TEKSTAI.LT
<< Atgal

 Stasys Grigulis

Tekstai iš knygos „PAKELIUI IŠ LILIPUTIJOS”

motto
vacuum in annalibus non est

Žodis į maloningąjį skaitytoją

     Gerbiamas skaitytojau, su dideliu pasitenkinimu pastebėjau, kad išaugo Tamstos poreikis istoriniams dalykėliams, kad jų paklausa kyla ne dienom, o valandom.
     Tačiau negaliu nutylėti ir apverktinų faktų. Ypač liūdna tai, jog šitą Tamstos gyvybinį poreikį ėmėsi tenkinti visi, kas tik netingi ir raides pažįsta, net visiškai tame reikale nekompetentingi aukštaičiai.
     Norėdamas ištaisyti susiklosčiusią padėtį, pateikiu Tamstos teismui žiupsnelį atsiminimų bei apokrifų iš herojiškųjų mūsų istorijos bei priešistorijos tarpsnių. Po kuomi ir pasirašau –

žemaitis Grybulis iš Užubalių,
(naujoviškai – Stasys Grigulis)

 

Autobiografija

     Aš, Grybulis, gimiau 1391 metais nuo Dievo gimimo Užubaliuose. Socialinės šaknys be priekaištų. Tėvai – bekelniai žemaičių bajorai. Nuo mažens buvau jautrus žodžiams. Ganydamas turtingo dėdės kiaules, mėgdavau kurti pamokymus bei pagraudenimus visokiems gyvenimo atvejams. Trivialų kursą baigiau pas vietinį daraktorių Starkų.
Esminis persilaužimas mano gyvenime įvyko 1420 metais, kai pradėjau dirbti Lietuvos TSR Didžiojo kunigaikščio Vytauto kanceliarijoje savo tolimo giminaičio ir, drįstu pasakyti, globėjo draugo Zyndramo iš Maškovicų padėjėju.
Alkdamas žinių, 1579 metais įstojau į Almą akademiją ir univerzitą Vilnensį Jėzaus societačio, kur studijavau literatūrą, istoriją bei teologiją. Univerzito baigti nepavyko, nes Jo šviesybė rektorius Petras Skarga nepritarė mano pažiūroms į filiokvę. Mokslus buvau priverstas baigti Sorbonoje.
Grįžęs iš Sorbonos, iki mirties dirbau jau minėtoje kanceliarijoje.
Užrašinėti atsiminimus bei apokrifus iš herojiškųjų Lietuvos istorijos tarpsnių paskatino Zyndramas iš Maškovicų. Tai – šviesus žmogus. Jo aukšta nuomonė apie mano kuklius darbus teikia jėgų ir toliau nenuleisti plunksnos.

Stasys Grigulis
Rašyta Užubaliuose, metuose MCMLXXXIII

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

Paskutinis žemaičių milžinas

     Medžiojo kartą Žvelgaitis netoli būsimų Telšių ir pamatė milžiną Džiugą, sėdintį ant pilnos vandens duobės krašto.
Žvelgaitis ir klausia:
– Kodėl, – klausia, – tu vienas? Kur kiti milžinai pasidėjo?
Džiugas jam:
– Matai, – sako, – Žvelgaiti, mūsų čia buvo devynios galybės, bet mes nesusilaikėm, nekasdami vienas kitam duobių. Aš esu paskutinis, nes visą laiką saugojausi...
Tai pasakęs, liūdnas stojosi eiti, bet paslydo molingam šlaite, įkrito į duobę ir paskendo. Tą duobę pavadindami Masčio ežeru, žemaičiai (o perjuos ir lietuviai) įžengė į istoriškąjį laikotarpį.

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

Prūso dienotvarkė

     7 h – kėlimasis, šerno medžioklė, pasėlių apžiūra;
9 h – pusryčiai;
10 h – karo taryba, žemaičių pasiuntinių priėmimas, prekybiniai sandėriai, draugiškos prūsų ir žemaičių ristynės;
14 h – pietūs (šerno ausis drebučiuose, žemaitiški barščiai, šernienos kepsnys, midus);
15 h – pokaitis;
16 h – karas su kryžiuočiais, Marienburgo apsiaustis;
19 h – padėkos auka dievams;
21 h – vakarienė;
22 h – lengvosios cimbolų muzikos koncertas;
23 h – miegas.

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

Riterių kovingumo priežastis

     Marienburgo ir kitų pilių broliai gyveno labai skaisčiai, dorovingai, pažodžiui laikėsi griežtų vienuoliškų regulų. Nebūtum radęs Ordino pilyse tokio kampelio, kur po vakarinių ar rytmetinių pamaldų tas ar kitas brolis neplaktų rykštėmis savo kūno. Nekaltas krikščionių kraujas čiurkšlėmis liejosi.
Po saviplakos riteriai skubėdavo į Prūsus arba Žemaičius – nuleisti kraujo ir mums – vis šiokia tokia moralinė kompensacija.

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

Ar aš nesakiau?

     Vienuolis Kristijonas buvo geras žmogus. Sutikęs kur prūsę, graudendavo:
– Mesk, sakydavo, – mesk savo paklydimus, negarbink daugybės netikrų dievų. Ateik, – sakydavo, – avele paklydusi, į mano glėbį, kol tavęs Dievo bausmė neištiko.
Bet argi nenaudėlės prūsės klausys? Dieviškojo žodžio sėkla krito į negerą dirvą.
Pagaliau Kristijono kantrybė trūko. Suorganizavo jis kryžiaus žygį į Prūsų žemes. Ugnis ir siera ištiko netikėlius.
– Ar aš nesakiau? – rūstavo Kristijonas.

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

Tesprotijos dainuojamosios meilės lyrikos antologijos reziumė

     Šiuomi pateikiami populiariausi Tesprotijos liaudies meilės dainų pavyzdžiai. Jie priskirtini „meilės prieš“ ir „meilės po“ dainų porūšiams.
Porūšiui „meilė prieš“ būdinga dūsavimai, neįtikėtinas širdies padidėjimas, aukšta temperatūra, skausmai. Kaip taisyklė, šito porūšio dainos – monologai. Jų tradicinė situacija: lyrinis (-ė) subjektas (-ė), išsakęs (-iusi) savo jausmo gilumą, nekantriai laukia teigiamo atsako. Deja, adresatė (-as) dar nėra užėmusi (-ęs) šiuo klausimu aiškių pozicijų, dažniausiai abejoja, kartais iš viso nekreipia dėmesio į lyrinį (-ę) subjektą (-ę).
Beje, kai kas mano, jog daina „Dar palauk II“ yra literatūrinės kilmės, ji, esą, primena kilmingojo Don Kichoto iš La Mančos, Liūdnojo Vaizdo riterio meilingus dūsavimus. Tą sakydami jie remiasi vardu „Dulsinėja“. Informuojame, jog Tesprotijos folklore tai pats populiariausias mylimosios vardas. Kai kurie tekstomuzikologai teigia, jog „Dar palauk I“ priskirtina gyvulinėms dainoms, atskiri žinovai ją netgi laiko kalendorine pavasario sutikimo, gamtos pabudimo apeigų daina. Kalendorine morčiaus daina, anot jų, būtų ir „Pasistoja vėl“. Tačiau žymiausi pasaulio folkloristai, jų tarpe ir S. Ibelhauptas, mano, jog ši daina turi visus svarbiausius meilės dainų atributus (jau minėti širdies kraujavimai, dūsavimai etc.), todėl priskirtinos tik šiai rūšiai. Tiesa, „Pasistoja vėl“ būtų lyg ir tarpinė žanriniu požiūriu. Joje vaizduojama situacija apima laiką, ir prieš, ir po. Tai, sakytume, filosofinis nukentėjusiojo įvertinimas buvusių ir galimai būsimų aistringų susižavėjimų.
Porūšis „meilė po“ („Romansas“, „Kancona“) antologijoje pristatytas kur kas grynesniu pavidalu. Nusivylimas partneriu, likimu, nematymas jokios išeities iš pasistojusios situacijos, rauda, skundas trykšte trykšta iš eilučių. Šios dainos – monologai dažniausiai atliekamos pasislėpus nuo visų gamtoje. Lyrinis (-ė) subjektas (-ė) karčiai arba piktai priekaištauja buvusiam meilės objektui ir likimui. Šio porūšio dainos nepalieka jokios vilties, jog kada nors vėl bus gerai.

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

Pasistoja vėl

Pasistoja vėl jausmai,
nieko kito nebmatai –
vien tik jį ar vien tik ją,
ach...

Tas pavasaris derlus
bloškė sumaištin jausmus,
kvapas medžių ir žolės,
ėch...

Aš norėčiau kristi pulti,
tu norėtumei parpulti,
mes norėtume vartytis,
ich...

Ir tada kas bus, tas bus,
vėjas te nuplėš jausmus,
te šiaurys rūstus atjos,
och...

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

Romansas

O citrinų žiedai,
o pavasario vėjau,
kaip kadais tu skubėjai,
bet, kas buvo, – negrįš.

Gimtojoj Tesprotijoj
palikau aš merginą.
Vysta lauras taurus,
nebegrįšiu aš į namus.

Laksto ožkos kalnais,
vysta žiedas begonijos,
žiauri jūra Jonijos
mylimos negrąžins.

Negrąžins bangos Jonijos,
meilė baigės agonija:
šoka ožys į tarpeklį –
jamui ožka iš paskos.

Kas dabar man citrinų žiedai?
Kas pavasario vėjai? –
tu išeit paskubėjai
ir, kas buvo,
negrįš jau daugiau niekados.

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

Kancona

Suspaudė širdį liūdesys –
tu išėjai kaip gyvulys
mane skausmuos palikęs.

Ir mūsų pasakų pily
likai tu vienas, gyvuly,
o aš skausmuos ir sąrėmiuos.

Skausmai ir sąrėmiai praeis,
bet meilė jau sparnų neskleis
virš palapinės mano.

Virš palapinės vienišos
juodoji neviltis plasnos,
nes mano laimė baigės,

ak, jau baigės...

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

Dar palauk I

Šviečia saulė danguje,
paukščiai supas erdvėje,
tu svajoji vakare
susitikti vėl su ja.
Neramumas širdyje,
tyliai tūnai kėdėje,
lauki vakaro, kada
pasivaikščiot ves tave.

Nusibodo tau tuščiai prie lango budėt,
nusibodo ilgesingai gatvėn žiūrėt,
vien svajoti apie dideles jos akis
ir spėlioti, ką šįvakar jos pasakys.
Nusibodo, bet palauk,
valandėlę dar palauk,
pakentėki, dar palauk,
gal išeis mylimoji lauk.

Kaip norėtum tu su ja
palakstyt žalia veja,
pasislėpus nuo visų
prakalbėt balsu tyliu:
– Mylimoji, leisk tavęs
pasiklausti „taip?“ ar „ne?“,
vienas būt nebegaliu,
nes beprotiškai myliu!

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

VIENOS MINUTĖS SOVIETINIŲ FILMŲ
SCENARIJŲ KONKURSUI

Atamano galas

(istorinė filma)

     Iš kairės atbėga išsigandę raudonieji. Juos vejasi baltieji.
Iš dešinės atbėga baltieji. Juos vejasi įsiutę raudonieji.
Iš kairės atbėga raudonieji. Juos vejasi persiutę baltieji.
Iš dešinės atbėga persigandę baltieji. Juos vejasi raudonieji.
Taip ir laksto iš vienos pusės į kitą visas 57 sekundes.
Komisaro per 2 sekundes ant durtuvo pamautas atamanas vos spėja sušukti KONIEC.

 

Inžinieriaus Potapo klaida

(gamybinė filma)

     Inžinieriaus Potapo sukurto agregato Valstybinio priėmimo scena. Aplinkui agregatą stovi komisijos nariai, jų akys blizga. Iš susijaudinimo.
Stambiu planu plakatas (3m x 15m) su užrašu „Dajoš!“ ir balsavimui „už“ pakelta ranka.
Valstybinės komisijos nariai karštai sveikina inžinierių. Potapo veidu (stambiu planu) ritasi kruvinos džiaugsmo ašaros.
Agregato panorama.
Pionieriai su gėlėmis atbėga sveikinti inžinieriaus ir komisijos narių.
Potapas (stambiu planu) paspaudžia, patraukia, trinkteli.
Viskas lekia į orą.
Bendras KONIEC.

 

Meilės džiaugsmai

(sekso filma)

     Jis ir ji intensyvios gamybos fone: jis tekina detales, ji tas detales nešioja į sandėlį.
Atsitiktinai jų rankos (stambiu planu) susiliečia. Užtemsta.
Jis ir ji fabriko valgykloje: jis paima barščių, ji paduoda jam duonos.
Atsitiktinai jų rankos (stambiu planu) susiliečia. Užtemsta.
Vakaras. Jis ir ji fabriko barakų išvietėje: ji paprašo paduoti daugiatiražį gimtos gamyklos laikraštį „Gudok“.
Atsitiktinai jų rankos (stambiu planu) susiliečia.
Užtemsta suvisam.
KONIEC.

 

Paprastas kiemas

(buitinė psichologinė filma)

     Pirmokas Vania grįžta iš mokyklos. Kieme (stambiu planu) jį pasitinka šuo Šarikas, katinas Kuzia ir trys balandžiai.
Vania įkanda Šarikui.
Šarikas apkramto Kuzią.
Kuzia uždusina balandį.
Likę gyvi du balandžiai apdergia ant suoliuko sėdinčią kiemo pabaisą babą Jagovną.
Baba Jagovna nusuka pirmokui Vaniai ausį ir numetą ją šuniui.
Stambiu planu visiškas herojų susvetimėjimas.
KONIEC.

 

Vendeta
(komedijinė filma)

     Butų ūkio Nr. 3 viršininko buto prieškambaris.
Šeimininkas, iki kelių stovėdamas iš klozeto tekančiuose nešvarumuose, skambina savo kontoros santechnikui.
Santechnikas, pakėlęs ragelį, klausosi. Jis prisimena: stambiu planu viršininko kumštis, kuris sulėtintai, lyg filmoj, artėja prie mėlynos santechniko nosies.
Prisiminimai nutrūksta.
Santechnikas šypsodamasis sako į ragelį:
– Šūde paskęsi! Tau KONIEC!

 

Kalmaras – 2

(socialinė detektyvinė filma)

     Komunistų partijos miesto komiteto pirmojo sekretoriaus kabinetas.
Įsiveržia reketininkai. Jų vadas Tadas Blinda ir sako:
– Atiduok, siurbėle, ką iš liaudies prisiplėšei!
Tas pats kabinetas reketininkams išėjus.
Šeimininkas skambina „tėtušiui“:
– Ar tu, Jonai, užsiundei tuos driskius?.. Ne?.. Ak, konkuruojanti firma... Tai pats su jais ir susitvarkyk!
Teismo salė.
Teisiamųjų suole sėdi anksčiau matyti reketininkai.
Prokuroras Jonas sako aistringą kaltinamąją kalbą. Ant jo rankos blizga (stambiu planu) šeimos žiedas su deimantu.
KONIEC I SERIJAI.

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

Iš bliūdlaižio dienoraščio (kalba netaisyta)

     Sausio 18 išlaižiau 100 % katiliukų
Sausio 19 šiandien dviem katiliukais daugiau negu vakar 100,9% plano
Vasario 05 katiliukų laižymas labai atsakingas darbas
Vasario 16 pasveikinau viršininką su karakalpakijos as įkūrimo 65 metinėmis
Vasario 19 siūlo pusę bliūdlaižio etatato gretimoje kontoroje ar ištempsiu
Kovo 06 viršininkas pagyrė stengsiuosi
Kovo 11 perdažė katiliukus jausmas lyg šviesoforą laižyčiau priprasiu
Kovo 15 bliūdlaižienė tautobačius vadina šūdatraiškiais sudrausti
Kovo 28 priėmiau papildomus įsipareigojimus dirbu viršvalandžius
Balandžio 01 pasakiau kalbą susirinkime viršininkas pasakė pasitiki
Balandžio 05 ką bliūdlaižienė su tuo kremu daro veidą ar kojas tepa sako valgo
Balandžio 17 sąžiningas darbas sėkmės laidas

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

Pakeliui iš Liliputijos

„Šalis ta Lietuva vadinas,
bet aš neilgai ten buvau...“

     Aš neprisimenu, kad būčiau sutikęs leisti ką nors iš mano veikalo išmesti, tačiau pasaulis, jahų pasaulis, toks sugedęs, ypač leidėjai ir redaktoriai, jog manęs jų savavališki kopiūravimai visai nestebina. Bet, norėdamas atitaisyti ar atstatyti kai kurias, mano manymu, be reikalo išmestas vietas, publikuoju vieną mano knygoje neišspausdintą epizodą apie Lietuvą, į kurią buvau užsukęs pakeliui iš Liliputų šalies.
Lietuva yra treilerių ir referendumų valstybė prie Baltijos jūros. Tačiau lietuvių būdui lemta užsiimti vien žemdirbyste, mat labai ėdrūs ir nepaslankūs ten žmonės: ėda viską ir visus, kas po ranka pasitaiko. Jahai yra jahai, jų ydas ir blogus papratimus sunku net įvardinti. Tuomet Lietuvoje kaip tik buvo ruošiamasi dvejiems referendumams – renkami parašai. Vienas didžiausių lietuvių pomėgių yra kur nors, po kuo nors, dėl ko nors pasirašyti. Pasirašinėja rašto nepažįstantys, netgi mirę!
Kaip sakiau, tuomet buvo rengiamasi referenduoti dėl gyventojų indėlių indeksavimo ir dėl Seimo perrinkimo. Tos šalies jahai pirma ką nors nei į tvorą, nei į mietą daro, o paskui stengiasi dar blogiau perdaryti. Tai jų antroji prigimtis...
Pastebėjau, jog Lietuvą, kaip ir Liliputiją, ėda dvi baisios ligos: amžinos partijų rietynės bei nesibaigiančios švento valstybės kūno dalybos ir valgymas. Iš esmės ten tarpusavyje prie lovio niaujasi žalieji ir raudonieji, arba, kaip Liliputijoje, aukštakulniai ir žemakulniai. Tarkim, daugelis tvirtina, kad aukšti kulnai labiau tinka senajai krašto tvarkai, tačiau jo didenybė Prezidentas yra tos nuomonės, jog visi krašto valdininkai turi nešioti kurpes žemais kulnais. Neapykanta tarp partijų tokia didelė, jog vienos nariai su kitos nariais, kai viešuomenė juos mato, negali nei kartu valgyti, nei gerti, nei kalbėtis, nei miegoti...
Pasaulyje nieko nauja, visos šalys tik kartoja tas pačias jahų prigimčiai būdingas ydas. Referendumai, kova dėl kiaušinio daužymo ideologijos nuo kurio galo jį mušti, nuo drūtgalio ar plongalio... Tiek Lietuvos, tiek Liliputijos partijoms šiaipjau nėra svarbu, nuo kurio galo kiaušinį daužti, jiems rūpi pats kiaušinio – švento tautos, valstybės kūno – valgymas. Riejamasi dėl to, kas daugiau atsikąs, prieinama net iki purvais drabstymosi, etikečių kabinimo...
Grįžęs namo, aš ilgai laukiau žinios, jog Lietuvoje baigėsi valstybės masto mizantropija, partijų rietynės ir peštynės, teisėjai tapo šviesesni ir teisingesni, advokatai doresni, Seimas pasipuošė sveiko proto kritiką išlaikančių įstatymų piramidėmis, buvo išvalyti ir švariai iššluoti pridvisę ministrų rūmai, spaudos darbuotojus piliečiai pasmerkė misti vien popieriumi, o troškulį malšinti rašalu...
Deja, veltui laukiau. Matyt, Lietuvos jahai yra tokie padarai, kurių negali pataisyti nei pamokymais, nei gražiais pavyzdžiais. Visos jų padermės darbai ir įpročiai yra tokie niekingi, kad jie man mažiau reiškia negu žvengimas dviejų išsigimusių ygagų, laikomų mano arklidėje, nes iš jų, nors ir tokių išsigimėlių, bet neturinčių jokių ydų, aš vis dėlto galiu pasimokyti kai kurių dorybių.
Nors aš irgi jahas, bet visoje ygagų šalyje gerai žinoma, kad dėl mano didžiai gerbiamo šeimininko pamokymų aš per keletą metų atsikračiau papratimo meluoti, klastoti, apgaudinėti, veidmainiauti – tų velnioniškų papratimų, taip giliai įleidusių šaknis į visos jahų giminės, o ypač Lietuvos politikierių, prigimtį. Ir aš nebeturiu vilties, jog jie kada nors pasitaisys.

Lemuelis Guliveris,
chirurgas ir kapitonas

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

REKLAMINE POEZIJA

Cap ca rap

karštos merginos
šaltas šampanas
žaviai atlieka
švelnų masažą

įkvėpkit giliau ir pajusit –

go–go merginos
ogogo vaikinai
–gė bobutės
ėgėgė diedukai –

gamintojas siūlo
minkštuosius baldus unicap

unicap
cap ca rap
įrankių profesionalių protezavimas

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

Juros vartus atvėrus

pasaulį nori pamatyti?
mes žinom
kaip tą padaryti

jūros vartai:
atplaukė omnitel
jūros tvartai:
išplaukė gsm paslaugos

si si si
audroje su(si)rink likučius

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

Ther

medicinos paslaugos:
tvorelės antkapiai
laiptai židiniai
miruoliams taikomos nuolaidos

paminklų gamyba:
greitas išblaivinimas
ir/arba
pagirių sindromo pašalinimas

viskas anonimiška
kaip mineralinė vata
MO
LAN
su sparneliais

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

Kaybo

beveik 9 tūkstančiai mylių
Sacharos dykuma
kayba kayba

kupinais pavojų
Mauritanijos kanalais
kaybo

iki šv. Anykščių vyno
(pašalina užkeikimus
prakeikimus nužiūrėjimus
šventų nykščių vynas)

nuo Anykščių vyno
vamzdžiai rūdija

kayba kayba kaybo

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.

 

MOTUŠĖ ŽĄSIS IR KT.

Motušė Žąsis ir poezija

     Motušė Žąsis labai mėgo poeziją. Per pilnatį ji išeidavo kieman ir prie alyvų krūmo deklamuodavo japoniška maniera sukurtas eiles, pavyzdžiui:
„Pilnas mėnuo danguj...
Kiek per gyvenimą, ak,
Bembių tokių aš sudėjau.“
Eilės plaukdavo laisvai, iš pačių moteriškos sielos gelmių.
Bet tik per pilnatį. Šiokiadieniais ji dažniausiai cituodavo marcinkevičius.

 

Motušė Žąsis ir Bemins

     Bembis irgi labai mėgo poeziją. Jis ateidavo, atsiguldavo kieme, o motušė Žąsis jam ir sako marcinkevičių žodžiais: „Kol jaunas, o Bembi, ėsk pasėlio daigą ir dirvos neapleiski“. Ir Bembis iškart visais tais žodžiais persiima. Arba vėl – motušė marcinkevičiaus eilėmis klausia „Ko liūdi, Bembi, ko liūdi?“, ir Bembio akys pasidaro drėgnos ir didelės kaip mėnulio pilnatis.
Jėga!

 

Motušė Žąsis ir drožinėjimas

     Motušė Žąsis labai mėgo drožinėti. Pridroždavo visokiausių niekų. Labiausiai jai patiko drožinėti kalėdinius, velykinius ir Bembio bembius. Prisidroždavo pilną vežimą ir važiuodavo į Kaziuko mugę.
O važiuodama dainuodavo marcinkevičių dainą:
„Lyg bembis pateka saulė,
Lyg bembis ji leidžias toli...“

 

Motušė Žąsis ir nešvankus pomėgis

     Motušė Žąsis labai mėgo slyvas. Vos pamatydavo slyvos medį, tuoj įsilipdavo ir tol, būdavo, nenulips, kol visų slyvų nenuės. Derlingais metais tupėdavo medyje savaitėmis.
Motušei Žąsiai patiko slyvas valgyti, bet dar labiau patiko kauliukus spjaudyti.
O visam kiemui liepdavo gaudyti: ji – spjaudo, jie – gaudo.
Šitą savo pomėgį motušė vadino itin trivialiai: „Bembi, gaudyk bembį!“

 

Motušės Žąsies pomėgis ir Bembis

     O Bembis labai nemėgo motušės Žąsies pomėgio spjaudyti ir gaudyti. Jis manė, kad toks žaidimas visiems bembiams plėšo ir garbes, ir orumus.

 

Motušė Žąsis ir Brisiaus galas

     Brisius nuolat pamesdavo galą. O motušė Žąsis – juk motušė – eidavo jo ieškoti. Surasdavo, pritvirtindavo Brisiui ir padūsaudavo marcinkevičių eilėmis: „Nors bembių, Brisiau, nepamesk“. Ir bembių Brisius nepamesdavo. Tik galą.
Galop motušė Žąsis neapsikentė ir Brisiaus galą prikalė prie Brisiaus bembių.
Jau dvi savaitės, kaip Brisiaus galas vietoje. Tvirtai prikalė.

Grigulis, Stasys. Pakeliui iš Liliputijos. – Vilnius: www.Skaityk.lt, 2006.


Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]