Petras Cvirka

ŠALDROS DAINA

Motin, tu vis sakai, kad aš bedalis,
kad neturiu tėvų dalies,
kad man jau skirta šuniu skalint
ar pasikart ant obelies.

Nei man jau skirta šuniu skalint,
nei aš jau vėjams pūst esu:
turiu ganėtinai drąsos dar grumtis,
botagu pliauškint velniškai galiu!

Juk tenka, motin, kai kada nuliūsti:
tas vargas toks kietas — tegul jį velniai!
Užsėdus drigantą per kaimą nujoti,
kad trūktų toli tolimiausi keliai.

Dar mergai pašonę bent kiek pakasoti,
sudrebinti širdį juoduos marškiniuos...
O jeigu visur nesisektų —
po eglėm ten ošiant
parišt virvagalį kokį
ir... tyčioms liežuvį visiems iškišai!..

Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt