Mari Poisson

       PARYŽIUS. TRIJŲ MINUČIŲ ROMANAS

       Tikrieji patriotiškumo, meilės, nostalgijos, mirties ir garbės bei ilgesio jausmai išreiškiami vien tik kojomis… Taip mano šokių mokytojas patetiškai apibūdina tango. Dar jis sako: jausmų ir aistros šokis porai. Būtent porai. Bet neužsimirškite ir sykiu užsimirškite. Nes tango – ribotas laike. Jis dar kitaip vadinamas trijų minučių romanu.
       Išjunk savo kūną, sakė mano šokių mokytojas. Palik įjungtą tik laiko pojūtį. Tik tu ir aš. Ir demoniška gyvenimo aistra. Šokdama argentinietišką tango, Marusia, užmiršk net savo pačios kojas. Aistra. Demoniška aistra. Nei manęs, nei tavęs. Mes. Bendra judesių ir kvėpavimo sistema. Trys minutės. Viskas.
       Mano šokių mokytojas pasimėgaudamas vadino mane Marusia. Prie visų. Tai mane labai erzino. Mudu šokome tango Paryžiuje. Tikslaiu, jis mane mokė šokti tango viename iš vakarėlių, kur susirenka užkietėję šio šokio gerbėjai arba trokštantieji tokiais tapti. Aš priklausiau tiems, trokštantiesiems. Taip. Pati nežinau kodėl, bet pašėlusiai troškau išmokti šokti tango. Dar daugiau. Aš trokšte troškau kuo greičiau pamiršti Rytų Europą, iš kurios atsibeldžiau į Paryžių vos prieš porą mėnesių. Bijojau, kad nepritapsiu. Be to, man buvo siaubinga netgi mintis, kad kas nors iš naujųjų pažįstamų palaikys mane ruse.
       Žodžiu, kenčiau. Leidau jam šaipytis iš manęs. Nors, prisipažinsiu, sykiu ir slapta džiūgavau, mat žinojau jo paslaptį. Jis irgi tik dėjosi tikru paryžiečiu. Nė iš tolo juo nebuvo. Mane pasiekė informacija, kad šokių mokytojas yra (!) lenkas emigrantas. Jam tuomet buvo gal keturiasdešimt.
       Buvau nusprendusi ištverti viską, kad tik kaip nors įsitvirtinčiau. Mano svajonės akivaizdžiai pildėsi. Buvau priimta į uždarą tango klubą. Štai. Aš čia. Šoku tango Paryžiuje. Gegužė. Romantiškas pavasaris. Tai nepaprastai audrino mano ir šiaip jau per daug lakią vaizduotę. Esu laiminga, nors man ir nepatinka mano šokių partneris, visą šį naivų romantizmą verčiantis velniop. Nesvarbu. Aš ištversiu, galvojau beveik alpdama.
       Tai nebuvo lengva. Ypač mane siutino šnibždėjimas į ausį. Atsipalaiduok, Marusia. Nebūk tokia išsitempusi, mano meile… Žinoma, aš buvau naujokė šiame keistame pasaulyje… Šokau išsitempusi tarsi styga. Tuoj, rodos, trūksiu zvimbdama. Turėčiau jausti malonumą, bet nieko nejaučiu. Jokio orgazmo. Tik pastengas. Nieko daugiau. Taip labai stengiausi, kad imdavo skaudėti nugarą. Akivaizdžiai persistengiau. Galima būtų sakyti, kad taip nieko gero neišeis. Ir tai būtų buvusi gryniausia tiesa. Turėčiau elgtis nuolankiai. Maloniai. Intymiai. Nesvarbu, kad šokių mokytojo koketiškas familiarumas varė mane iš proto. Atsipalaiduok, Marusia… Dieve, tuojau spirsiu jam į tarpukojį… Bet valdžiausi. Netgi šypsojausi…
       Juk viskas atitiko mano svajonių gyvenimo scenarijų. Du emigrantai Paryžiuje. Šokantys argentinietišką tango. Ji – esu aš. Dieve! Sapnuoju! Tačiau jis yra štai šis tipas, juodai nusidažęs plaukus ir per daug prisikvėpinęs. Turėčiau prie jo glaustis. To reikalauja šio šokio specifika, o iš tikrųjų kiekviena mano kūno ląstelė trokšta jį stumti, užmušti ir netgi klykti iš pasišlykštėjimo….
       Ištver-ti, sukomanduodavau sau. Nežinau, kam man šito prireikė, bet aš tvirtai nusprendžiau ištverti.
       Nesusitapatink su savimi, įsakydavau sau. To jau per daug. Galvok, kad vaidini. Esi aktorė ir vaidini šokėją…
       Bet vis tiek negalėjau atsikratyti jausmo, kad vaidinu ne šokėją, bet prostitutę. Nepurkštauk, pabardavau pati save. Gerai, jau gerai, sutikdavau su savo pačios priekaištu. Nusprendžiu, kad jausiuosi tarsi būčiau čekė Lisabonoje. Man tikrai pavyks viską užmiršti, galvoju. Net savo kūną. Net savo kojas…
       Staiga praradau amą – man atsivėrė slaptingoji partnerio kūno kalba! Partnerio, kurio nekenčiau visa siela!
       Netikėtai jo kūnas kažką pasakė, o manasis tą „kažką“ suprato. Ak. Jis tikrai buvo puikus šokėjas…
       O pasakė (jo kūnas) štai ką: Graikija turi būti sugriauta.
       Tą pačią akimirką pajuntu jį išraiškingai dedant ranką ant mano nuogos nugaros. (Vilkėjau juoda suknute su iškirpte per visą nugarą). Tai buvo labai tvirtas, vyriškas ir daug žadantis judesys. Graikija turi būti sugriauta… Dieve…
       Išriečiu sprandą, įtempiu blauzdas, pasistiebiu, nors ir taip mūvėjau aukštakulniais batukais. Įkvėpiu per nosį ir drąsiai kilstelėju kairę ranką link jo peties, – net nesakyčiau, kad visas viltis reiktų sieti su Portugalija, – reiškė šis mano judesys.

       2005 m.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt