TEKSTAI.LT
<< Atgal

Henrikas Radauskas (1910-1970)

Henrikas RadauskasPo miražais
Kaštanas pradeda žydėt
Vakaras
Pūga
Bepročio šokis
Žiema ir vasara
Ligoninės parke
Fizinis reiškinys
Angelas ir gaidys
Trys eilutės
Gėrėjų mirtis
Madona su muse

Į viršų

PO MIRAŽAIS

Pažaliavo pelėsiais
Begalinėj mėlynėje
Tokios šviesios ir tiesios
Nusileidžiančios linijos.

Žydro vakaro fone
Pažaliavusios linijos.
Rėkia bepročiai žmonės
Po miražais dykynėje.

Radauskas, Henrikas. Fontanas: Eilėraščiai. - Kaunas, 1935.

Į viršų

KAŠTANAS PRADEDA ŽYDĖT

Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.

Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,

Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,

Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims...

O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.

Radauskas, Henrikas. Strėlė danguje: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1950.

Į viršų

VAKARAS

Vakaras. Nereikia nieko,
Tik sėdėti ir žiūrėt,
Kaip ta saulė mus palieka,
Ir lyg vakaras žėrėt.

Ir matyt, kaip upėj gluosnis
Atsispindi ir lanka,
Ir kaip žemę ima glostyt
Šilto vakaro ranka.

Ir girdėt ties galva skrendant
Nepažįstamus paukščius,
Ir matyt į naktį brendant
Kažką murmančius medžius.

Taip sėdėti ir žiūrėti
Be jokios, jokios minties
Ir jau nieko nenorėti,
Nieko, nieko, net mirties.

Radauskas, Henrikas. Strėlė danguje: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1950.

Į viršų

PŪGA

Žiema atrišo savo maišą
Ir beria sniegą iš dangaus,
Ir pūga viską taip sumaišo,
Kad negali atskirt žmogaus

Nuo arklio. Ir nereik atskirti,
Geriau iš viso nematyt,
Kaip bėga juokdamies į mirtį
Ir žmonės, ir arkliai, mergyt.

Radauskas, Henrikas. Strėlė danguje: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1950.

Į viršų

BEPROČIO ŠOKIS

štai prasideda bepročio šokis:
Abiem rankom smūgis į langą.
O, pasauli, sustok ir juokis
Ir klausykis, kaip stiklas žvanga.

Penktas aukštas - visai neaukštas,
O ten sukas žemė - žemai,
O danguj lekia linijos laužtos:
Ima šokti kreivi namai.

O jam skrenda rankos ir kojos,
O nuo bufeto tyška stiklai.
Spinduliai kaip žaibai šakojas
Ir į sieną muša aklai.

Rėmuos ima peizažai žviegti:
Net Van Goghui daros baugu.
Ritmas pradeda kambarį pliekti
Nesustojančiu botagu.

Visas butas žvengia ir žvanga.
Apačioj apmirus minia.
O dabar - kaip akmuo pro langą,
Pamėginkit pagaut mane.

Radauskas, Henrikas. Strėlė danguje: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1950.

Į viršų

ŽIEMA IR VASARA

Kaip buvo viskas šilta ir apskrita:
Dangus ir saulė, kriaušės ir vynuogės
Ir lengvo debesio pavėsy
Laukiančios meilės mergaitės krūtys.

Ruduo sutraiškė verkiančias vynuoges,
Žiema nubarstė kalkėmis lygumą,
Ir saulė, miręs rojaus paukštis,
Akmeniu krenta pro mano langą.

Radauskas, Henrikas. Žiemos daina: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1955.

Į viršų

LIGONINĖS PARKE

Pro ligoninės langą chloroformas
Iš sudužusio butelio teka
Į vakaro sodą,
Ir užmiega topoliui kojos,
Ir jo rankos sapne paklysta.

O radastų žiedų taurelės
Gaudo orą tarytum žuvys, -
Krūmas krūpteli ir pasvyra,
Dar kabinas šakom į žemą
Debesį ir susmunka.

O lakštingala nebegali
Iki trijų suskaičiuoti:
Trečioj trelėj melodija pakrinka,
Į geltoną tvenkinį krinta,
Ir iš karto sodas nušvinta:

Aš degu vaškine grabnyčia
Prie savo kabančio karsto
Ir plaukiu į bedugnę dėžę.
O bokštelyje vėjo rodyklė
Paklaikusi blaškos ir girgžda
Chloroformui nuvyti maldas
Už radastą, lakštingalą, topolį
Ir, užmiršusi mano vardą,
Isteriškai sukas ir cypia
Ir paspringsta.

Radauskas, Henrikas. Žiemos daina: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1955.

Į viršų

FIZINIS REIŠKINYS

    Gulėdama naktyje, kuri savo atkakliu švelnumu sunaikina lovą, kambarį, visą pasaulį, o ją pačią surakina šarvais, kaip drėgną, tobulai besielę austrę, ji prisimena ne šnibždesį, ne rankas, ne kūno svorį, ne svetimą karštį savyje, o save pačią, pavirtusią į seriją elektromagnetinių bangų, virpančių jau nesamoj erdvėj, betikslių, beprasmiškai džiaugsmingų.

Radauskas, Henrikas. Žiemos daina: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1955.

Į viršų

ANGELAS IR GAIDYS

Kaip raidė S išpūsdamas krūtinę,
Jis šaukia, atsistojęs ant žvaigždės,
Kad, auštant rytui, kovą paskutinę
Prieš žiaurų velnią angelas laimės.

Jau tviska pievos ir laukai sudrėkę,
Nuo skardžio krenta velnias žmogžudys,
Ir angelas, iškėlęs kardą, rėkia,
Ir gieda himną degantis gaidys.

Radauskas, Henrikas. Žaibai ir vėjai: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1965.

Į viršų

TRYS EILUTĖS

Dvigalvis juodas vyras - gyvulys
(Nuliūdęs senis ir įtūžęs liūtas)
Šaltom oranžinėm akim žiūrėjo
Į saulės padegtus senus medžius,
Kuriems iš kūnų lekianti ugnis
Į dangų kilo kaip daina.
Po jais Minia kvatojo, gėrė ir prekiavo
Ginklais ir puodais, meile ir arkliais.
          O jis rašė pirmą eilutę.

Pamišęs pranašas žiauria barzda,
Kuri dundėjo kaip Vulkano kūjis, -
Iškėlęs delnus virš baimingos žemės
(Delnų šešėliai - dideli vorai -
Per galvas lipo karvėms ir žmonėms),
Pradėjo klykti, kad valstybės galas
Artėja, kad švenčiausių vilnų siūlas,
Nuleistas naktį į skaidrias bangas,
Gaubtam sidabro veidrody parodė:
Į žemę plūsta demonų minia:
Leviatanas, Essas, Asmodeus,
Baalas, Botis, Pruslas, Abadonas,
Agares ir Mercurius quadratus
Sudegins miestą kaukiančia ugnim.
           O jis rašė antrą eilutę.

Kaip išžudytos armijos likučiai,
Per laiko dykumą keliavo metai,
Mėnulio pilvas dilo ir storėjo,
Į dangų lėkė medžiai už langų.
Gaisrai ir maras iškapojo miestą,
Dievai pabėgo rėkdami į girią,
Tuščiam name, šešėlių karalystėj,
           Jisai rašė trečią eilutę.

Radauskas, Henrikas. Žaibai ir vėjai: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1965.

Į viršų

GĖRĖJŲ MIRTIS

Jie vėsią vasarą ir žiaurią žiemą gyrė,
Į dangų keldami dainuojančias taures.
Nė vienas angelas jiems skausmo nepaskyrė,
Nė vienas demonas jų namo nesuras.

Bet laikas liejosi kaip vynas iš senovės
Dulkėtų butelių, ir sunko jų širdis,
Pavargus nuo džiaugsmų, ir, kai jie gerti liovės,
Jiems puolė ant galvų greita, girta mirtis.

Radauskas, Henrikas. Žaibai ir vėjai: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1965.

Į viršų

MADONA SU MUSE

    Už jos pečių - nukritusi iš dangaus auksiniai mėlyna upė, prie kurios kaip žalių avelių būrys bėga nuo kalno garbiniuoti medžiai ir kurioj miniatiūrinis raitelis girdo žiogo didumo žirgą.
    Praskleidusi perlais ir safyrais pražydusį purpurą, ji paduoda geltonam kūdikiui rausvą rutulinę krūtį, kurią jis abejingai žinda, niauriai žiūrėdamas į marmuro baliustrada ropojančią musę.
    "O, kad žmogaus protas, kad jo širdis galėtų suprasti jos skausmingai mistišką šypsnį!" - rašė von Bock. (Vaiko pirštus, kurie kaip replėm žnybia motinos kūną, dengia jo dešinysis petys.)
    Vidury nakties, kai vienintelė lempa cyptelėjusi perdega paluby, madona išeina iš rėmų, praeina pro girtą Rubensą ir žiaurų Goyą, leidžiasi laiptais į rūsį ir deda vaiką į juodo bazalto poliruotą asirišką vonią. Pajutęs akmens šaltį, jisai pradeda klykti, bet prieš ją jau prasiveria paslaugios durys, ir jinai, zirziančios musės lydima, išeina į neono šviesoj plaukiančią, tirpstančią, nykstančią gatvę.

Radauskas, Henrikas. Žaibai ir vėjai: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1965.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt