Kilk aukštyn, smarkioji raketa,
Ir, sprogusi nakties tamsoje,
nušviesk visas mūs meno palėpes!

 
KITU KELIU

       Mūsų „Raketa“ dabar tik vienkartinis leidinys, bet, tikimės, jis tuojau bus mėnesinis meno žurnalas.
       Tikime ir tuo, kad visos jaunosios jėgos, kurios dar nepavirto ledu, ateis mums talkon.
       Kiekvienas turi teisę atverti savo širdį, kiekvienas turi teisę būti poetu!
       Nesistebėkite, kad Lietuvoje pilna, kaip veversių, poetų. Gyvenimas mėgsta logiką, todėl ir šiuo atžvilgiu pasielgs logiškai: a t s k i r s  p e l u s  n u o  g r ū d ų.
       Tie, kurie meta poeziją ir pereina prozon, labai gerai daro, nes toks jų pasielgimas aiškiai rodo, kad jie nėra poetai.
       Kai kas šaukia:
       — Užteks poezijos! Duokite prozos!
       Čia mums neaišku, kaip gali užtekti to, ko dar visai negavome?
       Todėl mes sakome: d u o k i t e  m u m s  i r  p o e z i j o s  i r  p r o z o s, nes kaip vienos taip ir kitos — neturime.
       Tegul iš pradžių mūs balsas atrodys ir menkas, bet mes nenusimename. Tie, kurie garsiai pradėjo, tyliai pabaigė.
       Kol kas vieno tetrokštame: mūsų raštuose lėčiau ar stipriau turi plakti gyvenimas.
       Mums reikalinga jėga.
       Ne lokomotyvų jėga, kurią garbino keturvėjininkai, o  j ė g a,  g l ū d i n t i  m u m y s e  p a č i u o s e.
       Mes virtome šieno kupetomis, kurios reikalaute reikalauja ugnies. Todėl ir eisime, skaidria liepsna nešini, ir barstysime kibirkštis po Lietuvos meno dirvas...

       Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt