėjau
ratu, ieškojau žiedo, paklibinau kamieną.
Iš kur gi ji čia atsirado? Ką veikia mano valdose?
Paskui nusprendžiau:
Išrausiu tave! - pasakiau aš jai.
Sugriebiau abiem delnais į krūvą lapus, pražergiau kojas, iš visų jėgų
įsiręžiau... Ne! Per silpnas dar esu, nors ir mama, ir tėtis, aš
atmenu, dar užvakar glostė man galvą ir be perstojo kartojo:
Tu jau užaugai, dabar tu didelis ir jau stiprus...
Sukaupiu visas jėgas. Bandau dar kartą.
Ir vėl tas pats - tos bjaurios šaknys, jau spėjusios tvirtai įaugti į
grindis, nepasiduoda nė iš vietos. Aš neįstengiu, nepajėgiu, aš mažas,
aš dar negaliu!
Na ir gerai! Supykstu ant savęs ir ant jos. Susirandu trūkstamas detales,
einu prie savo garažo. Žaidžiu sau toliau.
Žaidžiu kuo toliau nuo tos nedraugiškos žolės, nuo kambario vidurio. Žaidžiu
pačiam pakraštyje, po mamos kojomis.
Į viršų
PASKUTINIS ŽODIS
balso stygos įkaito iki raudonumo, melsvos smilkinių gyslos išpampo ir
ritmiškai pulsavo lyg dvi storos įtemptos zvimbiančios virvės, nuo įtampos
išblyškęs veidas nusidažė nelygiom rožinėm nesveikų skruostų dėmėm
iškreipta burna atverdavo pageltusias dantenas ir keletą per
stebuklą išlikusių
smailių dantų, sulig kiekviena konvulsija laukan vis išlendantis liežuvis
išmesdavo ant žando eilinę porciją lipnių seilių
drumstas skystis iš gerklės varvėjo ant iškrakmolytos pagalvės ir
akinančio baltumo patalų, iškart pavirsdamas pajuodusia šlapia dėme
jis stengėsi iš paskutiniųjų, nė už ką nepaleido manęs
stipriai įsikabinęs į mano alkūnę sunkaus darbo treniruotais
plieniniais pirštais tvirtai laikė apglėbęs mano plonytį rankos šakaliuką,
karts nuo karto jį skaudžiai skaudžiai suspausdamas
į mane visą laiką įsmeigtame blizgančiame jo žvilgsnyje spindėjo mano
smalsios, vaikiškai išplėstos akys
aš laukiau
aš laukiau to, apie ką man buvo sakiusi močiutė
apie ką ir pats slapta žinojau
staiga kūnas nurimo, ištįso per visą lovos ilgį, skaudžioji ranka
nusviro žemyn, veidas nusišypsojo ir aš išgirdau tylų tėvo balsą:
šlebon
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|