TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Sigitas Poškus

Eilėraščiai iš knygos „EILĖRAŠČIAI“

Metaforos
Arbata. Fonograma
Dainelė apie sparnus
Sode
Mėšlamėžis
Ištarmė I
Ištarmė II
Ištarmė III

Į viršų

METAFOROS

Mes kalbam ir kalbam – užmirštam
sustoti,
įsiklausyti,
mes kalbam ir kalbam –
metaforos –
absurdo daigai burnoje.

Jie auga, lapoja, pražysta
žiedais, nemačiusiais saulės,
skiname juos, dovanojame
bet kur bet kada bet kam.

Poezija –
balsas negirdintiems,
šuo, į pilnatį kaukiantis,
juodo ir balto kirstynės,
neviltis, likimas, liga...

Mes kalbam ir kalbam ir bijom
sustoti,
įsiklausyti,
mes kalbam ir kalbam –
metaforos –
absurdo daigai burnoje.

Poškus, Sigitas. Eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

ARBATA. FONOGRAMA

Gr gr gr gr –
šsšsšsšsšs, bam,
gr gr gr gr.
Ž! Ž! ŽŽŽžž –
pafff...
Palauktilaukti
lauktiauktiaukti.

Fiūūūūtttt!,.
Gurlgurlgurlgurlgurl –
bam.
Palauktikeliasminutes
palauktiaukti.

Šrršrršrršrr – tap,
gurlgurlgurl – bam.
Kliok! Kliok!
Dilindilindilin
dilindilin –
cik–
tak.

Šliupt – gurkt – haaa...
šliurpt – gurkt – haa...
šliurpt – gurkt – ha.

Sriubt gurkt, sriubt gurkt,
sriubt gu-urkt!.. ik...
ik... kche, kcheEE! –
hmm?..

„Ir taip per dieną,
ir taip per amžių,
ir taip per amžių amžius.“

Poškus, Sigitas. Eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

DAINELĖ APIE SPARNUS

Aš nulaužiau sparną,
tu nulaužei sparną,–
mažas paukštis tebuvo,
du sparnus teturėjo.

Tu suvalgei sparną,
jie suvalgė sparną –
visi valgėm paukštį,
skanus pasitaikė.

(Malonu prisiminti:
ech, dėjom į emaliuotą
puodą, virėm, valgėm,
per barzdą varvėjo...

Net nepastebi, žmogau,
kaip tat nutinka...)

Gaila, tarytum
nė už danties neužkliuvo,–
mažas paukštis tebuvo,
du sparnus teturėjo.

Poškus, Sigitas. Eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

SODE

O nieko, bičiuli, juk neatsitiko:
sėdim po obelim, žiūrim į žmones,
save parodom;

obelys žydi mylinčių džiaugsmui,
paukščių čirškėjimai leidžia tylėti...
ir taip metų metai – tylint.

O ką sakyti? – nieko neatsitiko:
sėdim po obelim, žiūrim į žmones,
lietūs nulyja;

prinoko nukrito obuolys,
toks didelis, raudonas...
Ir kartu burnoje.

Poškus, Sigitas. Eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

MĖŠLAMĖŽIS
(videoklipas)

Toki Gismeli! ne asz Pats Sudiejau –
Daržielie miegtant, kad Sumerkiau aki –
MERKURA Gistant Teysingay Girdiejau,
Kursay Tau Gidot tays Žodeys Prisaki.
                                    Dijonizas Poszka

Ačiū Dievui, vėl atėjo gegužė,
sakant kitaip, – pats pavasaris.
Žolė, iš rudens nugeltus,
subuvus per žiemą, daigus
iškėlusi sodriai žaliuoja.
Pavasaris. Ir kiemas beveik švarus,
o apsčiai buvo šiukšlių,
„atrodė, kad žiemą tik teršėm ir
teršėm, na, bet pradžiūvo geriau –
susitvarkėm“. Vištos baigia
atsigavėti po ilgo tupėjimo
vištininke, šuo tingiai apuosto
ligi kaulo pakyrėjusią būdą,
nusižiovauja tiesiai į ryto saulę,
šviečia ji, šviečia, ir šilumos
vis daugiau, žemė paskutiniu
šalčiu jau alsuoja. „pagaliau
gegužė, mėšlamėžio laikas atėjo“.

Pro vartus apirusius – „niekaip laiko
Nelieka“ – įkinkuoja arklys,
traukia tuščią vežimą, važnyčiotojas
ragina „niuo, tinginy, niuo“.
Vyrai kieme, neskubėdami rūko, kalba
apie orą, gyvenimą ir, žinia,
apie mėšlamėžį, „taigi, jau laikas“,
kiekvienas dūmas, žodis kiekvienas –
kaip vinis senovinėj lovoj, –
skubėti nėra kur, darbas didelis,
dirbti reikės šeimininkiškai.
Daro tvarto duris, jos pasiduoda
sunkiai, ypač tos, nedarinėjamos,
sunku iš vietos atplėšti.
Stumia vyrai pastenėdami,
paniuksėdami vienas kitą,
„pagaliau“, atsipučia. Durys
išsižergia į šonus lyg sąrėmių
tampomos bobos rietai, iš erčios
kiša galvą ir mūkia kaip reikiant
nematęs dar saulės veršis. Jį
išveda.

Važnyčiotojas pristumia vežimą
arčiau tvarto angos, arkliui
pakiša po snukiu kuokštą šieno:
tekramto. Vyrai renkas šakes,
atremtas šalia durų, – kam
didesnė, o kam mažesnė, –
kilodami jas, neskubiai sueina
į vidų. Žinovu žvilgsniais
apmeta, bet, ką čia žiūrėsi,
vietos tik tik atsistoti, galvos
siekia lubas, po kojomis – antra
tiek – mėšlas. Atsismaukia
kepures, pasispjaudo delnus,
„na, Dieve, padėk“, ir
smeigia šakes lyg į užkandą.

Pirmi metimai lengvi, paviršiuje
kraikas nėra dar pramirkęs,
nėra sustovėtas, kalbasi:
„šiemet pradėjom anksčiau“,
„taigi taigi, pradžia nebloga“,
„girdėjai, Motiejus pirko mašiną“.
Politikuoja: jau, girdi, ir gerų
dalykų matyti, sako „tas pats
mėšlamėžis ir ten, viršuje,
palauksim, pasižiūrėsim kuo baigsis“,
„mes savo darom kaip reikia“.

Knebinėja, kol randa tvirčiau
sugulusi sluoksnį, atverčia ištisą
blyną, atplėšia mažesni gabalą –
viso juk nepakelsi – ir meta
stenėdami. Pamažu šnekos apstoja,
nugaros pradeda drėgti, tiktai
šliumpsi vežiman krintantis
mėšlas. Iš po kojų kyla išsistovėjęs,
šiltas aitrus garas, smelkiasi
į rūbus, graužia nosį, batai
aplimpa – apsimauna šūdinais
kaliošais, pasunkėja, bet vaikščioti
čia ir nereikia. Sako „vakar
mieste buvau, prie degtinės eilė
trimis rinkiais“, niekaip negali
pamiršti triukšmo, grumdymosi,
mašinų skleidžiamos smarvės ir
skubėjimo, „kaži ko jie taip skuba,
kur bėga“,

Ratai pilnėja veik nepastebimai:
dar tik galai užmesti, dar tik
drebia į vidurį, – pildosi
lyg nenorom, lyg per jėgą,
„jau ir baigiam“, –
užmeta dar kelias šakes dėl
pilnumo. Važnyčiotojas, atėmęs
iš arklio šieną, pastumia pašalėn,
ima vadžias, „niuo! judėk!“,
sudrožia botkočiu, „niuo!..“ Arklys
įsiręžia, galvą nuleidžia ir
tempia visom spėkom, vežimas
pakruta, braškėdamas važiuoja
vartų linkui per kiemą.

Vyrai susmeigia kampe šakes,
išeina iš tvarto ir užsirūko.
Vis pasižiūri vidun – beveik
nematyti jų triūso, šiek tiek
nukabinta nuo kaupo, tamsus
plėmas, o pašaliai visai neliesti,
„bus dar darbelio“. Parūkę
pristumia arčiau kitus ratus,
patys sugrįžta į vidų. Oras
sunkus, po lauko lyg patirštėjęs.

Važnyčiotojas eina šalia arklio
vis paragindamas, „vos patraukia,
dvasna“, pro daržą, prūdą, pro sodą.
O dirvoje dar sunkiau – ratai
suartoje žemėje smenga. Nusitaiko
jis ir važiuoja palei pat kraštą.
Kas keli žingsniai sustoja,
išverčia podidę krūva, ir taip
iki dugno, eilę kupstų išilgai lauko
pasėja. Apsisuka, tuščias brazda
atgal. Arklys galvą pamuisto, lyg
atsidūsta: vienas vežimas lauke jau,
pradžia padaryta, dabar –
iki pabaigos.

Į lauką šakėmis nešini ateina
senis, moteris, jai į sijoną įkibęs
vaikas kokių trejų metų, „pasėdėk
čia, pabūk“ sako moteris jam ir
sodina lauko gale lyg urėdą. Vaikas
nuropoja į žolę, prisiskina
kiaulpienių, mėgina valgyti, –
nepatinka, pamato numestą medgalį,
važinėja juo, paėjęs suarton
vieton: kalnus supila, nutiesia
kelius ir važiuoja. Senis kapstosi
kiek pajėgia, lyg gaidys ant mėšlyno,
darbas, nors lėtai, bet į priekį
kruta. O moteris skuba, -vaikas
ir gyvuliai, ir pietus pataisyti
rūpi, – ir vis pasižiūri į žaidžiantį
sūnų, į vištas, kad daržo
neiškapstytų.

Ir pasipila vežimai iš kiemo į
lauką, ten ir atgal, nebėra kada
nei apie ką daugiau pagalvoti.
Ir nuvilnija iš kiemo į kiemą
per kaimus, per pasaulį –
sodrus mėšlamėžio kvapas.

Priedas 1
Savaime suprantama, jog vienu
mėšlo vežimu darbas nesibaigė,
tikslumo dėlei būtina informuoti,
kad buvo išvežta jų septyniolika.

Priedas 2
Galima užsiminti apie pietų stalą,
bet detaliai fiksuoti nėra prasmės.

Priedas 3
Verta parodyti pabaigtą darbą:
saulėleidžio fone apkrėstas laukas,
švariai išmėžtas tvartas,
vyrai, besiprausiantys prūde,
vakarienė, degtinė ant stalo.

Priedas 4
Vaizdai realistiški
(realizmas būna kritinis, normalus
ir socialistinis), bet dėl specifinės
medžiagos viskas turi atrodyti
siur-hiper-realistiškai.

Priedas 5
Videoklipo metu skamba
žemos meninės kokybės
patriotinio turinio dainų popuri.

Poškus, Sigitas. Eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

IŠTARMĖ I

kalbėk:
laikas atidaro pasaulio šalis, amžinoji
nostalgija verkia prie mūsų durų, nes
žemės gaudesys nesibaigia ir mums
ne vis tiek, kieno žvilgsniui išsidėstys
gegužės žvaigždynai

kalbėk:
mirties sparnas virš mūsų dar tik plevena,
dar temsta ir aušta diena ir sielose mūsų
dar gali pavasarių žolėje užsimiršusi
raičiotis, šokti į šniokščiančią upę
gyvybės klausytis

kalbėk:
mūsų lūpos neturi tiesos, bet mėgina
byloti tik tiesą, kad kruvina burna
nebekartotume nieko, kas širdžiai nežinoma,
ko nežinojo ji vakar ir ko
rytoj nežinos

kalbėk:
šikšnosparnio knygą skaitantis
knygą užverčia, migruojančios mintys
pasaulin iškrinka, aušrinė viena
rytui kelią parodo, ir tolsta naktis,
einant prie jos

kalbėk:
laikas atidaro pasaulio šalis, amžinoji
nostalgija verkia prie mūsų durų, nes
žemės gaudesys nesibaigia, nes
meilės akis ir sparnas mirties
virš mūsų

Poškus, Sigitas. Eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

IŠTARMĖ II

užmiršk:
netiesą sako kalbančio lūpos, ne kraujas
jo lūpomis kalba, jis gi savęs negirdi
mūsų ausims bylodamas: protėvis buvo
oras, žuvis ir kregždė, kol virš visko
geležis neiškilo

užmiršk:
grandinėm žymėtas jo kūnas prakaituoja
gaidžio krauju, aplipęs petražolėm,
krapais, mena jis šaltą bulviasodį,
į vagas įaugančias žemės kupras, kurios
kas metai save įsėja

užmiršk:
anūkė ruda skruzdėlė ropinės tarp spyglių,
eglės oš ir žaliuos, skruzdėlynui
pavėsį skruzdiškai amžiną duodamos,
kai mūsų seniai čia nebus ir mus
daugiau neskaudės

užmiršk:
kalba jis užsimerkęs ir negirdi savęs,
ir nesirūpina, ar mes klausomės,
sako: kiekviename nepaliauja kariauti
medūzos ir gandro kariai, jie niekad
taikos nepažįsta

užmiršk:
jo veide matyti drovumas pro pykčio luobą,
kad viskas vyksta ne ten ir ne taip,
kaip norėtume mes, pavasarinių
žaidimų dalyviai, deginantys alyvmedį
praėjusiai dienai

Poškus, Sigitas. Eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

IŠTARMĖ III

kalbėk:
būsena, į kurią su metais giliau vis nugrimztame,
teikia jėgų matyt ir neteisti nematančių –
laikas visiems tas pats, o nematančių kelias
ilgesnis: nepažinęs žąsies, nesuprasi,
gulbė kodėl

kalbėk:
gyvenimas rieda lengviausiu keliu – sugriauna:
griauti ir kurti, mylėti ir neapkęsti, –
tie patys neregio pirštai liečia tuo pat
tikrumu: priešybių šmėkla žudydama
žudoma gimdo

kalbėk:
androginų puikybėje prarastą lytį dar skauda,
kaip skauda lig šiolei vilko godumas,
lokio tvirtybė, plėšrumas lūšies, –
žmogus
baikščiame avinėlio mekenime

kalbėk:
esaties viela karūnuotieji verkia iš baimės,
kabinasi šiaudo, patiki šiaudo galybe:
sergėk mūsų vaikus, gelbėk mus, visagali,
mes kalti, nes pasakom daugiau
negu žinom

kalbėk:
žmonės spragsi tarytum plaštakės
savo chimerų ugny, keičia dievus, nebetiki
senomis tiesomis (jie mano pirmieji darą tai), –
karnavališkos akmens filosofinio
paieškos tęsiasi

Poškus, Sigitas. Eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt