Enša

       MICHAILOVSKĮ MININT

       Šiomis dienomis sukako 25 m. nuo didžiojo rusų humanisto, sociologo, etinio individualizmo tėvo ir literatūros kritiko — N. K. Michailovskio mirties.
       Mūsų leidinyje jis tenka minėti tik kaip literatūros kritikas. Turėdami maža vietos, daug ko apie jį pasakyti negalėsime.
       Visą savo gyvenimą kovodamas su visokiais asmenybės neigėjais, su įvairiais organinių teorijų šalininkais, Michailovskis negalėjo praeiti neužkliudęs meno, to svarbaus kultūrinio gyvenimo faktoriaus.
       Jis menui stengėsi priduoti individualumo pažymių, griežtai kovodamas su tais menininkais, kuriems menas yra tik žaidimas gražiomis, tačiau be minties ir idėjos, spalvomis.
       „Kokiam nors indui — sako Michailovskis—jūs galite duoti gražią arba biaurią formą, bet jūs labai apsiriksite, manydami, kad jis yra tuščias. Jeigu jame nieko apčiuopiamo ir nebus, tai vis dėlto jame bus daugiau ar mažiau sugedusio oro. Tas pat ir mene. Menininkas į meno formas gali įvilkti labai įvairų turinį ir tuo būdu meną gali priversti tarnauti visokiems tikslams. Bet jeigu menininkas panorės tarnauti tiktai grynajam grožiui, tiktai formai, tai į šitą formą, nors be jo valios ir pritarimo, paprastai įsiskverbia labai žemas turinys, ir tuo būdu menas tarnauja labai žemiems tikslams“.
       Vadinasi, vien formos, be turinio, nėra. Nors ir nežymiai, bet ir tuose raštuose, kur kreipiama visas dėmesys tik į formą, iškyla aikštėn rašytojo individualybė, jo mintys; jo idėjos.
       Kiekvieno universalisto, kiekvieno gyvenimo mechanizatoriaus pažiūra į meną yra tokia, kad menas nustoja buvęs menu ir virsta propagandos plakatu. Bet individualistas, etiškai socialus individualistas, turi ką priešpastatyti niveliuojančiai materijos ir masės įtakai: tai jo dvasinis aš.
       Tuo būdu individualinis grožio supratimas ir socialinis valingas kelių ir tikslų pažinimas harmoningai sukuria tai, ko negali duoti nei bergždi estetikų šūkavimai, nei partiniai ritmininkai.
       Tokios Michailovskio individualistinės pažiūros į meną yra sveikos ir iš dalies priimtinos dar ir šiandien. Juk iš tikrųjų: rašytojas, suėmęs savin įvairius gyvenimo reiškinius, negrąžina jų gyvenimui tokių, kokius paėmė, o būtinai juos savotiškai nudažo.
       Savotiškai! Ką šitas žodis reiškia? Reiškia, kad kiekvienas atskiras individas turi savyje tokių spalvų, kurių neturi kitas. Ir veltui prakaituoja tie, kurie nori visus veikalus tempti ant vieno ir to paties kurpalio!
       Ir juo menininkas parodys daugiau savotiškumo, juo jo kūriniai žymiau skirsis nuo kitų, juo jis labiau patrauks į save visų dėmesį.
       Prastas menininkas tas, kurio kūriniuose (stiliuje ar turinyje) nejaučiama stiprios individualybės. Juo stipresnės individualybės rašytojas, juo jo raštai yra audringesni. O juo jie audringesni, juo jie gyvenime daugiau reiškia.
       Žinoma, yra visokių rašytojų. Vieni gali daužytis vienoje srityje, o kiti — kitoje. Bet mes, kurie norime, kad gyvenimas augtų teigiama kryptimi, turime, jeigu esame rašytojai, į v i l k t i  į  g r a ž i a s  m e n o  f o r m a s  k i l n i u s  i d e a l u s.

       Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt