Kęstutis Pulokas

       LEGALIZE IT!

       Ar iš tiesų nauja – tai užmiršta sena? Ar mūsų visuomenė netampa savo dogmatiškų kultūrinių konstruktų įkaite? Ar surambėjusios moralės normos nesupaprastina sudėtingų psichologinių reiškinių ir neapriboja individų pasirinkimo laisvės? Apie visa tai ir dar daugiau kalbamės su naujos pilietinės iniciatyvos autoriumi.

       – Ketinate atidaryti netradicinį restoraną, papasakokite apie šią idėją.
       – Nesutikčiau, kad jis toks jau netradicinis, tačiau mūsų mieste – taip, toks restoranas yra pirmas. Laikomės nuostatos, kad paklausa formuoja pasiūlą, o ne atvirkščiai.

       – Gal galėtumėte smulkiau paaiškinti, kuo būtent jis neįprastas?
       – Na, restorano pavadinimas gan taikliai nusako jo esmę – „Nekrofagija“.

       – Pavadinimas tarsi teigtų, kad tikitės išsilavinusios publikos?
       – Kaip čia pasakius... Iš esmės mūsų publika tikrai išskirtinė, tačiau į elitarizmą visiškai nepretenduojame, tikimės tarp savo klientų išvysti pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovų. Neoficialiai priklausome kol kas dar formaliai neįtvirtintam tinklui, kurio paslaugų sfera neapsiriboja vien maitinimu.

       – Ar nemanote, kad mūsų visuomenė tam dar nėra pasiruošusi? Nebijote likti nesuprasti?
       – Iš esmės nieko naujo mes nesugalvojome, pavieniai gurmanai jau seniai skanauja mūsų asortimento patiekalus. Tačiau drįstame atvirai pareikšti, kad mes garantuosime ruošiamo maisto kokybę ir tvarkingą produktų tiekimą. Patiems gurmanams tai būtų praktiškai neįmanoma. Manau, būtent dėl to, kad reikalo imdavosi neprofesionalai, iki šiol pasitaikydavo gana nemalonių nesusipratimų. Dabar to nebeturėtų būti – ketiname įdiegti profesionalią centralizuotą tiekimo sistemą, tiekėjais dirbti priimsime tik specialų estetikos kursą išklausiusius asmenis. Tikimės, kad neilgai trukus mūsų klientų skaičius augs ir artimiausiu metu užsitikrinsime palankią konjunktūrą.

       – Bet ar kas nors nemėgins jūsų apkaltinti kanibalizmo propaganda?
       – Atleiskite! Kuo čia dėtas kanibalizmas?! Nepripažįstame jokio smurto. Ir apskritai tarp kanibalizmo ir nekrofagijos žioji ryški riba. Taip pat ir šių reiškinių varomieji veiksniai yra visiškai skirtingi. Sutinku, kad abu reiškiniai nuo seno egzistuoja įvairiose kultūrose ir iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašūs, tačiau tai nėra tas pats. Su kanibalizmu beveik visada siejama tam tikra agresija, o nekrofagija savo esme yra visiškai taikus reiškinys. Galiausiai nekrofagija yra daug talpesnė sąvoka negu tik vienu jos aspektu – ir tai tik su tam tikromis išlygomis - laikytinas kanibalizmas. Taip pat kanibalas, valgydamas savo arba savo bendruomenės aukos kūną, tikisi įgyti tam tikras valgomojo savybes, šitaip jis rizikuoja tapti priklausomas nuo aplinkinių, nes užuot savo gerąsias savybes ugdęs pats, jis tikėsis jas įgyti lengviausiu būdu. Tuo tarpu priklausomybė nuo nekrofagijos nėra patvirtinta moksliniais tyrimais.

       – Bet valgomasis...
       – O, malonu, kad pastebėjote subtilų žodžių žaismą! Mūsų sferose žodis „valgomasis“ žymi ne vien patalpą, kurioje valgoma. Tik pagalvokite, kokių naujų leksinės raiškos galimybių šis žaismas suteikia! Aišku, suprantantiems, ką tuo noriu pasakyti.

       – Suprantama, bet norėjau paklausti, argi kanibalams būdingų lūkesčių neturi ir nekrofagai? Esate tikras, kad jūsų restoranas netaps magijos ir okultizmo adeptų landyne?
       – Tikrai netaps. Esame visiškai sekuliarus klubas. Be to, tradiciniais nekrofagijos metodais perimti mirusiojo savybių nėra įmanoma jau vien dėl techninių priežasčių. Mūsų užeigos lankytojai valgo grynai dėl maistinių valgomųjų savybių, kurių kituose produktuose būtų neįmanoma rasti. Jokių mistinių antgamtinių motyvų.

       – Bet vis dėlto, ar nebūgštaujate, kad, siekdami patenkinti augančios paklausos poreikius, jūsų tiekėjai gali imtis neteisėtų veiksmų?
       – Į tai žiūrėsime itin griežtai. Iš veikiančių kapinių kūnai nebus vežami be velionio artimųjų sutikimo. Turėčiau paminėti ir tai, kad neketiname vartoti smurtine mirtimi mirusiųjų palaikų. Netgi savižudžių palaikai nėra tinkami visaverčiam maistui. Iš jų pagamintų patiekalų savo klientams nepasiūlytų joks save gerbiantis restoranas, tai jau būtų visiška mūsų darbo profanacija! Atleiskite, kad susinervinau.

       – Bet sutikite, tikrai nedaug žmonių panorės jums perleisti savo artimųjų palaikus...
       – Žinoma, ir tokį jų pasirinkimą turime gerbti. Tačiau, manau, žaliavos nepristigsime. Artimiausiu metu ketiname sudaryti abipusiškai naudingas sutartis su keliomis operacinėmis. Taip pat nepamirškime natūralios reprodukcijos teikiamų galimybių – jau šiuo metu prie abortų klinikų budi mūsų darbuotojai. Na, bet ši ląsteliena yra ypatingas delikatesas. Kalbant apie ne tokį išrankų mūsų klientą, valstybei netgi naudinga, jeigu surinksime neatpažintųjų arba artimųjų neturinčiųjų kūnus. Tokiu būdu būtų sprendžiama ir labai opi laidojimo ploto problema. Juk visi suprantame, jog šalies teritorija yra ribota ir negalima leisti, kad vis daugiau brangios mūsų žemės laukų ir klonių užgrobtų lavonai ir kapinės. Manome, kad šitaip bus ugdomas ir pilietinis sąmoningumas.

       – Pilietinis sąmoningumas? Paaiškinkit.
       – Be jau minėto rūpinimosi ūkinės ir urbanistinės paskirties žemės taupymu visuomenės labui, bus ugdomos ir socialinės piliečių savybės. Tikimės, kad nuolatiniai mūsų klientai – jiems numatyta nuolaida – sutiks pasirašyti įgaliojimą, kad po mirties jų kūnus galės panaudoti mūsų restoranas. Labai svarbu, kad tai padės sudraskyti ir beveidžio visuomenės susvetimėjimo šydą – restorano lankytojai testamentu galės savo kūno dalis užrašyti jiems patikusiems konkretiems bendravalgiams. Esu įsitikinęs, kad toks asmeniškumas leis sukurti šiltą šeimyninę aplinką, bendrumo jausmą. O ir kulinarijos požiūriu šis savotiškas maisto apytakos žiedas bus įdomus. Per ilgesnį laiką turėtų susiformuoti tam tikos išgrynintos atskirų patiekalų savybės. Tikri gurmanai tai tikrai įvertins. Tik pagalvokit - nekrofagai valgys nekrofagus!

       – Pop will eat itself?
       – Jeigu mūsų restoranas populiarumą pelnys tik uždarame, hermetiškame rate, tada tikrai taip. Bet viliamės, kad šitaip nenutiks.

       2004 m.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt