Sara Poisson

       VAIKELIS

       Dabar jau rugpjūtis, ir iš ryto mane pažadina Filė. Nebe paukštelių čiulbėjimas. Ačiū Dievui, Filė, Sarutės karvė, mane žadina geriau ir, beje, ne taip anksti, kaip prieš tris mėnesius tai darydavo paukšteliai. Be to, paukšteliai mano atžvilgiu buvo ir yra pernelyg savarankiški: jie duoda nieko iš manęs negavę ir duoda tada, kai visai to nenoriu. Paukšteliai barsto savo giesmeles į visas keturias puses, jie barsto į naktį, į dieną, į sodą, į vienas kito pasirengimą poruotis. Jie barsto tai, kas už manęs užliūva visiškai atsitiktinai. Kartais jaučiuosi apdovanota. Kartais – užgauta. Mano reakcijos į paukštelius – visiškai atsitiktinės, neįpareigojančios ir neprognozuojamos. Karvė – visai kas kita. Su ja mane sieja neatsitiktiniai ryšiai.
       Pažadinta karvės, kokį pusvalandį pusiaumiegomis guliu lovoje, svaigiai plūduriuodama savo pusiau sapno ir pusiau jaudulio būsenoje. Neapsisprendžiu ir nė už ką nesutikčiau apsispręsti, ar mėgaujuosi Sarutės ir karvės draugyste, ar pavyduliauju savo kaimynei Sarutei Filės, kuriai esu jau seniai neabejinga. Dažniausiai vadinu ją Filija. Manau, kad šis žodis labiausiai atitinka meilią karvės prigimtį ir meilius mūsų santykius. O jei jau kalbama apie meilę, ji visada priešinasi apsisprendimui, nes apsisprendimas reiškia ribų nustatymą, laisvos zonos praradimą. Nieku gyvu nenoriu prarasti šios zonos, kurioje mėgavimasis būva pramaišiui su pavyduliavimu. Vieno iš šių matmenų praradimas reikštų visumos praradimą. Meilė egzistuoja tol, kol talpina savy priešybes, kurios aprūpiną ją gyvybe. Meilė – kaip ir pasaulis, kaip ir tiesa, tad joje – prieštaravimų įtampa ir dermė.
       Karvė ir aš esam neabejotinai susietos, ir todėl esu visiškai tikra, kad, sveikindama Sarutę, savo mūktelėjimų dalį Filė skiria ir man. Toji globa – manieji jai iš daržo sunešti kopūstlapiai, morkų stiebai, mano pakasytas tarpuragis ar paplekšnotos strėnos – yra išsisėjusi Filėje ir todėl viskas, ką daro Filė, turi mano globos atspalvį. Mat niekas niekur neprapuola. Jeigu jūs ką nors iš tikrųjų mylite, tai visiškai nėra tuščias reikalas. Mat jūsų meilė pasisėja, kaip ir mano globa, kurią skiriu karvei. Štai karvė savo garsiu karvišku sveikinimu atspindi ir paskleidžia tai, ką esu jai davusi, dalį grąžindama man. Man malonu būti pažadintai, nes šis žadinimas yra vienos nepertraukiamos grandinės dalis. Grandinės, į kurią įtraukta ir Sarutė. Grandinė beveik visada egzistuoja, tačiau ne visada ją prisimeni, nes nuolat to prisiminti ir nereikia.
       Man patinka, kad Sarutė visada laiku perkelia ir pamelžia Filę, kad Filė atsilygina Sarutei savo draugyste, ilgesingu, širdį veriančiu rytmetiniu pasveikinimu, kad kantriai stovi melžiama, kad tuo metu kantriau nei kitu metu kenčia musių įkandimus, beveik nemaskatuoja uodegos ir nesišvaisto sau apie šonus savo raguota galva, išpučiančia aplink save joje benokstančio pieno kvapą. Teisingai, Filija, neišpūsk viso pieno kvapo, palik jo ir man. Juk Dievas mato, kaip man patinki ir kaip man patinka tavo pieno kvapas. Įkvėpusi jo visada esu jau nebe tas pats žmogus. Be to, šitokiu būdu sutvirtinamas mano ir Filės ryšys. Kol kas jis dar nenusistovėjęs, yra įsimylėjimo stadijos. Negaliu būti tikra dėl šio ryšio ateities, tačiau tuo pat metu jaučiu šį ryšį patvirtinantį džiaugsmingą jaudulį. Esu įsimylėjusi karvę.
       Na, Sarutės ir karvės santykiai prilygsta santuokinei rutinai. Jos priklauso viena kitai, yra įpareigotos. Žinoma, jos surištos ta pačia nematoma grandine, tačiau ši grandinė jas kažkuo apsunkina.. Kai Sarutė iš ryto ima barškinti kibirais, ruošdamasi pas Filę, įsivaizduoju girdinti šios santuokinės grandinės žvangėjimą. Nesu apsisprendusi ir niekados nesutikčiau apsispręsti, ar norėčiau būti Sarutės vietoje ir būti Filei jos šeimininke. Jeigu leisčiau norėti sau būti Sarutės vietoje, tada reikštų, kad mane tenkina šitokia jų santykių rutina, kuri, kaip man regis, sumenkina ir Filę, ir Sarutę. Tačiau jeigu aš apsispręsčiau visiškai nesvajoti tapti karvės šeimininke, reikštų, kad laižau tik šių santykių grietinėlę, atmesdama santuokinį kryžių, kuris juk yra būtinas meilės santykio tiesos dėmuo. Tad aš neapsisprendžiu, ko labiau norėčiau – ir toliau šitaip laižyti grietinėlę, ar vis dėlto kentėti dėl to, kad mano šeimyninės teisės į karvę yra nulinės ir šitaip nepatiriu visos žmogaus ir karvės bendrystės tiesos, visos dviejų gyvų būtybių tarpusavio santykio gelmės. Mano mielė karvei visuomet svyruoja ant teisingumo ir neteisingumo ribos.
       Prišlepsiu prie lango saulės sušildytu grindų ruožu. Sarutė, nė nepažvelgdama į karvę, atsitempia prie karvės tolėliau pamestą medinį suoliuką, prisėda prie Filės į ją irgi beveik nepažvelgusi. Jeigu tik nelaikytume, jog Sarutės dėmesys karvės tešmeniui ir speniams vis dėlto yra dėmesys karvei. Sarutė pagal savo profesiją yra mokytoja. Skirtingai nei aš, ji labai gerai išmano, kaip melžti karvę. Iš pradžių ji paglosto jos pritvinkusį tešmenį, paskui išsitraukia iš savo pilkai languotos prijuostės kišenės rausvą polietileninį maišelį, o iš jo – švarų drėgną skudurėlį, kuris prieš tai džiuvo saulėje, švelniai šluosto spenius, stengdamasi jų per daug nespausti. Nes tada imtų bėgti pienas, nors melžti dar nepradėta. Kartą ji man aiškino, kad šitaip paglostytas karvės tešmuo geriau atiduoda pieną. Šitaip pieno būna daugiau, ir Sarutė gali džiaugtis, kad iš to pieno ji suspaus daugiau sūrio savo Vaikeliui. Vaikeliu ji vadina mūsų bendrą kaimyną Felių, kuris jau šešerius metus serga išsėtine skleroze ir jau antri metai kaip mudvi, praeidamos ankšta priemene, brazdinamės, užkliūdamos už jo invalido vežimėlio. Feliui – 26-eri, Sarutei – 42, ir vaikų ji niekada neturėjo. Gali būti, kad jos santykiai su Feliumi kažkuo panašūs į mano santykius su Sarutės karve: Sarutė myli Felių, spaudžia jam Filės pieno sūrius ir masažuoja sprandą, rankas, kojas, tačiau ji niekada neverda jam valgyti. Tai Feliui daro tikra jo motina, gyvenanti už dviejų kilometrų nuo mūsų trijų bendro namo. Trijų, jei teisėtu ketvirtuoju gyventoju nelaikysime Vladimiro, antras mėnuo prižiūrinčio Felių, sodinančio jį į invalido vežimėlį ir dviračiu parvežančio Feliui pietus, kuriuos jam paruošia jo motina. Įsivaizduoju, kad tarp Sarutės ir Feliaus – meilės santykiai be kryžiaus, ir tai jie yra panašūs į mano santykius su Sarutės karve. Karvės priežiūros kryžių neša Sarutė, o Feliaus kryžių – jo tikra motina, kuri vis dėlto niekada nevadina jo Vaikeliu, lygiai kaip ir jis savo motinos niekada nevadina mamyte, šį kreipinį teskirdamas Sarutei.
       Sarutė neturi vaikų. Vien tik Filę ir Felių. Aš esu Sarutės klausytoja ir stebėtoja, kartais – beveik patikėtinė. Su File ir Feliumi nekonkuruoju. Mažumėlę konkuruoju tik su pačia Sarute, nes turiu meilių pretenzijų jos karvei, kuri ganosi prie pat mano daržo. Galų gale mes visi esame sujungti ta pačia grandine, tad per karvę ir Mamytę esu susijusi ir su Feliumi bei Vladimiru. Ne tik dėl to, kas mes visi, išskyrus karvę, gyvename po vienu stogu.
       Pro langą gerai matau, kaip Sarutė ištraukia iš savo kišenės rausvą polietileninį maišelį. Karvė grįžteli į savo šeimininkę, sukteli galvą, kilsteli snukį, šnopšteli. Tuo pat metu išgirstu rėkiant Felių. Jis man sako, kad surikdamas jaučia didelį malonumą, kurio negali atsisakyti. Rėkia jis tada, kai Vladimiras pila ant jo šaltą vandenį. Tuo metu Felius sėdi specialiame krėsle su raudonomis plastikinėmis atkaltėmis. Pats krėslas turi juodą metalinį rėmą, o sėdimoji dalis bei atlošas yra supinti iš balto plastiko gyslos. Vanduo gerai nubėga nuo nuogo Feliaus ir nuvarva per krėslo šonus bei tarpus tarp supintos plastiko gyslos. Prieš pildamas vandenį Vladimiras Felių išmuilina. Kiek pakrutančia dešiniąja ranka Felius pats išsimuilina tik savo tarpkojį. Paskui Vladimiras užpila dar vieną kibirą vandens, dabar jau pašildyto. Jį atsineša iš vidaus po to, kai pasodina Felių į jo krėslą. Kai Vladimiras pila ant Feliaus šiltą vandenį, Vaikelis grabinėjasi sau apie tarpkojį. Turbūt dėl to, kad toji vieta geriau išsiskalautų. Po to vėl pilamas šaltas vanduo, ir Felius surinka dar sykį. Tai vyksta visada tuo metu, kai Sarutė melžia karvę, tad Mamytė Vaikelio rytinėse procedūrose nedalyvauja. Nežinau, ar tai jųdviejų susitarimas. Kartais man atrodo, kad ta maudynių scena, kurią, šaldama kojas, stebiu pro kitą savo kambario langą, iš esmės yra skirta man, ir tai yra man kompensacija už tai, kad nesu Vaikelio Mamytė ir nesu karvės šeimininkė. Maudomo Vaikelio vaizdas man atiduodamas visas, lygiai taip pat visas atiduodamas ir melžiamos karvės paveikslas, o gal filmas. Dar daugiau – kiekvieną rytą man įteikiamas bendras erdvinis maudomo Vaikelio ir melžiamos karvės vaizdas, tiksliau sakant, dvi viena kitą papildančios vaizdajuostės. Po truputį vienas nuo kito besiskiriantys stereokadrai su Vaikeliu, File, Vladimiru ir Sarute. Vaizdajuostės kasdien turi vis kitokius pavadinimus. Jie yra dvigubi – pavadinimo dvejetas skirtas dviejų viena su kita susijusių vaizdajuosčių dvejetui. Tie dvejetai visada patvirtina visavienio principą, ryšio buvimą. Pavyzdžiui, kartą po maudynių Vladimiras apie Vaikelį pasakė: „Nėra švaresnio žmogaus“. Tą pačią dieną Sarutė, po rytinio melžimo girdamasi beveik septyniais Filės pieno litrais, ištarė: „Nėr geresnės karvės“. Tas dviejų vaizdų susietumas ar dvigubo vaizdo harmonija man buvo toks graži, kad buvau sukrėsta. Išgirdusi komentarą apie Vaikelį, o paskui – apie karvę, vos vos besilaikiau ant kojų. Viskas ėmė aplinkui plaukti, pamaniau beveik mirštanti. Sarutė išsigando, čiuptelėjo man už pažasties, ir tai buvo dar gražiau bei maloniau. Mat ji buvo visa pakvipusi Filės pienu.
       Atsigavusi pasijutau besėdinti ant iš ąžuolinio rąsto padirbto suoliuko, kuris labai išvaizdžiai atrodo ir stovi prie mūsų bendro namo bendrų durų. Galva man buvo nuleista tarp kojų, todėl, matyt, į galvą subėgęs kraujas greitai mane atgaivino. Prie mano kaktos Sarutė buvo priglaudusi drėgną karvės tešmeniui skirtą skudurėlį, o rausvas polietileninis maišelis buvo pirmas daiktas, kurį pamačiau atsimerkdama. Akimirką pamaniau, kad esu karvė, kuriai kažkas prieš melžimą šluosto man spenius. Vos neapapalpau dar sykį. Tačiau svaigulio, o gal rojaus, būsena netrukus mane paliko.
       Kadangi Sarutė pagal profesiją – mokytoja, ji moka beveik viską, ko reikėtų slaugytojai. Be to, kaip įsivaizduoju, ji puikiai masažuoja Vaikelį. Nors tas masažo vaizdas man padovanotas nebuvo, tačiau matau, kaip ima blizgėti Vaikelio akys likus pusvalandžiui iki vakarinės procedūros. Manau, kad jis atsigauna vien nuo tos minties, kad bus pamasažuotas. Tai trunka jau daugiau kaip metus, ir jeigu masažas būtų prastas, vaikelis jau seniai būtų nustojęs taip džiaugtis ir laukti šios Sarutės procedūros. Galiu pasigirti, kad, nors nesu mačiusi, ką su Feliu išdarinėja jo netikra, o gal tikresnė už tikrą, Mamytė, kai ką žinau, ir netgi daugiau nei pats Felius. Pavyzdžiui, aš žinau, kad tą masažo metodą Sarutė susapnavo tarsi kokią pranašystę.
       Kartą rytą ji atbėgo pas mane visa suplukusi, su dar gilesnėmis nei įprasta išilginėmis raukšlėmis kaktoje ir dusdama papasakojo savo sapną. Felio Mamytė man pasakojo, jog sapne regėjo didžiulį tarytum Filės ganykla gulinį Feliaus kūną, o gal vien tik jo kopiją, modelį. Pati sklandė virš šio vaizdo plasnodama rankomis ir matė, kaip nesuprantamomis trajektorijomis po kniūpsčią Feliaus kūną laksto Filė. Ne didesnė už susapnuoto Feliaus plaštaką susapnuotoji Filė lakstė vis tomis pačiomis linijomis, kai kuriose kūno vietose stabtelėdama ir ilgiau patrypdama, o ore rankomis plasnojanti Sarutė visa tai stebėjo. Po to didysis Felius sujudėjo, pavirsdamas tarytum dulkių debesiu, iš kurio išniro jau ant nugaros atsivertęs Vaikelis. Prigludusi man beveik visiškai prie ausies Sarutė šnipštelėjo, jog Feliaus pimpaliukas buvo erekcijos būklės. Karvė esą toliau lakstė po Feliaus kūną, aplenkdama pilvą ir krūtinę, tačiau neaplenkdama rankų, kojų, pimpaliuko, trypdama ant delnų, kanopomis stuksendama į Feliaus kojų nagus. Paskui Sarutė pasijuto, jog plasnojančios rankos jos nebelaiko, ji ėmė kristi į Felių, kažkoks sapno vėjas ją dar blaškė tai į vieną pusę, tai į kitą. Paskui ji atsibudusi. Kai Sarutės paklausiau, į kurią savo Vaikelio kūno vietą ji nusileido, ji man pasakė, jog atsibudo, taip ir nesužinojusi, kas jai nutiko. Sapnas baigėsi siaubu ir svaiguliu, kurį sukėlė sapno vėjai. Tada pasakiau jai, kad jos nutikimas atitinka garsaus psichoanalitiko teoriją apie pasamonėje apie atsispindintį orgazmą, kurio pradžios ir pabaigos tikra moteris niekada negali nurodyti. Iš savojo viršūnių jausmo moteris atsibunda, ir tiek – taip pasakiau Sarutei, ir ji dar labiau nuraudo. Kaip vyšnia. Tada nuraudau aš, ir Sarutė išėjo iš mano kambario.
       Po savaitės Mamytė man pasakė, kad pradėjo masažuoti Vaikelį pagal sapne Filės jai nurodytą tvarką. Tuo metu buvau savo darže, krapščiausi apie ką tik išrautus kelis žiedinius kopūstus, sukinėjau jiems pakirmijusius lapus, kuriuos vėliau, kaip įprasta, ketinau nunešti Filei. Sarutė man savo planą pranešė pašnibždomis. Buvo nuleidusi akis. Skruostai degė. Toks jau jos amžius. Pereinamasis. Kartais ją nei iš šio, nei iš to išmuša karštis arba krečia šaltis. „Blogiau nebus“, – pakomentavo ji savo sprendimą. Akys žiūrėjo kažkur į tolį. Lūpos buvo baltesnės nei skruostai. Nosis blizgėjo saulėje. Pilkšvos nertos lininės kepuraitės kraštelis atrodė lyg nutaukuotas. Ant iš po kepuraitės išlindusios juodos žilstelėjusios sruogos buvo prikibęs smulkus šiaudelis. Iš prijuostės kišenės kyšojo rausvo maišelio kampelis. Sarutė kvepėjo karvės pienu. Girdėjau, kaip šniokščia jos plaučiai, virpėjo šnervės. Ji pas mane skubėjo. Pasakiusi, kas jai reikėjo, padarė tai, dl ko vos nepravirkau. Neskubėdama nuo lysvės suglėbė abiem rankom ten sudėtus morkų ir žiedinių kopūstų lapus ir pasuko tiesiai prie Filės. Kai ji priėjo prie karvės, krūtinėje man sukilo, ir aš čia pat, tarp žiedinių kopūstų, išvėmiau savo pusryčius. Geriau jau būčiau pravirkusi.
       Po to Sarutė pasuko prie namo, kitaip sakant, iššoko iš kadro. Bet filmas nesibaigė. Dabar kadre buvau aš ir Filė. Išroviau dar du pačius gražiausius žiedinius kopūstus, nusukau jiems šaknis ir nuėjau tuo pačiu takeliu, kuriuo prieš tai nuo manęs tolo Sarutė. Nuėjau su kopūstais pas Filę ir atvirai prisipažinau, kaip ją myliu. Filės liežuvis kopūstus įsuko vieną po kito. Galbūt tai truko akimirksnį, galbūt amžinybę. Pieno kvapas yra tai, kas trukdo gerai suvokti laiką. Prie Filės prieinu tik tada, kai žinau, jog man nereikia niekur skubėti. Nes niekada nesu tikra, kad man pakaks laiko sugrįžti į tikrąjį, normalųjį Žemės ar ganyklos laiką. Kalbėjau Filei apie tai, kad mano meilė jai atėjo iš man nepažįstamo pertekliaus, nebūtinumo. Kad tai įvyko, kai ji dar buvo mažytė telyčaitė. Kad žįsdavo mano pirštus. Kad kartą užmynė man ant kojos ir trekštelėjo dešinės kojos mažąjį pirštelį. Kad norėjau ją nusipirkti iš Sarutės, bet toji nesutiko. Tai kalbėdama baidžiau nuo Filės akių ir šonų muses, kad jos netrukdytų jai klausytis, ką sakau. Kasiau jai pakaklę, paausius. Karvė stovėjo lyg sustingusi. Akimirką švystelėjo, jog ji jau pavargo. Pabučiavau jai į snukį ir neatsigręždama pasukau link namo. Jutau, kaip Filė įtempė grandinę – kiek toji leido, kelis žingsnius mane palydėdama. Ji buvo pririšta prie Sarutės ir jos ganyklos.
       Į kambarį įėjau beveik sutemus. Užkaičiau vandenį, užsiplikiau raudonosios arbatos, puodukan įbėriau penkis šaukštelius sojų pieno miltelių. Reikalas tas, kad aš negeriu karvės pieno. Net pats mažiausias pieno gurkšnelis mane pravimdo. Yra kažkokia paslaptinga sienelė tarp malonumo, kurį patiriu, uosdama pieną ir pasibjaurėjimo, kurį pajuntu, jo paragavusi. Dėl tos pačios priežasties tebesu nekalta. Į vyrus man patinka tik žiūrėti ar juos uostyti. Intymūs vyrų prisilietimai mane vimdo tikrąja ta žodžio prasme. Netgi tada, kai vyras man labai patinka ir aš jo netgi geidžiu. Apskritai vyrai man patinka. Nuolat susirašinėju bent su vienu iš jų, patirdama didžiausią malonumą iš laiškų laukimo, jų skaitymo ir atsakymų rašymo. Vyriško braižo vaizdas man sukelia pavojingą svaigulį. Jaučiuosi pažvelgusi į vyro sielos gelmes, ir tai mane atjungia nuo realybės. Skaitydama laiškus prigulu į lovą ar – dar geriau – kur nors ant pievos ar įlendu į šieno žaginį. Skaitydama turiu būti tikra, kad nualpusi kur nors nenukrisiu ir neužsigausiu. Nes skaitydama vyrų laiškus, aš paprasčiausiai nualpstu. Nedrįsau apie tai prasitarti nė savo gydytojui, kuris bandė man ištaisyti polinkį susijaudinus vemti. Nepasakiau galbūt todėl, kad man patinka nualpti ir dar labiau patinka prisikelti iš alpulio. Turiu teisę į savo išskirtinę rizikingą erotiką, kuri, mano manymu, gilesnė ir patikimesnė nei įprastinė, nes erotinis alpulys mane priartina prie mirties, ir šitokiu būdu nutrina visą geismo nešvarumą. Šitokia erotika su mirties prieskoniu yra meilės gyvybės pagrindas. Be mirties prieskonio meilė griūva, nes ji netenka pagrindo. Juk tik mylimųjų mirtis nuskaistina visą erotikos purvą. Nemirę Romeo ir Džiuljeta tebūtų vien tik paprasti nusičiupinėję paaugliai. Nesunkius ligonius prižiūrinčios ir juos liečiančios vienuolės tebūtų daugiau ar mažiau gašlios gundytojos. Prižiūrėti sunkų ligonį reiškia būti šalia mirties. Vien tik mirtis ar didelė negalia pašventina prisilietimą, nuplauna nuo jo niekingai ribotą erotizmą. Taip pat ir jo ribas. Netgi galima būtų tarti, kad mirtis ir erotika, susitikę ypatingoje vietoje ir ypatingu būdu, turi teisę būti pilnaverčiu pasauliu ir pilnaverte žmogaus meile. Gyventi kartu iki mirties, pamažu eiti nuo erotikos prie mirties. Nėra kito meilės kelio. Nualpdama aš jaučiuosi dalyvaujanti mirimo procese, o atsibudusi iš alpulio niekada nesigraužiu dėl savo sukilusio ir nuslūgusio geismo. Juk pagal pačią paprasčiausią modelį mano geismas buvo tarytum praėjusiame gyvenime. Po alpulio gyvenu jau kitą gyvenimą, esu nelyginant po reinkarnacijos. Apie buvusį geismą prisimenu be jokio jaudulio, be nemalonių nuosėdų.
       Be to, alpulys mane aprūpina invalidumo pensija, kuri yra papildomas pagrindas gyventi darbu nesuterštą gyvenimą. Nedirbdama randu daugiau laiko meilei. Nes argi ne darbas labiausiai užteršia meilę? Argi ne jis, darbas dėl duonos, darbo prakaitas, buvo Adomui skirto prakeiksmo pagrindas? Po prakeiksmo Adomas ir, žinoma, Ieva, paprasčiausiai nebeturi laiko mylėti. Nes meilei reikia daug laiko. Kai žmonės sunkiai apserga, kai iš jų atimamas darbas, jie arba ima mylėti, arba pajunta meilės troškulį, kurį kartais jie painioja su nuoboduliu. Visada jaučiu tik troškulį, ir už tai dėkinga savo alpuliui, aprūpinančiam mane invalidumo pensija.
       Alpulys yra mirties forma, atitraukianti mane nuo pirmojo žmogaus prakeiksmo ir nuskaistinanti mano kūnišką geismą.
       Tą vakarą ilgai neužmigau. Sutemus įsinorėjau dar arbatos su sojų milteliais, bet susigriebiau nebeturinti kambaryje vandens. Paprastai naktimis prie šulinio nesibarškinu, nenorėdama prikelti Mamytės ar Vaikelio. Tačiau mane užveikė pasiutęs troškulys. Kuo atsargiausiai išsėlinau į lauką. Maždaug už pusantro šimto metrų ganykloje subarškėjo Filės grandinė. Grįžtelėjau ton pusėn. Po to, ką ten išvydau, nualpau. Atsibudusi ir pakilusi nuo vėsios žolės, suvokiau, kad Filės ragai ir nagai švietė nelyginant kokie nematyti dangaus šviesuliai ar fosforizuotos figūros. Tai nebuvo kas nors kita. Kai Filė pamuistydavo galvą, jos ragų švytėjimas buvo panašus į neryškių kontūrų aureolę. Visas oras kvepėjo karvės pienu.
       Kiek laiko traukiau į plaučius pieno kvapą, pasakyti negalėčiau. Kai ant mano plikos rankos nulašėjo pirmieji lietaus lašai, apėmė jausmas, kad lyja pienu. Kelis sykius sužiaugčiojau ir nėriau į vidų.
       Pro langą žiūrėjau į blausiais švyturėliais pasipuošusią Filę. Karvės stebuklingumas išbluko, ėmus aušti. Per ilgas stebėjimas prilygsta darbui, kuris slopina meilę ir nuostabą. Visa yra stebuklinga, tačiau stebuklo jausmą prarandame persisotinę arba pavargę. Kitaip sakant, niekur nepabėgame nuo pirmajam žmogui skirto prakeiksmo, kuris iš mūsų atima meilę. Dirbam ir kenčiam, dirbam ir nebemylim.
       Rytą karvė baubė kaip pašėlusi. Sarutė išbėgo į ganyklą susivėlusi, o kai nubėgo ir čiuptelėjo už prijuostės kišenės, movė atgal prie namo. Čiupo nuo tvoros tešmeniui skirtą skudurėlį, kyštelėjo jį kibiran su vandeniu, ir vėl pasileido atgal į pievą.
       Sarutė melžė karvę, o Vaikelio balso kieme negirdėjau. Iš pradžių pamaniau, kad tai viso labo reiškia rudenį. Tačiau tai jau buvo panašu į nuovargį. Kita vertus, ruduo ir yra nuovargis. Jis atsiduoda pūvančiais patvory obuoliais. Jis reiškia vis dažniau ir ilgiau į dangų paleidžiamus dūmus. Tešmens skudurėlio perkėlimą nuo tvoros ant sienelės palei krosnį. Pamuilėmis, kurias, numazgojęs Felių, į lauką kibiras po kibiro neša lauk Vladimiras. Kadangi jis tai daro apie vidurdienį, spėju, kad dabar Vaikelis prausiamas vėliau nei vasarą.
       Jei gražus oras, po pietų Felius vis dėlto išnešamas laukan, sodinamas į pintą kėslą. Iš pradžių, pasislėpusi už užuolaidų, žiūriu į jį pro langą. Kartais pasiimu žiūronus, pro kuriuos matau, kaip maždaug po pusvalandžio prieš saulę išrasoja Vaikelio panosė. Vladimiras ne visada skuba ją nusausinti. Paskui išeinu į lauką su krepšeliu, neva pasiruošusi eiti į daržą. Negaliu išeiti taip be niekur nieko, nes mane trikdo mano neapsisprendimas, kaip elgtis su Vaikeliu. Man – 33-ji, ir net nelabai stengdamasi traukiu ir Feliaus, ir žilstelėjusio Vladimiro dėmesį. Žilstelėjusiam Feliaus tarnui – penkiasdešimt keleri, tiktų man į tėvus. Vaikelis pagal savo amžių man į vaikus netiktų, o be to, Mamytės vaidmenį atlikti man būtų sudėtingiau nei Sarutei. Jaučiu, kad neišvengčiau nei savojo alpulio, nei vėmulio. Vaikeliui, kaip ir kokiam kitam vyrui, esu visiškai niekam tikusi. Na, ką gi, vis dėlto galiu eiti pasitempusi lyg gulbė, saikingai kraipyti klubus, apsivilkti prigludusią ar palaidą pusiau perregimą bliuzelę. Galiu rinktis, tačiau nežinau, kas geriau – paryškinti savo kūniškus privalumus, ar, priešingai, juos prislopinti. Šiaip, turint galvoje mano specifinius jausmus vyrams, toks mano išsiryškinimas būtų rizikingas. Tarsi žadėčiau tai, ko jokiu būdu negaliu ištesėti. Kita vertus, kartais manau, kad stačiai privalau atrodyti patraukli, nes visi mes, vyrai ir moterys, turim teisę į gražesnius vaizdus. Turiu netgi aš. Negaliu elgtis taip tarytum ribočiau kieno nors teises. Aš savo teise irgi naudojuosi. Juk visą vasarą seilę varvinau, žvilgčiodama į melžiamą Filę ir kieme maudomą Felių. Tad turiu atsilyginti ne savo apsileidimu ar neutralumu, o savo saikingu grožiu. Tačiau jis turi būti parodytas su didžiausiu atsargumu. Turiu rasti rimtą pretekstą pereiti per kiemą Vaikeliui ir Vladimirui matant. Kad galėčiau užkalbinti Vaikelį, kuris man galbūt patinka nė kiek nemažiau nei jo Mamytei, visada sugalvoju, ką galėčiau jam pasiūlyti. Pavyzdžiui, pasiūlau morkų ar džiovintų petražolių. Kremo, kuris man pasirodė netinkamas. Perskaitytą žurnalą. Tik tada paklausiu Feliaus, kaip jis jaučiasi ir panašiai. Kartais tokie mūsų neva netyčia prasidėję pokalbiai užtrunka pusvalandį ir ilgiau. Vaikelis – įspūdingo veido vyras, ir kartais man kyla minčių, kad ir aš galėčiau jį pamasažuoti. Tačiau negaliu rizikuoti, nes mano vimdomasis mechanizmas dar niekada nebuvo sugedęs. Kartą tarpdury susidūriau su Vladimiru, ir mano skrandžio bei ryklės traukuliai darsyk patvirtino, kad tasai mechanizmas tebeveikia. Todėl palieku masažą Mamytei, o aš mėgaujuosi žvilgčiojimais. Savo į Vaikelį ir Vaikelio į mane. Juodi Feliaus antakiai prieš saulę žiba auksu. Jei žiūrėčiau į juos ilgiau nei dvidešimt sekundžių, nualpčiau. Todėl žiūriu bent trimis sekundėmis trumpiau. Bet dar labiau trumpinti nemanau. Šiek tiek rizikuoju.
       Filės švytėjimo stebuklu šitaip nepiktnaudžiauju. Naktimis prie lango nesmaksau. Vengiu vaizdo ir meilės nuovargio. Vengiu darbo.Visiškai sąmoningai apsisprendžiau, kad savo naktinio stebėjimo akciją pakartosiu po savaitės. Vėliau tą laiką pratęsiau iki dviejų. Į nustatyto termino pabaigą ėmiau baisiausiai jaudintis. Net kilo noras stebėjimą nukelti dar savaitei. Ėmiau kažko bijoti. Galbūt labiausiai to, kad naktinis Filės paveikslas bus netekęs švyturėlių. Tada man beliktų manyti, kad juos susapnavau. Susapnuot juos, žinoma, irgi būtų buvę gerai, bet ne tiek.
       Naktį, kurią paskyriau naktiniam savo žiūrėjimui, tiksliau sakant – naktiniam alpuliui, naktinei pasaulio meilei, apsirengiau šilčiau, apisimoviau vilnones kojines. Rudeniop darosi vėsiau. Esu apdairi.
       Sutemus kiek delsiau. Jeigu jūs laukiate, visada kyla pagunda ir ne visada įsisąmonintas siekimas laukti kiek ilgiau, nes laukimas suporuotas su viltimi, tad nustojus laukti, nelieka ir vilties. Ją pakeičia nusivylimas arba išsipildymas, tačiau vis viena viltis jau būna mirusi, o ją pakeitęs išsipildymas – visada su kad ir mažiausiu nevilties prieskoniu. Viltis žmogui atstoja Šventąją Dvasią. Tad laukiau, puoselėdama viltį. Ji tarpo po šnarančiomis vyšniomis, palei juodąjį serbentą, kur dar dieną pasistačiau medinį suoliuką. Ten turėjau prisėsti, kuo nuolankiausiai sutikdama su tuo, kad bet koks pasirengimas meilei yra darbas, meilę menkinantis darbas, be kurio čia vis dėl to neįmanoma apsieiti.
       Pagaliau apsisprendžiau išsmukti laukan. Staiga išgirdau apie bendras lauko duris kažin ką besibrazdinant. Subarškėjo kibiras. Pagal tylų brazdinimąsi į grindis galima buvo spręsti, kad priemenėje kažkas avėsi kaliošus. Tai darė kažkaip atsargiai, lipšniai. Galėjau galvą dėti, kad tai – Sarutė. Tai jos kaliošai nušlepsėjo į ganyklos pusę. Nieko nelaukdama išsėlinau paskui ją. Suoliuko palei serbentus man neprireikė. Oras, kaip ir anąsyk, kvepėjo pienu, ir tai mane vienu metu ir svaigino, ir gaivino. Filės pusėn stengiausi nežiūrėti, tačiau buvau beveik visiškai tikra, jog mano akių tinklainėn netrukus įklius švytintys karvės ragai. Žinoma, jie švietė. Man pasirodė, kad ne taip aiškiai, kaip anąsyk. Tačiau jie vis tiek švietė. Mane slėpė ožekšnių juosta. Pro šakų tarpus maždau iš trisdešimties metrų atstumo galėjau gerai matyti, kaip Sarutė stato kibirą ties Filės tešmeniu ir tupiasi – buvo aišku, kad ruošiasi melžti. Taip pat buvo aišku, kad mano buvimą netoliese gerai jaučia Filė.
       Melžimo laikas buvo pernelyg neįprastas, kad iš to, ką mačiau, galėčiau tikėtis ko nors paprasto. „Na kas tau, kas tau, nusiramink. File, File, gerute“,– girdėjau šnabždantį Mamytės balsą. Sarutei, matyt, nesisekė, karvė jai, regis, nenorėjo ar negalėjo duoti pieno, ir dėl to galbūt buvau kalta aš. Sarutė vargo toliau, kalbindama ir įkalbinėdama Filę, kasė jai tarpuragį, pakaklę. Lyg poterius kalbančios Sarutės balsas pildėsi graudulio, darėsi panašus į tylią giesmę ar lopšinę. Nebeištvėriau. Išlindau iš krūmo. Mamytė krūptelėjo, Filė džiugiai subaubė. Priėjau ir be žodžių ėmiau kasyti karvei paausį, kuris buvo šiek tiek apšviestas balzganos rago šviesos. Netrukus Sarutė ėmė melžti. Iš tešmens garsiai švirkštė blausiai šviečiantis pienas. Manasis alpulys buvo ant slenksčio. Įsikniaubiau į karvės šoną. Jis atsidavė aštriu karvės prakaitu, kailis kuteno nosį – tai man padėjo nenualpti. Iki melžimo pabaigos jaučiausi lyg sapnuočiau. Mudvi su Sarute tylėjome, klausėmės Filės šnopavimo ir kibirą žvanginančios pieno čiurkšlės. Jai plonėjant, plonėjo ir garsas. Pagaliau jis visai nutilo. Mamytė atsiduso. Filė kostelėjo, suktelėjo galvą, šiurkščiu liežuviu pasikasė šoną toje vietoje, į kurią trumpam buvau įsikniaubusi.
       Mamytė puikiausiai suprato, jog privalo man atsakyti, ką visa tai reiškia. Klausti buvo nebūtina. „Tai dėl Vaikelio. Jau mėnuo, kai ateinu šito pieno.Vaikelis taisosi. Filė blogėja. Pieno nori?“ Prunkštelėjau. „Eik sau, Mamyt“, – sušvokščiau. Ji žinojo, jog pieno negeriu. Juo labiau negerčiau tokio, kuris silpnina melžiamą karvę. Tokio, kuris skirtas Vaikeliui. Tokio, kuris vieną žudo, o kitą pastato ant kojų. Tarpo tarp šių dviejų grandžių neturi būti. Jokio tarpo ir jokios tarpinės grandies.
       Pasakiau Sarutei labanakt ir nuėjau lovon. Kūnas man buvo tapęs kažkokia svetima sunkia našta. Jaučiau, kad prarandu Filę. Tačiau nieko nebuvo galima pakeisti. Mačiau, kaip ji gęsta kaip žvakė.
       Po mėnesio man praeinant pro savo krėsle sėdintį Felių, jis grybštelėjo man už šlaunies kairiąja ranka, kurią žinojome esant visiškai nejudrią. Spėjau užbėgti už tvarto, kad išsivemčiau.
       Kelios dienos prieš Kalėdas pas mus atvyko veterinaras ir pasakė Mamytei nedelsiant vežti Filę mėsinėn. Bet mes nespėjome. Felius per Kūčias buvo tiek atsigavęs, kad, atsiminęs savo profesiją, padirbo Mamytei nago dydžio karvės, o gal jaučio galvutės formos pakabuką. Mamytė jį nešiojo dieną naktį.
       Vakar, per Sarutės gimtadienio pasisėdėjimą, gerai mačiau, kaip prie bendro stalo Felius sujudino pastalėje dešiniąją koją, ir dėl šito mamytė staiga atsitraukė savo kėdę toliau nuo stalo, o jos veidas užsiplieskė. Tos kojos jis savarankiškai nebuvo judinęs maždaug pusantrų metų. Į išraudusią Mamytę Vaikelis žiūrėjo per kaktą, tiksliau – per savo juodų žvilgančių antakių kaštelį. Vienas lūpų kamputis buvo pakeltas aukščiau nei kitas.
       Per vakarienę ir po jos mane lengvai pykino. Nesipraususi griuvau lovon ir priverkiau visą pagalvę. Po to iki ryto sėdėjau ir žiūrėjau į tamsoje šviečiančią pagalvę. Nuo ašarų šlapia pagalvė švytėjo ta pačia Filės ragų šviesa. Oras kvepėjo pienu.

       2003 m.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt