|
<< Atgal
V.
Laiško paslaptis
Aš jau siuntu,
nes nepajėgiu išlieti iš savo širdies pamazgų,
kurios susikaupė per dešimtį metų...
Pabuskite, mintys mano!
Užliepsnokite, jausmai, ir išskėsk savo sparnus,
fantazija!
Kodėl aš nesu laisvas debesėlis?
Kodėl nesu paukštis, kuris lekia ten, kur nori, ir
suka lizdą, kur jam patinka?
Nejaugi tie, kurie mane apipynė voratinkliais, yra
galingesni už mane, ir aš jokiu būdu negaliu sutraukyti tų voratinklių?
Aš daug galėčiau jums papasakoti apie liūdną
savo šalies miškų ošimą, apie užtemimą saulės ir apie tai, kaip sprogsta be oro
širdys
Bet
Paklausykite: aš geriau jums papasakosiu mažytę
istoriją.
Kartą aš parėjau namo, mastydamas apie laimę,
ir nelaimes.
Ant stalo gulėjo laiškas.
Atplėšiau, perskaičiau ir sudraskiau.
Sudraskiau į tokius mažyčius gabalėlius, kad nė
geriausias specialistas nepajėgtų jo sulipdyti.
Norite žinoti, kas jame buvo parašyta?
Gerai žinau jūsų norus, bet aš jų nepatenkinsiu:
nesakysiu.
Mintis, išreikšta tame laiške, kankino mane, ir
aš net naktimis negalėjau užmigti.
Aš buvau bailys, o dabar turėjau tapti drąsiu
žmogum, kuris nesibijo net mirties. Tuo būdu aš turėjau perreformuoti save iš pat
pagrindų.
Nuo ko pradėti save refomuoti?
Kitiems aš galiu duoti patarimų, kokiais jie turi
būti, bet nieko, tur būt, nėra sunkiau, kaip išpildyti tai, ko reikalauji, kad kiti
pildytų.
Reformuoti save...
Gal nusipirkti naują skrybėlę, pakreipti ją ant
šalies ir iškelta galva lakstyti gatvėmis?
Gal įsitaisyti naujus drabužius, išmokti gražiai
šokti fokstrotus ir paskui šokti šokti...
O gal pagerinti savo pietus: vietoj vienos sriubos
valgyti dvi, vietoje dviejų katlietųketuris?
Visa tai mane taip vilioja, daug smagumo žada, bet
Ar gi tame žmogaus laimė?
Jeigu visi žmonės pavirstų vaikščiojančiais
katlietais, tai žemė būtų panaši į didelę riebios karvės šlaunį... O aš
v i e n m ė s a nenoriu būti!
Reformuoti save...
Prakeiktas laiškas! Jis sukrėtė mane, kaip
perkūnas žemę, ir pareikalavo, kad aš iš mėšlo padaryčiau plieną, o iš
plienogėles.
Argi man tai padaryti?
Man, kuris keliasi dėl to, kad pavalgytų ir valgo,
dėl to, kad geriau miegotūsi?
Man, kuris bijosi savo šešėlio ir bėga, pamatęs
liktarną?
Man, kuris myli save labiau už viską ir ryja tik
saldžius pyragaičius?
O, aš nepajėgsiu to padaryti!
Aš važiuoju traukiniu.
Garvežio dūmai, kaip baltos gulbės, skrenda pro
traukinio langus ir primena man tėvo garnius.
Mano širdyje raujasi du vanagai: laiškas ir
raudonos lūpos.
Aš turiu išpildyti tai, ko reikalauja laiškas, bet
Raudonos lūpos...
Išpildyti laiško reikalavimą tą pat reiškia ką
netekti lūpų, o bučiuoti lūpasneišpildyti reikalavimo.
Tai du vanagai, kurie daužosi mano krūtinėje...
Kas daryti?
Kurion pusėn pakreipti savo gyvenimo vairas?
Gyvenimas reikalauja laisvo pasiaukojimo, o lūpos
pasivergimo. Kas geriau: ar perverti save peiliu, kurį pakiš gyvenimas, ar
užsiklojus lūpų patalais užmigti visam amžiui?
Ir tai gera ir tai nebloga, bet tikras vyras
greičiau pervers save peiliu, negu užmigs po patalais.
Vyras vyras!
Ir daugiau nieko apie jį negalima pasakyti.
Aš važiuoju į maskaradą, kur bus ir ji.
Jeigu ne tas laiškas, aš gėrėčiausi vien ja ir
būčiau visai ramus, bet
Tas laiškas...
Jis mane išjudino, ir aš gal visiškai turėsiu
atsisveikinti su šviesiomis jos kaktos liktarnomis.
Jau girdžiu muzikos garsus ir iš ūžesio
sklindantį juoką...
Tai ji...
Maskaradas!
Juokitės, juokdariai, kol nepamišote, o aš jau
baigiu netekti proto!
Ji sukasi salėje, kaip pūkų stulpas, ir nieko
nežino, kad mano širdis plyšta pusiau.
Kaip man ją pagauti, jeigu ji kulka, ir kaip man
ją apkabinti, jeigu ji šviesa.
Ko taip bėgioji, mergele mano? Kam žaidi miražais?
Ateik, atsiremk ant mano pieties, ir tu pajusi tvirtą po savo kojomis pagrindą...
Ko taip juokiesi?
Žinau: mirtos, kurios kvepia ant tavo krūtinės, ne
dėl manęs užaugo. Rankos, kurios apkabino kitą, ne dėl manęs apsinuogino...
Garsiau garsiau, džasbande!
Kunkuliuojančioj širdyj raujasi du vanagai:
laiškas ir raudonos lūpos. Laiškas reikalauja laisvo pasiaukojimo, o lūpos
pasivergimo.
Kas man daryti?
Kurion pusėn pakreipti savo gyvenimo vairą?
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|