Mari Poisson

       TEKILA

       Akimirksniu susivokiau, – aš juk neberūkau, gyvenu sveikai, be to, esu graži. Tik susivokiau visgi šiek tiek per vėlai. Buvau jau užmokėjusi. Nė nemirktelėjusi cigaretes tuojau pat įbrukau amžinai mūsų prekybos centre budinčiam draugužiui Tekilai.
       Puikiai žinojau, kad Tekila nerūko. Tik geria. Bet vis tiek. Nuo pat hipių laikų Tekila buvo pats ištvermingiausias mano pašnekovas. Kažkada jis buvo intelektualas, dendis ir menininkas iš prigimties. Mudu turėjom tą patį “arkliuką“– secesiją. Jis buvo vienintelis pažįstamas gyvas žmogus, kuris tikrai žinojo, kas tai yra.
       Ir dar. Tekila dievino moteris. Jis turėjo daug tobulų žodžių moteriai. Jis buvo komplimentų meistras. Buvo laikas, kai jis šventai tikėjo, jog artėja moterų amžius, ir kad moterų tvarkomas pasaulis bus daug gražesnis. Moterys išgelbės pasaulį. Čia Tekila būtinai pacituodavo Dostojevskį. Grožis išgelbės pasaulį, sakydavo specialiu tam posakiui surepetuotu pažemintu balsu ir pažvelgdavo į mane blizgančiomis akimis.
       Tačiau pasaulis nesikeitė taip greitai, kaip mudu tikėjomės. Jis darėsi gražesnis, aišku, bet skurdo estetiką keitė technologijų, bankų ir prekybos centrų estetika. Visiškai nieko, kas bent iš tolo primintų vandeningus miražus, vingrius ornamentus, lelijas ir moteris ilgomis iki žemės suknelėmis su iškirpte nugaroje ar ilgais užtrauktukais. Nugaros pasidarė nieko vertos. Nematomos. Neįdomios. Priekin iškilo nuogi pilvai ir ilgos kojos. Ir krūtys. Nenormaliai didelės, bet ne dėl to, kad būtų pritvinkusios. Tiesiog atsirado naujas moters grožio standartas. Ilgos kojos, plonytė talija, nuogas liesas pilvas ir didžiulės krūtys.
       Usonifuras sako, kad jei ką vadini draugužiu, tai jis nėra tavo draugas. O jei ką nors vadini draugu, tai jis nėra tavo vyras. Tai buvo šventa tiesa. Aš vadinau Tekilą draugužiu. Todėl, kad jis nebuvo nei mano draugas, nei vyras, o dabar jau ir visiškai niekas. Dėl to, kad man buvo neapsakomai gaila šios jo sudužusios moterų grožio vizijos. Jaučiausi dėl to labai kalta, nes juk buvau moteris. Viena iš tų, turėjusių būti naujojo pasaulio pradininkėmis. Tik aš nemokėjau sukurti jokio plano. Net neįsivaizdavau, kaip keisti pasaulį. Aišku, kad ir kitos moterys tokio plano neturėjo. Reikėjo kažką daryti, bet niekas iš moterų nežinojo,– ką.
       Man nepatiko, kad jis geria, nors negalėjau tiksliai atsakyti į paprastą klausima, ką jis galėtų veikti, kad taip nesinorėtų gerti. Negalėjau juk jam sakyti,– žmogau, ką nors dirbk. Todėl sakydavau,– mokykis, arba nesakydavau nieko, tik niekada nepirkdavau jam vyno ir neduodavau pinigų. Jis vis dar tebelaikė alų prastuomenės gėrimu. Ne, alus buvo ne jam...
       Visada rėmiau jį labai saikingai. Nusipirkdavau dvi ilgas bandeles su razinomis ir vieną atiduodavau Tekilai. Tarsi mokėčiau kokią dešimtinę.
       Kartais Tekila tuojau pat suvalgydavo pusę bandelės, nusisukęs į langą. Kartais visą ją įsikišdavo į specialų maišelį, kurį laikė pasidėjęs ant grindų prie pat kojų. Tai buvo senas, nuvalkiotas, nublukęs ir suglamžytas MAKSIMA firminis maišelis. Tekila buvo į jį įkišęs keletą senu prancūziškų laikraščių, kuriuos kažkada nusipirko bukinistų kioskeliuose Senos krantinėje ir puikų baltą porcelianinį režisieriaus puodelį kavai su lėkštute. Puodelis buvo storas, žemas, tvirtas ir tiksliai įsistatydavo į gilią duobutę lėkštutėje. Taip buvo šiokios tokios jo išsaugotos vertybės.
       Vilkėjo Tekila ilgą juodą paltą, ant kaklo buvo užsirišęs kažką panašaus į gelsvą šaliką ir, žinoma, nebeturėjo savo garsiųjų gelsvųjų pirštinių. Prieš gerą pusmetį jis vis dar tebeturėjo ir visai neblogą tamsiai žalią fetrinę skrybėlę, kurią prieš mane pagarbiai nukeldavo. Jau nebeturi. Pametė. Gaila, žinoma...Tai buvo taip gražu...
       Jis elegantiškai nusilenkia ir paima cigaretes abiem rankomis. Rankos raudonos ir purvinos. Jis dėl to nebesisieloja. Apsiprato. Tik aš niekaip negaliu apsiprasti. Paduodu pakelį visa susigėdusi, kad šlykščiuosi jo nevalyvumu ir sykiu susinepatoginusi dėl savo kruopštaus manikiuro. Vis dar slapta kažką stengiuosi apgauti. Gal save pačią? Vis dar noriu, kad Tekila laikytų mane pasaulio gelbėtoja. Bet jis, tikriausiai, net nebemato mano persikų spalvos nagučių. Skurdas jau pertvarkė jo mąstyseną ir šioje naujojoje mąstysenoje grožis nebeegzistuoja.
       Bet kas man iš to, pagalvojau. Brukte įbrukau cigaretes ir greitai nusisukau. Beveik nubėgau. Nelaukiau kol padėkos ir paslėps pakelį nubrizgusioje palto rankovėje. Jo juodas ilgas paltas dabar jau suglamžytas ir purvinas. Niekada nenusivelkamas. Nei dieną, nei naktį. Nes paltas yra Tekilos namai, lova ir ištikimiausias draugas. Neskaitant šuns Dorijano.
       Tekilos šuo Dorijanas tupi lauke, pririštas prie stovo dviračiams. Jo neįleidžia į parduotuvę. Ne tik tupi, bet ir labai pagarbiai žiūri kiekvienam praeiviui į akis. Ir štai Dorijanas pamato mane. Tuojau pašoka ant kojų, nes dendžio šuo irgi yra dendis, ir ima nuoširdžiai vizginti uodegą ir visaip rodyti savo susižavėjimą manimi. Jis moka gerbti moteris. Siaubas, galvoju. Ką dabar daryti? Norėjau pulti atgal į parduotuvę ir pirkti dvi bandeles. Vieną Tekilai, kitą Dorijanui. Bet pro stiklą pamačiau, kaip Tekila, pasilenkęs iki pat grindų, rūpestingai deda cigaretes į maišelį. Kažkodėl jis tai darė visiškai pasilenkęs, o ne pakėlęs maišelį nuo žemės. Tarsi tas būtų prikaltas. Gal tai reiškė kokį nors nuolankų pagarbumą? Gal cigaretės derėjo prie režisieriaus puodelio ir senų prancūziškų laikraščių? Gal netikėtai papildė jo vertybių kolekciją ir vertybės tapo svaresnės? Nesvarbu. Nusprendžiau nebegelbėti pasaulio. Apsisprendžiau. Tai man užėmė ne daugiau kaip vieną akimirką.
       Nepyk, Dorijanai, pasakiau beveik verkdama, bet aš negaliu jo išgelbėti. Gali būti, kad niekas negali jo išgelbėti. Net ir grožis. Net ir Paryžius, net ir geltonos pirštinaitės, net ir moterys, net ir Dievas, Dorijanai...
       Niekam šito nepasakojau. Tik pradėjau eiti į kitą parduotuvę. Pradžioje jaučiausi kalta. Bet paskui laikas užgydė šią žaizdą. Dabar esu laiminga. Džiaugiuosi, kad sugebėjau prisipažinti. Ypač dabar, kai visa tai papasakojau. Išpažintis – didis dalykas. Dabar kasdien laukiu išrišimo. Juk išpažintis be išrišimo,– pusė darbo. Kažkur buvau skaičiusi, kad išrišimą gali duoti bet kas. Tiesiog bet kas.
       Laukiu.
       Čia priėjo vietinis filosofas Usonifuras, kuris mūsų priemiestyje tądien vaikštinėjo keistai vienišas. Be Dil. Viskas priklauso tik nuo kalbos, pasakė Usonifuras. Mes gyvename kalbos pasaulyje. Pakeisk kalbą, ir viskas aplink pasikeis. Reikia pakeisti kalbą. Reikia kavą ir cigaretes pradėti vadinti teršalais, alų ir vyną – svaigalais. Tekilą – valkata, Dorijaną – valkatos šunimi.O senus prancūziškus laikraščius, – šiukšlėmis. Ir pasaulis pasikeis.
       Na, taip. Kurgi ne, pagalvojau. Lengva pasakyti.Bet garsiai tik paklausiau, kaip ta jo naująja kalba vadinti prekybos centrą.
       Vadink jį pirkinių rojumi, pasakė Usonifuras. Pabandyk, pasakė draugiškai, nes Usonifuras ir buvo ta tikroji moteris, kuri žinojo ką daryti. Viskas paprasčiau, nei galima buvo tikėtis. Reikia tik viską kitaip pavadinti.
       Bet aš nedrįsau taip kardinaliai ir lengvai pakeisti pasaulio. Man pakako drąsos pakeisti tik savo pačios vardą. Aš jį pakeičiau. Dabar stengiuosi drąsiai vadinti save naujuoju vardu. Tačiau visas likęs pasaulis akivaizdžiai yra nusiteikęs net prieš tokius menkus pakeitimus.
       Staiga, pati nežinau kodėl, nusprendžiau atsilaikyti prieš visą pasaulį. Ir kam man to reikia? Kam man to reikia? Dėl saldaus pergalės virpulio, įsiterpė mano nugara. Taip. Dėl saldaus pergalės virpulio. Tik dėl jo. Ir mudvi susitarėme laikytis.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt