TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Petras Rakštikas

       Miniatiūros

Apie Rojų
Svečias
Apie žvaigždes
Pateptasis atsikėlė
Kodėl nerimavo stiebas
Škvalo nebus
Tfu
Istorija su varteliais
Perspektyvos
Apie žąsis ir moteris
Alumi pagirdytos mintys apie Erotą
Apie kvailumą
Laifo gabaliukas
Labai tvarkingos dienos portretas
Ankstyvas bulviakasis
Liemenėlė
Vėjas, lapas ir rakursas
Poezijos paukštė
Sūpuoklės
Eik tu...
Žvirblis ir menas
Iš peliuko gyvenimo

Į viršų

       Apie Rojų

       Rojus neturi jokių tvorų ar sienų. Yra tiktai durys. Žemė yra pragaras, o jame stovi durys į Rojų. Pra- – veiksmažodžio priešdėlis, nusakantis pasikeitimą. Prabėgo, pralėkė metai, pralindo praslydo pro šalį pražiopsoję panosėje Rojaus duris. Rojaus žmona – Roja. Žemaičiai panašiai vadina žvėriukų rują. Pavasarį, kai pasirodo Roja, gyvūnėliai praregi. Tuomet jie pamato Rojaus duris ir lenda į jį, triauškia pažinimo obels krituolius, mylisi, dauginasi bei džiaugiasi visais spec. zonos privalumais. Atlikę visas privalomas procedūras, jie ilsisi. Bendras Rojaus vaizdas tuomet primena Palangos pliažą. Durys uždarytos. Išėjimo nėra. Aš, Petras, sakau jums, durys uždarytos, bet rakinti jų niekados nė nebandžiau. Jose net rankenos nėra. Sulekia perlais apsikarstę per Rujos lengvabūdiškumą, prišnerkščia, pridirba... Kol su angelais apsivalome, žiūrėk, ir vėl nauja banda atlekia. Buvo toks vienas geradaris, kuris čia kasdien lyg į knaipę užeidavo. Negana to, pradėjo ir kitus už rankelių vedžioti. Pabudo kartą tėvelis nuo triukšmo, davė sūnui pylos, uždraudė perlus kiaulėms mėtyti ir pasiėmė į savo UAB-ą asmeniniu vairuotoju. Tai va. Stovi tas Rojus lyg telefono būdelė dykumoje, ne būdelė net, o tik durys. Šalia jo trainiojasi Ruja, vis patepa vyro vyrius, kad negirgždėtų. Aš durų fiksatorių prižiūriu. Kad nesugestų... O kažkokia merga Metafora mane sargu pavadino, raktais apkarstė, sutaną apvilko... Pliurpalai visa tai.

Į viršų

       Svečias

       Jis ateina pas mane. Ką tai galėtų reikšti? Gėriau tik vakarais, tik namie, tik su stikline, su pelenine, tik su televizoriumi. Nieko nesudaužiau, neapkalbėjau, nesimušiau, mergoms neskambinau, durų netrankiau, nevėmiau, tvarkingai šlapinausi į unitazą ir reguliariai nuleidinėjau vandenį. Nieko nedirbau, vadinasi, nieko ir neprisidirbau. Gal jis dėl to, kad tinginiavau, nieko nedirbau, neprisidirbau, ir nori aplankyti? Priekaištaus, gėdins, keiksis. Vargu. Jis ir pats tinginys. Bet be reikalo jis neaplankys. Per tingus. Ką aš jam padariau? Skolų daug neturiu. Už tai nebaus. Ir ne jo tai reikalas. Gyvenu švariai. Dantis valau beveik reguliariai. Tuk, tuk. Viešpatie! Čiupau šilto vandens stiklinę su druskos koncentratu ir susiverčiau pusę į burną. Nebesibeldžia. Tylu. Burna pilna skysčio. Tyliu. Laukiu. Laikas eina. Jis nenueina, bet nebesibeldžia. Gal nueis? Nenueina. Laikas eina. Kvėpuoju pro nosį. Druska veikia patikimai, bet laikinai. Ji juk tirpsta. Tap, tap, tap. Ačiū tau, Dieve. Nuėjo. Velniop svečią ir tokį sekmadienį. Dun dun dun dun. Sudrebėjo durys. Suklikau. Pabusti nepavyko. Nemiegojau net naktį. Gyrgžt. Durys atsidarė. Suprakaitavau. Už durų pasipuošęs, pasitempęs, be galo nuoširdžiai plačiai šypsodamasis stovėjo dantų skausmas. Sveikas. Ne. Susisuko galva. Prisėdau. Paleidau dūdas. Dūdų buvo daug. Durys trinktelėjo. Tap, tap, tap. Vėl nuėjo. Už ką? Juk nieko blogo nepadariau. Užsidegiau cigaretę. Paleidau dūmus. Gal praeis. Praeina. Tuk, tuk, tuk. AAA. Durys triukšmingai atsidarė. Alptelėjau. Už durų stovi naktis. Negrė ir prostitutė. Visą naktį vedžiojasi tą šmikį iš žandikaulio baro ir bando mano tvirtybę. Kenčiu. Klausausi jų keliamo triukšmo ir labai nuoširdžiai tikiu, jog rytoj stomatologas iš jų padarys nežinau ką. Atiduosiu visus algos likučius, bet jis daugiau pas mane kojos nebeįkels. Tuk. Tuk, tuk. Tvirtai suspaudžiau pagalvę. Giyrgžt. Druska, vanduo, pentalginas, cigaretė, vodka, ketanovas. Rytas. Tap. Tap. Tap. Ir tai dar ne pabaiga.

Į viršų

       Apie žvaigždes

       Retkarčiais tikiu, jog esu žvaigždė. Nekantriai laukiu tavo nurodytos valandos. Laikrodis vėluoja. Saulės pinigėlių takas riečia ratą. Piniginę saugo naktis. Ryto paukštis apvagia naktį. Diena baudžia plėšiką ir uždaro jį daugiabučio inkilo kalėjime. Vakaras kerta paukščiui galvą ir paėmęs už snapo įsipila kraujo taurę. Aplink šėlsta alkanos vištos. Jos irgi paukščiai. Jos alkanos ir labai atidžiai seka akimis kraujo lašus, trykštančius ant budelio smakro. Spūstyje kai kurios iš jų susimindo. Kai kurios išlieka ir įeina į istoriją aukštai pakeltomis galvomis pačios apie tai nė nenutuokdamos. Ten jos gyvena gerai. Nebejaučia alkio, laksto į susitikimus su įvairaus svarbumo interesantais, veikėjais, snobais. Pripumpuotos milžiniško populiarumo jos nebesijaučia beprasmės, labai išsvarbėja ir apsunksta. Jų plunksnų blizgesys pritraukia naujus pulkus gerbėjų, šie lupinėja blizgančias jų dalis, bet geometrine progresija plintantis populiarumas vis ataugina ir ataugina svarbos ir aukso sluoksnius. Lyg harmonizuotas svogūnas, nuo kurio byra ašaros ir tirštėja kraujas. Artėja vakaras, bet skraidyti dar neišmokau. Gaila.

Į viršų

       Pateptasis atsikėlė

       Bus plius trisdešimt du laipsniai šilumos. Alūzaitė jau nusižiovavo ir susirado obuolį. Artūras nusiprausė ir paslapčia prieš langą perbraukė plaukus. Miauūūū. Katė nusišypsojo. Šuo sušoko rytinio pasveikinimo šokį tėvui ir iškišo liežuvį. Baltas. Išroviau užsisvajojusią piktžolę. Vėjas išdulkino medžius. Liepos patenkintos tyli. Daržo gėrybės saulei išdėliojo savo ornamentus. Gražu. Ožka maitina ožkiuką ir vėluoja į sceną. Pagavau akimirką, kai Artūro senelis šluostėsi rankšluosčiu ir įkalinau languoto sąsiuvinio kalėjime. Dabar jis ten prausis ilgai. Paklodės raukšlių vagose želia gaktiplaukiai. Balto lauko gale aukštyn dugnu stirkso vakarykščio alaus butelis. Medis, kurio lapelyje parašyta, jog alkoholio buvo penki laipsniai. Bet to buvo negana. Bandžiau kabinti mūzą. Kai ji geruoju nedavė, pavartojau jėgų likučius. Pasistojusios grindys tarpduriu trenkė į tarpuakį. Dabar esu pateptasis. Streptocidu ir kitu š. Karštoka, bet gerai. Tepalas nedžiūsta.

Į viršų

       Kodėl nerimavo stiebas

       Sėkla atsigėrė vandens ir gėlės stiebas pradėjo nerimauti. Lapeliai išdėliojo vabzdžiui po kojomis pakopas ir šis užkopė į žiedo debesį. Debesyje tyliai niūniuodama bitė gėrė nektarą. Būk pagarbinta, Angele! Amen. Užeik, vabale, nusiplauk rankas ir sėskis prie baro. Vabalas padarė ką lieptas ir pradėjo su bite zyzti. Zyzė zyzė, zyzė zyzė, kol prisizyzė ir bitė išskrido namo. Vabalas žengė paskui bitę į dangų ir labai greitai krisdamas pim po pam pe pu suskaičiavo gėlės lapelius. Stiebas lengvai virptelėjo ir nerimavo toliau. Kodėl nerimavo stiebas?

Į viršų

       Škvalo nebus

       Giyrgžt. Vėjas stryktelėjo į kambarį, sujudino užuolaidą, trinktelėjo durimis ir iššoko pro langą. Griaudėja? Aha. Bus škvalas. Bus bus bus bus bus, tankiai mojuodama lapukais pritarė liepa. Supus pus pus pus pūs pus. Pažemiui vydamas dulkių tumulą vėjas sviedė lietaus šratukų saują, šie pažiro ant skardinio balkono stogelio. Varna skrisdama užsimerkė, persižegnojo sparnais ir padariusi kryžiaus ženklą bandė kranksėti. Bet užspringo ir šuolininko į vandenį judesiu nėrė į liepą. Liepa apsiverkė ir priėmė paukštį į savo glėbį. Varna tylėjo tylėjo, tylėjo tylėjo. Ilgai ilgai tylėjo, mat labai buvo pažeminta vėjo, bet pavargo tylėti, iškišo galvą iš liepos, paskui kaklą, apnuogintą krūtinę, apsidairė blaiviu žvilgsniu, atsispyrė nuo šakos ir šaukdama: "Kur škvalas, koks škvalas, kur, ką", nuskrido virš apgauto, apsiseilėjusio peizažo. Gal ir nebebus škvalo. Gal. Bet dar žaibuoja ir bilda. Varnos jau skraido. Nebebus. Nebus.

Į viršų

       Tfu

       Atsigulęs šalia akmens šuo nusirąžė ir atsargiai pridėjo ausį prie žolės kuokštelio, kuriame išpažinčiai pasiruošė skruzdė. Pamaldžiai sudėjusi priekinių kojų porą ji pradėjo pasakoti savo nuodėmes. Staiga tolimiausiame plaukų raizgalynės kampe ji pastebėjo nepadoriai išsižergusį blusiną, kuris gašliai rijo ją akimis. NEEEE! Ji sukliko taip garsiai, kad šuo dvylika kartų spyrėsi į orą, kol apsivertęs šuoliais palietė žemę, kartu čiaudėdamas, kratydamas galvą ir prisiekinėdamas niekados nebeprasidėti su priešingos lyties atstovėmis, ypač iš skruzdžių kastos ir ypač su tokiomis, kurios taip pat kaip ir jis nusidėjo tik mintyse. Geriau grandinė, celibatas ir skaldyti kauliukai su gruce! Tfu! Tfu! Tfu!

Į viršų

       Istorija su varteliais

       Viena ausimi klausydamas radijo žinių jis ilgai ir garsiai žiovavo. Antroje ausyje vis dar buvo tylu. Padaužė ją delnu, bet tyla nepasitraukė. Senstu. Lėtai atsikėlė, apsirengė, įsidėjo į burną dantų protezą ir žvilgtelėjo į pirmąjį langą. Jame po obelimi gulėjo obuoliai. Antrame lange snaudė šuo. Trečiame lange musė žingsniais matavo stiklo kvadratūrą. Ketvirtame lange nieko nebuvo. Penkt... Ketvirtame lange turi būti varteliai ir gatvė! Ketvirtame lange nieko nėra. Užsidėjo akinius. Akinių rėmuose matėsi tuščias ketvirto lango rėmas. Lėtai išėjo į kiemą. Šuo viauktelėjo "labas rytas" ir apibėgo garbės pusratį apie būdą. Abu pažvelgė už namo. Šuo sugipsėjo. Seniui suspaudė širdį. Gaila, šunį reikės pakarti. Kas pavogė vartelius? Šuo nuvirto ant šono. Nuskilo ausis, dvi kojos ir uodega. Kaip tai nuskilo? Kitoje ausyje atsakymo neišgirdo. Galvoje išsirikiavo kitų klausimų eilutė: 1. Kur dingo varteliai? 2. Kur dabar gatvė? 3. Kaip nueisiu į parduotuvę? 4. Kuo nueiti į paštą susimokėti už elektrą? 5. Ar ateis laiškanešė? Kitoje ausyje vis dar snaudė tyla. Nužingsniavo prie pašto dėžutės. Tuščia. Iškišo galvą už tvoros. Nei kairėje, nei dešinėje, nei viršuje, nei apačioje nieko nebuvo. Dangus mėlynavo tik virš sklypo ribų. Galvoje suspurdėjo nauja klausimų eilutė: 6. Kas dabar bus? 7. Badas? 8. Kaip pasiruošti žiemai? 9. Kaip man atneš pensiją? 10. Kaip parsivežti anglis? Kitoje ausyje sustenėjo atsakymas. Paskambinti sūnui? Tap, tap, tap nuskubėjo prie telefono. Alio. Alio. Ragelyje ausis nieko neišgirdo. Alio. Alio. Garsiai suaimanavo šeštas klausimas. Trečiame lange musė apibėgo ratą. O! Perskaitė senis. Ė. Tęsė. Ū. A. Ū. Ū. Kitoje ausyje aiškiai kaukė šuo. Susiraukęs senis išėjo į kiemą, susirado kastuvą ir tolimiausiame daržo kampe šunį užkasė. Kitoje ausyje vėl buvo tylu. Tada nuėjo į dirbtuvę ir pradėjo daryti vartelius. Su kabliuku ir grandinėle.

Į viršų

       Perspektyvos

       Studentai piešia žalumą. Medžiuose snaudžia saulės sušildytas vėjas. Kažkur už krūmų yra Paryžius. Jo nesimato netgi nuo Tryškių televizijos bokšto viršūnės. Baltas lėktuvo pėdsakas vyniojasi apie žemę nuo šiaurės iki Europos pietų. Pietums šiandien bus kepenėlės. Pusryčiams davė burokų mišrainės. Studentės sunkiai suvokia horizonto linijos prasmę. Gulintis ir stovintis žmogus pasaulį mato skirtingai. Prieš mokinės akis stovi Jono namas, pavaldus perspektyvos dėsniui. Piešėja žiūri į namą, bet perspektyvos nemato. Perspektyva niekur nesislepia ir yra visiškai nuoga. Studentė apsirengusi. Jos abi gražios. Mėlynose akyse matau perspektyvų atspindį. Išaiškinau viską. Gal supras. Dabar dirbu. Mano darbas yra trainiojimasis apie studentes ir kūrybinės išminties skleidimas liežuviu. Nuo šnekų jos gudrėja ir slepiasi nuo saulės medžių paunksnėje. Ten budi erkės. Jos savaip supranta perspektyvą įlįsti į slapčiausią gražuolės vietelę ir įsmeigti kraujo siurbtuką į jauną, minkštą, dar neįdegusį kūną. Tum bum bum į muzikos taktą dunksi širdis ir klaksi sekundininko strėlė. Užpliko arbatą. Sudegė cigaretė numeris aštuoni. Vienuolika valandų trisdešimt penkios minutės. Visi langai atidaryti. Perspektyva aiškėja. Tualetai išvalyti ir pabarstyti chlorkalkėmis. Musės gyvena gerai. Pagiriotas Tomas miega ir nebaido ant jo lūpų pusryčiaujančios musės. Jo perspektyvos nekokios. Danguje plačiai išžergęs kojas ir sparnus plūduriuoja gandras. Jis žiūri žemyn, o aš aukštyn. Vienas. Du. Trys. Keturi. Penki. Šeši. Septyni ratai ir man apsisuko galva. Mūsų žvilgsniai susitiko. Raudonkepurė studentė nuleido akis ir nusišypsojo basų kojų nykščiams. Suvalgėme kepenėles ir užsigėrėme drungna arbata. Gyvuliškoji mūsų kūnų dalis akivaizdžiai padidėjo. Saulei patinka kaitinti kūnus. Man taip pat. Ypač paryčiui, kai oras atvėsta, o mintys išlieka vis dar karštos.

Į viršų

       Apie žąsis ir moteris

       Vorele eina penkios margaspalvės piešėjos su piešiniuose paslėptu žąsų būreliu. Nuliūdusios pozuotojos kregsi pievoje. Pozuoti joms patiko, bet lesalo niekas už tai nedavė. Žąsys yra skanios ir gražios. Ant virtuvės stalo jos labai dera su keptais obuoliais, kurių virėja prikiša į jų vidurius ir užsiuva baltu siūlu. Šiaip žąsys obuolių nevalgo. Jos lesa tai, kas man atrodo nelabai skanu. O kodėl žąsys gražios? Tyrinėju grožio šaltinį. Atrodo, aš joms taip pat patikau, nes visas būrys interesančių lapsėdamos plaukmenimis-kojomis per išbarstytus piešinius sulėkė prie manęs, tuo parodydamos, kad grožis ir menas joms nėra svetimi dalykai. Įsitikinusios, kad esu nevalgomas, jos ėmė energingai žoliauti. Gražios, ir tiek. Ne todėl, kad skanios, bet kad labai smalsios, draugiškos ir paslaptingos, lyg moterys. Bet ir jos nusibosta.

Į viršų

       Alumi pagirdytos mintys apie Erotą

       Meilės reikalų tvarkytojas Erotas sudėtinguose vyrų ir moterų santykiuose padeda atverti paslapties duris. Jono vištos yra labai kvailos ir nesmalsios, nes gaidžio kūnas ir jame gyvenęs Erotas dar pernai tapo užkanda darniam Jono sugėrovų būreliui. Šuns nasruose užsimiršo kauliukų skonis. Gaidžio-Eroto kūno kalorijos pagirdė ir jo kūne gyvenusias blusas, erkes bei kitą gyvūniją. Dėl to vabalų pasaulis dabar yra labai smalsus ir aršus. Neurasteniku pavirtęs kiemsargis demonstruoja savo nemeilę kraugeriams energingais nugaros judesiais į gimtąją žemę ir be jokios gėdos rodo savo lytinius organus pirmai sutiktai merginai. Padėjusi į šoną namą su nebaigta perspektyva, ji droviai pasitraukia šalin, nes tai labai jaudina. Aš nesitraukiu nuo šalia esančių jaudulių šaltinių. Visa, kas yra toli, pavyzdžiui, gražuolė Paryžiuje, mane irgi jaudina, tik visa bėda, kad tuomet nebežinau, kada ypač susijaudinti, nes toli nematau. Pykšt. Kažką pašovė Alžyre. Skauda, bet nebesuprantu, ar jau liūdėti, ar dar ne. Dabar man truputį svaigsta galva nuo "Utenos" alaus, bet dėl to nelabai tesijaudinu, nes tai greitai praeis.

Į viršų

       Apie kvailumą

       Ant magnetofono kasetės musė daro pritūpimus ir švarinasi ilgą nosį. Ji yra psichė. Tokių personažų prisižiūrėjau psichoneurologijos dispanseryje. Psichas buvau ir pats. Bet tik dėl to, kad kreipiausi į kvailių gydytojus. Psichai yra nepataisomi kvailiai. Kvailumas yra neišgydomas. Kvailumą išrašo pats Dievas. Dėl to nereikia jaudintis. Visa, kas nuo jo pareina, yra gražu ir garbinga. Todėl didžiuojuosi savo kvailumu prieš gudriuosius ir to mokau savo mokinius. Kai kurie mokiniai yra labai gabūs ir jų kvailiojimo talentas žiba mano kvailysčių prietemoje.

Į viršų

       Laifo gabaliukas

       Eidama pro mano langą mergina atstatė krūtinę žvilgsniui. Atlaikė. "Nazaret". "Nazaret". "Nazaret". Garsiai garsiai. Po medžiu parvirto pavargusi diena ir užsitraukė vakaro šešėlių antklodę. Dar nemiega. Dar piešiantys piešia. Dar tamsa nesusiuvo pievos paklodėje saulės peiliu įrėžtų paauksuotų plyšių. Kieme prie nedengto stalo sėdi Jonas ant kėdės susikėlęs kojas. Kairėje rankoje "Astros" cigaretė. Dešinėje – 0,35 l talpos aliumininis puodelis. Jonas ir Samanė. Ji labai jaudina Joną, todėl šis labai lėtai atsistoja ir dar lėčiau vaikšto. Kalba nedaug, bet šmaikščiai ir žemaitiškai. Jo rudos akys pajuodusios ir žiba. Visai kaip prakaito lašeliai ant kaktos ir apie nosį. Ryt rytą prakaitas bus nudžiūvęs ir organizmą kamuos dehidratacija. Dabar "viskas tvarkoje". Taip sako Jonas. Bet nelabai juo tikiu. Akies krašteliu stebiu studenčių pulkelį. Pernai Jonu nelabai pasitikėjo ir amžinatilsį gaidys. Ir gerai darė. Vis dėlto jis per mažai treniravosi bėgiodamas, todėl Jonas savo ilgomis kojomis antrąkart bėgdamas apie tvartą gaidį pavijo, sučiupo, nusinešė ir nukirto galvą malkinėje. Kraujo ir degtinės buvo daug. Life is life.

Į viršų

       Labai tvarkingos dienos portretas

       Saulė išsimuilino, bet nenusiprausė. Gal palis. Krūmuose guli tinginys. Šiaip darbšti musė snaudžia ant kėdės. Mašinos lango stiklo ištampytame atspindyje vaikšto hiperstoras žmogus. Pietums žada plovą. Penkta diena plenere. Iš magnetofono išlindo negrai ir repuodami po Jono langu erzina jo žemaitišką klausą. Išvertusios akis kūdroje nurimo varlės. Jų krūmais apaugusioje karalystėje angliškai dainuojamas repas skamba keistai. Neatpažinti dainuojantys objektai šių metų varlių folkloro stiliuje paliks neišdildomus pėdsakus. Tokia tvarkinga diena, kad net gaisro norisi. Žolė auga. Paukšteliai čiulba. Musės neįkyrios. Studentai dirba. Jonas lošia domino. Šaldytuvas neburzgia. Barzda nuskusta. Pažastys kvepia dezodorantu. Nėra prie ko prisikabinti. Net alaus nesinori. Net tingėti tingiu. Ideali tvarka. Net sunkių pagirių rytas atrodytų turiningesnis. Staugia uodas palubėje, kad jo snapą nudegino "Denim" odekolonas, kuriuo pasitepiau smakrą. Visos durys atidarytos. Langai taip pat. Name juda tik vabalai ir laikrodžio rodyklė. Iki pietų liko ištisas tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt šešios sekundės. Šmirinėjantys už lango paukštukai lesa popietės akimirkas.

Į viršų

       Ankstyvas bulviakasis

       Ir užsidėjo jis kepurę, ir paėmė į rankas kastuvą, ir nuėjo į daržą, ir pradėjo kasti, ir šoko ieškoti tos didžiosios bulvės. O bulvės visos buvo didelės ir patiko joms lįsti iš žemės, gražiomis eilėmis rikiuotis, į piramidę dėliotis, o pati didžiausia bulvė, nors ir pusiau kastuvu padalyta, ant viršūnės užkopė ir padėkojo plačia šypsena tėvui, kad tas ją iš žemės iškniso ir taip gražiai po obelimi išaukštino. Ir patiko tėvui ta bulvė, ir paėmė jis ją į kairę ranką, peilį į dešinę ir nuskuto iki baltumo, ir į puodą įdėjo, ir vandens pylė, ir virė, ir šutino, o valgydamas ją daržą, vasarą ir savo darbą gražiai gyrė.

Į viršų

       Liemenėlė

       Naktį medžių nebeliko. Liko tik tamsa ir dangus, kurį nuo tamsos skyrė tik pro žvaigždžių skylutes prasisunkianti šviesa. Didžioji žuvis iškilo iš upės dugno ir pradėjo nuo vandens paviršiaus rinkti žvaigždes. Vandens paviršiumi atėjo įsimylėjusių vilkolakių porelė. Viena, dvi, trys. Čia tau. O čia tau penkios. Ta ir ta tau. Ji pasikėlė marškinėlius ir parodė dvi dideles žvaigždes. Jis suskaičiavo ir nusegęs liemenėlę abi nukando. Žuvis padėkojo už akinius. Tamsoje ji nieko nepastebėjo ir toliau dalijo žvaigždes. Ta tau, ana tau, o ta mano pilvui. Parodyk. Jis pasilenkė ir nukando jai bambą. Ta man. O ta tavo pirštukui. Ji paprašė parodyti žvaigždę ant piršto, pabučiavo ir sveikais krūminiais dantimis nukando pirštą su žvaigžde. Ta mano, o ta tavo. Parodyk. Pasilenkė ir nukando. Taip jie kandžiojos, kol pradėjo brėkšti. Tada žuvis nuplukdė jų žvaigždėtus nukramtytų kūnų likučius į miegamąjį po dideliu akmeniu, pasidėjo akinius ir sapnavo iš meilės kaukiančius vilkolakius. Bet iš tikrųjų tai vilkolakiai nekaukė, nes buvo nusikandę ir liežuvius, ir ausis, ir žuvį buvo suvalgę, paliko tik upę, medžius ir akmenį, kuris buvo per kietas jų dantims, ir liemenėlę ant akmens.

Į viršų

       Vėjas, lapas ir rakursas

       Lapui patiko tik vėjas. Kuo smarkiau jis pūtė, tuo aistringiau lapas jam mojo. Kvietė ir kvietė, bet atšliaužė kirminas ir nesiklausęs lapo iškandžiojo jame dvylika skylių. Lapas išsigando kirmino, o kirminas aukščio, mat pro tas skyles pamatė, jog per aukštai nuo žemės pakilęs yra. Žodžiu, išsigando ir nušliaužė velniop. Sužalotas lapas nusiramino ir bandė vėl moti vėjui. Bet vėjo nebuvo. Ilgai pamąstęs lapas nutarė pažiūrėti į gyvenimą kitu rakursu. Žvilgtelėjo pro vieną skylutę. Joje matėsi aukštai debesis ganantis vėjas. Nepamojo jam. Žvilgtelėjo pro kitą skylutę. Mato – medžio kamienu velniop šliaužia kirminas. Trečioje sraigė kėlė į medį inkilą. Ketvirtoje matėsi kito lapo skylė, o toje skylėje žaliavo žolė. Penktoje, šeštoje, septintoje ir visose kitose matėsi lapai, spoksantys pro kirmino išgraužtas skylutes vieni į kitus. Lapas pamojo kitiems lapams. Kiti lapai atsakė tuo pačiu. Taip ir mojavo jie visą likusią vasaros dalį vieni kitiems. Rudenį vėjas nutarė aplankyti tą lapą, kuriam patiko tik jis. Pūstelėjo "labas". Lapas nepamojo jam. Vėjas supyko, kad tas jam nemoja, pūstelėjo iš visų jėgų, ir prisiminė lapas, kad jam patiko tik vėjas, paraudo iš gėdos ir pradėjo mojuotis prieš jį, atsiprašinėti, bet vėjas papūtė dar smarkiau ir nuplėšė lapą nuo šakos, nubloškė į patvorį ir taip nubaudė už žiūrėjimą į gyvenimą kitu rakursu.

Į viršų

       Poezijos paukštė

       Ištisus metus medyje po langu tupi poezijos paukštė. Tokia apšepusi, svilėsiais atsiduodanti, vargana, bet balsinga. Kaip ji klykia, kai apipylęs ją benzinu numetu kaži kaži kaži kažkelintą nuorūką, kaip šokinėja nuo vienos gyvenimo medžio šakos ant kitos, kaip plasnoja degančiais sparnais, kaip kojomis trypia hip hopa opa. Sopa jai turbūt labai, kad taip šaukia. Tik keista, kad praeiviai tempdami iš "Maximos" maišus su pirkiniais jos nepastebi. Šuo tai ją aploja, nes nuo savo būdos pabėgti irgi negali. Ir jis dega geismu neįvardytai kalaitei. Bet ką padarysi. Grandinės juk nenugrauši. Šiaip tai ne toks jau aš blogas jos kaimynas. Dažnai jai ne benzino, o vyno nupilu litrą kitą, tualetinio popieriaus šalikėlį dovanoju, kad gerklės neperšaltų. Tai ji, žinokit, tuo dėmesiu labai labai džiaugiasi. Ima tai varna krankti, tai gegute kukuoti, arba kniaukia lyg katė. Kai dantų pastos pakuotę jai atidaviau, tai ji snapu šakos įsikibusi pradėjo malūnėliu apie ją suktis. Bet šiaip ji liūdna. Invalidumą juk pirmos grupės turi. Iš gyvenimo medžio niekur neišlipa. Taip graudžiomis akimis žiūri, kad man tuomet norisi ją apkabinti. Bet kai tik pradedu į medį ropštis, ji, višta, tuoj į blaivyklą skambina. Atlekia blaivintojai, užlaužia rankas, kojas ir uždaro į miegamąjį. Ryte apsimeta, kad jai labai bloga. Lyg man būtų gera. Tuomet pasiimu grąžą ir, jos siaubui, išgręžiu skylę medžio kamiene. Prisilašinu stiklinaitę sulos ir lyg geriau pasidaro. Užtai ji tokiais rytais mano žvilgsnių vengia, nes jie dega šiurpulinga gyvenimo ugnimi. Tuomet deginu popieriuje skundus, atsiprašinėjimus, o kai prasirašau, tai ir vėl pradeda koketiškai akytėmis klapsėti. Beje, ji ir vardą turi. Pelė. Tai lietuviškas atsigimėlio Fenikso atitikmuo.

Į viršų

       Sūpuoklės

       Gyvenvietės parkelyje medžiai maišo ir kvėpina orą, stiebiasi į debesis, šluoja juos prie horizonto, bet patys tvirtai laikosi šaknimis įsikibę į žemę. Nori, bet instinktyviai bijo pakilti. Siuntinėja į dangų paukštukus, vabzdžius, žiedų ir lapelių laiškus. Uosiai gyvena gerai, bet šiek tiek susigrūdę. Parką prižiūrintys darbininkai dirba darbus, mėgaujasi alučio teikiamais privalumais ir periodiškai laisto kamienų apačias. Miškininkas papsi "Primą". Akys ieško. Rankos tyrinėja. Tas tiks? Gal anas? Ne. Va šitas. Benzininis pjūklas zirzia. Uosis dirba savo darbą. Darbininkas savo. Gravitacija veikia patikimai. Intuicija taip pat. Uosis tratindamas šakomis bumbteli į numatytą vietą. Va čia, čia ir čia. Žiopliai nespėjo subėgti, o medžio rąstai jau supjauti pagal matmenis. Šakos į laužą, rąstai į darbo vietą. Trys darbo dienos – ir skelbiamos uosio sūpuoklių krikštynos. Subėgę vaikai spokso į švytuojantį pasaulį ir tai jiems patinka. Į dangų, į žemę. Rytą, vakare, ištisai, nedalant ir nekuriant laiko. Perpetuum mobile. Danguje supasi paukštis, uosyje supasi lizdas, lizde skrieja kiaušinis – būsimas paukštis.

Į viršų

       Eik tu...

       Septintojo dešimtmečio lakuoti bateliai smarkiai spaudžia pėdas. Tai tik vieni iš daugelio porų eilės po stalu. Kas per batai? Ne tavo reikalas. Išmesk tu juos. Eik tu... Turguje eina vienas šalia kito. Senis eina dideliais žingsniais. Atsilieka. Atsilieka. Galų gale apsisuka ir atsargiai mindamas grindinį grįžta į mašiną. Jaunasis baigia apsipirkti. Tai per maži batai? Kažko širdį suspaudė. Nusiauk, niekas nemato. Seniui širdies neskauda, bet batai spaudžia. Eik tu... Aš važiuoju, o tu gal pabandyk eiti. Nusiauk. Senis imituoja širdies smūgį. Nelabai stiprų, bet širdies. Jaunasis nuauna apalpusiajam batus. Užsirūko. Senis atsigauna, labai skaudžiomis akimis žiūri pro langą. Durnius. Gyvuly tu, gyvuly. Sušlapina akis, atsargiai mankština kojų pirštus. Lyg ir atsileidžia. Mano batai buvo du, vienas dingo... Ką padaryti pietums? Bet ką. Ko nori? O tu ko nori? Kad išmestum batus. Eik tu... Tau reikėtų nueiti pas daktarą. Tara. Tara. Tara. Dirba nuo 8-18 val. Žalia. Stovėti draudžiama. Eik, eik. Pėsčiųjų perėją žingsniais matuoja girtuoklis su tara ta ra ra rezginėlyje. Eik tu...

Į viršų

       Žvirblis ir menas

       Pirkau televizijos anteną iš vamzdelių ir šriūbukų su vieliniais ūsiukais. Atskrido šių metų žvirbliukas ir pradėjo vamzdelių skylikėse kirmėlių ieškoti. Nupezęs visai. Dar šriūbukus nusukinės. Kažkoks kibir teletabis. Gal ant čigonės kamino tupėjo, kai ši naminę šutintuve virė, ir apsigarino? Žvirblis anteną lesinėja, senelis su senele paveiksle ant sienos tyli ir nieko nesako. Visi kažką dirba, o aš žvirblį popieriaus lape užnuodytomis raidėmis lesinu. Tas menas (suprask angliškai) iš žvirblio karbonadą ruošiasi kepti ir poezijos marmalu nori nugirdyti tautą. Štiš! Taip ir maniau. Trūksta šriūbuko ir televizoriaus ekrane nėra jokios prasmės. Tik cukinijos formos galva mano veidu. Nieko sau menas! Pasukinėjau televizoriaus anteną ir iš ekrano išlindo supermenas, paskui šoumenas, po jo žemaitiškas šou, paskui šou bulvaras, Beno Hilo šou, mode šou, Baskervilio šou. Senelis paveiksle ant sienos tvirčiau apkabino senelę. Senelė suraukė kaktą. Nebijokit. Tas šou nepiktas. Paveikslas nesureagavo. Ką tie devyniolikto amžiaus žemaičiai supranta apie dvidešimt pirmo amžiaus postmoderną? Nieko. Aišku, kad nieko. Štiš!

Į viršų

       Iš peliuko gyvenimo

       Angelas buvo baltas. Kartą kažko ieškodamas kavos puodelyje jis pasilypėjo ant lėkštutės kraštelio. Lėkštutė pasviro, puodelis virto, virsdamas trenkėsi į virstančio Angelo galvą, galva trenkėsi į stalą. Nuo to laiko ryškiai raudonos jo akys pabalo ir pažįstamų vaizdų pasaulis dingo. Liko kvapai, kurių takais lakstydamas jis vis dar įsivaizdavo gyvenąs visavertį gyvenimą. Bėgiodamas šeimininko rankomis skaidraus skysčio lašeliais jis žymėjo savo lytį ir kvietė patelę, kuri turėjo būti kažkur visai čia pat. Vienintelė ir svarbi kaip ir jis pats. Neradęs jos jis galiausiai surado savo Vienatvę.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]