Antanas Ramonas

       Novelės iš knygos „LAPKRIČIO SAULĖ“

       Pavasaris kaip Botičelio paveikslas
       Susitikimas
       Šypsena

Į viršų

       PAVASARIS KAIP BOTIČELIO PAVEIKSLAS

       Pavasaris kaip Botičelio paveikslas. Lengva žydruma pertrauktame danguje pleveno lėti balti debesys, vėjas, senamiesčio kiemo beržai, vos vos siūruojantys savo žalsvas jaunos lapijos apgaubtas viršūnes, saulėlydžiai be liūdesio, barstantys aukso dulkes ant įšilusių čerpių stogų, aikštės varpai, skaidrūs klin klan per miesto ūžesį, raminantys tarsi tolimas jūros šniokštimas. Vaikščiojo po parkų alėjas, Užupio kalvas, sėdėjo kavinukėse, kur dar buvo likusi žiemos prieblanda ir jaukumas; vaikščiojo po gatves besvoriai, nejausdami kojų, ir rankos kaip sparnai skrodė lengvą, net sutemose netirštėjantį orą. Kažką kalbėjo, šypsojosi, ir ta šypsena, be mažiausios raukšlelės, srūvanti, spinduliuojanti tiesiai iš akių, lūpos judančios, turbūt tariančios žodžius, plaukai, svyrantys ant skruosto. Dešinio? Vakarais eidavo jau per tuščias gatves, per upę, šnarančią po tiltu, ir vis gaišavo ir gaišavo vakarai. Senamiestyje – tamsiau, kieme tik dangaus plotelis, įrėmintas laužyta stogų linija, trupančios sienos, gėlės, neseniai palaistytos, ir tie du berželiai, vis dar suvirpantys mingančiais lapais. Ir nė vienos šviesos nė viename lange. Sėsdavo ant akmens. Nuovargis, kylanti nuo grindinio šiluma, šiluma širdyje, ir tuščia – be minties ir lyg be jausmo, tarsi butų ištirpęs vakare, danguje, vėjuje. Rūkė cigaretę, kartėjo burnoje, užmigdavo prie atviro lango ir visą naktį jautė per miegą, kaip tyli mėnulis, miega gatvė, žmonės už langų, girdėjo pirmuosius paukščius prieš aušrą, kiemsargių šluotų šiūravimą, vėją – ne, tik neramų oro virpesį prieš patekant saulei, žadintuvus už svetimų langų, žingsnius, skubančius laiptais, ir kilo nauja diena, didžiulė, balta. Prausėsi, žiūrėdamas pro langą į tulpes apačioje, kieme vėl tie patys beržai, siūruojantys, vėl dangus, debesys, vėjas...
       Ir vieną vakarą, danguje jau buvo pusė mėnulio, smilko cigaretė, rasa krito ant pečių, iš už sandėliukų, iš tamsos pasirodė senis žilais retais plaukais, veidas mėlynas, blyškiai mėlynas, žmogaus, niekada nematančio saulės, veidas iškilo virš jo, pasilenkė, paprašė ugnies, prisidegė ir stovėjo palinkęs, žiūrėjo į jį išplautomis vaiskiomis amžino girtuoklio akimis, ir jis pajuto baimę, ne sunkią, slegiančią, bet lengvą, nerealią, kaip visas gyvenimas paskutinėmis dienomis, kaip šis pavasaris, kaip tie debesys.
       – Ji mylės tik vieną kartą, – ištarė žmogus, – tu ne, tu daug mylėsi, o ji tik vieną kartą.
       Balsas be jokios intonacijos, be spalvos, be melodijos, be garso. Ir viskas iškart tapo aišku. Pamatė save iki paties dugno – kirbinė, vingiai, klaidžiojimai, ir nieko tikro, prasmingo – nei skausmo, nei kančios, nei meilės.

       Niekada neatsiminė to pavasario, to žmogaus. Vis laukė ir laukė, kol pradės gyventi, o metai ėjo. Ir vieną naktį, berods rudenio naktį, susapnavo aną pavasarį, pavasarį kaip Botičelio paveikslą, beržus, jų šypseną, rankas, varpų klin klan ir senį, veidą niekada saulės nemačiusio žmogaus, pasilenkusį ties juo, ir žodžius be balso:
       – Ji mylės tik vieną kartą...
       Pabudo ir staiga pagalvojo: kad tik nebūtų manęs mylėjusi! Gulėjo tamsoje ir svarstė: ar buvo pavasaris kaip Botičelio paveikslas, ar tik sapnas?

       Ramonas, Antanas. Lapkričio saulė: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

       SUSITIKIMAS

       Don Kichotas sėdėjo pigiausioje smuklėje prie pat jūros kranto, gėrė rūgštų raudoną vyną ir žvelgė į putojančius vandenis, kurie pamažu traukėsi į juodą rudens naktį. Žiburių reide jau nebebuvo matyti, tik visai prie krantinės dar lingavo pro lietaus užuolaidą kelios vienišos švieselės. Sėdėjo jis pačioje tolimiausioje, tamsiausioje kertėje, iš kurios galėjai matyti visą salę, duris į gatvę ir bufeto veidrodžius. Madam Gramersi stovėjo už bufeto abejingai atsukusi nugarą veidrodžiams, ir, atrėmusi putnias alkūnes su duobutėmis į vynu aplaistytą prekystalį, žvalgėsi po puspilnę salę. Sugedęs durų varpelis, įėjus eiliniam klientui, tik liūdnai lingavo šnibždėdamas: ,,Ir dar vienas...“ Siauroje ilgoje salėje puotavo veik vieni jūrų karininkai, jų auksiniai antsiuvai blykčiojo lyg tolimos švyturių ugnys. Griausmingas kvatojimas ratilais sklido po tabako dūmais prisodrintą erdvę, cypavo žnaibomos kekšės, ir juoko trelės virpino orą. Don Kichoto pageltusį, išdžiūvusį veidą kirto įstrižos, susieinančios ties smakru raukšlės, todėl jis atrodė dar ilgesnis ir liesesnis. Išsišovę mentikauliai kyšojo pro grubios kaimiškos vilnos megztinį, ne kartą adytą tose vietose, kur pragrauždavo šarvų geležis. Skydas, sulankstytas, nubertas gelsvais rudžių taškeliais, nemokšiškai autogenu suvirintais įtrūkimais, riogsojo kampe, šalia jo atremta ietis – bukasis galas atšerpetojęs, antgalis surūdijęs – kažin ar buvo tvirtesnis už silkių skardinės dangtelį. Du tušti vyno buteliai stovėjo priešais don Kichotą, jų šešėliai kaip pasakų pilies bokštai siūbavo ant sienos. Don Kichotas laukė Sančos. Laukė jau ilgai. Nepabaigiami Sančos reikalai raizgė jam rankas ir kojas. Jo kelias iki smuklės, jei nupieštum mintyse, atrodytų kaip nesuvokiamas kreivių ir kilpų kamuolys. Nebylys varpelis vėl liūdnai palingavo galvą, ir pūkšdamas, šluostydamasis prakaituojančią plikę, pagaliau įgriuvo Sanča. Prakiceno sale, braukdamas pilvu per kėdžių atlošus, iš inercijos taip dunkstelėjo į stalelį, už kurio sėdėjo don Kichotas, kad buteliai, gailiai skambtelėję, ėmė tyliai ristis briaunos link. Skubėdamas juos nutverti, Sanča apvertė kėdę, statydamas kėdę jau buvo beapverčiąs stalą, bet jį nutvėrė tvirta riterio ranka.
       – Atleisk, reikalai, – burbtelėjo atsiprašydamas. Pagaliau Sanča atsisėdo, ir kėdė sunkiai atsiduso po juo.
       – Galėtum nors kartą tuos savo šarvus susitvarkyti. Antikoroziniu aerozoliu padengtum. Koks mulkis taip bjauriai juos suvirino? Paskambink kada nors, turiu pažįstamą, sutvarkys.
       Don Kichotas padėkojo. Sanča kiekvieną kartą žadėdavo juos sutvarkyti, bet pažadai taip ir likdavo pažadais. Amžinai apsivertęs biznio reikalais, Sanča bėgiodavo nuo ryto iki vakaro po miestą, ieškodamas ko nors reikalingo vienam, kad gautų tą, kas reikalinga kitam, ir pirminė prekė, perėjusi daugybę rankų, virsdavo kažkuo visai nelauktu ir nenuspėjamu. Trys cinamono pakeliai, paleisti į apyvartą, išjudindavo sudėtingą, don Kichotui visai nesuprantamą mechanizmą. Šitas ratas suko Sančą, o don Kichoto šarvai patyliukais vis rūdijo. Sanča išsitraukė piniginę, prigrūstą sulamdytų banknotų. Atrodė, tarsi jie būtų vijęsi Sančą gatvėmis, lindę patys, o Sanča tik pamurdydavo nykščiu ir nestabtelėjęs skuosdavo toliau. Don Kichotas negalėjo suprasti, kaip Sanča nesuliesėja tiek belakstydamas. Matyt, storulių prigimtis visai kitokia. Jis galėtų šveisti kiaulienos kumpius kas dieną, plempti kavą su grietinėle ir pyragaičiais ir vis tiek nepasunkėtų nė svaru. Sančai kiekvienas mostas suskambėdavo kapeika, kiekvienas trupinys virsdavo kalorija, kiekviena kalorija nuguldavo lašinių uncija. Sanča paslapčia išsitraukė porą banknotų ir užsisakė vyno ,,su kaimeliu“.
       Jiedu gėrė daug. Don Kichotui vynas tekėjo kaip pro rėtį, Sančai pasklisdavo riebalų paviršiuje kaip vanduo ant vaškuoto popieriaus.
       Artėjant vidurnakčiui nustojo lyti, ėmė kaukti vėjas. Įsismarkavusi jūra taip stipriai mušė į krantą, kad bangų purslai aptėkšdavo smuklės langus. Perplėštas debesų rūbas suiro į skutus, ir vėjas, piktai džiūgaudamas, blaškė juos po nakties dangų. Iš už laužyto bangų horizonto patekėjo raudonas mėnulis ir smalsiai dairydamasis ėmė greitai kopti į dangų, kol susitraukė į spindintį diską. Jo apšviesta jūra pajuodo kaip grūdinamas plienas, tik bangų ašmenys žybčiojo. Smuklė ištuštėjo. Senas, apšepusiu smakru oficiantas reikšmingai mosavo jiems palei nosis dvokiančia mazgote, bet aniems niekas jau neberūpėjo. Jie sūpavo savo fantazijos šalyje kaip senos valtys užžėlusiame ežere. Užgesino lempas, tik prie baro mirguliavo liepsnelė, atsispindėdama buteliuose. Mėnulio šviesa, neblaškoma vėjo, tekėjo į salę. Nuo audros šėlsmo bailiai krūpčiojo šešėliai ant sienos. Spindėjo retos, mėnulio nenustelbtos žvaigždės. Nemirkčiodamos jos žiūrėjo žemyn ir neatsispindėjo šėlstančioje jūroje.
       Sanča jau keturiasdešimt kartų spėjo pasiskųsti Tereza, nesuskaičiuojamų savo dukterų įžūlumu ir tuštybe, brangymečiu, žentais, kurie išsižioję kaip gegužiukai plėšia jam iš burnos paskutinį kąsnį, skurdu, kuriuo tikėjo gal tik jis pats ir jo Tereza; tai neužtektų visų pasaulio gubernatorysčių. Don Kichotas tylėjo kramtydamas odinį šarvų dirželį, atsiduodantį rūgštimi ir avies vilna. Sanča triuškino vištų šlauneles, don Kichotas žiūrėjo į nakties juodumoj dūkstančią jūrą, klausėsi bangų riaumojančios muzikos, kurios nepajėgė nustelbti net Sančos dantų grumėjimas, ir neryškūs, seniai praėjusių metų šešėliai slinko per tamsą ir mėnulio spindesį jo sielon, ir ji gaudė kaip Eolo arfa, švelniai liūliuodama išvargintą, sudžiūvusią širdį. Ir jis uždainavo netikėtai tyru, aidinčiu balsu, suskambusiu kaip upokšnis Kastilijos kalnuose. Šaltas, gaivus, veriantis. Sanča skubiai nurijo kulšelę ir šoko pritarti. Nedrąsus, pats savęs besidrovintis jo balsas ėmė stiprėti, kol sugaudė visa jėga kaip didysis Eskorialo varpas.
       Apsikabinę jie traukė per tuščią miegantį miestą, blaškėsi po skersgatvius nerasdamas laisvės vėjas. Jų šešėliai tiesėsi ant nelygaus grindinio: siauras kaip itališkas stiletas – don Kichoto, kaip apversta stiklinė – Sančos. Vėjas blaškė dainos žodžius, bet jie traukė nepavargdami, pats kraujas dainavo jų gyslose, kaip audringa bangų mūša plakė jų širdys.
       – Ar tu atsimeni, Sanča?! – rėkė don Kichotas.
       – Ar tu atsimeni, pone?! – rėkė Sanča.
       Jie nusvirduliavo iki jūros. Iš už tamsaus horizonto, žybsėdami viršūnėmis mėnulio šviesoje, ritosi bangų kalnai, piktai daužė kelią pastojusį krantą, krito, kėlėsi ir vėl puolė be gailesčio, be atvangos. Skambėjo šarvų geležis nuo purslų. Prirakintas lynais prie knechtų, krantinėje blaškėsi kliperis. Svyrinėjo nuogi stiebai, mesdami šešėlius kaip kryžius, staugė vėjas vantuose.
       – Sanča, – sušuko don Kichotas, perrėkdamas audros gaudesį,– plaukiam!
       – Kur? – sugaudė Sanča.
       – Tolyn!
       – Plaukiam, – suriko Sanča, – bet aš nemoku valdyti laivo.
       – Mes pasiklausim širdies ir ji pasakys, – iškilmingai tarė don Kichotas. – Visada, Sanča, jei ko nors nežinai, klausk širdies. Ji neklysta niekada, Sančaaa! Ji nesensta, nemeluoja ir neišduoda. Tik kartais pavargsta ir užmiega kaip mažas vaikas kelyje. Ar tu nejauti, kaip jinai pabudo ir verkia tavyje?
       Pliauškėdamos kaip patrankų šūviai, stiebais pakilo burės, vėjas pagavo jas, ir kliperis kaip jauna mergaitė nulėkė bangų viršūnėmis, beveik stačiu kampu keisdamas halsus.
       Išmušus pusiaunaktį, burių jau nebebuvo matyti.

       Ramonas, Antanas. Lapkričio saulė: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

       ŠYPSENA

       Mudu su Benu buvome vienmečiai, ir istorijos pradžią aš girdėjau iš kitų, bet nuo pirmos klasės mūsų gyvenimo keliai ėjo greta. Gal geriau pasakosiu viską iš eilės, taip lengviau ir aiškiau.
       Taigi. Benediktas buvo pirmas ir laukiamas kūdikis šeimoje. Kaip ir visas, jo mamą nuvežė į gimdymo namus ir su baimingu džiaugsmu laukė pasirodant šiame pasaulyje naujo žmogaus. Ir jis netruko pasirodyti, pirmu verksmu pasveikindamas šią ašarų pakalnę... taigi, kad ne. Kūdikis tylėjo. Kai jį pirmą kartą parodė motinai, gulėjo ramutėlis ir šypsojosi.
       – Koks nuostabus jūsų mažylis, – pasakė susigraudinusi seselė. – Per dvidešimtį darbo metų šiuose namuose tokio dar nesu mačiusi.
       Iš pirmo žvilgsnio Benediktas buvo toks pat kaip ir visi jo amžiaus vaikai, Tėvai negalėjo atsidžiaugti, negalėjo atsidžiaugti ir visa gausybė Benedikto tetų, seneliai iš abiejų pusių. Pastarieji ypač didžiavosi anūku ir patyliukais šiek tiek neįprastą Benedikto elgesį aiškino neabejotinu jų dorybių paveldėjimu. Bėgo laimingi mėnesiai, Benediktukas persirito per vienerius metukus, per antrus, per trečius vis taip pat šypsodamasis. Kartą viena iš senelių, kuri, matyt, buvo įžvalgesnė už kitus, paklausė laimingąją marčią:
       – Regina, dukrele, ar jis visada taip ir šypsosi?
       – Taip, – išdidžiai atsakė jauna motina.
       – Ir kai užsigauna, – toliau kamantinėjo anyta.
       – Taip, – jau nebedžiaugsmingai patvirtino marti.
       Senelė pasišaukė anūką, pliaukštelėjo jam per užpakalį ir subarė:
       – Kodėl išdykauji, Benuk?
       Vaikas pasižiūrėjo į senelę, nusišypsojo ir pasakė:
       – As neisdykauju.
       – Matai, – pasakė anyta marčiai, – čia kažkas ne taip.
       – Jūs, mama, perdedat.
       – Nemokyk mokyto, – atšovė anyta. – Ir kol ne vėlu, vesk pas daktarus.
       Marti gal būtų nevedusi, bet sūnus motinos paklausė, taip jau buvo įpratintas, ir nuvedė Benuką pas gydytoją. Gydytojas, pacientų daugybės nuvargintas, abejingai išklausė susirūpinusį tėvelį.
       – Na, eikš, kavalieriau, pažiūrėsim, kas čia mums yra. Eikš eikš, nebijok. Vyras, vyras,– pridūrė pamatęs šypseną vaiko veide. Pavartė, pastukseno, pasiklausė. Vaikas stovėjo ramiai, nesimuistė, ir gydytojas atitoko:
       – Kas, sakot, jam yra?
       – Tai, kad jis šypsosi, – išstenėjo sumišęs tėvas. Gydytojas dar kartą, dabar jau stropiau, apvartė vaiką.
       – Reikės vaistukų suleisti, – tarė mirktelėjęs tėvui. Įprastos reakcijos nebuvo.
       – Jam darytos injekcijos? – dėl visa ko pasitikslino gydytojas.
       – Darytos, – atsidusęs patvirtino tėvas.
       – Ir...
       – Tas pats.
       – Hm. Atrodo sveikas. Tikrai sveikas, o šitai, – gydytojas neaiškiai dūrė pirštu, tarsi bijodamas nusideginti, – praeis. Dešimties, dvylikos metų sulaukus. Vėliausiai brendimo metu. Praeis, – jau tvirtai baigė.
       Deja, nepraėjo. Aš pats buvau liudininkas. Kaip minėjau, mes kartu pradėjom eiti į mokyklą. Viskas, kaip vėliau būdavo visur, Benui iš pradžių klojos gerai, kol, nebeatmenu kurioj klasėj, jis iškrėtė kažkokią rimtesnę šunybę. Dar kartą noriu priminti, kad Benas visais kitais atžvilgiais buvo toks kaip visi, ir sūnus jam gimė normaliausias, nepaveldėjo keistos tėvo ydos. Bet aš užbėgu už akių. Viskam yra savo laikas, kaip mėgdavo sakyti mano tėvas. Taigi, Benas iškrėtė šunybę, ir mokytoja labai rūsčiu balsu paklausė:
       – Benediktai! Dar sakysi, kad ne tu tai padarei?
       – Kodėl? – nusišypsojo Benas. – Aš taip nesakysiu.
       Ir pirmą kartą mūsų rūsčiajai senmergei pritrūko žodžių. Kelias sekundes jinai spoksojo į besišypsanti išdykėlį, paskui susigriebusi kirto:
       – Po pamokos kartu su manim pas direktorių. Prašom sėsti!
       Likusią pamokos dalį, tą mes, dvidešimt trys neklaužados, matėm puikiausiai, mokytoja bijojo pažvelgti į Beno pusę. Ar bereikia sakyti, kad taip pat šypsodamasis Benas stovėjo ir prieš mūsų direktorių – Šėtoną, kaip mes jį pravardžiuodavom? Jau vien iš pravardės suprantate, kad tai buvo neeilinė figūra perdėm moteriškoje mūsų mokykloje. Direktorius buvo didžiulis, stambus, griausmingo balso vyras, kurį mes visi, net patys didžiausi neklaužados, gerbėm, kuriuo žavėjomės ir kurio bijojom kaip ugnies. Šėtonas galingu kumščio smūgiu sutrupino Ukmergės baldų gamyklos dirbinį – rašomąjį stalą, ir Benui prasidėjo sunkios dienos. Visas šiaip ne visada sutariantis mokytojų kolektyvas susivienijo ir bendromis pastangomis pasiryžo nušluoti tą šypseną nuo rimto ir pavyzdingo mokyklos veido. Pedagogų kolektyvas pralaimėjo, ir Benas su šypsena atsiėmė brandos atestatą.
       Po daugelio metų aš sutikau mūsų direktorių, jau pensininką, ramiai vaikštinėjantį skvero takeliais. Mudu įsikalbėjome, ir pasirodė, kad tai būta gero, truputį liūdno ir vienišo žmogaus. Prisiminėm ir Beną.
       – Tada, kai jis užvirė tą košę, man kartais kildavo pagunda spjauti į visas pedagogines subtilybes ir išmušti jo tą šypseną kartu su dantimis, – prisipažino eksdirektorius, liūdnai šypsodamasis. – Ačiū dievui, kad susivaldžiau, buvau tada jaunas, – pasiteisino. – Tu žinai, kaip jam sekėsi vėliau? – paklausė jis manęs, ir kažkas žybtelėjo jau senstančiose, bet vis dar gyvose akyse. – Jis...
       – Ne, – atsakiau, o jis lengviau atsiduso: – Nedaug trūko – galėjom sugadinti žmogų.
       Aš jam nieko tada neatsakiau. O ką galėjau sakyti? Kad jam nėra ko baimintis, kad jie buvo lygiai tokie pat bejėgiai kaip ir visi kiti?
       Benas anksti vedė. Jo žmona – gera, graži moteris – greitai, kaip jau minėjau, pagimdė sūnų – normalų, sveiką berniuką. Jiedu buvo puiki pora, tad aš, viengungis, dažnai užsukdavau pasišildyti prie svetimos laimės židinio. Bet netrukus viskas, kaip Benui būdavo visur, ėmė šlyti. Aš tai jaučiau, bet ką galėjau padaryti?
       – Rimantai, pasakykit man, tik, prašau, atvirai. Aš žinau, kad jūs tikras Beno draugas, bet aš, kaip moteris, kaip žmona, turiu žinoti, kas jam yra? – pabrėždama paskutinius tris žodžius, kartą paklausė Regina.
       – Nieko, – atsakiau kaip galėdamas natūralesniu ir abejingesniu balsu ir nurijau kylantį – o kas?
       Jinai kiek patylėjo puikiai suprasdama, kad aš vengiu tos temos.
       – Aš prašau, būkim atviri. Aš nebijau nieko, net paties blogiausio, – aš tylėjau, – bet aš turiu žinoti...
       Taip, jūs visos kažkodėl turite žinoti, nors aš nežinau, kam jums tas žinojimas, – gyventumėt geriau be to žinojimo.
       – Šita šypsena, – tęsė ji, – kadaise jis mane užbūrė. Ir iš tikrųjų, kai pagalvoji, kas gali būti mielesnio, negu gyventi su visada besišypsančiu žmogumi. Aš nesiskundžiu, jis doras, geras, myli šeimą, atidus mano tėvams, bet... Aš pradėjau nebeužmigti naktimis, pabundu ir žiūriu į jo veidą, stengdamasi pagauti jį, pamatyti, na, be tos, be... – jinai pravirko.
       – Jis sveikas, tikrai, nesijaudinkit, visada buvo sveikas, mes juk pažįstami nuo vaikystės, – bandžiau ją guosti.
       – Ne, ne, jūs man pasakykit, kad ir kokia žiauri būtų tiesa, aš jo nepaliksiu, – kūkčiojo Regina pro ašaras.
       Jinai jį paliko po dviejų mėnesių, kai Benas vis taip pat šypsodamasis stovėjo prie savo uošvienės duobės. Mes dirbom kartu vienoj įstaigoj, mūsų mokyklos Šėtonas, palyginus su jos vadovu, buvo tik drovus ir baikštus angelėlis. Bet gal gana. Aš taip galėčiau tęsti be galo, tačiau visos tos istorijos panašios kaip du vandens lašai.
       Vieną vakarą paskambino Regina. Aš vos bepažinau jos balsą, buvom nesimatę gal penketą metų.
       – Rimantai, – be jokių įžangų pradėjo ji, – Beno nebėra.
       – Tu, tu juokauji? – vos sugebėjau išspausti. – Kada?
       – Vakar, išneša dvyliktą, – ir padėjo ragelį. Aš atsisėdau ir užsirūkiau. Nieko protingesnio neįstengiau sugalvoti. Tik vakar grįžau iš atostogų, toks linksmas, kupinas jėgų. Galų gale sutikau tą, kurią norėčiau pavadinti gyvenimo drauge, norėjau pasitarti su Benu prieš žengdamas tokį atsakingą žingsnį, ir še tau. Bet ką aš čia. Mintys pynėsi galvoje. Nusiprausiau po šaltu dušu, atsiguliau ir apsiraminau. Žinoma, tai pokštas. Kodėl paskambino Regina, jie juk seniai išsiskyrę?
       Bet tai buvo ne pokštas. Nuvažiavau į ritualinių paslaugų biurą, aidint gedulingai muzikai pamerkiau gėles prie savo draugo kojų ir ilgai stovėjau mąstydamas, kad štai jau atėjo tas amžius, kai pradedi laidoti draugus. Į velionį aš nežiūrėjau. Mane tai slegia. Už nugaros išgirdau tylų šnibždesį ir supratau, kad kažkas atsitiko. Pasitraukiau į šalį, kad galėčiau šnairomis dirstelėti į susirinkusius. Stovėjo Regina, apsigaubusi juoda skarele, gedulas jai labai tiko, sielvarto palaužti tėvai, bendradarbiai. Jie rimtais rūsčiais veidais kažką tarėsi tarpusavy, paskui su Regina, su tėvais, ir aš nejučia pažvelgiau į velionį. Aš žmogus rimtas, manęs iš vėžių lengvai neišmuši. Kaip sakydavo romėnai – viskas, kas žmogiška, man nesvetima, bet tą akimirką pasipiktinau ir aš. Benediktas ramiai šypsojosi karste. Kaip visada. Šypsojosi iš susirinkusių, iš jų dirbtinai graudžių veidų, iš gedulingos muzikos, iš mano susimąstymo, iš ko tik nori. Kažkas kažkur nubėgo, šnibždėjimas liovėsi, pasirodė du patarnautojai, paėmė netoliese stovėjusį dangtį ir mikliai uždėjo ant karsto. Ir vieną sekundę pamačiau visų susirinkusiųjų veiduose palengvėjimo šypseną, baisiai panašią į Beno, kuri tuojau išnyko, užleisdama vietą orumui ir liūdesiui, kaip ir dera šioj rimtoj vietoj.
       Aš nevedžiau. Jaunesnieji kolegos jau patyliukais šaiposi už nugaros iš mano senberniškų keistenybių. Tiek to. Dažnai, ypač vakarais, kai iš aksominių nakties letenų lenda nemigos nagučiai, prisimenu Benediktą. Aš turbūt vienintelis iš visų, jį pažinojusių, kuris pasiilgsta jo šypsenos. Gal dar senasis direktorius. Gal.

       Ramonas, Antanas. Lapkričio saulė: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt