Sara Poisson

       VANDENS IR MEILĖS TEORIJA

       Jis pasivijo mane šiurkščiame nušienautame dilgėlyne, netoli pilkšvų lentų tvora aprėmintos komposto krūvos. Kažkaip meistriškai, pasitikėdamas savo judesiais ir pažindamas manuosius, užlaužė už nugaros rankas, surišo jas stora pageltusia virve, skirta miško žabams, užsivertė per petį, lengvai, tarsi kokią avį ar ožką, panešėjo prie didžiojo ąžuolo ir pririšo.
       Mudu su juo turime dar vieną kokius penkiasdešimt metų jaunesnį ir triskart plonesnį ąžuolą sodybos pakraštyje, o storasis, šimtametis, kurį vadiname didžiuoju, išsikerojęs pačiame kiemo viduryje.
       Kad pririštų, jam prireikė kitos virvės – buvo ji švari ir balta, nenaudota, man dar nematyta.
       Nesipriešinau, nes, atvirai sakant, tai, kas vyko, man buvo pernelyg neįprasta. Nebūčiau tiek nustebusi, jei šitaip būtų pasielgęs mūsų pažinties pradžioje, kada kiekvienas naujas netikėtumas, priimamas kad ir su nuostaba, tačiau besąlygiškai, kone racionaliai lyg kokia statomo namo plyta primūrijamas prie sąmonėje kuriamo ir dar tik pradedamo pažinti žmogaus paveikslo. Tačiau dabar, po dviejų kartu praleistų žiemų, toks netikėtas Kaziaus elgesys buvo nelyginant koks kataklizmas, dėl kurio dažniausiai patiriamas šokas arba puolama į paniką. Kokias penkiolika minučių buvau lyg nustėrusi. Tačiau jokiu būdu ne sudirgusi.
       Nešama per kiemą pro atvėpusią languotų marškinių apykaklę spėjau įsižiūrėti į gerai matomą įdegusį ir nuo naštos įsitempusį Kaziaus sprandą, kurio fizinis artumas vertė mane uostyti dviejų dienų vyro prakaitą. Tas sprandas, į kurį rėmiausi ir kuris mane laikė nelaisvėje, man vis dar patiko visu kuo. Medvilniniai Kaziaus (nedrįstu jau sakyt „mano Kaziaus“ po to, kas nutiko) marškiniai man atrodė švarūs, švelnūs ir malonūs, beveik kaip savi, nes skalbiau juos ir džioviau ne sykį. Sprando ir marškinių vaizdas veikė beveik raminamai. Net ir tokioje neįprastoje situacijoje mes vis dar buvome artimi.
       Kiek pamenu, man visada patiko languoti marškiniai, ypač rusvai gelsvų arba mėlynai žydrų atspalvių. Kaziaus buvo raudonai mėlyni. Pirkdama juos, pamaniau, kad jam galbūt nelabai patiks tai, kas patinka man, nes dingtelėjo, kad labai skirtingi žmonės negali mėgti to paties. O mudu, kaip man atrodė, buvom skirtingi. Kita vertus, ne visiškai man patinkantys marškiniai turėjo atstoti nelyginant kokį ženklą, kad Kazius yra kitas ir kitoks. Ir kad man nevalia to pamiršti. Rengiant jį marškiniais su rusvais ir gelsvais lanegliais, tokio įspėjamojo ženklo nebūtų likę, ir aš būčiau praradusi budrumą, o Kazius – savosios nepriklausomybės dalį.
       Mūsiškis vokiečių aviganis Liūtas, tuosyk iš karto atbėgęs į mano spiegimą, šokinėjo aplinkui, rodydamas nusiteikimą žaisti. Vizgino uodegą, smagiai lapnodamas aplinkui net tada, kai jau buvau pririšta ir ne juokais išsigandusi. Dabar prisimenu tai kaip kažką tragikomiška. Šuo linksmai baksnojo man snukiu į sportinių kelnių kišenėje sučiurlenusį mano mobilųjį telefoną, nes į skambutį daugiau nebuvo kam atsiliepti, o paskui, susiradęs kieme storą trumpą šakos galą, įsismagino šuolias sukti ratus po saulės nuauksintą mūsų kiemą ir drauge su visa aplinka nė nemanė atsisakyti rugpjūčio vidurdienio linksmybių. Tai, kas mane supo aplinkui, regis, per jėgą diegė viltį, kad visa tai, kas su manimi daroma – tik žaidimas.
       – Dabar pasakysi man viską, – jau kelintą sykį su kažkokia neatspėjama veido išraiška ir balso tembru, nelyginant ir visai be išraiškos, kartojo man Kazius. Jis kartojo vis tuos pačius keturis žodžius ir vis ta pačia tvarka. Kartojo tarytum būtų perpratęs paslaptį, kaip savais pasikartojimais įsilieti į sodybos medžių šlamėjimą ir visos gamtos nuolatinius pasikartojimus, pamažu tarsi jūros akmenėlius gludinančius bet kokį nutikimo išskirtinumą. Jo kartojama frazė veikė beveik kaip mantra.
       – Ką pasakysiu? – klausinėjau jau irgi kaip automatas. Tai, ką kartojau paskui pasikartojančius Kaziaus žodžius, malšino mano jau besukylantį nerimą – davė ir man suprasti neprilygstamą bet kokio pasikartojimo naudą, pasikartojimo, beveik visada atnešančio nusiraminimą arba apsipratimą.
       – Pasakysi viską, ką aš noriu ir ko tu pati tuoj įsinorėsi, – išberdamas ant tako, netoli mano kojų, malkas, paaiškino Kazius.
       Pasakė, mano manymu, labai gudriai, beveik suktai ir šiek tiek dramatiškai. Kalbėdamas šiek tiek duso, nes vienu metu tūpčiojo ir lankstėsi prie malkų krūvos. Manau, buvo kiek susijaudinęs. Jo sunkus šnopavimas rodė jį nesant jau tokį koordinuotą mechanizmą – tai jo vaidmeniui teikė natūralaus žmogiško kūniškumo ir kažkokio gailesio dėl to, kad mūsų kūnai neveikia taip tobulai. Kad jie turi jiems bendro nepajėgumo, kuris juos vienija ir atspindi prigimtinę jų lygybę, o gal sulygina, ir kad nuo pat gimimo jie, kūnai, persekiojami nuovargio bei netikrumo.
       Kai jis atnešė kitą glėbį malkų, ėmiau numanyti, kad ruošėsi čia, ant tako, sukurti laužą. Gal ims mane deginti kaip kokią raganą ar kankins ugnimi, turėdamas tikslą iškvosti, o gal – dvasiškai perkeisti? Gal jis pamišo? Turėjo ne vieną keistenybę – kai kurios buvo mielos, kai kurios – kiek baugino. Tačiau, vadovaudamasi švento nežinojimo principu, niekada nesiėmiau spręsti, ko manasis Kazius turi daugiau – beprotybės ar originalumo, o gal – šventumo.
       Kai jis nuėjo malkinėn ir sugrįžo su trečiuoju glėbiu, mačiau, kad tai – mano pačios prieš tris dienas iš mūsų miško parnešti žabai. Mano kūnas iš smegenų gavo lengvo nepasitenkinimo signalą, kad mano surinktas malkas kažkas galbūt naudoja prieš mane nukreiptam žaidimui ar net prievartos aktui. Per mane nuvilnijusią emociją išgyvenau kaip šiek tiek šleikščią. Man rodėsi, kad tai neteisinga, tas vyro veiksmas, ir šis neteisingumas buvo kažkas netikėta per dvejus mudviejų su Kazium drauge pragyventus metus. Mat iki tol mūsų santykiai buvo garbingi ir subalansuoti. Bent tokie atrodė.
       Visgi mano emocija buvo teisinga reakcija į man nemalonų veiksmą, ir aš beveik nudžiugau, pastebėjusi, kad tebesu emocingas padaras. Iš karto nusprendžiau šito pro akis nepraleisti, panaudoti. Paversti tekstu ar galimo teksto preliudija. Man patiko mano reakcija. Ji tiko būti aprašyta. Galbūt ji buvo grafogeniška.
       Pastaruoju metu daug rašiau, užbaiginėjau savo penktąjį romaną, į kurį sudėdavau beveik visus savo jausmus. Galima sakyti, kad kitoms savo išraiškoms, išskyrus rašytinę, nebepalikdavau nieko. Jokių jausmų. Jutau tik alkį ar sotumą, šaltį ir šilumą, kartais seksualinį potraukį. Visokios kitokios išgyvenimų subtilybės apsigyveno tekste ir gyvenime jų neregėtai sumažėjo. Tai kartais man atrodė kaip mano pasiektas profesionalumas, meistriškumas, podraug – išmintis. Rašiau nelyginant iš atsiminimų, iš kurių atkurdavau emocijas. Tačiau kartais tai suvokdavau kaip savo negalią, gimusią iš to, kad mano santykis su pasauliu buvo pajungtas rašymo funkcijai, teisingiau – prakeikto žmogaus darbui, prakeikto dar nuo Adomo laikų. Rašymas man buvo darbas, vis labiau pasiglemžiantis mano gyvenimą. Pailsėdavau ravėdama. Virdama barščius. Subtilieji gyvenimo lygmenys man buvo nelyginant tarnybiniai. Visas besukylantis mano emocingumas buvo sudedamas į tekstą, per kurį mane pasiekdavo sąlyginė garbė, reikšmingumas ir šiokios tokios pajamos, iš kurių galima prisidurti prie pusiau ūkiško gyvenimo vienkiemyje. Pardavinėjau savo emocijas ir abejotinas savo gyvenimo traktuotes taip, kaip kai kurios moterys pardavinėja savo kūną.
       Dabar buvau pririšta prie ąžuolo, jo lapijos šešėliai mirguliavo ant mano drabužių, žolės, tako, čia pat sukrautų malkų krūvos ir ant Kaziaus, kuris tuokart buvo tapęs įdomiausiu mano akiratin papuolusiu objektu ir kurį, kaip rašytoja, galėjau tyrinėti, drauge tyrinėdama ir lengvo savo šleikštulio mechanizmą.
       Prieš metus buvau parašiusi esė „Nosies forma“, kurioje netiesiogiai kritikavau dabartinės eseistikos autorių polinkį afišuoti įvairiausias individualių pasibjaurėjimų ir nepasitenkinimų formas. Toje nemoderniškoje savo esė per vaizdinius (jų pagrindinis buvo įvairios, ne nuo mūsų priklausančios, tačiau savo įvairove nuostabios nosies formos) lygiai taip pat švelniai ir netiesiogiai įrodinėjau, kad kuo nors šlykštėtis tėra viso labo žmogiškos tamsybės realybė, kuria iš tikro nėra ko didžiuotis. Nes iš esmės juk ne mes esam savo prigimtinių kūno formų ir apskritai gyvų organizmų – su juose veikiančiais dėsniais – autoriai. Tad pasibjaurėjimas kuo nors kūnišku ar gamtišku yra paprasčiausiai neišmintingas. Nors, kita vertus, kaip rašiau jau kitoje esė, toks bjaurėjimasis gal ir labai išmintingas, nes šitokiu būdu kūno tamsybė ir silpnybė iš esmės apsigina nuo to, ko ji negalėtų pakelti ar įveikti. Tik, žinoma, pastaruoju atveju išmintis – ne žmogaus, nes bjaurėdamasis jis tėra dėsnio mechanizmo dalis.
       Na štai, o dabar buvau pririšta prie ąžuolo, šiek tiek nepatogiai, ir dėl to akivaizdžiai bjaurėjausi savimi, savo po truputį vėstančia nugara ir odinių sandalų menkai šildomomis pėdomis, bjaurėjausi savo neva vis dar mylimu Kaziumi, su kuriuo jau kuris laikas valgiau prie bendro stalo, ir šiek tiek bjaurėjausi netgi mūsų kvailu jaunu vilkšuniu, nepajėgiančiu suvokti, kad man, jo šeimininkei ir augintojai, tokia situacija – būti pririštai kieme prie ąžuolo – anaiptol neatrodo tokia žaisminga. Manau, kad kūniškos aplinkybės beveik visada koreguoja ar verčia pažeisti įvairias logines, tačiau žmogiško proto apribotas nuostatas. Taip ir aš bjaurėjausi, paneigdama savo pačios aptiktą bjaurėjimosi psichologijos teoriją, tačiau patvirtindama savo savigynos mechanizmo funkcionavimą.
       Į apačią, link šaknų, platėjantis ąžuolas ir mano kūno ne visiškai vertikali padėtis vertė mane arba ropštis atžagaromis aukštyn ties kamienu iškilusia kalvele kulnimis arčiau prie medžio, arba slysti žemyn ir beveik kyboti ant mano liemenį bei rankas prispaudusios virvės, kuri šiurkščiai ir negailestingai įsirėždavo į mano odą ir kūno audinius. Pakaitomis tai ropščiausi, tai kybojau, leisdama pailsėti tai nugarai ir pakinkliams, tai suspaustoms rankoms, pilvui ir krūtinei po krūtimis. Dar kartą pasidžiaugiau savo nedidelėmis krūtimis, kurios man beveik netrukdė manipuliuoti savo prie medžio pririštu kūnu ir beveik visiškai toleravo jas apvijusią virvę.
       Šitaip man bebalansuojant ant nepatogumo ar net kančios ribos, pamažu bliuško mano ligšiolinis įsivaizdavimas, jog Kaziui paslaptingu būdu tapo pažįstamos kone visos mano kūno paslaptys bei kad jis nori, siekia ir sugeba nesukelti man nemalonių kūno pojūčių, ką iš dalies buvo patogu laikyti meilės forma. Iš tiesų: kai mes ką nors dykai darome kito žmogaus kūno patogumui, galima tikėtis, kad šios pastangos kilo iš meilės arba kad jomis tiesiog bandoma mylėti. Ar bent parodomas noras mylėti. Tačiau ši rūpesčio praktika anaiptol nereiškia, kad meilė jau pasiekta čia ir dabar. Galbūt meilės ir nebūna čia ir dabar, o čia ir dabar tebūna judėjimas iš jos, nuo jos arba į ją. Iki šiol Kazius nebuvo padaręs man nieko, dėl ko būčiau turėjusi kūniškų nepatogumų, tačiau dabar tai padarė, ir ką gi tai galėtų reikšti? Kad meilė prarasta, kad nuo jos nutolta ar kad prie jos ir nebuvo priartėta pakankamai arti, kad galėtume jaustis amžinai tos meilės apšviesti? Užbėgdama į priekį, drįsiu pasakyti, kad meilės srovenimas net iš paties paviršiaus panašus į vandens srovenimą, tad meilės negalima sulaikyti, pačiupinėti jos formą ir pasakyti, kokios jos savybės. Iš tikrųjų ji, meilė, yra beformė, beskonė ir bekvapė, ir tai daugeliui taip sunkiai pakeliama, kad daro viską, kad susietų ją su įvairiausiomis formomis, skoniais, kvapais.
       Kad man būtų lengviau apsispręsti dėl mūsų meilės būvio, bandžiau prisiminti, kokius gi kūno ar ne vien jo nepatogumus kada nors galėjau sukelti Kaziui. Tie prisiminimai teoriškai galėjo sušvelninti mano vertinimą, tapti man patikimu atlaidumo šaltiniu. Reikėjo, kaip tada maniau, atsispirti į bendrą mus pajungusį dėsnį, kuriame esam lygūs kankintojai ir lygūs mylėtojai. Be to, nesam atskirti, priešingai – amžinai suvienyti tų pačių mus veikiančių jėgų. Juk neretai suvokę, kad esam tokie pat riboti, kaip ir tie, kurie, mūsų manymu, nemyli mūsų tobulai, surandame jėgų bėgti savo supermaratoną link nepribėgamo meilės tobulumo.
       Kita vertus, niekada nežinojau nei kas ta meilė, nei kas tas tobulumas. Iš šito nežinojimo ir likau su Kaziumi. Tiksliau – tai Kazius liko su manimi, kai nusipirkau iš jo nedidukę šimametę sodybą. Atidaviau jam pinigus, jis man – trijų ir pusės hektarų žemės, 60 arų miško ir trijų nedidelių statinių dokumentus. Po to, kai viskas buvo sutvarkyta, pajutau kažkoką savininkės ir net skriaudikės kaltę, pakviečiau jį pavakaroti prie vyno ir arbatos, ir jis pasiliko. Pasiliko mano name, savo buvusiame kambaryje ir su mano pinigais. Miegojome jo lovoje, apsikloję mano antklode, apsirengęs kiekvienas savo drabužiais, nes paryčiais, kai jau buvome visiškai išsikalbėję, išsitylėję ir išvargę, mums pasirodė, jog pernelyg šalta, kad miegotume atskirai. Arba – kad gulėtume kartu, bet nusirengę.
       Užmigau tą pačią akimirką, kai tik pridėjau galvą prie flanelinių Kaziaus marškinių. Jis gi vėliau pasisakė nemiegojęs iki ryto, nes sergėjęs, kad man būtų patogu, kai versdavausi ant kito šono, traukiau ranką iš po pagalvės arba vėl – instinktyviai grūdau ją po patalais. Varčiausi, kaip sakė man Kazius, tarytum miegočiau pati sau viena plačiausioje lovoje. O jis tai atsitraukdavo nuo manęs, tai vėl pritaikydavo savo kūną prie manojo. Laukdavo, kol pasisuksiu taip, kad mėnulis apšviestų mano veidą. Kaziui patiko į jį žiūrėti. Regis, pasijuto įkvėptas. Netrukus liko be pagalvės. Taip sakė. Patikrinti to juk negalėčiau. Žinau tik, kad išsimiegojau puikiausiai, o atsibudusi kažkodėl beveik nenustebau, kad miegojau su, galima sakyti, visiškai svetimu vyriškiu. Po to, kai šitaip išsimiegojau, jis man nebebuvo svetimas.
       Kai kas nors į tave žvelgia miegantį, tampa kažkuo susijęs. Žinojau, kad Kazius liks su manim, liks savo, tiksliau – savo tėvo sodyboje, kad nevažiuos į miestą ir galbūt net visam laikui atsisakys savo svajonės išmokti vairuoti automobilį ir važinėti į tolimus reisus, pamatyti pasaulį ne iš savo tėvo knygų. Tiesa, neįsivaizdavau, kiek gi metų turėjo praeiti, kad kas nors Kaziui būtų patikėjęs sunkiasvorę mašiną ir jos vairą, tačiau kažkodėl buvo beveik aišku, kad šito keturiasdešimties metų vyro svajonė būtų išsipildžiusi, jei tik jis būtų to panorėjęs. Būtų išsipildžiusi bet kuri jo svajonė. Galbūt todėl neturėjo jų tiek daug ir lengvai jų atsisakydavo.Svajoti jam buvo pavojinga, būtų to išsipildymo nepakėlęs, todėl nesvajodavo per ilgai.Tiesa, ne visada.
       – Visą gyvenimą apie tai svajojau, – pasakė jis tą rytą, o po to – dar kitą, po to, kai miegojome jo lovoje ir po mano antklode kartu išsirengę ir jau ne tik miegojome. Pagalvojau, jog pasakė kvailystę, kuri vis dėlto mane sugraudino, o savo nuomonę pasilikau sau. Na, ir dabar tebemanau, kad mus sugraudinančios ar pralinksminančios kvailystės yra geriausia, ką galime turėti. Visada apie tai rašiau savo knygose. Beveik visada kalbėjau apie tai netiesiogiai. Geroje prozoje kvailystės didybė turi spindėti iš vidaus, beveik nepastebimai, tačiau paveikiai. Išvedžiojimai skamba kaip melagystė ir kažkuo primena priešrinkimines manipuliacijas.
       Tokios kvailystės ženklų geranoriškai ieškojau ir pririšta prie ąžuolo. Kaip įmanydama bandžiau save pralinksminti, žiūrėdama, kaip kruta man gerai pažįstamo Kaziaus kūnas, kaip juda jo pirštai, bandantys įkurti laužą. Taip, mūsų žaidimas neapsiėjo be ugnies.
       Iš pradžių Kaziui nelabai sekėsi. Smulkūs palei taką nugiebti žabeliai smilko, bet vis neužsidegė. Prieš tai kelias dienas vis palydavo, dienomis ir naktimis. Mačiau, kaip mano bičiulio rankos ėmė virpėti.
       – Vis tiek viską pasakysi... Suspėsim, niekur neskubam, – šįkart kažkodėl apie mano laiką jis buvo nusprendęs ir už mane, nors iki šiol visada paisė mano nuomonės. Paskui, vis dėlto nebeslėpdamas savo paties skubėjimo ir juokingai bei gėdingai prieštaraudamas pats sau, nubėgo į namą, atsinešė laikraštį. Kai buvo arti, gerai pažinau literatūrinio savaitraščio numerį, kuriame buvo publikuotas literatūrologės ir psichologo pokalbis apie neseniai išėjusį mano ketvirtąjį romaną. Toje publikacijoje tie du žmonės pernelyg laisvai diskutavo apie tai, kaip gi aš, autorė, pavaizduoju vyrų ir moterų, be to, moterų tarpusavio santykius. Kalbėdama apie mano kūrybą, toji kritikė kažkodėl nevengė nuolatos cituoti mano pačios žodžių, kuriuos pasakiau maždaug prieš pusmetį, kai mane kalbino moterų žurnalas ir kuriam buvau pasirengusi sakyti viską, kas tik kuo labiau patrauktų mano skaitytojų, kritikų ar potencialių skaitytojų dėmesį. Stengiausi šokiruoti, užsimindama net apie tai, kad puikiai įsivaizduoju, jog palankiomis aplinkybėmis būčiau galėjusi įsimylėti ir moterį, tačiau, gyvendama kaime, įdomesnių moterų už save pačią tiesiog nesutikau. Mano puikybė, provokatoriška nuostata ir pasitikėjimas savimi buvo suvaidinti, tačiau loginiai išvedžiojimai – nuoširdūs. Ta logika man egzistuoja iki šios dienos, nors su ja susiduriu beveik be išimties tik tekstuose. O moterų žurnalui dar kalbėjau apie tai, kad žmonės yra dvilyčiai ir kad nuogas kūnas visada daugiau ar mažiau erotiškas net tada, kai jis yra tos pačios, kaip tavo, lyties asmens. Be to, ten visai atvirai pasakiau, kad beveik visą gyvenimą įsimylėdavau vienu metu net kelis vyrus, tačiau mano emocijų ar potraukio realizaciją dažniausiai nulemdavo kitos pusės atsako stiprumas, mano pačios racionalizuotas supratimas, kad jausmo gelmę ir spalvingumą pasieksiu ne blaškydamasi, o koncentruodamasi ties vienu, o ne keliais, nes iš esmės juk, eidama gyvenimo lažą, nešdama darbo (mano atveju – rašymo) kryžių ir nebūdama didelio turto paveldėtoja ar lojalaus turtingo vyro žmona net vienam žmogui negali skirti laiko tiek, kiek norėtum ir privalėtum.
       Gerai pokalbiui pasiruošęs psichologas literatūrologei priminė kažkokiame dar senesniame mano interviu išsakytą prisipažinimą, kad nuo vaikystės buvau įsitikinusi, kad mylėti galima bet ką ir bet koks rinkimasis ir ieškojimas „kažko geresnio“ mane iki šiol žemina. Ten taip pat sakiau, kad mylėti reikia kiekvieną, kuris yra šalia ir leidžiasi mylimas, jokiu būdu negaišti laiko ieškojimams ir neužsiimti meile per prievarta ir nelaiminga meile be atsako. Psichologas šituos mano išvedžiojimus pavadino dirbtine, idealistine, jokio gyvenimiško ir psichologinio pagrindo neturinčia meilės schema ir retoriškai klausė, ar verta tiek daug rašyti, įrodinėjant, jog toks antipsichologiškas ir gal net kiek pasenusia samprata paremtas meilės modelis realiai veikia. Jis netgi sakė, kad tinkamo partnerio ar patelės ieškojimas pagal išskirtinį kvapą, atitinkantį slaptus gamtos dėsnius, būdingas net gyvūnų pasaulyje, tad visi gyvūnai savo partnerius renkasi. Tačiau paskui jis, psichologas, demonstruodamas savo tėvišką kilnumą, nusileido, kad grožinės literatūros kūrinyje vis dėlto viskas leistina – netgi dirbtiniai modeliai ir netikros teorijos, nes gyvenimas vis tiek eina savo vaga, nepaisant to, kad literatūra jam įkvepia kitokio, nesamo gyvenimo ilgesį. Mat, be viso kito, psichologas prisipažino įtariąs, kad žmogus neegzistuojančius meilės mechanizmus kuria tada, kai nesugeba pasinaudoti egzistuojančiais. Pavyzdžiui, tas, kuris deklaruoja racionalaus mylėjimo „to, kuris šalia“ variantą, galbūt tiesiog nori patikėti, jog myli tą (esantį šalia), kurio iš tiesų nemyli. Arba toks teorijos kūrėjas esą nori netiesiogiai papriekaištauti tam, esančiam šalia, kad jis ieško arba svetimauja, užuot mylėjęs tą, kuris šalia (juo, nepakankaimai mylimu, dažniausiai yra šios teorijos kūrėjas). Kitaip sakant, čia esąs viso labo paslėptas siekimas nesamos meilės šalia, ir tiek, o tuo tarpu realybė yra toji pati sukritikuota meilė (arba pasirinkimas) be atsako.
       Prisipažinsiu, kad tas kritikės ir psichologo pokalbis laikraštyje pirmiausia man buvo nemalonus dėl to, kad žodis „meilė“ čia buvo pavartotas kelis kartus dažniau nei būtų leidęs mano pačios skonis ir saikas. Man atrodo, kad jo vieta geriausiu atveju turėjo būti kokiame nors moterų žurnale, o ne kultūros savaitraštyje. Vis dėlto gerai prisimenu, kaip atidžiai tą prieš du mėnesius pasirodžiusią publikaciją visą savaitę studijavo Kazius. Buvo tomis dienomis kažkoks pasikeitęs, pabalęs. Jutau pareigą jo vis paklausti, ar jam kas neskauda, o gal šiaip blogai jaučiasi. Manau, kad Kaziaus atvejis buvo geriausias pavyzdys, kaip nesveika analizuoti meilės mechanizmą užuot mylėjus. Tą savaitę į mane jis beveik nekreipė dėmesio. Publikacija mano sukurtų herojų santykių ir meilės tema jam atstojo meilę ir santykius. Kaip dabar suprantu, tai buvo pirmas ženklas apie mano pačios pasėtą užkratą, apsargdinusį Kazių.
       Prisiartinęs prie laužo, Kazius demonstratyviai išlankstė laikraštį, kuriame buvo atspausdinta mano nuotrauka – joje buvau užsimaukšlinusi apsiausto nuo lietaus kapišoną ir panaši į rūsčią vienuolę – atplėšė gabalą, kuris su manimi nebuvo susijęs, suglamžė, dar kartą įžiebė degtuką ir po kelių minučių pagaliau uždegė ugnį, nuo kurios man jaukiau, deja, netapo.
       Iki šiol negalėčiau pasakyti, kodėl iš pat pradžių nepaprašiau, kad Kazius mane paprasčiausiai imtų ir paleistų. Nebekalintų prie mudviejų ąžuolo. Kodėl negalėjau kuo natūraliausiai pasakyti, kad man skauda nugarą? Baisiausia sau prisipažinti, kad situacijos neįprastume ir savo kūno nepatogumuose, gal net kentėjimuose, ieškojau įkvėpimo. Ir nebūtinai dėl rašymo. Bet aš prisipažįstu, kad tas kentėjimas man buvo įdomus ir svarbus. Galvojau sau: gerai, tegul Kazius išklausinėja mane, ištardo arba galų gale – tegu sudegina, jeigu jau taip lemta. Dveji mudviejų švelnumo ir ūkininkavimo metai jau buvo praėję, ir iš dalies jie galėtų atstoti gerai nugyventą gyvenimą, kurį galima pakeisti kokiu nors kitu gyvenimu arba – tiesiog užbaigti. Tęsti tą švelnų ūkininkavimą visai nebūtina. Nors, tiesa, ir galima, jei Dievas panorės. Kodėl gi ne?
       Užkūręs laužą Kazius priėjo prie manęs, apsikabino, apglėbdamas mane visu savo kūnu ir prakaito kvapu, sausai broliškai pakštelėjo į lūpas ir pasakė:
       – Myliu Tave, ir jeigu Tu manęs nemyli, tai galiu išeiti, bet prieš tai man viską pasakysi.
       Jo skruostas, kuriame turėjo randą, sutrūkčiojo. Būčiau susigraudinusi, jei nebūtų netrukus pasikasęs blauzdos, į kurią, kaip supratau, įkando kažkoks vabzdys. Buitiškas ir dramatiškas judesiai neutralizavo vienas kito žemumas ir aukštumas. Mano begimstantis graudulys man pačiai jau kitą akimirką pasirodė juokingas.
       – Ką pasakysiu, Kaziau? Buvom kartu ir nesipykom – ar to neužtenka? – šypsodamasi klausiau, kartu jusdama, kad to iš tiesų galėjo neužtekti.
       Kazius gerbė mano pomėgį ar profesiją, pagarbiai žiūrėjo į mano skaitomas ir parašytas knygas, o aš mačiau jį skaitant tik Petrą Vileišį – visus jo šešis prieš šmtmetį parašytus fizikos, matematikos, gamtos, istorijos, geografijos ir amatų pažinimo vadovėlius – ir prieš dvidešmtpenkerius metus iš rusų kalbos išverstą automobilizmo vadovėlį, kuriame buvo nagrinėjami 1965-ųjų rusiško sunkvežimio mechanizmai. Užsidėdavo ant nosies akinukus storais tamsiai mėlynais plastmasiniais rėmais, prisėsdavo prie tos pačios, manojo kompiuterio klaviatūrą apšviečiančios 40 vatų lempelės, ir atrodydavo baisiai mielas ir protingas. Toks, beje, Kazius ir buvo. Mielas ir protingas. Dabar, kai buvau pririšta prie ąžuolo, pagaliau turėjau laiko apie tai pagalvoti: mielas ir protingas. Jokiu būdu – ne agresyvus.
       Ypač jis gerbė Petro Vileišio, pasirašinėjusio Petru Nėriu, vadovėlį „Populiariszkas rankvedis Fyzikos“, išleistą Shenandoahe 1899-aisiais. Mudviejų molinio tvarto sienoje yra įmūrytas akmuo su iškaltais 1893-uosius metus žyminčiais skaitmenimis, tada šioje sodyboje kūrėsi Kaziaus proseneliai, tais metais gimė Kazys Binkis, o vadovėlis pasirodė lygiai tais pačiais metais, kai gimė Kaziaus senelis. Numanau, kad senelis iš to vadovėlio galėjo ir mokytis. Kazius žinojo, kad visos knygos, o ypač tos, P.Vileišio, buvo labai gerbiamos, tačiau ar buvo naudojamos kaip vadovėliai, nieko tikro negalėjo pasakyti. Pagal tai, kaip dažnai tuos vadovėlius skaitydavo, galėjau spėti, kad moka juos atmintinai, ir aš kada nors būčiau galėjusi jo drąsiai paprašyti, kad iš atminties pacituotų ką nors iš jų tamsų vakarą, nedegdamas šviesos. Ypač iš „Skystimų lygsvarumo“, nes iš visų fizikos dalykų Kazių, be abejonės, labiausiai domino skysčiai.
       Kai jis paskambino į mano skelbimą, jog noriu nebrangiai gražioje vietoje pirkti sodybą ir aš šiaip ne taip radau netoli miško žvyrkeliu pasiekiamą vienkiemį, jis savo ūkį aprodė šiek tiek drovėdamasis. Regis, gėdijosi kone visuose kampuose prikaišiotų ir pristatytų prietaisų ir jų dalių, kurių didumą sudarė įvairūs agregatai su stikliniais, metaliniais ir mediniais vamzdeliais, indeliais, susisiekiančiais, išsišakojusiais ir skylėtais savadarbiais indais. Rodydama jam pagarbą ir norėdama užsikariauti simpatiją, be to, manydama, kad šitaip bus lengviau derėtis dėl žemesnės sodybos kainos, tada jo paklausiau: „Domitės fizika? Atliekate bandymus?“ „Taip, mane labai domina vanduo. Ir ne tik jis“, – atsakė man kiek pliktelėjęs ilganosis vyras.
       Daržinėje jis staiga stabtelėjo ir sustingo ties vienu ant seno varstoto pastatytu prietaisu ir kelias minutes, regis, visiškai mane užmiršęs, pasilenkęs į jį žiūrėjo, o paskui staiga pažvelgė tiesiai man į akis, teisingiau – dūrė žvilgsniu taip, kad man net suskaudo kažkur krūtinės duobutėje. Dabar galvoju, kad kaip tik dėl to dūrio pakviečiau jį neva atsisveikinti su savo preke ir aplaistyti manojo pirkinio. Nes kažkas buvo įvykę, ko nebebuvo galima pakeisti. Dabar jau negalėčiau pasakyti, iš kur – iš savo galvos ar prietaiso sklindantį – išgirdau ūžimą, panašų į spengimą ausyse dėl sumažėjusio kraujospūdžio. Taip pat negalėčiau pasakyti, ar ūžimas pasigirdo prieš tai, kai Kazius pažvelgė man į akis, ar po to. Mačiau, kad keliuose prietaiso vamzdeliuose, į kuriuos žiūrėjau nieko nesuprasdama, buvo vandens, kuris virpėjo, šiek tiek keisdamas lygį. Labai nekreipiau į tai dėmesio, nes maniau, kad prietaisą sujudino jo savinininkas. Sujudino prietaisą arba varstotą, maniau. Nepaisant šito manymo, ėmiau kažkaip keistai virpėti – tarytum ir aš, kaip tas vanduo, būčiau sujudinta ir kaitaliojusi savo lygį. Jutau net, kaip manoji nosiaryklė prisipildė kažkokio sūriai salsvo skysčio, kuris priminė vieną iš slogos simptomų, tačiau skystis buvo skystesnis ir saldesnis. Užgulė ausis. Netrukus atsidūriau tarp svaigulio ir jaudulio. Nedaug trūko, kad pasijusčiau kraujuojanti iš vidaus. Arba skęstanti. Ausys buvo nelyginant vandens pripiltos. Ištiesiau ranką link Kaziaus alkūnės sulėtintai lyg per vandenį – jutau didesnį nei oro ir laiko pasipriešinimą – ir įsikibau vyrui į parankę. Savo būsenai pasipriešinti tegalėjau, kaip man atrodė, judesiu, simbolizuojančiu arba bent imituojančiu mano valią, kurią tą akimirką, atrodo, buvau beveik praradusi. Tai, kas įvyko po to, buvo panašu į tai, jog tai aš išsivedžiau sodybos pardavėją iš malkinės, tačiau tai jis mane išplukdė tarytum gelbėtojas. Atsidūrusi po atviru dangumi (jei nelaikysime kliūtimi ąžuolo vainiko, išgyslojusio virš mūsų dangų nuo drėgmės ir senatvės apkerpėjusiomis šakomis), pasijutau geriau ir kuo skubiau paklausiau:
       – Ar jums negaila parduoti sodybos ir kurgi dėsite savo prietaisus?
       Jis atsakė, kad jau seniai svajojąs išsikraustyti į miestą, o apie prietaisus nepasakė nieko. Paskui mes pradėjome derėtis dėl pirkinio kainos. Kazius už sodybą prašė aštuonių tūkstančių litų. Kaip prisipažino vėliau, tik todėl, kad skaičius aštuoni jam primena begalybės ženklą ir patinka dėl to, kad jam patinka begalybė, kuri artima vandens savybėms. Tačiau man nuo seno patiko skaičius penki, ir aš iš karto sumojau, kad kokią savaitę dar palūkėsiu, o paskui pasiūlysiu jam penkis tūkstančius. Numačiau, kad gali tekti pakelti ligi šešių, tačiau svarbiausia – principas: pradėti reikia reikšmingai ir, jei tik įmanoma – nuo penkių. Taip ir padariau. Atvykau po savaitės, pasiūliau penkis, o sustojome ties šešiais. Kai daviau jam du šimtus litų rankpinigių, jis atsistojo prieš saulę, vieną po kitos abiem rankomis ištiesė ir susiraukęs apžiūrėjo šimtines. Paskui tvirtai tarė:
       – Vandens ženklai – savo vietoje, vadinasi, viskas gerai.
       Dar kartą virptelėjau, matyt, ir vėl, kaip skystis, keisdama savo lygį. Keičiausi: iš pretendentės tapau pirkėja.
       Dar po mėnesio buvau perkeista į savininkę ir vandens mylėtojo sugyventinę. Gyvenome pradžioje mes iš tiesų drėgnai, nes namo stogo kraigas per visą ilgį buvo kiauras. Mačiau tai iš karto, kai siūliau penkis tūkstančius. Už namą ir jo drėgmę. Už sodybą ir vandenį. Ir už vandens prietaisus, kurie, žinoma, taip ir liko savo vietose. Iš tiesų tuose vamzdeliuose, kaip dabar manau, privalėjo būti ne vanduo, bet oras, nes drėgmės čia buvo visada per daug, o oro neretai trūko. Po drėgną savo trobos ir jos aplinkos orą nardėme tarytum žuvys, kurioms šiek tiek trūko deguonies ir todėl mes, žuviniai žmonės, buvome lyg apsinuodiję savo pačių kūno teršalais ir dėl to, kaip kitiems atrodytų, šiek tiek keistai elgėmės. Aš rašiau, o Kazius dažniau eksperimentavo ar žaidė su savo prietaisais nei rodė iniciatyvos remontuoti namo stogą ir pakeisti supuvusią didžiojo kambario lubų perdangą. O kaipgi galėjo skubėti: juk jam pernelyg patiko vanduo. Jam patiko skystimai vamzdeliuose ir ne tik juose, o man, tiesą sakant, patiko Kazius, kuris nuo vandens buvo neatsiejamas.
       – Jeigu būtum skysta, to nedaryčiau, – staiga pasakė jis, neatsakydamas į mano klausimą „nejaugi to neužtenka“; matyt, jam atrodė, kad reikia pasiteisinti dėl to, kad laiko mane surištą. – Jeigu būtum skysta, negalėčiau tavęs surišti, nes ištekėtum net prikalta. Dabar esi kieta, beveik kieta, nors kartais – vis dėlto tiršta. Dėl to esu tavim aplipęs. Nė vanduo nebeima. Nebenuplauna. O tu jo neįsileidi, nebemoki suskystėt ir nebemoki mylėt. Nes meilė – beveik tas pats, kas ir vanduo, Egle.
       Paskui, pamenu, jis dar kalbėjo apie pieną, kraują, šlapimą, prakaitą, spermą ir seksualiai sužadintos moters kūno išskyras. Viską grindė tuo, kad žmogaus kūnas, jo gyvybė ir seksualumas susijęs su kokiu nors vandeningumu, skysčiu, potvyniu, išsiliejimu. Net motinos kūne augančiam vaisiui nėra geresnės aplinkos, kaip vanduo, sakė jis.
       – Jei gali, tai suskystink mane, Kaziau. Pati norėčiau suskystėt. Norėčiau, supranti. Kita vertus, ar suskystėjusi bebūčiau ta Eglė? Juk susiliečiau su jūra, gal su meilės jūra, ir manęs nebeatpažintum. Manęs nebebūtų, vien tik didelė didelė, plati ir gili meilė, kurioje manęs nebesimato. Gal ir gerai būtų nesimatyti, bet kaip tada mane mylėtum, Žilvinėli?
       Kazius tylėjo. Žiūrėjo į mus jau pradėjusį šildyti laužą. Paskui įmetė kelias pliauskas. Kai į mane pažvelgė, jo akys blizgėjo – nuo karščio arba nuo viduje susikaupusio vandens. Dabar jis priekaištavo man vandeniu, ir tai buvo paveikiau nei žodžiai. Iš tikrųjų tai mane šiek tiek suskystino, tačiau mano sugebėjimu suskystėti Kazius, regis, buvo nusivylęs, nesitikėjo pamatyti, todėl ir nematė.
       – Egle, ar gali pasakyti, kodėl niekada neverki? – staiga paklausė tvirtai lyg iš anksto pasiruošęs. – Kodėl neverki dabar, juk tau, moteriške, šitaip pririštai – tikrai nepatogu...
       – Gal ir nepatogu. Bet aplinkui ir taip perdaug vandens, Kaziau, argi nematai? Tenka būti kietai. Bandau būt kieta ir vandenį paversti vynu, – apie vyną pasakiau man pačiai netikėtai ir mano balsas truputį virptelėjo.
       – Ogi paverktum, ir man, ir sau širdį nuplautum, – beveik įsakmiai tarė, po to atsisėdo man beveik prie kojų.
       Ištiestos Kaziaus rankos ilsėjosi ties alkūnėmis tarytum padžiautos ant sulenktų jo kelių, o plaštakos kabėjo nelyginant pirštinės. Mano širdis tapo sunki, ėmė troškinti. Norėjosi vandens. Prisiminiau, kad Uralo kaimo moterys vargstančią gimdyvę gelbsti ritualu, pilstydamos vandenį iš vieno indo į kitą. Jos tikėjo, kad šitaip nuimamas skausmas, gimdyvė apsiramina, o į šį pasaulį einančiam vaisiui skirti takai geriau atsiveria. Tačiau manasis Žilvinėlis ir pats buvo pernelyg kietas – suskystėti ir susilieti su vandens karalyste jam, atrodo, visai nesinorėjo.
       – Eglute, – staiga prabilo visai lipšniai, – tu nepatikėsi, bet per dešimtį metų, tyrinėdamas vandenį, pagaliau visiškai įsitikinau, kad jis yra tikras meilės brolis, ir abiejų savybės yra labai giminiškos. Ir ne tik tai. Vanduo ir meilė, kai susitinka, visada vienas kitu džiaugiasi, reaguoja, ima lietis per kraštus. Turėtum tai suprasti, juk pati kartais sakai, kad „užplūdo jausmai“. Kartą, prisimenu, esi rašiusi apie tai, kaip tavo veikėją „užliejo švelnumas“ ir jis „išskydo“. Galų gale pagal tą patį dėsnį ir moteris „išteka“. Vyrui dėl moters,– jis šyptelėjo,– irgi seilė nutįsta. Pats tai patyriau. Be to, žinai ir tu, kad žmonės verkia ne tik iš skausmo, bet ir būdami laimingi. Bet tu turbūt nelaiminga? – paklausė tarytum egzaminuotų ir iš anksto būtų nusivylęs atsakymu bei pasiruošęs rašyti neigiamą pažymį.
       Turėjau jam pasakyti, kad visą gyvenimą dažniausiai ašarodavau pasislėpusi. Ne sykį esu susigraudinusi galvodama, kaip man pasisekė su Kaziumi. Akys prisipildydavo ašarų, kai, pakėlusi nuo kompiuterio akis, pro mažą mudviejų trobelės langelį matydavau jį ties šuliniu pritūpusį prie geldos. Rankas jis muilindavosi labai atidžiai ir atsargiai – tarytum maudytų kūdikį. Tačiau įtikinėti Kazių tuo, ko jis nemato ir nejaučia, buvo kažkaip nepatogu. Gal esu kalta, kad mano skystumas tapo nematomas? Gal supyliau savo vandenį į aklai užtaisytą storasienį indą, kad buvau palaikyta kieta? Kita vertus, Kazius mane užsipuolė taip pasitikėdamas savo nusimanymu apie mano sielos konsistenciją, kad užmiršo pats į viską žiūrėti lyg pro vandenį ir pro miglą. Pats savo žvilgsnį padarė pernelyg kietą ir reiklų, nustojo abejoti, galų gale – nustojo būti šiek tiek skystas. Pats ėmė nebepasitikėti savo vandeningumu, prarado kantrybę, užmiršo, kad „lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Šiuolaikinėje psichologijoje „tekantis kūnas“, beje, simbolizuoja ne tik neorganizuotumą ir moteriškąją asmenybės pusę, bet ir charakterio dinamizmą bei intuityviąją išmintį, kurios – daugiau ar mažiau – turime visi. O Kazius rėmėsi vien tik nepajudinama, gerai logiškai sukalta savo vandens teorija.
       Tylėjau, galvodama apie tai, kad graikų-romėnų mitologijoje Afroditė-Venera yra iš vandens gimusi meilės deivė. Kazius, žinoma, buvo daugiau negu teisus. Jo eksperimentų išvadas būčiau galėjusi papildyti dešimtimis ir daugiau istorijų ir mitų. Tačiau dabar mačiau jį nusivylusį mano vandeningumu ir galbūt vandeniu apskritai. Jis sėdėjo prie ugnies, džiovino savąjį vandenį ir garbino ugnį. Kaziaus veidas buvo įraudęs nuo ugnies, tačiau nebuvo matyti, kad būtų ketinęs, kaip įprasta, gaivintis prakaitu. Buvo sausut sausutėlis. Nemačiau, kad būtų pradėjęs blizgėti, nors Kaziaus kaktos polinkis nuo mažiausios šilumėlės šlapti man buvo gerai žinomas. Galbūt tai reikėjo suprasti kaip Kaziaus kūno ir sielos užsispyrimą, galbūt maištą. Po įkaitusį Kaziaus veidą ropinėjo liepsnos švieselių vabaliukai, į kuriuos jis nekreipė dėmesio. Turbūt protestuodamas prieš jam nežinomą Platono teoriją, jog vanduo – skystas šviesos dvynys. Be viso kito, Platonas skystį laikė visa patikrinančiu, tuo tarpu daoizme vanduo – regimai silpno pergalė prieš stiprų.
       Prisiminiau dabar ir visiškai nesenus savo išvedžiojimus apie tai, tobula meilė susijusi su nusiraminimu ir ne dirginančiu, o sutaikančiu, raminančiu grožiu, kurį savo užrašuose sąlyginai pavadinau nuliniu. Tad pagal mano teoriją geismo potvynis ir net susigraudinimas anaiptol nebūtų manosios tobulos meilės idėjos išraiška. Manąją tobuląją meilę greičiau būtų galima palyginti su plūduriavimu, o ne su patvinimu ir išsiliejimu, kuris, kaip žinome, su stabilumu nesuderinamas. Kita vertus, išvedžiodama apie idealią meilę, laikiausi pozicijos, kad čia, žemėje, mums lemta išgyventi geriausiu atveju anaiptol ne idealią meilę, o meilę su potvyniais ir atoslūgiais, nors drauge mums duota patirti ir palaimingus plūduriavimus, kuriuos ne visada sugebame įvertinti, nes plūduriuoti mums prireikia daugiau laiko, kurio mums, dvidešimtojo amžiaus pradžios žmonėms, vis labiau trūksta. Keistas dalykas: Žemėje daugėjant gyventojų, jie beturi vis mažiau laiko ir vis mažiau meilės. Be to, kiekvienam jų tenka vis mažesnis vandens kiekis. Galima būtų netgi tarti, kad gausėjanti žmonija ima apsinuodyti savo pačios apykaitos produktais, kitaip sakant – civilizacijos produktais ir žmoniją vis mažiau bepraplauna meilės vanduo. Buvau skaičiusi apie tai, kad netekęs apie 12-20 procentų vandens, organizmas žūsta apsinuodijęs savo paties apykaitos produktais. Gyvybiniai procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse yra pakankamai vandens. Organizmui senstant, vandens audiniuose mažėja – tai susiję su lėtėjančia medžiagų apykaita. Panašiai sensta ir gausėjanti Žemės bendruomenė, kurioje mažėja meilės. Technologijų tobulėjimas ir dideli gyvenimo tempai iš tikrųjų reiškia civilizacijos senatvę ir perspėja apie gresiančią mirtį. Meilės stoka iš dalies liudija senatvę, o iš dalies ją dar labiau spartina. Vanduo iš esmės yra tarytum meilės atitikmuo, paralelė. Neatsitiktinai vandens sąvoka Senajame Testamente vartojama 570 kartų, daugiausia simboline prasme. Nors iš uolos srūvantis vanduo pirmiausia numalšina fizinį troškulį, jis simbolizuoja išganingą Dievo buvimą. Babilono tremtiniams Dievas žada tyru vandeniu nuplauti visus nešvarumus dėl susitepimo stabais. Tas pats pranašas didingame laikų pabaigos regėjime vaizduoja iš šventyklos plaukiančią upę, įtekančią į Negyvąją jūrą. Na, o tvanas Nojaus amžininkams pasiunčiamas kaip globalus nuodėmingo pasaulio apiplovimas. Paskui ateina Jėzus Kristus, kuris ima krikštyti vandeniu ir siūlo atsigerti „gyvojo“ vandens, kuris yra ne kas kita, kaip krikščioniška meilė, ir ji galbūt skirta suvienyti žmones su pirmaprade gelme, kuri Pradžios knygoje minima jau pirmąją pasaulio sutvėrimo dieną. Šios mintys man, prisipažinsiu, padėjo negalvoti apie tai, kaip labai noriu gerti. Galėjau numanyti, kad prie laužo kaistantis Kazius ištroškęs nemažiau, tačiau jis juk buvo sukietinęs savo širdį ir protestavo. Mano tylėjimą jis suprato kaip mano užsispyrimą, „kietumą“, nenorą kalbėti ar net neturėjimą ką pasakyti. Tačiau jo nesugebėjimas mane prakalbinti galbūt tereiškė jo nesugebėjimą mane regimai suskystinti, jo meilės dalinį pralaimėjimą.
       Pro gumbuotas ąžuolo šakas mes būtume pamatę tamsiai niūrų dangų, kuris mums būtų žadėjęs greitą lietų, tačiau į dangų mes jau kuris laikas nebesižvalgėme. Kreipėme akis žemyn, darydami tai pagal mus abu vienodai veikiantį dėsnį. Lenkėmės prie žemės nelyginant sausros iškankinti augalai. Mūsų nulenktos galvos sakė, kad mes tarytum apvytome. Mums trūko skystumo. Mus puolančios musės laižė mūsų kūno druską ir niršo negalėdamos pasiekti mūsų kraujo. Buvome išsausėję.
       Staiga Kazius pasilenkė prie savo kojų ir vienu ypu nusimovė senus dulkinus įspiriamus batus, o paskui kojines. Kojinės buvo samanų spalvos, o ties pėdomis – pajuodę nuo purvo. Beveik nespėjau pagalvoti apie tai, kad Žilvinui pasidarė tiesiog per karšta arba jis nori išsidžiovinti dar ir suprakaitavusias kojas. Spėjau tik pamatyti, kaip Kazius žengė į priblėsusią liepsną, sparčiai virstančią žarijomis.
       – Užgesinsiu savo vandeniu arba sudegsiu, – dar pasakė, žvelgdamas į mane savo sausomis paraudusiomis akimis, kurios rodė, kad laužas Kazių išdžiovino kaip reikiant, paskui pasiratojo klešnes – tarsi būtų bridęs į vandenį.
       Tuo pačiu metu išgirdau griaudžiant ir palei ąžuolo vainiko kraštą į žolę plakant pirmuosius didelius lietaus lašus. Paskui lašai sutankėjo. Būdama prie kamieno, nuo lietaus buvau beveik visiškai apsaugota. Tačiau Kaziaus laužas buvo užkurtas pačiame medžio vainiko dangos pakraštyje, ir vėjo šuoras į žarijas ir ant Kaziaus kojų tarsi iš kibiro pilstelėjo kartą, paskui kitą.
       – Baigiam, Kazel, sudegsi šlapias! – sušukau, ir tada trečiasis vėjo šuoras tarsi spjovė Kaziui į veidą, raudonai mėlyną nuo kaitros ir turbūt įtampos, gal ir skausmo. Spjovė ir šėrė, o Kazius-Žilvinas mestelėjo galvą taip tarytum atsuktų kitą skruostą tam, kad būtų sušerta dar sykį.
       Pamačiau žaibą, kuris galėjo trenkti kad ir į ąžuolą, nes vienu metu išgirdau ir griaustinio trenksmą, ir šiurpų Kaziaus riksmą.
       – A-a-a-a-a! – rėkė tarytum skerdžiamas Žilvinas, bet nuo laužo niekur nesitraukė. Tarytum būtų pririštas ne aš, bet jis. Galbūt ir buvo pririštas prie savo nepajudinamos teorijos. Dabar būčiau galėjusi jam paskyti tą patį, ką visai neseniai sakė man: ogi būtum skystas, tai išsinertum iš savo teorijos kilpos kaip vanduo ir kaip meilė. Bet mano galva buvo tuščia, o gal pilna vandens. Nedrįstu pasakyti – meilės, nes galva kažkodėl meilės buveine nelabai vadinama.
       Lietus vis taškė Kaziaus veidą, kuokštais ant kaktos sukritę šlapi plaukai atrodė tarytum juodos žolės. Po jomis raudonas grimasos iškreiptas vyro veidas atrodė tarytum svetimas. Staiga prisiminiau kišenėje turinti raktą su dekoratyviniu lenktiniu peiliuku – jį galėjau pasiekti be didesnio vargo. Kol Kaziaus šūksnis virto dejone, nuzulinau peiliuku virvę, išlaisvinau savo sumedėjusią nugarą ir puoliau prie ant žarijų skrundančio Žilvino. Leidosi nuvedamas trobon tarytum būtų suskystėjęs.
       Nakčiai ant jo padų užvyniojau smulkiai tarkuotų morkų ir šaltalankių aliejaus kompresus. Pūslės buvo per visą padą ir pilnos vandens. Ugnis visada pritraukia vandenį. Girdžiau savo Žilviną mineraliniu ir aviečių stiebų nuoviru. Nedejavo, bet prakaitavo tarytum gręžiamas. Pakeičiau lovos skalbinius. Paryčiais abu užsnūdome. Jis – mudviejų lovoje, aš – didžiajame kambaryje ant sofos.
       Atsikėlusi Kaziaus neradau. Tik tvarkingai ir kažkaip sausai paklotą lovą. Jokio švelninačio ir mane suminkštinančio atsisveikinimo laiškelio, jokio paaiškinimo. Kadangi batai ir netgi kaliošai buvo savo vietose, supratau, kad jis išėjo basas. Savo pūslėtais padais. Ar tikrai buvau tokia baisi, kad reikėjo nuo manęs bėgti per ugnį? Nesulaukiau jo nei iki pietų, nei vakare, nei kitą rytą, tačiau visą laiką laukiau. Penktą laukimo dieną iš ryto išėjau, kaip įpratusi, pasisemti vandens. Šulinys man visada buvo malonus ritualas, tačiau tik ne tuokart. Paleidusi kibiro grandinę visu jos ilgiu, ištraukiau tik kokius du litrus drumzlino skysčio. Sunku buvo patikėti išsekus šulinį, nes virš sodybos palydavo vos ne kasdien. Daržo augalai ir piktžolės augo lyg pašėlę.
       Dar po dviejų dienų išsiunčiau tris litus kainuojančią SMS į vietos laikraštį, pasiskelbdama, jog ieškau šulinių meistro. Paskambino pavargusio balso vyras ir, išsiteiravęs, ko man reikia, padejavo, kad gyvenu tiesiog užkampyje, o jis esą taip greitai pasirodyti negalįs – neturįs kaip mane pasiekti. Pažadėjo paskambinti už savaitės – jei tik jo reikaluose būsią kas nors man palankaus. Tačiau nepaskambino, o aš sėmiau vandenį iš apžėlusio ir beveik nusekusio tvenkinuko. Dėl arbatos sunkiau drumzliną vandenį per filtrą. Tai tęsėsi beveik du mėnesius, iki pat spalio pradžios. Nors lijo, drumzlino vandens šuliny nepadaugėjo. Gal net priešingai. Kartą per savaitę atvažiuodavo pusseserė, kuri žinojo mano stygių, tad atveždavo dvidešimties litrų plastmasinį butelį su vandeniu, kurį naudojau labai taupiai. Per tą laiką į vietinį laikraštį išsiunčiau dar du skelbimus. Siųsdama trečiąją SMS, meldžiausi. „Trokštu, trokštu, trokštu. Skubiai reikalingas gailestingas šulinių vandens meistras“,– į tekstą sudėjau ir pagalbos šauksmą, ir nervingą viltį, spjoviau į savo įvaizdį.
       Prasidėjus medžioklės sezonui, savaitgaliais aplinkui poškėjo šūviai, kai kurie medžiotojai užeidavo atsigerti vandens, ir man ne tiek baisu buvo dėl besiplėšančio ant grandinės ir prie jos nepratusio Liūto, kiek buvo gėda dėl tuščio šulinio. Mūsų šuo tomis dienomis buvo labai sudirgęs ir kartą net nusitraukė. Bijojau, kad jo nenušautų. Jutau vis didėjančią vienatvę, vakarais prieš miegą vis paverkdavau. Iš ryto prabusdavau visa šlapia, lyg ligonė. Vandens vis dar buvo visur: įsijautus rudeniui, vandens netgi padaugėjo. Visur, tik ne šuliny.
       Vieną gražų saulėtą spalio rytą išgirdau linksmą Liūto balsą. Buvo šeštadienis, ir naktį jį, saugodama nuo ankstyvų savaitgalio medžiotojų, buvau pririšusi. Žvangindamas grandinę ir džiugiai kiauksėdamas šuo sveikino kažą savą. Šoktelėjau prie lango, tikėdamasi pamatyti ankstyvą savo pusseserę, bet išvydau ką kitą. Staiga vaizdas subangavo lyg žvelgčiau pro povandeninio laivo liuką. Tai buvo ašaros, kurias aprašinėti aš paprastai vengdavau, manydama, kad jas rodyti reikštų prastą literatūrinį skonį. Dabar verkti irgi nebuvo kada. Puoliau pro duris prie Kaziaus lyg ant kokios bangos. Plūstelėjau kaip koks srautas, norėdama apsikabinti jį iš visų pusių, kaip kad tai su daiktais daro skysčiai. Prisimenu, Kaziaus rankos buvo šaltos kaip ledas. Vakare, kai jis man parodė savo pėdas, mačiau šviežius raudonus randus, kurie buvo kažkokie sausi ir sutrūkinėję. Naktį, kai jau buvome visiškai suskystėję ir išlieję širdis, Kazius man pasakė, kad nudegę jo pėdos neteko savo įprasto gebėjimo prakaituoti. Tačiau kitos Kaziaus savybės per mūsų išsiskyrimo laiką tik dar labiau išryškėjo. Jis ėmė jausti vandens gyslas, panašiai per atstumą jausdavo kitų žmonių kūno negalavimus, nes, anot jo, tose vietose, kur prasidėjęs uždegimas, plūsta daugiau kraujo, o skysčių susikaupimo vietos dabar tapo jo pašaukimu. Taip pat jis pasakė, kad pradėjo mokytis kasti šulinius, nes tai labai pravartu žmogui, galinčiam nustatyti vandens gyslos žemėje buvimo vietą. Kaip pameistrys, jau talkino dviem šulinių kasėjams, ir Kaziui tas darbas buvo labai prie širdies. Po to mano Žilvinas prisipažino, kad į mūsų Jūros kaimą, tiksliau, vandeningąjį kaimo vienkiemį jis atvyko tuojau pat po to, kai susapnavo mane trokštančią. Sapne buvau panaši į žuvį ir žiopčiojau dusdama. Rytą jis nieko nelaukdamas patraukęs į autobusų stotį. Ne, mano skelbimų rajono laikraštyje jis nematęs, nors mieste buvo susitikęs mano pusseserę, kuri jam mano vandens problemą, žinoma, paminėjusi. Tačiau sapnas šią, regis, nedidelę bėdą, išdidino, išplukdė į paviršių.
       Šulinio Kazius ėmėsi jau kitą rytą. Mane įpareigojo pasirūpinti rentiniais, kurių, kaip jis man aiškino, prireiksią penkių. Na, gal užteksią ir keturių, nes penktasis tiksiąs ir iš senojo, išsekusio šulinio. Kaip paaiškėjo, jau pradedantis rimtai praktikuoti vandens specialistas Kazius buvo įsigijęs du varinius virbalus, kuriais be vargo nustatydavo vandens gyslų vietą. Mūsų kieme jis pirmiausia nustatė didžiausią gyslą: ji buvo laužo, ant kurio sau padus pasikaitino Kazius, vietoje. Vandens gaudytojo virbalai, artėjant prie tos vietos, ėmė judėti ir kryžiuotis jau už kokių dešimties žingsnių. Vis dėlto ten po žeme, be abejonės, buvo išsiraizgiusios ąžuolo šaknys, tad šulinio kasti nederėjo. Kita kiek mažesnė vandens vandens gysla buvo rasta pačiame tako viduryje, pusiaukelėje nuo senojo šulinio link tvenkinio. Beveik nesvarstę nutarėme, kad taką priversime vingiu pasukti apie naująjį vandens tiekimo įrenginį. Ir Kazius, netrukus pasišaukęs lyg tyčia pro šalį ėjusį Jonį – keturiolikametį vaikinuką iš gretimo vienkiemio – pradėjo.
       Iš pradžių jam vienam tesuprantamu būdu, pasitelkęs tą pačią, prieš mane panaudotą, tik dabar sumegztą, virvę ir lentą, nuritino iki vandeningosios vietos viršutinį senojo šulinio rentinį. Paskui ėmė kasti. Jonis už virvės pririštu kibiru traukė žemes. Žiūrėjau į tą procesą tol, kol Kazius kaip reikiant įšilo ir kartu su prakaitu languotų marškinių rankove ėmė braukti varvančią nosį. Vanduo? Galbūt iš jo nosies bėgo vanduo. O galbūt tik per laiko atstumą man dabar viskas atrodo šiek tiek pavandeniję. Kartą iš kelnių kišenės išsitraukė nosinę, o paskui, beveik ištisai šnarpšdamas, ėmė naudotis jau tik vien rankove, tad nusprendžiau, jog aš čia nereikalinga ir, kiek susigėdusi, kad nieko neveikiu ir nesu niekaip įtraukta, kuo tyliausiai pasišalinau. Čiupau kauptuką ir dingau darže.
       Kaziaus ir Jonio beveik negirdėjau. Tik medžių šlamėjimą ir savo kauptuko čekšėjimą. Link vandens gyslos jie rausėsi tyliai kaip kokie kurmiai. Kelis kartus išgirdau tik Jonio balsą, bet žodžių suprasti neįstengiau. Girdėjau – privalau tai pabrėžti, nors tai daug kam dabar pasirodys juokinga – lyg per vandenį. Gal todėl, kad šiek tiek pavyduliavau Joniui. Norėjau būti jo vietoje. Mano emocijos bangavo džiaugsmu, kad Kazius sugrįžo ir liūdesiu, kad darbas mus išskiria. Buvau nelyginant įsimylėjusi, kai norima būti kartu kiekvieną minutę ir kartais dėl to, kad taip nėra, nežinia kodėl kaltinamas mylimasis. Tarytum mylimasis duotas tam, kad stebuklingai, lyg koks burtininkas, aprūpintu papildomu, nuo bet kokių rūpesčių laisvu rojaus laiku.
       Bangavau šitaip – ir vėlgi, privalau jums pabrėžti adainykštę savąją vandeningąją būseną – gal kokias dvi valandas. Tik kokį kartą buvau nuėjusi trobon, suplakiau gėrimo su juodųjų serbentų uogiene, nunešiau plastmasinį butelį šulinio kasėjams. Tie jau buvo kažkokiu būdu įtupdę duobėn vieną rentinį ir darbavosi toliau. Paleidau kelis šiek tiek sceninius susižavėjimo šūksnius, palinkėjau nepatrūkti nuo darbo. Ir vėl įlindau į daržą. Jau įkaitinta žemė garavo malonia, nors kiek tvankia drėgme, sumišusia su lengva nerimastimi. Ravint ir įsijautus į judesių ritmą, protas ilsisi, tačiau tai atveria visas duris pasąmoniniams dalykams. Kelias minutes mane užplūdo jokios aiškios logikos neturintis suvokimas, jog, nepaisant visos šios saulėtos palaimingos ramybės, vis tiek mirsiu. Ir kartu – suvokimas, kad kaip tik mirtis, ir ne kas kita, šią monotoniją verčia nuolat geidžiama palaima, atmesdama nuobodulį ir galimą pasibjaurėjimą kauptuko nutrintomis pūslėmis bei pajuodusiomis panagėmis.
       Į anaiptol nepalaimingą laiko suvokimą mane sugrąžino šūksniai. Ką tai reiškia? Minutę dvejojau, o gal priešinausi tam, kas vyksta, apgailestaudama dėl prarandamo ritmo. Ravėjimas šiek tik primena šokį. Darbo įgūdžiai teikia pasitenkinimą. Kartais net pasiekiama ekstazė. Šūksniai visa tai grubiai nutraukė. Ritmo savaimingumą nukirpo sąmoningas suvokimas, jog turiu atsižvelgti į kažkieno nerimą ir galbūt – pavojų. Mečiau kauptuką – dėl melsvai dažytos metalinės dalies jis buvo panašus į žaislą. Žengiau prie vandens gyslos tiesiai per pievą. Susilaikiau nebėgusi, galbūt iš vidinio įsitikinimo, kad išorinis ramumas turi galią ištiesinti kažin kokį ramybės lūžį.
       Šulinys kunkuliavo tarytum virtų. Jo šaltame vandenyje lyg išviręs malėsi Kazius. Jį bandė ištraukti Jonis. Jonio kojos slydo šlapiu molžemiu. Iš pradžių nesupratau, kodėl vaikis neįstengia ištraukti visai čia pat, vandens paviršiuje beveik smulkaus kūno sudėjimo, besimurdančio ir nesipriešinančio, netgi gyvybės ženklų nerodančio, vyro. Kai Kazių ištraukėm, mudviem su Joniu paaiškėjo, kad jam apie kojas buvo apsipainiojusi virvė, o prie jos – akmenų pilnas kibiras. Kazius, kaip man pasirodė, nekvėpavo, ir man staiga reikėjo prisiverti prisiminti, kaip gaivinama ir kaip daromas dirbtinis kvėpavimas. Du bučiuojamieji įpūtimai ir penkiolika paspaudimų tarp vidurinio ir apatinio krūtinkaulio trečdalio, jei gaivini vienas. Joniu nepasitikėjau. Jis nieko nedarė, tik, blaškydamas mane, visas vos ne linksmai įsiaudrinęs aiškino, kaip Kazius dėjo į kibirą iškastus akmenis, kuriuos Jonis jau ruošėsi iškelti, kaip pabandė išjudinti dar vieną bekasant rastą didoką akmenį ir kaip staiga šoktelėjo vandens fontanas, kaip Jonis atšoko nuo šulinio ir paleido virvę, kaip pergalingai suriko Kazius, kuris, kaip Joniui pasirodė, puolė ne gelbėtis, o ryte ryti vandenį tarytum tik šitaip būtų galėjęs išgelbėti savo gyvybę. Įsivaizdavau Kazių tarytum kokį vabalėlį prie milžiniškos krūties fontano. Iš tikrųjų: krūtimi maitinančios moters krūtis, artinantis kūdikiui, turi refleksą švirkšti pieną siauru fontanėliu. Galbūt Kazius Žemei buvo toks vaikas, kuriam artinantis gelmėje tūnančios gyslos pasiusdavo pumpuoti vandenį tarytum motinos krūtys.
       – Rėkiau jam: lipk lauk, kišau jam lentą, galvojau, kad įsikibęs į ją greičiau išlips, bet jis rijo vandenį, siurbė ir siurbė, – paskubom apsiputojęs raportavo man Jonis, kai uždususi spaudinėjau Kaziui krūtinę. Šonkauliai net traškėjo, bet aš prisiminiau, kad išnirę šonkauliai – gero gaivinimo ženklas. Privalėjau gaivinti gerai, nepaisant to, ar pasiseks.
       Po keliolikos minučių, o gal po amžinybės, Kazius krenkštelėjo ir pats įkvėpė oro, ir tada sumojau paliepti Joniui kviesti greitąją pagalbą.
       Grįžtančio iš ligoninės Kaziaus laukiau, gukšnodama vandenį iš naujojo šulinio, kuris iš tikrųjų buvo ne šulinys, o gyvas šaltinis. Nesumaniau, ką su juo reikėtų daryti. Ant baltai dažyto mūsų kambarėlio tinko žydromis raidėmis užrašiau iš pradžių vandeniu, o jam išdžiuvus – melsvais vandens dispersiniais dažais: „Vandens ir meilės teorija: potvynis, atoslūgis, šaltinis, saikas: nei per daug, nei per mažai“. Žodžių ir dvitaškių buvo aiškiai per daug. Dažų – taip pat, nes dalis jų nelabai gražiai nuvarvėjo per sieną. Paskui visiems sakydavau, kad esą toks sumanymas. Tik Kaziui pasakiau viską. Apie slaptas ašaras. Plūduriavimą. Savo šokius darže. Išpasakojau net apie tai, kaip, būdama paauglė, gėdijausi savo gausaus prakaitavimo. Taip pat apie Platoną: vanduo – tai skystas šviesos dvynys.
       Paskui, žinoma, priminiau, kad ir jam, Kaziui, ne visada patinka per daug šviesos. Kazius buvo rudaplaukis. Ryžiukas. Saulė visada išryškindavo jo strazdanas, kurių jis gėdijosi. Iki penkiolikos metų Kazius šlapinosi į lovą. Dėl šios problemos jo net nepaėmė į karinę tarnybą. Dėl per didelio vaikino vandeningumo, kurį jis pats slapta laikė didelės meilės ženklu. Koks iš tikrųjų tas Kaziaus vandeningumas, man sunku būtų pasakyti. Galbūt jo organizme tikrai daugiau vandens, nes, būdamas jau penkiasdešimties, jis vis dar atrodo tarytumei trisdešimt penkerių. Raukšlėjasi pamažu, nes to vyro odos ląstelės vandens stygiaus, regis, beveik nejaučia. Mano oda raukšlėjasi kur kas sparčiau, nors, skirtingai nei Kazius, veido niekada nemuilinu ir nuolat jį tepu drėkinančiais ir maitinančiais kremais.
       Tiesa, trečiojo šulinio kasti mums neprireikė. Prasiveržus šaltiniui, netikėtai prisipildė mūsų išdžiuvęs šulinys – tarytum kas būtų atkimšęs kamštį. Panašiai kaip ir netikėtai malkinėje per mano pirmąjį pasirodymą atgijęs Kaziaus vandens prietaisas, kuris vėliau buvo patobulintas. Per Kalėdas Kazius man pažadėjo atskleisti vandens prietaiso paslaptį. Tą daiktą jis vadina meilės slėgio matuokliu.

       2004 m.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt