Aistė Ptakauskaitė

       Apsakymai ir novelės iš knygos „IEŠKAU DARBO!“

       Solipsistė
       Monstras
       Nauja vieta

Į viršų

       Solipsistė

       Žingsniavau gatve. Atrodžiau kaip niekuo neišsiskiriantis skubantis pilietis, surūgęs nuo greito ėjimo ir reikalų nešulio. Iš tikro kartojausi tekstą. Fizinis darbas aktyvina protinį. Rodos, taip rašo medicininiuose lankstinukuose ligoninės priimamajame. Tad karštligiškai skubėjau į niekur. Kaip sugedęs žaislinis garvežys sukau ratus ta pačia gatve. Nuo sienų į mane vėpsojo aš didelėm išdažytom akim ir perkreiptom lūpom. Man taip dar nebuvo. Iki šiol visada suvokdavau skirtumą tarp savęs ir vaidmens. Niekada nesusitapatindavau su personažo veidu. Laisvai galėdavau nusimesti svetimą kaukę ir atpažinti save veidrodyje. Dabar, nuplėšus nenormaliai dideles akis ir iškreiptas lūpas, nieko nebūtų likę. Balta dėmė ant kaklakočio. Mane persekiojo aš pati. Laiko vis mažėjo. Dar liko geras gabalas teksto. Tad jau beveik bėgau kokį dvidešimtą garbės ratą. Dėl susivienijimo su savimi. Savęs pačios garbei. Man reikėjo, kad žaidimas peraugtų į realybę. Kai taisyklės galioja nesusitarus iš anksto. Kai joms paklūsta tikrovė. Kai nebelieka žaismės.
       Į mane atsitrenkė maža mergytė. Atsitrenkė ir susipainiojo mano kelnėtose kojose. Vos neišsidrėbiau ant šaligatvio. Dabar man to mažiausiai reikėjo. Negalėjau darkyti reprezentacinės išvaizdos.
       – Atsargiai! – mane švelniai sulaikė smulkutė moteriška figūra. – Atleiskit, – pridūrė kaltai šypsodamasi. Čiupo mergytę už rankos ir skubiai dingo artimiausiam kieme.
       Staiga išgirdau savo sunkų kvėpavimą. Plaučiai gargė lyg ištikti bronchito. Įrėmiau delnus į savo dažytas akis sienoje ir giliai kvėpavau sau į perkreiptą burną.
       – Laba diena. Mes norėtume jūsų paklausti, – ties mano alkūne išlindo dvi apvalios akys su megzta kepure. Pabandžiau nuožmiai susiraukti. Akys kryptelėjo į sieną, bet vėl grįžo prie mano išrasojusios kaktos.
       – Aaak, – matyt, atpažino. – Gal galėtumėte paaukoti???
       Aukų rinkėjai pro mane niekada nepraeina. Turbūt mano veidui tikrai kažkas ne taip. Tikra kančia turėti tokią apgaulingai dvasingą fizionomiją. Geriau jau jokios. Geriau jau balta dėmė veidrody.
       – Ne, – nusigręžiau ir ritmingai nukrypavau gatve.
       Laikas.
       Stabtelėjau prie kiosko nusipirkti citrinos. Ranka, siekusi pinigų, bejėgiškai paniro į apsiausto kišenę nieko neužčiuopdama, netgi skylės. Gal kitoj pusėj? Perkračiau save kaip kalėjimo priimamajame. Nieko. Blaškytis beprasmiška.
       – Ačiū. Persigalvojau, – atsisveikinau su kioskininke.
       Mano perkaitusią makaulę apniko niūrios mintys. Apie negrąžintas skolas, nepadovanotas dovanas, neuždarytas mokėjimo korteles. Vos nepuoliau į banką. Bet susilaikiau. Ne dabar. Ne čia manęs labiausiai laukė.
       Vėl risnojau gatve. Po minią karštligiškai bėgiojo akys, ieškodamos kaltininko. Kiekvienas atrodė kažkuo įtartinas. Į mane plūdo nekenčiamų veidų begalybė. Nekenčiu piko valandų, troleibusų ir vaikų po kojomis.
       – Greičiau! Laikas! Laikas! – iš tolumos atplaukė režisieriaus balsas, trenkdamasis man į kairę ausį. Aplinkui karusele sukosi apšvietėjai, mechanikai ir grimuotojai. Žiūrėt į juos visus negalėjau.
       – Aš neturiu citrinos, – sušnabždėjau prieš išeidama į rampos šviesą.
       Kaip visada, prieš akis sumirgėjo minia galvų. Iš pradžių visos skendėjo tamsos jūroj. Paskui ėmė ryškėti individualios formos.
       Pradėjau sakyti tekstą. Ritmingai ir metodiškai. Be nukrypimų nuo scenarijaus. Tiksliai atkartodama mizanscenas. Tamsios galvos didėjo ir artėjo manęs link. Kaip Ajeto kariuomenė. Salės gale atsistojo maža mergaitė. Pasilipo ant krėslo atkaltės ir sumojavo mano pinigine. Aš garsiai deklamavau. Garsiau ir garsiau, kol monologas peraugo į gyvulišką riksmą. Mergaitė piktdžiugiškai mosavo pinigine. Ši atsisegė. Žiūrovams ant galvų pabiro centai, popierinės kupiūros, mokėjimo kortelės. Uždanga.
       Negausių katučių fone žiebėsi šviesos. Nusilenkiau prieš salę ir ilgai karojau it pakaruoklio kilpa. Norėjau, kad kraujas vėl grįžtų į veidą. Jis priešinosi.
       – Rytoj nevėluok, – pro duris palydėjo įsakmus režisieriaus balsas.
       Lėtai slinkau gatve ir nuplėšinėjau savo plakatus. Nieks man nieko negalėjo padaryti. Buvau asmuo be piniginės, paso, vairuotojo pažymėjimo ir netgi be mokėjimo kortelės.
       Gatvės pabaigoje atsigręžiau. Man iš paskos tįsojo ilgas sudraskytų kaukių šleifas. Iš tamsios vitrinos dešinėje vampsojo balta dėmė be lūpų ir akių.

       Ptakauskaitė, Aistė. Ieškau darbo!: Apsakymai ir novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

       Monstras

       Vieną rytą nubudau ir suvokiau, kad miriau. Pabandžiau prisiminti kada, bet argi svarbu, kai jau numiriau. Ilgai ant pagalvės varčiau akis. Jos buvo neįtikėtinai paslankios – tartum gyvos. Ir ne tik akys. Visas kūnas klusniai lankstėsi, sukaliojosi, rąžėsi. Apsirengiau, susišukavau ir priėjau prie veidrodžio. Visai kaip gyva. Dėl to nusprendžiau nesiprausti.
       Argi svarbu, jei jau numiriau.
       Ėjau prospektu. Karšta lyg pekloj, o aplink – lyg biesai, lyg žmonės. Nesuprasi. Greta kostiumuotas vyrukas lyg vėjo malūnas energingai mosavo rankomis – reklamavo kremą visų tipų odai.
       O ar numirėliams tiktų?
       Tiktų net ir angelams!
       Visi jie taip sako, kad tik prekę prastumtų. Nekrikštai!..
       Buvo Didžioji savaitė. Žmonių minios plūdo į Katedrą atgimti. Kaip numirėliui, geriau nė nesugalvosi. Patraukiau su visais.
       Katedroje buvo vėsu ir netgi truputį šalta. Palyginti su suprakaitavusiu prospektu – tikras rojus. Atsistojau į beviltišką eilę prie klausyklos. Nusidėjėliai nekantriai trypčiojo ir žvilgčiojo į laikrodžius. Tiesiai prieš juos ant suolo sėdėjo jaunas kunigas ir klausėsi išpažinčių tiesiog taip, be jokių užtvarų nuo paklydėliu avelių.
       – Gal reikia eiti ten? – nedrąsus moteriškas pasiūlymas man už nugaros. – Ten beveik nėra eilės...
       – Ai, kad kažkaip neįprasta. Trikdo... – nepritarė vyriškas dudenimas.
       Priešais mane įsispraudė du apvalūs moteriški užpakaliai.
       – Mes čia jau stovėjome, – pratarė didesnysis.
       Eilė judėjo labai lėtai. Pribėgo japoną primenantis turistas ir įniko įnirtingai kraipyti savo fotokamerą. Eilė niekaip netilpo į objektyvą.
       – Ir ko jis taip ilgai terliojasi? Negi būtina kiekvienam atskirai pamokslą išrėžti? Tegu sekmadienį visiems bendrą pasako, – nerimavo vyriškas bosas už nugaros. –Ir apskritai gali paleisti kokį įrašą. Vis tiek visiems tą patį tauškia.
       Moteriškas kikenimas.
       – Aš jau pamiršau, ką sakyti norėjau. Kad tik iki Kalėdų prieitume... Iki Velykų tai tikrai nespėsim.
       Garsesnis moteriškas kikenimas.
       Prie neatsitvėrusiojo kunigėlio prisiyrė įspūdinga grakščių formų būtybė. Priklaupė kaip antilopė. Po išpažinties stryktelėjo ir nukaukšėjo altoriaus link.
       Moteriškas murmesys už nugaros:
       – Žiūrėk, šventa. Ką tik buvo nusidėjėlė, o dabar – šventa...
       Japonas nusprendė eilę fotografuoti dalimis. Gal paskui pavyks sumontuoti.
       – Ištvirkavau! – nugriaudė moteriškas balsas nuo klausyklos.
       Visi eilėje sumišo ir nukreipė akis į šalį. Net ir man pasidarė nepatogu klausytis tokio viešo nuodėmių išpažinimo.
       Nors argi svarbu, kai jau numiriau.
       O gal iš tikro būtų gerai išpažintis kompiuterizuoti. Prieini, surenki kombinaciją – štai tau ir atgaila; surenki kitą kombinaciją – va tau ir išrišimas. Kol atgailos nesukalbi, išrišimo negauni. Operatyvu, – ir kiekvienam pagal nuopelnus.
       Kažkas nekrikščioniškai kumštelėjo man į nugarą. Iš klausyklos liūdnai žvelgė laukiančios kunigo akys.

       Po atgailos ilgai klūpojau prie altoriaus ir svarsčiau apie nuodėmės išpažinimo reikšmę numirėliškai būčiai. Žvilgtelėjau į nupoliruotą suolo paviršių. Iš ten palaiminga pudelio šypsena man šypsojosi mano veidas. Ir suvokiau aš, kad nėra mano širdy jokio pykčio, kad neslegia jos joks sunkumas ir kad viskas man atleista.
       Bet argi svarbu, kai jau numiriau.

       Ptakauskaitė, Aistė. Ieškau darbo!: Apsakymai ir novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

       Nauja vieta

       Tu guli ir bandai susikaupti. Mėgini skaičiuoti lietaus lašus, tankiai krintančius ant stoglangio. Skaičiuoji iškart dešimtimis ir tuzinais. Vėjo gūsių perkusija akompanuoja tavo mintims. Bandai susikaupti prieš išvysdamas dienos šviesą. Kaip kaskart, kai reikia keltis. Keistai sutvertas žmogus, – pagalvoji. Tarsi kūnas neduotų dvasiai ramybės. Tarsi vis reikalautų sistemingai atlikti tuos pačius veiksmus. Tarsi neužtektų vieną kartą pamėginti. Tarsi žmogui nepakaktų gyvos minties. Bet tu išsimušei iš skaičiaus. Šitaip tu niekada nepakilsi. Dešimt, dvidešimt, keturiasdešimt du, penkiasdešimt keturi. Pakeli akių vokus ir matai lubų pilkumą. Ir stoglangį su lietaus lašais. Realybė atitinka tavo mintyse nusipieštą vaizdą. Akys neramiai perbėga per kūnišką kognityvinio žemėlapio pavidalą. Ir vėl užsimerkia. Bet dabar tavo kūnas jau neramus. Jis muistosi, rąžosi ir ruošiasi kilti. Ar tu visada tikras, kad tai – tavo kūnas? Ar negalėtum lygiai taip pat patogiai jaustis ir kituose griaučiuose? Vėl atsimerki ir išvysti senelio fotografiją. O gal ir tėvo. Visada sunkiai juos skyrei, o su amžiumi jie išvis neatskiriamai supanašėjo. Lygiai ant šono sušukuoti plaukai, pilkos akys, kumpa nosis, kietai sučiauptos lūpos. Jei nebūtų įrėmintas storuose mediniuose rėmuose, atrodytų visai gražus. Ką tu supranti apie grožį? Susirask kairiąją šlepetę ir drožk į prausyklą. Tavo kūnas reikalauja higienos. Tavo mintys susispiečia galvos formos įduboje ant pagalvės.
       Lėtai velki kojas ryškiai žaliais koridoriais. Kokia keista vieta, staiga pagalvoji. Lyg būtum čia pirmą kartą. Niekada neteikei reikšmės pastatams ir patalpoms. Koks čia rytas, koks čia rytas, jei pachmielas nedarytas? – tau nuo sienos šlykščiai šypsosi apvalus diedukas su sportiniu kostiumu. Jo pilvą vos ne vos aptempia senamadiškas bliuzonas (tokiu vilki ir tavo tėvas). Atrodo kaip koks širdininkas. Pass–ons /passons //parce–que–tout–passe //, taip ir neišmokai žmoniškai jungti žodžių. O prancūzų kalboje jungimas ypač svarbus. Tau netikėtai pasirodo, kad prancūzakalbė tetulė ant sienos ritmingai sumosuoja virbalais. ...labai keista vieta...
       Prausykla pasitinka apdužusiu veidrodžiu ir suskilusiais pisuarais. Pasiimi stiklinę su užrašu SPARO ir pradedi valytis dantis, vis dar galvodamas apie judančius virbalus sienoje. Žvilgteli į veidrodį. Šitas chalatas tau visai netinka. Geriau iškart, kai grįši į kambarį, persirenk. Ja liubliu, pasmatri v glaza mne..., į prausyklą įsibruka gerai nusiteikusi valytoja. Tu kaip tik stovi prie pisuaro.
       – Nieko tokio, jūs man nemaišote, – tarsteli ji ir atsistoja prie pat tavęs nuvalyti veidrodžio. ...ja liubliu...
       Tau pasidaro klaikiai nejauku. Šešiasdešimt keturi, septyniasdešimt šeši, – susikaupęs skaičiuoji taškelius ant pisuaro. Valytoja prabėgom brūkšteli tau per šlepetes ir nulinguoja prie lango.
       Grįžti tuo pačiu koridoriumi. Sienų žaluma tave slegia. Stabteli prie mezgančios tetulės freskos. Ji nejuda. Tik iš lūpų nesulaikomai byra tie patys pass–ons / pass–ons... Tvirtai nusprendi, kad į lovą jau nebegrįši. Tau čia nepatinka ir norisi išeiti. Apsivelki pilką megztinį, susišukuoji plaukus ant šono, užsidedi akinius, kietai sučiaupi lūpas ir eini lauk. Tavęs niekas nepastebi. Lyg gyventum čia visai vienas. Vos bepajėgi atstumti ąžuolines duris į gatvę. Ten atsitrenki į storą prakaituotą praeivį. Šis šluostosi išrasojusią kaktą ir markstosi nuo saulės.
       – Atsiprašau, – sududena. – Nepakeliamas karštis.
       Tu nieko neatsakai. Žmonės gatvėje keistai šnairuoja į tavo megztinį. Bet tu tvirtai žinai, kad jis tau tinka. Visa kita – nesvarbu. Prie elektros stulpo pamatai aukštą šatenę. Jei atsistotum šalia, jos krūtinė įsiremtų tau į nosį. Ji tau nepatinka. Ar tai normalu? O kokios moterys tau patinka? – staiga susimąstai. Paskui nusišypsai. Šatenė irgi nusišypso. Matyt, ne taip suprato. Nusisuki ir eini toliau. Dešimt, dvylika, dvidešimt keturios, – skaičiuoji šaligatvio plyteles. Šaligatvis nusėtas įvairiausiais daiktais: plaukų segtukais, centais, rašikliais, cigarečių pakeliais. Visada atrodo, lyg eitum ta pačia gatve. Lyg niekada nežinotum, kur nueisi. Lyg ne vis vien. Pavargsti ir atsisėdi prie fontano.
       – Sveikas. Seniai laukei? – greta prisėda smulkutė ilgaplaukė.
       Staiga panyžta paausį, ir tu nejaukiai pasimuistai.
       – Na tai ir gerai. O mus paskaitoje užlaikė. Kodėl tu nebuvai? Dėstytoja pasigedo.
       Tu nejučiomis nusišypsai. Šis judrus mažas padaras tau visai patinka. Jauti, kaip krūtinę užlieja jauki šiluma. Norėtumei pasakyti jai ką nors gero. Pavyzdžiui, kad jai dera šita juoda palaidinė. Tau patinka, kad ji nenešioja ryškių spalvų drabužių. Pilki tonai paryškina jos guvų būdą. Jos smulkių rankų greitus mostus. Jos pamaiviškai šokinėjančius antakius. Pilki tonai neužmuša jos subtilumo. Ji beveik kaip nuoga, ir tau netgi nereikia jos liesti, kad pajustum alsuojantį jos kūno karštį. Ji turbūt karšta moteris, – į galvą pastuksena logiška išvada. Susigėsti ir pasižiūri į savo pilką megztinį. Jis dera prie jos juodos palaidinės.
       – Štai tavo knyga. Nepyk, buvau šiek tiek pribraukiusi, bet ištryniau.
       Įtemptai stebeiliji į tau atkištą knygą. Rodos, Herodotas. Gera knyga, pagalvoji, ir kartu žinai, kad ši tyla negali amžinai tęstis. Tu turi ką nors pasakyti. Tu nori ką nors pasakyti. Apie plaukus, apie palaidinę, apie knygą, pagaliau apie alsuojantį kūno karštį. Mintys susivelia gomuryje ir niekaip neįgauna žodžių formos. Tu nepasitiki savo balsu. Prieš tardamas bet kokį sakinį bijai, kad tavęs neišduotų. Ji, atkišusi knygą, kantriai laukia. Dvylika, dvidešimt du, trisdešimt keturi...
       – Ačiū, – nevykusiai pralemeni ir nuduri akis.
       Prakeikimas – tavo balsas skamba kaip kaliošo šlepsėjimas per balą. Kiek pastangų gali kainuoti vienas žodis. Nedrąsiu žvilgsniu patikrini, ar ji tikrai išgirdo. Ji dar kažką sako, bet tu nesiklausai. Tu viską sugadinai. Tau nereikėjo nieko sakyti. Paskutinį kartą pažiūri į jos palaidinę ir nueini.
       Po pažastimi spaudi Herodotą ir vėl skaičiuoji šaligatvio plyteles. Ant jų šokinėja žvirbliai. Su susižavėjimu stebi jų pilką plastiką. Norėtum būti žvirblis. Pilkas, mažas ir plastiškas. Ar žvirbliai gali skaityti Herodotą? Tu galėtum. Galėtum valandų valandas skaityti ir su niekuo nesikalbėti. Galėtum tupėti ant šakos ir iš viršaus su meile dergti ant juodos palaidinės. Galėtum sparnais perrašyti Herodotą ant šaligatvio dulkių. Galėtum.
       Šaligatvio plytelės baigiasi, sužviegia stabdžiai, suklykia moteris, ir tavo pakaušis atsiremia į vėsų asfaltą.
       Tu lėtai atmerki akis
            Ir pamatau virš savęs veidų masę
       Tau absoliučiai nieko neskauda
            Ir noriu visiems pasakyti, kad nesijaudintų
       Bet girdi, kaip kažkas šaukia greitąją!
            Ir negaliu pasakyti nė žodžio
       Prie tavo bato nutupia pilkas žvirblis
            Ieškau Herodoto
       Girdi, kaip kažkas klausia Ar jis gyvas? Varge, varge –
                                                                      toks jaunas...
            Kiek tau metų? – staiga susimąstau

       Surandi po ranka Herodotą ir su palengvėjimu užsimerki.

       Kai vėl atmerki akis, išvysti ant šono sušukuotus plaukus, pilkas akis, kumpą nosį, kietai sučiauptas lūpas. Jos vos girdimai prabyla:
       – Kodėl taip padarei? Išėjai niekam nepasakęs. Visi labai jaudinosi.
       Tu tyli. Nieko nereikia aiškinti. Jūs pažįstate vienas kitą geriau už save pačius. Minutėlę jūsų akys sustingsta. Gali stebėti savo atvaizdą juoduose išsiplėtusiuose vyzdžiuose: ant šono sušukuoti plaukai, kumpa nosis ir taip toliau.
       – Tau nieko neatsitiko, – toliau šnabžda pažįstamos lūpos. – Galime važiuoti.
       Iš lėto pakyli, apsirengi pilką megztinį, paspaudi po pažastimi Herodotą, ir jūs išeinate. Du pilki žvirbliai žaliuose koridoriuose. Lygiai tokiuose pat, kokius matei ryte. Visos vietos nepaprastai panašios vienos į kitas. Pasaulis labai vienodas. Sėdatės į automobilį ir neskubėdami riedate gatve. Tu niekaip negali susikaupti. Spoksai į dvi poras pilkų akių lango stikle. Nelabai žinai, kas su tavimi atsitiko. Būtų išmintinga paklausti, bet tyli – šiandien ir taip daug kalbėjai. Tavo megztinis idealiai dera prie vairuotojo pilko švarko.
       Pagaliau jūs išlipate. Tu eilini kartą nepajėgi atidaryti ąžuolinių durų. Už jų jus pasitinka vyras baltu chalatu.
       – Viskas gerai, – išgirsti sau už nugaros. – Aš pats jį palydėsiu.
       Einate šlykščiai žaliais koridoriais. Nė dienos be mankštos, – nuo sienos skelbia širdininkas sportiniu kostiumu.
       – Ar lauke lyja? – klausia ką tik iš prausyklos išlindęs vyriškis dryžuotu chalatu.
       – Štai ir atėjom, – tavo palydovas stumteli kambario duris.
       Žvilgteli į tave, nusisuka ir pradeda lėtai tolti koridoriumi.
       – Kiek man metų, tėti? – nelauktai išgirsti savo balsą, aiškų ir skambų.
       Nuo lubų nukrinta tinko gabalas. Į tave atsigręžia veidas su pilkomis akimis ir kumpa nosimi:
       – Pasistenk pailsėti...
       Girdi, kaip tolsta sunkūs lėti žingsniai.
       Nusivelki megztinį ir atsiguli į lovą. Su palengvėjimu užsimerki. Mintys neramios. Nuo dienos įspūdžių karštligiškai tvinksi smilkiniai. Tau būtinai reikia susikaupti. Susiimi ir pradedi skaičiuoti lietaus lašus ant stoglangio. Dešimt, dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt du...

       Ptakauskaitė, Aistė. Ieškau darbo!: Apsakymai ir novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt