|
<< Atgal
PAKLAUSIMAS LIUDUI GIRAI
Reikalas rimtas, L. Gira. Tu pasiėmei
supažindinti visuomenę su jaunąja poezijos karta. Tu tai padarei pirmuose puslapiuose
tokios keistos knygos, kaip Pirmas dešimtmetis. Tu išrikiavai jaunąją kartą
pagal amžių, kaip kareivius rikiuotėje pagal ūgį, suglostei visų plaukus, padarei
malonų žestą visuomenės pusėn ir pradėjai saldžiausiais žodžiais, kaip tikrose
piršlybose, piršti jauniklius, o įspūdžiui rimtesniam sudaryti, pastatei jų
pryšakyje vyrą metuose P. Vaičiūną
Rodos jaunoji karta, o gi ir aš, vienas
atsisakiusiųjų toje rikiuotėje dalyvauti, galėtume tik širdingos padėkos žodžius
Tau pasakyti, jei pro Tavo saldžius žodžius, būtų neišlindus gyvatė, kuri įgylė
jaunajai kartai tiesiog į širdį. Visa laimė, kad jaunimas gajus ir šita žaizda
užgis greičiau, negu atrodo. Ir nekaltinčiau viešai Tavęs, L. Gira, senosios kartos
poetą, kad Tu, širdingai rekomenduodamas jaunąją kartą, biauriai ją apjuodinai, nes
visada senieji jaunųjų nesupranta, bet Tu, L. Gira, vainikuotas senosios kartos ir kaip
poetas ir kaip kritikas, negali gi išeiti iš didelio rašto iš krašto, negaliu ir aš
būti toks akiplėša, kad galėčiau tvirtinti, jog darei, ko nežinai, rašei, ko
nesupratai.
Kadaise Keturi Vėjai isteriškam priepuoly
surinko visokias šiūkšles mūsų literatūroje ir pasismagindami tėškė
Binkio-Alijošiaus lengva ranka tą visą mėšlą į jaunimo veidą, o Tu, L. Gira,
saldžiai kalbėdamas padarei iš jaunosios kartos mėšlą, sumaišei jaunosios kartos
poetus su visokiu literatūrišku mėšlu, sulyginai ir sarkastiškai šypsodamasis
atrekomendavai visuomenei. O, L. Gira! Aš bijau, jeigu Tu toks jautrus kaip
eilėraščiuose, kad ne kartą Tau teks negardžiai atsirūgti del Tavo paties padaryto
jovalo.
Tu kalbi, L. Gira, apie jaunosios kartos dvasią,
tačiau ta visa kalba jei ištikrųjų Tu nuoširdus ir atviras, kaip pridera tikram
poetui, pats pripažinsi, kad visa ta Tavo kalba, tai tik maišymas perlų su dumblu ir
lyginimas nelygaus paviršiaus. Gal perdaug ryškus palyginimas, bet metai kiti tai dar
labiau išryškins, todėl aš čia menką nuodėmę papildau darydamas tokį palyginimą.
Be to, metėsi man į akis Tavo keistam maišyme dar keistesnė tendencija visur į
priešakį iškišti visai svetimą jaunajai kartai ir nedidesnės vertės
eilėraštininką, kaip L. Vitkauskas ar P. Biržys (kodėl jie Tavo užmiršti L. Gira?
Juk jie nė kiek neblogesni poetai kaip desėtkai Būdavų, Laucių, Kubilevičių
ir t.t.), būtent, vyrą metuose: P. Vaičiūną.
Ar ne del to ir visas daržas tvertas, kad šitą
stulpą būtų kur pastatyti ir juo visas daržas pažymėti. Be reikalo, L. Gira. Toks
daržas nei stulpui, nei Tau garbės nedaro, nes aišku ko vardu tai visa daryta.
Jaunoji karta jau ne toki molio motiejai, kad juos
reikėtų statinėti kaip kas nori Jaunoji karta vyriška, ji atkakliai pasiryžus
padaryti literatūrą ir tai literatūrai duris pralaužti į visuomenę. Tai argi gražu,
L. Gira, tokiom aptvarom ir taip nelengvą darbą apsunkinti. Argi gražu daryti iš jos
kūrybiško pasireiškimo jovalą, spekuliuoti josios dvasia, profanuoti ją visuomenės
akyse.
Tai gali padaryti jaunosios kartos ir, bendrai,
lietuviškos dvasios kūrybos priešai. Tikri draugai kitap daro. Vieton aptvaras tverti,
reikėtų pasirūpinti sulaužyti tuos rėmus, kurie kūrybos dvasią varžo, kad nebūtų
mūsų kūryba raiša ir kuprota.
K. B-ta.
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|