TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Auris Radzevičius-Radzius
Eilėraščiai iš knygos „Ornamentas vietoj laivo“

Į viršų

AŠTUONI ATODŪSIAI PRIEŠ IR PO

1
estetinių frazių pripūsti balionai
pakyla iš jūros ir rūkas trinties nepakęsdamas sklaidos

2
suvirpinęs garsą koks nors šostakovičius
parimsta ir klausos nuliūdęs kaip gęsta
apibrėžto laiko matiniuos veidrodžiuos

3
garsas toldamas auga į juodą dramblį kur laiko
pasaulį parėmęs iltimis bado subado
princesės tos alpdamos suokia širdingai myliu

4
apima baimė mato kaip saulė pajuosta byra ir varva
nežinomas laiko suėmęs skeveldras
nežinomas eina klijuoja į sąsiuvinius natų

5
kad skambiai neskambėtų paskutinė
likimo simfonija beldės neradus skambučio

6
jo didenybė manekenas sutriušęs jis liks nemirtingas
maršai dar groja ir radijas kimsta užkimsta
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
sprogimas

7
akiduobėj siaučia ugnis hamletas bailiai ją stebi
meta kaukolę žemėn ir bejėgis prieš tylą
šmėklos jį veda į kapą

8
paukščiai liepsnodami kyla ir rūkas juos glaudžia
pelenų pilkuma pergali sugeria ugnį
taip tylu paukščiams virš jūros pasklidus

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

...KIEKVIENĄ PENKTADIENĮ...

mes abu patyrėme – ką reiškia
                                      įtampa,
kai pilką rudenio dieną pradeda veikti
                                      žudymo mechanizmas,
mūsų atodūsiai ir ilgas laukimas lieka
                                      neapvaisintas,
nesuvaldoma prabunda spinta ir išmėto
                                      spalvotus drabužius,
dantistas, paėmęs ginklą į nedrebančią ranką,
                                      sutrupina kaukolę,
tik jutimai – kraujo skonis burnoj, pelėsių
tvaikas, dulkių siurblys, išsiurbiantis
                                      harmoniją,
mes abu patiriame, kas yra nelaisvė – dulkės,
filosofijos traktatai, neapykanta ir meilė,
kai turi nužudyti, kad PATS prasidėtum,
kad galėtum užmigti ir užmiršti,

kai buvau vaikas
sapnuodavau jūrą ir
Lėlę Spindinčią Dugne

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

MIELAM DRAUGUI

jau pasakėm viską, ką galėjom pasakyti
– vynas teka tarp pirštų
ir srovelėmis krenta bedugnėn

tie žodžiai trapūs ir lengvi
lyg vėžliai sutraiškyti ant puotos stalo –
mes puotavom užmiršę
kad aplinkui per naktį budės alkani

bijai pasakyti daugiau
        nei menamas imperatorius
kuklumas yra dorybė
mes eisim į šaltį basi
pasiryžę apeit bedugnę beprasmybės?

bet kažką. nutylėjom, ką privalėjom
viens kitam pasakyti
gyventi yra neprivaloma, lygiai kaip ir mirti
vynas teka tarp pirštų
ir žodžiai slidūs užpildo kambarį
ar prisiversim išeiti į šaltį
jei prie grindų prikalti?

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

KAD GALĖTUM GYVENTI

vystančios gėlės prie numirėlio kojų
ir
vystančios gėlės nuotakos kojūgaly
tik
keistas gyvybingumas susieja tris taškus
ir
negali pamiršti, kad tavo kraujas – pūvantis dumblas
o
viršum sklendžianti paslaptis – sugalvota
nes
turi būti kažkas, kad galėtume gyventi
šian-
dien

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

GRĖSMĖ V

Rudenio spalvos negyvas miestas.
Tuščios akys, nematančios troleibuso.
Iš prarėžtų langų gerklių plūsta sidabras,
Surūdiję drakonai laukia garažuose.
Ausų nepasiekia švilpukas
Traukinio, vežančio viltį.

Bėkite, vaikai, tik nepargriūkite,
Jūsų laukia stebuklingas pasaulis,
Jis visas žaižaruoja saulės ugnim,
Jis visas toks linksmas ir dainuojantis
Lyg nematytas paukštis, praskridęs dangumi.
Virš griuvėsių

Rudenio miesto spalvos gyventojai,
Užsidarykit voniose ir pasileiskit karštą vandenį,
Tebus jums atleista...
Nuo šiol mieste gyvena invalidai vaikai!
Nuo šiol klestės menas ir užsimirš mumifikacija!
Dėl šito džiaugsmo daužykime galvas į šiukšlių dėžes!

Bet prabunda drakonas, jis išspjaudo rūdis,
Jis pakyla virš sankryžos
Pagal milicijos komandą.
Jis sklendžia virš griuvėsių ir iškandžioja ventilius
Iš invalidų triračių ir vežimėlių.
Šito miesto vaikai greitai, oi greitai subręsta.

Rudens mieste, tu arti mirties, tavo dukterys gimdo šungalvius.

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

PETERIUI MUDISTUI

Pakėlęs kardą aukštai
                 mojuoji geležte
                 – tiesos apoteozė
Švinta švinta akys
Ir žiedas krauna auką
Vasaros šešėlis išblunka ir artėja
                 artėja senatvė

Juokingai tai skamba juokingai
Ryjančiam kelio dulkes
jis eina į priekį sustodamas
                 ir bailiai suklusdamas
Per daug arti žemė per daug

Bet tik čia išauga paukštiška ketera
tik čia kaklas apželia plunksnomis
Bet tik čia išmokstama gintis
                 snapu kertant akį
Stebėtojui pravėrusiam narvelį

Kai žiedas krauna auką – tu moki
                 už išsiblaškėlio vaikystę
Už miesto vartų taisyklingais stačiakampiais
Išsirikiuoja legionai pasmerktųjų gyventi

Pabėgėlio visi keliai visos šalys tavo
Vakarai ir rytai ir šiaurė ir pietūs
Iš kur tiek drąsos tavyje
Kai virš galvos švinta aprūdijus geležtė
                 tiesa?

Turi pažinti pabėgėlių palydovą
Tai šešėlis slenkantis iš paskos
– į melsvą tolumą įstringa žvilgsnis
Vis juosdamas vis juosdamas atkaklumas
                 smenga
Į aukso dulkėse paslėptą pelkę
                 ir tik kardo geležtę iškėlęs aukštai
                 pajunti kaip sklaidosi baimė

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

PO SENAIS ERŠKĖČIAIS
                                            G. P.

Peizažas papuoštas uoga.
Vakaras tolsta.
Dar liūdesys
Jį pridengia nakties suknia.

Vaikas suvalgo uogą.
Tai du mėlyni šešėliai – senio ir vaiko
Praslenka pro liūdinčias akis.
Naktis išvaduoja šešėlį.

Tarp aštrių medžio šakų
Tamsoje
Mėnulio laivu išplaukia tylėdami
Senis ir vaikas.

Nakties tamsus atodūsis
         Išpučia žvaigždėtą burę.
Vaikas patiki seniui paslaptį –
         Uoga buvo nežinomo skonio.

Senis linguoja galvą ir atsiverčia knygą.
Joje nėra nei vieno žodžio.
Joje tiktai tamsi naktis
Ir paskendęs mėnulis.

Tarp spygliuotų medžio šakų
         Sudraskyti mėlyni šešėliai.
Uoga buvo nuodinga.
Senis pavirto vaiku.

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

GRĖSMĖ VIII

Gersime gersime gersime
Gersime gersime iki užtroškimo
Vėsų kapinių vandenį
Vėsią požemio baimę.

Gersime gersime gersime
Gersime iki sąmonės netekimo
Gal tada pasirodys angelas
Žibintu pašviesdamas kelią
                            kaip garbingiau pasitraukti
                            iš apsupimo.

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

ŽMOGUS ŽOLĖJE

žmogus žolėje palieka išgulėtą guolį
ten atsiranda mažas driežiukas
stebi žmogaus tolstantį veidą
ir ryja save neprabudęs

žmogus norėtų sustabdyti akimirką bet
                                                    pajunta
tūkstantį ir vieną galimybę tapt gailestingu
                                                    bet bet bet
susirijęs driežiukas išnyksta ir ūmus laiko
                                                    pojūtis
                                                    dingsta

žmogus žolėje jau nebekruta
ant jo veido ilsis driežiukas
iš sustingusių pirštų
kalasi gležnos žolytės

nebegali sustabdyt šios akimirkos

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

BALSAI

Tada, kai dar čiulpiau cukrinį gaidelį ant
                                                  pagaliuko
Senos varnos oriai tūpčiojo ant sniego
Pasaulis rodėsi blyškiai oranžinis
Ir žodžiai paslaptingi rasdavos iš niekur
Nežinojau, kad tolstu nuo motinos per tris
                                                  žingsnius
        Tuščiame kambary kažko jau nebuvo
        Rodės, apdulkėję veidrodžiai nuasmenina...
...ir atverdavau pavasario langus
Įdūkęs vėjas užtvindydavo melsvais
                                                  laiškais
Čiulpdamas saldų cukrinį gaidelį
Laukdavau mėnulio, patekančio virš jazmino
                                                  krūmo.

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

***
auštant rytui virš miesto
mes pakeisime veido spalvą
tamsiai raudonas šešėlis
ilsės ant ištiestų rankų

mes pavargę kartosim kartosim
tuos žodžius kur greitai pamirštame
– mylimoji mirus ant sofos
tavo veidas pamėlęs ir irstantis

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

***
tai pergalė arti užlipt į kalną
nes mėnuo taip arti ir slėnis
pritvinkęs šnabždesių ir geismo
jis taip arti praryja kūną

tai kalnas taip arti kad baltas
kad mėnuo telkia visą jėgą
ir gimsta. tamsoje tau dvynio kūnas
tik veidas jojo pažymėtas skirtingu ženklu

tai pergalė arti užlipt į kalną
ir nužudyti dvynį mėnesio kardu

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

GRĖSMĖ XII

Tos katės, kur vaikšto kiaurą naktį
Braukdamos uodegas per mergaičių
Mažas krūtis –
Jos ryte apsinuodys mažomis, liguistomis, baltomis
Pelytėmis.
Iki ryto dar tikėsime alyvomis.

Mūsų kvapas ir mūsų žvilgsniai dubliuoti.
Mes tvyrome po lubomis, virš lovos.
Mūsų kūnai arti, bet rankos atšalę
Ir jau nebežinom, ką reiškia
Mylėti artimą.
Gal iki ryto tikėsim alyvom.

Už lango riejasi liesos katės degančiais žvilgsniais.
Dar ne laikas pabėgti iš miegamųjų
Kur vėsūs kūnai paklūsta kažkokiai jėgai.
Mes šitaip nutolome per minutę
Kai staiga nužydėjo alyvos.

Jų žiedlapius nešiojo vėjas
         Jie krito viens po kito ir dengė
         Jau nebe mūsų kūnus.
Iš dėžučių, kur snaudžia
Mergaitės saldžioji viltis, kalasi maži
Keistų spalvų daigeliai.

Tos katės, kurios kiaurą naktį žiūri į mėnulį
Jos užminga ilgam mergaitėms ant rankų.
Nuodai ant staliuko.

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

***
– žinau – kažkas blyškus
                                    praskris
mums virš galvų lėtai
ir amžinybė dvelktelės arti
tik nieko nepajusime
šypsos nustebusi mirtis
mums iš meilaus alyvos krūmo
šypsos nustebusi mirtis
ir mes dėkosim už gerumą
šypsos nustebusi mirtis
iš nužydėjusio alyvos krūmo
šypsos nustebusi mirtis
pamiršusi kuklumą.

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

RYTO DAINELĖ

pavys šūvio aidas
ir nukritusių gilzių skambėjimas
kris bevalė ranka ant tuščio popieriaus lapo
kris nuo juodo arklio – negyvas
– baltais marškiniais
susitiksiu paklydusį angelą grįžtant iš puotos
ir gersime vyną iš auksinės kurpaitės
– o, mylimoji, iš Tavo auksinės kurpaitės –
netilpo į ją sudraskyta širdis

angelas guos ir guodžiamas bus
ir eisime eisime apsikabinę
geltoną rytą dainuodami
– iškris mylimoji iš siūbuojančio bokšto
iškris -

Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1990.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt